„Kelio gairės (1)“?

Autorius: Data: 2013-09-18, 10:06 Spausdinti

Skirmantas Valiulis. Vilnius

Stanislovas Žvirgždas

Artėja Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-metis. Tačiau ne tik iš šios aukštumos ar artėjančios XX a. ribos nujaučiame, kad vargu ar buvo Lietuvos fotografijos 160 metų (kad Lietuvoje fotografuojama nuo 1839 m. nustatė, remdamasis, D. Junevičius) istorijoje kitas toks ženklus fotografijos meno raidos etapas. Koks galingas talentų sprogimas: A. Kunčius, A. Sutkus, R. Rakauskas, V. Naujikas, A. Macijauskas, V. Luckus, R. Dichavičius. Galėtume dar išvardinti porą dešimčių, sudarančių mūsų fotografijos branduolį iki pat šių dienų. Nebent tik prieškarinė vokiečių „Bauhauso“ mokykla ar pokarinė Prancūzijoje įkurta „Magnum“ grupė galėtų prilygti šitokiam fotografų susitelkimui. Nebijokime europietiškų palyginimų, nes pernelyg ilgai kartu su visa Rytų Europa ėjome į vientisą fotografijos istoriją. Bet pirmieji lyginimų rezultatai jau yra. Rytų kontekste Maskvos kritikai iškėlė ir gynė „Lietuvos fotografijos mokyklą“. Vakarų kontekste irgi nestigo pastangų dar sovietų laikais suvokti lietuviškos fotografijos savitumą. Užteks pacituoti vien pernai mirusią lenkų menotyrininkę Urszulą Czartotyską, kuri straipsnyje „Fotografijos poliariškumai ir konvergencijos“, parašytame XX a. Rytų Europos avangardo parodos Vokietijoje proga ir išspausdintame keturių solidžių tomų almanache „Europa, Europa“ rašo: „Pabaltijo šalių fotografijos raidoje esminį vaidmenį suvaidino etinė pozicija. Lietuvių fotografijos autoritetas paveikė jaunuosius devintojo dešimtmečio eksperimentatorius, taip pat turėjo poveikio ir vyresnioji Latvijos karta, o ypač estų, kur ji draugiškai globojo jaunuosius ir davė jų kūrybai naujų impulsų. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio šių šalių jaunimas buvo tokiose pačiuose pozicijose, kaip lenkų ir Vakarų fotografijos menas. Fotografai anksčiau už tradicinių meno šakų atstovus išsikovojo savo vietą tarptautinėje meno scenoje.

Etiniai motyvai šioje meno terpėje reiškėsi skirtingai. Jaunieji Lietuvos fotografai linkę į asketizmą, kai imasi tamsių gyvenimo pusių (Virgilijus Šonta) arba nukreipia vyresniųjų lyrizmą į sausesnę vagą (A. Kunčiaus „Reminiscencijos“). Formalius eksperimentus su fotoplokštuma jie sieja su intuicija: kasdieniški objektai išdidinami Gintauto Trimako fotografijose; Vytautas Balčytis savo pasakojimą perleidžia per montažo filtrą; Alfonsas Budvytis operuoja žmonių figūrų fragmentais. Kritikas Levas Aninskis šiuos naujus darbus ir A. Šeškaus atminties įrašus, jo polinkį į paspalvinimus ir vaizdo fragmentizmą vertina ne kaip maištą prieš vyresniųjų emocionalumą, bet kaip vaizdo filosofiją – pačios fotografavimo akcijos nužeminimą, naujus kontekstus ir darbo tikslus“.

Dvi U. Czartoryskos išvados, regis, itin svarbios: lietuvių fotografijos kaita XX a. antroje pusėje, netgi maištas liudija ir tam tikrą „lietuviškos mokyklos“ tęstinumą, be to, vyresnioji karta iškovojo Lietuvos fotografijai vietą Europos kontekste, todėl jaunimas jau natūraliai šildėsi ir eksperimentavo Europos saulutėje. Žinant visus XX a. Lietuvos fotografijos pakilimus ir nuosmukius, galima net būtų teigti, kad su septintojo dešimtmečio jaunąja karta Lietuvos fotografija ėmė žygiuoti koja su pasaulio fotografijos raida. Būta ir esama tam tikrų madų mėgdžiojimo, bet jau niekada nebebuvo tokių juodų duobių, kaip abu pasauliniai karai, nutraukę natūralią fotografijos plėtotę. Netikėtai prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sukliudė I meninės fotografijos parodos atidarymą Vilniuje, sutapo su žymiausio anų dienų Vilniaus fotografo S. Fleury (o ir greit kylančio A. Jurašaičio), užsimojusio tapti pirmuoju Vilniaus kino kronikininku, mirtimi. Antrasis pasaulinis nusinešė į užatlantę visą būrį iškiliausių Lietuvos fotografų: V. Augustiną, V. Maželį, P. Babicką, G. Orentą, S. Kolupailą, K. Daugėlą, F. Končių ir dar daug kitų. Iš 1937 m. parodos Paryžiuje aukso medalininkų liko Balys Buračas, tyliai ir kantriai tęsęs etnografijos temą. Dabar galime džiaugtis, kad jo sukautų fotolobių leidyba pajudėjo kaip reikiant. Du dideli fotoalbumai „B. Buračas. Fotografijos“ („Baltos lankos“) ir „Kryždirbystė Lietuvoje“ („Valstybės žinios“) – tai jau įdirbis iš peties. Uoliai eksperimentavo su fotochemija Povilas Karpavičius – pokario jaunųjų techninis autoritetas ir mokytojas (ypač Kaune).

Septintojo dešimtmečio karta galėjo maištauti tik prieš ideologizuotą laikraštinę fotografiją, kuriamą pagal standartus ir tolimą gyvenimui. Ypač čia mosikavo kumščiais Vilniaus jaunieji, nes jie ir ėjo į naują fotografiją per spaudą. Kauno fotoklubas daugiau švietėsi ir gaudė Vakarų fotografijos vėjus. Šiandien nebėra tokios ryškios dviejų mokyklų vienoje lietuvių fotografijoje konfrontacijos, išskyrus nebent Kauno polinkį į naujus vėjus kasmetinėje „Išprotėjusios fotografijos“ parodoje. Septintuoju dešimtmečiu abiejų „sostinių“ simbiozė ir pagimdė Lietuvos fotografijos mokyklą bei jos centrinę buveinę – Lietuvos fotografijos meno draugiją (1989 m. pervadinta „Lietuvos fotomenininkų sąjunga“ ir tapusia formaliai lygiateise su kitais menais, nors de facto jau 1969 m. lygiavosi su kūrybos broliais, o kai kuriuos jų ir lenkė).

Šiandieniniai šešiasdešimtmečiai – A. Sutkus, A. Kunčius, R. Dichavičius, A. Vaicekauskas ir kiti – jau ne tirk maištauja, kiek kalba apie sąlygišką savo kūrybos ribą. Netrukus pasirodys gal vienas įdomiausių lietuviškų fotoleidinių (sudarė A. Sutkus ir S. Žvirdždas) labai simbolišku pavadinimu „Atsisveikinant su XX amžiumi“. Net visada nenustygstantis Algimantas Kunčius, visada akylai besižvalgantis naujovių ir už toleranciją itin mėgstamas jaunųjų, prakalbintas šešiasdešimtmečio proga, skėstelėjo rankomis“ „Matai, atėjo laikas pasižvalgyti atgal, pasirauti giliuose archyvuose“. Pirmasis tą lyg ir pradėjo A. Sutkus paroda „Basų kojų nostalgija“. Paraleliai A. Kunčius su jauna fotografijos tyrinėtoja A. Narušyte pradėjo kaupti darbus būsimai nuolatinei meninės fotografijos ekspozicijai Dailės muziejuje. A. Macijauskas padirbėjo su R. Augūno fotoarchyvu ir išleido jo kūrybos rinktinę. Jo pavyzdžiui lyg ir pasekė A. Sutkus, iš fotonegatyvų atradęs visai naują nežinomą pokarinį fotografą Petrą Veličką. Atradimai tęsis, todėl gal ir gerai, kad sovietiniais metais Virgilijus Juodakis fotografijos istorijos nerašė toliau 1940 metų. Ji buvusi su baltomis dėmėmis arba tiesiog ideologiškai iškastruota. Blogai, kad tokios istorijos ir šiandien neturime, nors atskirų apibendrinančių darbų jau yra pasirodę: maskviškių kritikų L. Aninskio, V. Diomino, A. Vartanavo knygos, mūsiškių A. Gaižučio, A. Narušytės, E. Jaškūnaitės studijos ir straipsniai, S. Žvirgždo ką tik išėjusi fotoesė knyga „Susipynusios vieno medžio šakos“, VDU menotyrininkų diplominiai darbai ir fotografijos. Gausios faktinės medžiagos būsimam fotografijos istorikui yra sukaupusi Fotografijos meno draugija savo informaciniais leidiniais iki 1987 m., ir metraščiu „Lietuvos fotografija. Vakar ir šiandien“, kur rasime užpildytas ankstesnės informacijos spragas bei fotografijos gyvenimo kroniką nuo 1987 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-mečio pagrindinių faktų kroniką rudenį ruošiamasi pateikti „Internete“. Pasirodys ir pirmosios monografijos – apie A. Sutkų, A. Kunčių ir kitus. Svarstymams apie kelio gaires turėsime daugiau medžiagos. Kokios iškyla dabar?

Laikotarpis iki LFD įkūrimo 1969 m. Anksčiau draugijos prieštakomis buvo pripažįstama tik jaunųjų jo steigėjų meninė ir organizacinė veikla septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje ir Adaukto Marcinkevičiaus autoritetas po 1958 m. I respublikinės meninės fotografijos parodos. Kaip prisimena Antanas Sutkus, tada dar jaunas Vilniaus universiteto studenčiokas, parodė Sereikiškių parke A. Marcinkevičiui pluoštą savo nuotraukų, o tas paplojo per petį: „Vyruti! Turi nepaprastai taiklią akį, dirbk…“ Deja, pats Adauktas netrukus pasitraukė iš gyvenimo. Jo atminimas tinkamai nėra įvertintas iki šiol: išspausdintas pluoštas fotografijų „Lietuvos fotografijos“ almanache, bet „Minties“ leidykloje paruoštas jo fotoalbumas dėl ekonominių sunkumų nebeišvydo dienos šviesos, spėjome pamatyti tik juodraštinius atspaudus.

Pirmosios pokario parodų gairės: Algimanto Mockaus, vėliau – garsaus kino operatoriaus, o dabar – „Kodako“ konsultanto, spalvotų fotografijų paroda 1952 m. „Švyturio“ žurnalo redakcijoje, o vėliau – „Pergalės“ kino teatre. Spalvotąją fotografiją į spaudą ir meninę fotografiją atvedė dar prieš karą žinomas geografas ir fotomėgėjas S. Kolupaila, po karo atsidūręs JAV. Tad  A. Mockus, greta P. Karpavičiaus, būtų pirmasis pokarinis spalvotosios fotografijos tradicijų tęsėjas. 1957 m. „Švyturys“ paskelbė pirmąjį pokarinį fotokonkursą. Į kvietimą atsiliepė 233 fotomėgėjai, atsiuntę 511 fotografijų. 1958 m. rugsėjo mėnesį įsteigiama Žurnalistų sąjungos fotografijos sekcija, kurios pirmininku buvo tuometinio žurnalo „Jaunimo gretos“ fotokorespondentas Adauktas Marcinkevičius. Tų pačių metų vėlyvą rudenį Vilniuje, Revoliucijos istorijos muziejuje duris atvėrė ir I respublikinė meninės fotografijos paroda, kurioje buvo eksponuota 218 darbų. V. Juodakis prisimena: „Sunešėme kas ką geresnio turėjome, kad tik būtų ryšku, sodru ir nenuobodu žiūrėti, netrukus perskaitėme, jog tai esanti meninės fotografijos paroda“. Parodoje dalyvavo ir fotomėgėjai, ir spaudoje dirbantys profesionalai, ir ateljė fotografai. Periodinė spauda dvejopai vertino parodą: vieni teigė, jog: „respublikoje yra pajėgus meninės fotografijos meistrų būrys“ („Literatūra ir menas“, 1958 10 25), kiti rašė, kad žiūrovas „išeina iš parodos su nepasitenkinimo kartėliu“ („Komjaunimo tiesa“, 1958 10 08). Vertinimo komisija, ilgai svarsčiusi, pirmąją premiją paskyrė alytiškiui Vytautui Stanioniui už fotografijas „Dzūkas“ ir „Dzūkė“. Kitais metais buvo suruošta antroji paroda, kurioje 36 fotografai eksponavo 110 fotografijų. Kartu si Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija buvo išleistas ir pirmasis pokario metais specialiai fotografijai skirtas katalogas. Parodą, padaugintą trimis egzemplioriais, išvydo Prahos, Berlyno, Paryžiaus ir Bukarešto žiūrovai.

Panašūs procesai, pvz., vyko ir kaimyninėje Lenkijoje, bet jie daug daugiau buvo nuveikę pirmaisiais pokario metais. Iš Vilniaus į Varšuvą persikėlęs Janas Bulhakas ne tik rengė parodas ir pats dalyvavo Lenkijos fotoavangardo parodoje, bet padėjo atkurti Lenkijos fotomenininkų sąjungą. Lenkija pradėjo leisti žurnalą „Fotografija“, kuris pirmasis paskelbė apie P. Karpavičiaus eksperimentus su izohelija, o vėliau daug dėmesio skyrė kylančiai lietuvių fotografijai. Keista, bet ir šiandien fotografai teturi pas mus tik privačiai ir nereguliariai leidžiamą „Vyzdį“, o 1971 m. mėginimas leisti žurnalą „Objektyvas“ buvo sužlugdytas LKP CK koridoriuose. Lenkijoje, ypač po 1956 m. stalinizmo demaskacijų, anksčiau atkuto iliustruoti žurnalai, suklestėjo fotoreportažas. Pas mus 1959 m. Šiauliuose, Žurnalistų sąjungos fotosekcijos pavyzdžiui, prie „Raudonosios vėliavos“ redakcijos įsteigiama fotosekcija, 1952–1962 m. surengusi tris fotografijų parodas. Kapsuke (Marijampolėje) fotoparodos ir konkursai rengiami nuo1957 m. Kuriasi miestų ir rajonų laikraščių fotosekcijos. 1963 m. pabaigoje Kaune, prie profsąjungų kultūros rūmų įsteigiamas pirmasis po karo fotoklubas (pirmininkai R. Maleckas, V. Luckus, V. Jasinevičius). 1964 m. Kauno fotomėgėjų parodoje eksponuojama 150darbų, o 1965 m. atidaroma ir pirmoji Kauno fotoklubo meninės fotografijos paroda, kurioje 31 autorius eksponuoja 207 darbus. 1969 m. klube buvo 150 narių. Vėliau ir kituose miestuose kuriami fotoklubai: Vilniuje „Aušros“ (1965), Šiauliuose (1966), Panevėžyje (1968), Klaipėdoje „Žemaitijos“ (1969), Jonavoje (1970), Utenoje (1970), Naujojoje Akmenėje (1970) ir kt. Vilniuje dar veikė „Eltos“, „Sigmos“, „Czerwony sztandar“ bei kiti fotoklubai.

Kuo laikas papildo faktus? Mažai žinojo Lietuvoje, kad lietuviai nesnaudė ir užsienyje! 1948 m. Vokietijoje pasirodė pakartotinai 1923 m. fotoalbumas „Vilnius“, kurio pagrindas J. Bulhako fotografijos. 1951 m. JAV V. Augustinas išleido fotoalbumą „Our Country Lithuania“ – „Manoji šalis – Lietuva“, kuris 1955 m. buvo pakartotas pavadinimu „Lietuva – Lithuania“. JAV atsidūrę mūsų fotografai rengė savo parodas, talkino ten ėjusiems lietuviškiems žurnalams ir laikraščiams. D. Babickas fotografo Brazilijoje ir dabar apie 800 kiek apgadintų jo fotografijų parvežtos į Lietuvą ir saugomos Kaune, Maironio muziejuje. Kita vertus, užjūrio lietuviai vargu ar žinojo apie didžiulį propagandinį fotoalbumą „Tarybų Lietuva“, išėjusį Vilniuje, 1950 m., gal kiek daugiau ką pasiekė fotoalbumas „Vilnius“ (1955 m.), kur liūto dalį sudaro J. Bulhako fotografijos, bet be pavardės, V. Stanionio kraštovaizdinės fotografijos knygos „Dainava“, „Nemuno vingiai“. Tačiau ir Lietuva nežinojo kitos reporterinės V. Stanionio fotografijos pusės. Ją atskleidė jo sūnus, irgi Vytautas, jau Atgimimo laikais, kai buvo surengta tėvo retrospektyvinė paroda, išleistas katalogas, o nuotraukos – ypač dvigubos portretinės fotografijos su baltomis drobulėmis fone – iškeliavo į užsienio katalogus ir fotoknygas. Kitas atradimas įvyko šiemet, surengus Petro Veličkos, kilusio iš Veliuonos apylinkių, fotoparodą, jau po jos atsirado dar gausesnių jo fotoarchyvų, užpildančių labai trūkstamą fotografijos raidos grandį – tarp prieškario fotomenininkų ir nuo A. Marcinkevičiaus laikų kylančios „jaunosios bangos“. Juk P. Velička buvo S. Kolupailos mokinys ir visą dėmesį skyrė kasdieniam kaimo ir miesto žmogaus gyvenimui be grimo ir ideologinių sovietinių stereotipų. Šiuo autoriumi, kaip ir V. Stanioniu, be abejonės, netrukus susidomės ir užsienis.

Dramatiškosios pokario fotografijos – partizanų kovos, tremtis – irgi ilgam užslėpti, palaidoti po žeme archyvai. Jie ir dabar dar nėra iškilę visu ūgiu, išblaškyti po atskirus leidinius, memuarų tomus. O nusipelno aukščiausios poligrafinės kokybės fotoalbumų!

Galų gale ir oficialiųjų ano meto fotografų archyvai nusipelno kitokio dėmesio. Neveltui A. Kunčinas svajoja surengti parodą: paradai Vilniuje pagal fotografą Ilją Fišerį. Dalį šių partinių kariškių okupantų žygiuočių jau spausdiname ir naujausiame 3-iajame metraštyje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“.

„Voruta“ Nr. 32 (410) 1999 m. rugsėjo 18 d., 6, 7 p.            

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra