„Tai – mano įspūdžiai iš Protvos Galindos“, – apie savo fotografijas, kuriose užfiksuoti senosios baltų kultūros pėdsakai šių dienų Rusijos žemėje, sako panevėžietis Laimutis Vasilevičius. Tokių nuotraukų parodas įvairiose Lietuvos vietose jis stengiasi papildyti paskaitomis apie galindus – vakarinių baltų, t. y. prūsų, genties dalį, kuri kadaise apsigyveno Pripetės baseine, o vėliau, patyrusi slavų genčių ekspansiją, asimiliavosi.
Apie dešimtį metų vaikščiodamas po Protvos Galindą – buvusias Sarmatijos rytinių baltų, o dabar Maskvos, Kalugos sričių žemes, kurios driekiasi tarp Protvos ir Žyzdros upių, – L. Vasilevičius stebėjosi jos bei gimtosios Lietuvos senųjų kultūrinių ženklų sąsajomis.
Pasak L. Vasilevičiaus, Protvos Galindoje net galima sutikti žmonių, labai panašių į lietuvius. Vietos legendose galindai minimi kaip narsūs kariai, milžinai.
Akmenų daug, bet jie lengvai pakeliami…
L. Vasilevičius po Protvos Galindą vaikščiodavo laisvu nuo darbo bendroje Rusijos ir Olandijos įmonėje laiku. Dabar joje nedirba, nes, kaip pats sako, pakyrėjo su verslu susiję šaudymai ir gaudymai. Jis 2003 m. grįžo į Lietuvą, Panevėžio kolegijoje dėsto psichologiją.
Domėtis galindų pėdsakais Rusijos žemėje jį paskatino tenykštis šviesaus atminimo akademikas baltistas Vladimiras Toporovas bei baltarusių profesorius geologas Ernestas Levkovas. Pirmasis padėjo „skaityti“ gyvąją Protvos Galindos toponimijos, hidronimijos, teonimijos, t. y. vietovardžių, su tikėjimu susijusių vardų, knygą, antrasis užkrėtė akmenimis.
„E. Levkovo paskatintas renku akmenis“, – teigia L. Vasilevičius. Tačiau renkąs fotografuodamas juos ir ne bet kokius. Jo gausaus „rinkinio“ akmenys – dubenėtieji, skylėtieji, kitaip senųjų baltų žymėtieji, su jų tikėjimu susijusieji, stūksantys Protvos Galindoje bei Lietuvoje. Jie tokie panašūs!
„Protvos Galindoje radau apie dvidešimt šventųjų akmenų, jie tokie pat kaip Lietuvoje“, – teigia L. Vasilevičius, rodydamas minimos žemės bei Kiaužerių kaimo, Panevėžio r., akmenis su deivės Paukštės pėda. Visiškai panašios ir moters rankos, taip pat kryžmos, iškaltos ant abiejų šalių akmenų!
Ten ir Dzūkijoje – aprengti kryžiai
Vienoje L. Vasilevičiaus nuotraukoje – Protvos Galindos akmeninis kryžius, aprengtas baltais marškiniais. Prie jo tenykštės moterys deda aukas, meldžiasi, kad taptų vaisingos. Juk tokios pat paskirties ir Zervynų, kitų dzūkų mediniai kryžiai, ant kurių juosiamos prijuostės!
Kitoje pašnekovo nuotraukoje – rusiškosios Galindos moterys tikisi tapti vaisingos gulėdamos ant akmenų, kurie forma labai panašūs į graikų žemės deivės Demetros krūtis, o kai kurie primena moters genitalijas.
Kazelsko rajono miške stūkso Velnio piliakalnis. Po juo įrengtą šventyklą, kitaip – pilį, kariškiai susprogdino 1960 m. Vietiniai žmonės sako, jog tai – buvusi galindų šventykla.
„Bet Velnio pilies šventieji akmenys liko nesunaikinti. Jų čia labai daug“, – sako L. Vasilevičius, nufotografavęs ir kitus tenykščius akmeninius dievo rakandus, kaip pats sako: Goliakovo kaimo akmeninę dievų lovą su išgulėjimais, akmeninį vėlių suolelį Juknavoje (Juchnovo).
Velnias – senovės baltų Žemės dievas
„Šventieji akmenys vėlių suoleliai siejami su senuoju baltų dievu Vėlino (Velnio) kultu. Jie paplitę visame baltų regione nuo Baltijos jūros iki Maskvos“, – teigia L. Vasilevičius. Jis, kaip ir kai kurie kiti lietuvių mitologijos tyrinėtojai, mano, jog velnią mūsų protėviai laikė požeminio pasaulio dievu, lemiančiu žemės derlingumą bei lydinčiu vėles į anapusinį pasaulį. Pašnekovas rodo kitą savo nuotrauką, kurioje – žalčiukai ir kryžmos, įaustos į tarpukario Lietuvos karininkų paradinius diržus, aiškindamas: „Lietuvių žemės dievą Vėliną dar pagonybės laikais iš baltų panteono išstūmė Perkūnas, perimdamas jo karines funkcijas. Velnias, nors sukarikatūrintas, paniekintas, iki mūsų laikų išliko populiarus. Jo simbolis – žaltys. O kryžmos bei rankos ant akmenų siejamos su deive Paukšte, iš kurios kiaušinio atsirado pasaulis. Senosiose kultūrose buvo garbinama deivė Paukštė ir Žemės dievas.“
L. Vasilevičiaus nuotraukose – žalčio, Perkūno, kiti baltiški simboliai ant Protvos Galindos gyventojų senųjų namų. Jis atkreipia dėmesį į ornamentus virš langų: „Tokius ženklus galima pamatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų herbuose.“
Perkūno simbolis – strėlė. Ji pavaizduota ir bajoriškame L. Vasilevičiaus giminės herbe. Pašnekovas neigia esąs galindų palikuonis, nors jo giminė kilusi nuo Mozelio, o prie Pripetės upės yra miestelis Vasilevičiai. Tai iš kur, jei ne iš karingųjų galindų, sietinų su pačiu karo dievu Perkūnu, Vasilevičių herbe atsirado strėlė ir ar Laimutis nesąs karingas? „Karingas esu tiek, kiek kiekvienas erzinamas vyras. Viduramžiais Vasilevičių vyrai saugojo geriamojo vandens šulinius nuo totorių. Buvo gana aršūs ir už tai gavo du dvarus Lietuvoje“, – aiškina jis ir, pasitelkdamas dar ir knygos apie galindus autoriaus Arvydo Norkūno žinias, primena Protvos Galindos istoriją.
Prūsų gentis pajudėjo Pripetės link
II a. prieš Kristų prasideda galingas, net 400-500 metų trukęs galindų ir kitų aisčių diasporų judėjimas į rytus. Migracijos, kurioje vyravo galindai, srautai Pripetės baseine buvo dideli. Greitai čia susiformavo baltiška kultūra. Vėliau galindai migravo į tolimesnes Briansko, Kalugos, Maskvos sritis. Tarp Dniepro ir Maskvos upių susiformavo dukterinė genčių atšaka.
Galindai dalyvavo ir gotų žygyje į Romą. Jų diasporos įsikūrė pietų Prancūzijoje bei Pirėnų pusiasalyje. Daug galindų V a. migravo iš šiaurės rytų Lenkijos į Ispaniją.
Pripetės baseinas V a. pradėjo slavėti. Savo turtingą raidą tęsė tik Moščino (Galiūnų) kultūros regiono rytų galindų gentis, gyvenusi Dniepro, Volgos, Maskvos, Okos upių erdvėse. Rytų galindams VIII-IX a. teko patirti slavų genčių ekspansiją. Galindų branduolys, kaip Smolensko kunigaikščių vasalas, kovodamas su Kijevo kariuomene, atliko karinį politinį vaidmenį. Galindų įtaka atsispindi Pamaskvės, Možaisko, Kalugos antropologijoje bei tarmėse. Vietos legendose galindai minimi kaip milžinai.
Protvos galindai buvo ir karingi, ir turtingi. Turtingi todėl, kad buvo puikūs emalinės juvelyrikos, kuria prekiavo, meistrai. Šios žemės kultūrinis sluoksnis toks turtingas, kad, pasak L. Vasilevičiaus, vos ją pakapsčius koja tiesiogine šio žodžio prasme, pasimato galindiškos keramikos ar ginkluotės, tarp jos – ir iš nerūdijančio ispaniško metalo, kuriame daug nikelio, likučiai. Nemažai tokių radinių L. Vasilevičius dovanojo Panevėžio krašto muziejui.
Rusijos žemė „kalba“ lietuviškai
Tvirtindamas, kad Protvos Galindoje labai daug baltiškų ženklų, pašnekovas mini ir jos toponimus, teonimus: Perkūnas ten vadinamas Perūnu, deivė – dieva, teka upės Jauza (buvusi Auza), Setūnė, Presnė, Resa, Papolta, Upa, Vorė, vietovių pavadinimai – Juknava, Medinė, Masalskas. Žyzdra teka pro Kazelską ir pro Anykščius…
Maskvos srityje Pra upės baseine yra kaimas Kurša, jo gyventojai pravardžiuojami nekrikštytomis litvomis bei kuršiais didžgalviais.
Maskvos srities teritorija ilgiausiai buvo baltų įtakoje. Baltiški vandens telkinių vardai (hidronimai) išplitę visoje srityje. „Maskvos miestas išaugo galindų žemėje, – kai kurių mokslininkų nuomonei pritaria L. Vasilevičius. – Pagal V. Toporovą, Maskvos legendinių įkūrėjų galindų bajorų Bukalo ir Kučkos vardai taip pat baltiški. Suomiška hidronimika aptikta tik Maskvos srities šiaurės rytuose, kur suomių gentys anksčiau asimiliavo ten gyvenusius baltus. Visoje srityje tolygiai paplitusi baltiška ir vėlyvoji rusiška hidronimija. Turtingą ir jauną rusų kultūrą kūrė rytiniai slavai kartu su finų ir baltų gentimis, vėliau ji patyrė stiprią klajoklių tiurkų įtaką.
Slavai viatičiai X a. užėmė Protvos Galindą, bet iki XV a. jos gyventojai priešinosi krikštui. Tačiau buvo pakrikštyti, nuskurdinti ir nutautinti. Viatičiai perėmė dalį galindų kultūros ir išsaugojo ją iki šių dienų. Protvos Galindoje už kiekvieno akmens slypi Dievo istorija. Tai fantastiškas laiškas mums.“
L. Vasilevičiaus svajonė – su kino operatoriumi Algirdu Tarvydu sukurti filmą apie Protvos Galindą. Jame įamžins ir šviesiaplaukius, siauraveidžius, mėlynakius – tokius panašius į lietuvius galindų palikuonis, ir merginas, kurių rankas puošia paveldėti arba pilkapiuose rasti galindiški ažūriniai žiedai.
„Ūkininko patarėjas“
„Ūkininko patarėjo“ nuotr.
Nuotraukose:
1. Gulėdamos ant akmenų rusiškosios Galindos moterys tikisi tapti vaisingos
2. Ant vieno Maskvos srities Goliakovo kaimo namo, virš langų, L. Vasilevičius atpažino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų herbuose aptinkamą ženklą
