Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: pagrindiniai teisiniai politiniai ženklai

Autorius: Data: 2013-03-03, 11:46 Spausdinti

Juozas ŽILYS, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Lietuvos šiuolaikinė konstitucinė tvarka formavosi keliais etapais. Pirmajam etapui priskirtinas 1988–1990 metų laikotarpis. Jo pagrindinis bruožas buvo galiojančios politinės sistemos revizija, o pagrindinis politinis veiksnys, skatinęs šią reviziją, – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio politinės idėjos ir veikla. Būtent tada pradėjo veikti tradicinės ir netradicinės politinės partijos, sugriuvo vienpartinė sistema. Tuo laikotarpiu buvo brandinama konstitucinės ateities vizija, ji materializavosi naujos Konstitucijos, teisės aktų projektų pavidalu. Pagrindinis Tautos išsivadavimo kovos tikslas pirmiausia buvo revizuoti esamą politinę konstrukciją, o paskui sukurti Tautos lūkesčius atitinkančius konstitucinius pagrindus, t. y. demokratiškai gyvastingą konstitucinę sandarą. Galima pridurti, kad buvusi teisinė tvarka apibūdintina kaip kvaziteisinė, o konstituciniu lygmeniu – kvazikonstitucinė.

Antrasis etapas sietinas su Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d., t. y. iki dabar galiojančios Konstitucijos priėmimo. Šį laikotarpį pagrįstai galima įvardyti kaip pereinamąjį. Tai buvo prieštaringa ir eklektiška sistema, daugeliu parametrų panaši į buvusią sistemą, tačiau tas laikotarpis Lietuvos konstitucionalizmo raidoje labai svarbus. Tuo metu formavosi partinė sandara, brendo konstitucinis modelis, galiausiai buvo parengti konkretūs konstituciniai tekstai. Aštrioje polemikoje brendo valdžių sandaros įžvalgos, valstybės institucijų tarpusavio santykių pagrindai, kurie vėliau buvo išreikšti Konstitucijoje. Negalima nepaminėti ir to, kad tada kaupėsi parlamentinės demokratijos, Vyriausybės ir kitų valdymo institucijų funkcionavimo patirtis. Aišku, galima pastebėti ir negatyvių to meto politinės sistemos funkcionavimo bruožų, tačiau daugelis teorinių politinės sistemos nuostatų buvo išbandytos politinėje ir teisinėje tikrovėje.

Nuo 1992 m. spalio 25 d., t. y. Konstitucijos priėmimo, prasidėjo trečiasis politinės sistemos raidos etapas. Jo esminiais bruožais laikytini: šiuolaikiškos politinės sistemos konstitucinių pagrindų įtvirtinimas; valdžios galių konstitucinis ribojimas; Konstitucijos nuostatomis paremta dinamiška politinės sistemos raida; valstybės valdžios institucijų konstitucinės sąveikos tobulinimas; politinės sistemos konstitucinių pagrindų stabilumas, kurį pirmiausia lėmė griežta Konstitucijos keitimo tvarka; Konstitucijos saugumo garantijos (teisės aktų konstitucingumo kontrolė, konstitucinė atsakomybė už Konstitucijos pažeidimą (apkaltos procesas) ir kt.).

Žvelgdami į šiuolaikinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, neišvengiamai matome ją Lietuvos konstitucionalizmo, lietuvių tautos puoselėtų demokratinių vertybių panoramoje. Kitaip sakant, ieškome tų atraminių vertybių, kurių visuma vienaip ar kitaip lėmė šiuolaikinės Lietuvos aukščiausiosios teisės principus, normų ir nuostatų sistemos logiką, Konstitucijoje skelbiamus politinius teisinius siekinius ir vertybes. Vadinasi, iškyla Lietuvos konstitucinių tradicijų klausimas, kuriuo polemizuojant kartais jos regimos, o neretai pesimistiškai teigiama, kad praeityje nebuvo to kultūrinio pamato, kuriuo būtų galima grįsti konstitucinį šiuolaikiškumą.

 

Šiuo atžvilgiu 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija yra įspūdingiausias reiškinys. Šis konstitucinis dokumentas – išskirtinis, nes būtent jis klojo demokratinius valstybingumo pamatus, atspindėjo lietuvių tautos lūkesčius, socialinius ir politinius siekius, pateikė atkuriamos valstybės konstitucinę apibrėžtį, ateities raidos gaires. Palyginkime tos Konstitucijos ir šiuolaikinės Konstitucijos preambules. Ir vienur, ir kitur skelbiama apie Tautos siekį gyventi nepriklausomoje, demokratiniais pagrindais funkcionuojančioje valstybėje, apie laisvę ir nenutrūkstamą kovą dėl jos, apie teisinį ir socialinį teisingumą, t. y. apie visa tai, kuo žmonės tada grindė ir dabar grindžia teisingo ir oraus gyvenimo lūkesčius. Konstitucinių preambulių nuostatos ir jų sisteminė visuma šių laikų konstitucionalizmo raidoje vis labiau įgyja savarankišką reikšmę.

Šaltiniuose, atkleidžiančiuose 1922 metų Konstitucijos rengimo ir priėmimo peripetijas, matome, kokie politiniai konfliktai Steigiamajame Seime kilo diskutuojant apie pagrindines konstitucinio reglamentavimo aktualijas. Jau tada ieškota ir rasta kompromisų apibūdinant Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės kompetencijų sąveiką, rinkimų sistemą, mirties bausmės teisėtumą. Lietuvos Valstybės Konstitucijos kūrėjams ir leidėjams nesisekė rasti bendro sutarimo dėl įstatymų teisėtumo konstitucinės patikros institucinių formų. Skaitai Steigiamojo Seimo stenogramas ir su nuostaba konstatuoji, kad to meto politikos reiškiniai tiesiog tapatūs tiems, apie kuriuos Lietuvoje polemizuota 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, ir vėliau – kuriant Konstituciją.

Po demokratinės dvasios pokarinėje Europoje pakilimo prasidėjo demokratijos nuopuolis, jos drama. Tiesa, liko salelių, pavyzdžiui, Čekijos demokratinė kultūra, pagrįsta humaniškaisiais visuomeninio gyvenimo organizavimo ir funkcionavimo dėsniais. Deja, Lietuva nebuvo tokia sala. Tačiau 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos dvelksmas išliko. Steigiamojo Seimo Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas, vėliau dėstydamas Universitete, reikalavo iš studentų savo žinias grįsti ne vėlesnių, bet 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos principais ir nuostatomis. Prof. Stasys Šalkauskis laiške Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, reikšdamas nusivylimą, kad nesilaikoma politinių pažadų „senąją Konstituciją saugoti ir tesėti“, rašė: „/…/ teisinė visuomenės sąmonė negauna įrodymų, kad dabartinis režimas yra konstitucinio pobūdžio /…/. Tokia būklė negali neardyti pačių teisinės santvarkos pagrindų, nes ji yra susidariusi gilinant revoliuciją“.[i]

Taigi samprotaujant apie tai, koks yra šiuolaikinės Lietuvos konstitucinis paveldas, kuriuo būtų galima grįsti konstitucinę demokratinę tradiciją, reikėtų išskirti 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstituciją – nepaneigiamą istorinį šaltinį, tam tikru mastu padariusį įtaką ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje paskelbtoms ir teisiškai suformuluotoms konstitucinėms apibrėžtims. Tokiame kontekste vertinant praeitį ir dabartį, galima samprotauti ir apie prielaidas politiškai ir teisiškai aiškiau pabrėžti šių konstitucijų giminingumą, politines teisines jų sąsajas.

Atgimimo laikotarpis: kova dėl teisės turėti savo teisę. Dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos turiniui įtakos turėjo ne tik Europos ir kitų pasaulio šalių konstitucinės vertybės, 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos konstitucinis demokratinis paveldas, bet ir praėjusio amžiaus antrosios pusės lietuvių tautos pasipriešinimo politiniam režimui kovose brandintos, formuluotos ir skleistos demokratinių žmogaus teisių ir laisvių, nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjos. Šių idėjų raiškos galia atsiskleidė Atgimimo laikotarpiu, o konkrečiai – Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir vėlesniuose dokumentuose, kai dainuojančioji revoliucija brėžė vis konkretesnius politinės kovos uždavinius ir šios kovos perspektyvos teisinio apibrėžtumo kontūrus. Taikioje revoliucijoje remtasi taikiomis priemonėmis, viena svarbiausių – teisinės sistemos pertvarka optimaliai pasinaudojant visais įmanomais būdais siekti šio tikslo. To laikotarpio dvasią prasmingai apibūdino Romualdas Ozolas, sakydamas, kad tai buvo kova dėl teisės turėti savo teisę. Jis teigė: „Kiekvienas svarbesnis Konstitucijos punktas gali būti išskleistas atitinkamais įstatymais /…/. Lietuvos įstatymų priiminėjimas – optimalus kovos už nepriklausomybę būdas parlamentinės kovos sąlygomis.“[ii]

Parlamentinės demokratijos pirmapradės idėjos Sąjūdžio Bendrojoje programoje buvo taikios politinės kovos kelrodis, jos apibūdino judėjimo tikslus, uždavinius ir veikimo formas. Toje programoje skelbta apie Sąjūdžio siekį įgyvendinti viešumą ir demokratiją, skatinti pilietinį sąmoningumą ir aktyvumą. Teisinė valstybė buvo suprantama kaip tokia organizacija, kurioje „liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis“.[iii] Tada teigta, kad jokia politinė organizacija neturi teisės uzurpuoti politinės valdžios, o įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios funkcijos turi būti griežtai atskirtos, visa tai turi kontroliuoti Konstitucinis Teismas. Brėžiant ateities vizijas manyta, kad „politinė valstybės santvarka privalo teisiškai garantuoti asmens laisvių ir pilietinių pareigų darną“, o „piliečio statusas remtųsi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Pilietinių ir politinių teisių paktu“.[iv] Šiuo atžvilgiu galima paminėti daugelį dokumentų, tačiau išskirsime vieną iš jų – 1989 m. gegužės 14 d. Baltijos tautų teisių deklaraciją, kurią bendrame posėdyje priėmė Estijos Liaudies Fronto Įgaliotinių Taryba, Latvijos Liaudies Fronto Dūma ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas. Deklaracijoje skelbta, kad tik tautų teisių pripažinimas, analogiškas žmogaus teisių pripažinimui, suteikia humanistinę ir demokratinę kiekvienos valstybės politinės raidos kryptį.[v] 1989 m. gegužės 18 d. tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“.[vi]

Dokumente „Baltijos kelias“, kurį 1989 m. rugpjūčio 12 d. Cėsiuose priėmė Baltijos Taryba ir 1989 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje patvirtino Sąjūdžio Seimas, proklamuota, kad Baltijos kelias yra parlamentinis kelias į taikų mūsų valstybingumo atkūrimą. Baltijos kelias nekelia pavojaus niekam. Baltijos kelias užtikrina socialinę apsaugą, pilietines teises ir ekonominę pažangą visoms be išimties Baltijos tautoms. Baltijos kelias yra demokratijos kelias.[vii]

Demokratines slinktis ženklino vis intensyvėjanti teisinė kūryba, didėjantis pasipriešinimas kvaziteisei, kuri jėga buvo primesta Lietuvai. Reikėtų prisiminti lietuvių kalbos konstitucionalizavimą, istorinių valstybingumo simbolių atkūrimą, konstitucinį Lietuvos įstatymų viršenybės principo įtvirtinimą, įstatymų, reglamentuojančių pilietybės, referendumo visuomeninius santykius, priėmimą, taip pat teisės aktus dėl ekonominio savarankiškumo, žodžio, susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinių kriterijų nustatymą ir daugelį kitų teisės dokumentų.

Dar iki 1990 metų kovo 11-osios buvo rengiami įvairūs konstituciniai tekstai, o Mokslų akademijoje ir visuomenėje reikštų konstitucinių idėjų pagrindu subrandintas vientisas Konstitucijos projektas.[viii] Jį rengė oficiali darbo grupė: Pranas Kūris (pirmininkas), nariai – Juozas Bulavas, Jūratė Galinaitytė, Vitalijus Geržonas, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Vytautas Landsbergis, Kęstutis Lapinskas, Kęstutis Lipeika, Justinas Marcinkevičius, Zenonas Namavičius, Mykolas Sluckis, Stasys Stačiokas, Vitas Tomkus, Stasys Vansevičius, Arūnas Žebriūnas, Juozas Žilys. Baigiant Konstitucijos projekto rengimą, V. Landsbergio iniciatyva buvo surašytas toks protokolas: „/…/ darbo grupė /…/ nuo 1988 m. rugsėjo 5 d. dirbo savarankiškai ir, pasirėmusi Mokslų akademijos parengtu projektu bei visuomenės pasiūlymais, baigė darbą, sudariusi Lietuvos TSR Konstitucijos naujos redakcijos projektą.“[ix] Šis dokumentas buvo ne tik reikšmingas politinis teisinis to meto reiškinys, bet atitinkamu mastu lėmė ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo turinį. Tuose konstituciniuose tekstuose vienaip ar kitaip teisiškai išreikšti lietuvių tautos siekiai buvo ne tik aktualūs tam laikui, bet ir suvokti kaip ateities konstitucinius modelius integruojančios vertybės, suponuojančios atitinkamą konstitucinio reglamentavimo kultūrą.

Tuo metu daugelio politinių organizacijų dokumentuose parlamentinės demokratijos idėjos ir jas atspindinti Konstitucija buvo pripažįstami kaip neišvengiami veiksniai, lemiantys valstybingumo raidos kryptis. Politinių partijų programose skelbta, kad turės būti atskirtos valstybės valdžios, įtvirtinta Konstitucijos viršenybė, užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

Antai Lietuvos demokratų partijos programoje teigta, kad suvereni valstybės valdžia turi priklausyti Tautai ir turi būti vykdoma demokratiškai, o valstybės institucijos veikia pagal demokratiniu būdu priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užtikrinančius politinių pažiūrų, žodžio, spaudos, sąžinės, religijos, mitingų, demonstracijų laisvę. Kitas akcentas: teisingumo institucijos – nepriklausomos nuo politinės valdžios ir valdymo įstaigų. Raginta įsteigti konstitucinį teismą.[x]

1989 m. gegužės 11 d. Deklaracijoje „Atkurkime Lietuvos socialdemokratų partiją“ socialdemokratai skelbė, kad demokratija yra ir reali politinė santvarka, ir pažangos siekimo metodas, ir moralinė žmogaus vertybė. Vėliau priimtoje Lietuvos socialdemokratų partijos programoje pritarta parlamentarizmui kaip vaisingiausiai įvairių visuomenės grupių – socialinių, nacionalinių, politinių, kultūrinių, religinių – dialogo formai.[xi]

Lietuvos demokratinės darbo partijos programinių nuostatų projekte orientuotasi į demokratinę visuomenės, valstybės raidą, o parlamentinė respublika turinti sudaryti sąlygas įgyvendinti humanizmo idealus, užtikrinti lietuvių tautos išlikimą ir istorinį tęstinumą. Reikštas įsitikinimas, kad tik įgyvendinus valdžių padalijimo principą bus sudarytos realios sąlygos sklandžiai funkcionuoti valdžios demokratinei sandarai ir apsaugoti valstybę nuo autoritarinio režimo pavojaus, nuo atskirų visuomenės grupių, sluoksnių ir asmenų politinio, ekonominio ir psichologinio diktato.[xii]

Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Lietuvos konstitucionalizmo raidoje. Sąjūdžio rinkimų programa, kuria buvo grindžiama Sąjūdžio politinė veikla, 1990 m. vasario 24 d. vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą apibrėžė tikslus, kuriuos turės įgyvendinti Sąjūdžio remti deputatai.[xiii] Deklaruota, kad paskelbus Valstybės atkūrimą reikės priimti nepriklausomos Lietuvos laikinąją konstituciją, joje turės būti įtvirtintas demokratiškas ir aiškus parlamentinės, vykdomosios ir teismo valdžių atskyrimas, numatyta visuotinai ir laisvai renkamos valdžios reguliari kaita, o piliečių renkami valdžios organai privalės turėti visų kitų valdžios organų skyrimo ir kontrolės teisę pagal įstatymų nustatytas ribas. Buvo teigiama, kad laikinojoje konstitucijoje prezidento funkcijas reikės pavesti kolegialiai institucijai – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui.

Apibendrintai galima tarti, kad nors Laikinasis Pagrindinis Įstatymas savo forma ir priminė tarybinio laikotarpio konstitucinį reglamentavimą, tačiau jo konstitucinė prigimtis, pokyčiai politinėje sistemoje, visuomeninių santykių turinys, valstybės institucijų sprendžiamos socialinės aktualijos bylojo apie fundamentalius politinius pokyčius. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas vertintinas visų pirma kaip Lietuvos Respublikos laikinoji konstitucija, jo nustatytais politiniais teisiniais pagrindais buvo atkuriamas valstybingumas, grindžiama valstybės sandara, imamasi politinių teisinių veiksmų užtikrinant žmogaus teises ir laisves, kurios, beje, neatsiejamos nuo Lietuvos valstybės atkūrimo ir tolesnės jos konstitucinės raidos.

Vertinant Laikinojo Pagrindinio Įstatymo genezę ir jame įtvirtintą valstybės valdžios institucijų sandarą bei jų kompetencijas, derėtų pabrėžti, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo ištakos akivaizdžiai matomos iš 1988–1990 metų politinio teisinio proceso fragmentų ir jų visumos. Vertinant šį konstitucinį aktą istorijos kontekste, reikėtų prisiminti, kad Lietuvos konstitucionalizmo raidoje taip pat būta laikotarpių, kai galiojo laikinieji konstituciniai aktai: 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai[xiv], 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai[xv], 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija.[xvi] Prie laikinųjų konstitucijų atitinkamu mastu priskirtina ir 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija[xvii], nes buvo nustatyta, kad ji turi būti „tikrinama ne vėliau kaip per dešimt metų tautos atsiklausimo keliu“.

Tai, kad Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindinė paskirtis buvo sudaryti prielaidas spręsti neatidėliotinus valstybės, visuomenės organizavimo klausimus ir kartu rengti nuolatinę Konstituciją, atsispindėjo ne tik jį svarstant Aukščiausiojoje Taryboje, tačiau ir vėlesnių politinių veiksmų metu. Jau priimant Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą buvo siūloma jį tobulinti, todėl Aukščiausioji Taryba sudarė redakcinę komisiją ir pavedė jai per tris savaites parengti pasiūlymus dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo tobulinimo.[xviii] Laikinosios Konstitucijos taisymą lengvino ir palyginti nesudėtinga jos keitimo tvarka.[xix]

Plačiau neanalizuojant Laikinojo Pagrindinio Įstatymo keitimų ir jų pobūdžio, reikėtų atkreipti dėmesį į baigiamąjį jo raidos etapą, t. y. į 1992 m. liepos 7 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos pavadinimo pakeitimo“.[xx] Šios konstitucinės pataisos ženklino politinio proceso posūkį į naują konstitucinę būseną: būsimojo Seimo rinkimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos spartų rengimą ir priėmimą referendume. Aukščiausioji Taryba šiuos kelius grindė logiškais teisiniais veiksmais ir aktais, kurie lėmė valstybės valdžios perdavimą Lietuvos Respublikos Seimui – Tautos (steigiamosios valdžios) valia ir galia sukurtai ir įgaliotai įsteigtajai valdžiai. Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos – Aukščiausiosios Tarybos – pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Respublikos Seimo pavadinimą. Šios nuostatos turėjo įsigalioti nuo pirmojo po rinkimų Seimo posėdžio pradžios. Taip Aukščiausioji Taryba išreiškė savo požiūrį į Lietuvos Respublikos konstitucinės sistemos esminę rekonstrukciją ir jos kryptį. Aišku, kad šias Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pataisas galima vertinti ir kaip politinę direktyvą Konstitucijos projekto rengėjams priimti būtent tokią, o ne kitokią būsimojo parlamento koncepciją.

Aukščiausioji Taryba priėmė dar vieną reikšmingą sprendimą – panaikino Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 7 skirsnį („Liaudies deputatų tarybų sistema ir jų veiklos principai“). Tai reiškė, kad pagaliau buvo atsisakyta vadinamosios „vieningosios valstybinės valdžios“ oficialiosios doktrinos, kuri buvo apibūdinta nuostata, kad „Liaudies deputatų tarybos – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, rajonų, miestų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybos – sudaro vieningą Lietuvos atstovaujamųjų valstybinės valdžios organų sistemą“. Taigi nuo 1992 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje nebeliko „liaudies deputatų tarybų“, jas pakeitė „savivaldybių tarybos“.

Pirmieji konstitucinės ateities politiniai teisiniai kontūrai. Diskusiją dėl Lietuvos valstybės konstitucinių pagrindų skatino daugelis veiksnių, apie kuriuos reikėtų samprotauti visapusiškiau, tačiau šiuo atveju tik pažymėsime, kad Aukščiausiojoje Taryboje kuo toliau, tuo akivaizdžiau buvo regima, jog Konstitucijos rengimas ir atitinkamų darbų organizavimas tampa vis ryškiau aiškėjančia Aukščiausiosios Tarybos istorine misija ir jos priederme. Demokratijos plėtra buvo tokia sparti, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo normomis tiesiog nebuvo įmanoma užtikrinti dinamiškos visuomeninių santykių kaitos, o konstitucinio reglamentavimo problemos vis labiau brovėsi į politinę tikrovę. „Prasidėjo politinė bei juridinė kova už naujosios Konstitucijos sukūrimą. Politinė kova todėl, kad tuo metu ir visuomenėje, ir parlamente buvo išryškėjusi pakankamai aiški pirminė politinė diferenciacija. Juridinė, kadangi skirtingos politinės jėgos netapačiai traktavo valstybę ir jos teisės pagrindą Konstituciją, savo politiniams tikslams pasitelkdamos juridinius optimalaus jurisdikcijos pobūdžio įrodinėjimo argumentus. Tai irgi nepaprastai įdomus, atskiro tyrimo reikalaujantis aspektas, geriausiai reprezentuotas būtent tuo laikotarpiu – Laikinojo Pagrindinio Įstatymo merdėjimo laikotarpiu.“[xxi]

Atskirai nagrinėtini ir atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinės padėties aspektai, kiek tai buvo susiję su Vakarų demokratijoje suvoktomis ir plėtojamomis konstitucinės demokratijos formomis. Jau 1990 metais vis dažniau kildavo probleminių klausimų, kokia valstybės valdymo forma būtų optimali, kokia konstitucine ideologija bus vadovaujamasi konstitucingumo raidoje, kaip užtikrinti konstitucijos politinę, socialinę, teisinę saugą.

Šiuo požiūriu vertindami politinę aplinką, negalime neatkreipti dėmesio į 1990 m. gegužės 30 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimą „Dėl strateginio planavimo grupės sudarymo“ (Grupės nariai buvo: Bronislovas Juozas Kuzmickas, Egidijus Klumbys, Gediminas Šerkšnys, Vilius Baldišis).[xxii] Šio darinio tikslas – „geriau planuoti ir koordinuoti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimo darbus“. Nors ši grupė reikšmingesnių darbų ir neatliko, tačiau tai, kad ji buvo sudaryta, rodo pastangas turėti bent minimaliai apibrėžtą valstybingumo raidos planą ar viziją.

Atsižvelgdamas į tai, kad į politinį gyvenimą vis labiau skverbėsi nuolatinės konstitucijos aktualija, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. lapkričio 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo“ ir patvirtino Konstitucijos projekto rengimo grupę: Vytautas Landsbergis (grupės vadovas), Juozas Bulavas, Algimantas Dziegoraitis, Juozas Galginaitis, Valdemaras Katkus, Pranas Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Vytautas Pakalniškis, Artūras Paulauskas, Jonas Prapiestis, Stasys Stačiokas,  Česlovas Vytautas Stankevičius, Gediminas Šerkšnys, Aurimas Taurantas, Juozas Žilys.[xxiii] Šio darinio personalinė sudėtis rodo, kad buvo vadovautasi tiek politinio atstovavimo principu, tiek ir profesinio darbo patirtį turinčių asmenų žiniomis. Darbo grupė turėjo parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepciją ir iki 1991 m. gruodžio 31 d. pateikti ją Prezidiumui. Dėl daugelio priežasčių darbai užtruko, o grupės veiklos rezultatas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys, paskelbti „Lietuvos aide“.[xxiv] 1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų“[xxv] buvo numatyta, kad Metmenys bus svarstomi iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., o Prezidiumas apibendrins gautus pasiūlymus, praneš apie juos Aukščiausiajai Tarybai ir siūlys nutarti, kaip toliau turi būti organizuojamas Konstitucijos rengimo darbas.[xxvi]

Visapusiškiau neanalizuojant Metmenų turinio, galima atkreipti dėmesį į reikšmingiausias nuostatas. Metmenyse buvo įtvirtintas demokratinis Lietuvos valstybės pobūdis. Jis atsispindėjo daugelyje Metmenų nuostatų. Patikslinant teiginį, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika, kartu buvo apibrėžta valstybės valdymo forma: „Lietuvos Respublika pagal valdymo formą yra demokratinė Respublika, kurioje valstybės valdžią įgyvendina demokratiniais rinkimais išrinktas Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, taip pat Teismas.“

Greta valstybės valdžių atskyrimo įtvirtinimo, kuris pripažintas pamatiniu valstybės organizavimo principu, Metmenyse apibūdintos ir pagrindinės kiekvienos valdžios funkcijos: Seimas yra vienintelis įstatymų leidėjas, Prezidentui ir Vyriausybei tenka vykdomosios valdžios funkcijos, Teismas vykdo teisingumą. Pabrėžiant valstybės valdžių sąveikos neišvengiamumą, konstatuota: visos valdžios institucijos yra viena su kita susijusios. Konstitucija ir įstatymai nustato jų tarpusavio teisinius santykius, veiklos kontrolės būdus ir formas. Toks valdžių atribojimas ir jų atsvaros reiškia, kad jokia valstybės institucija negali sutelkti visos ir absoliučios valdžios, visos yra viena kitos kontroliuojamos.

Metmenyse išskirtinis dėmesys skiriamas valstybės formai apibūdinti, bet atskirai buvo apibrėžiama ir valstybės teritorinės santvarkos forma. Buvo skelbiama: Lietuvos Respublika yra vieninga (unitarinė) valstybė, todėl jos teritorija negali būti daloma į kokius nors valstybinius darinius. Lietuvos Respublika savo teritoriją tvarko nustatydama administracinį-teritorinį jos suskirstymą vietiniam valstybiniam valdymui ir teritorinei savivaldai funkcionuoti. Numatyta, kad administracinio-teritorinio suskirstymo sistema ir principai turės būti nustatyti Konstitucijoje.

Teisinės valstybės samprata Metmenyse suformuluota glaustai, nurodyti tik esminiai jos požymiai: Lietuvos Respublika yra teisinė valstybė. Jos veikla ir santykiai su savo piliečiais ir juridiniais asmenimis grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, priimtais demokratine tvarka. Valdžios institucijų galių ribas nustato Konstitucija ir įstatymai. Jokie teisiniai aktai ir veiksmai negali prieštarauti Konstitucijai. Visos valdžios institucijos, pareigūnai ir piliečiai lygūs prieš įstatymus. Valstybė garantuoja konstitucinę priežiūrą tam, kad visa valstybės valdžia veiktų pagal Konstituciją. Teisinės valstybės koncepcija išreikšta ir žmogaus teisių ir laisvių filosofijoje.

Socialinės valstybės samprata Metmenyse nebuvo išsamiau atskleista, nors socialinės valstybės požymių galima rasti. Teigta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas nuosavybės teise ir privačia iniciatyva, tačiau nurodyta, kad Konstitucija draudžia rinkos monopolizavimą ir saugo konkurencijos laisvę, nustato ūkio valstybinio reguliavimo ribas, finansų sistemos funkcionavimo, biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką. Įstatymai turi saugoti, kad ūkinė iniciatyva nekenktų bendrai gerovei, piliečių teisėms ir laisvėms. Skelbta, kad nuosavybė naudojama nedarant žalos kitų žmonių gyvybei ir sveikatai, laisvei, garbei ir orumui. Pastaroji nuostata reiškė ne ką kita, o tai, jog valstybė gali įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų ne tik savininko, bet ir visų kitų žmonių gerovę.

Atsižvelgdami į pagrindinius Metmenų turinio bruožus, galime daryti kai kurias bendro pobūdžio išvadas: 1) Metmenys buvo kuriami sudėtingomis politinėmis sąlygomis, t. y. tada, kai buvo siekiama įtvirtinti Lietuvos nepriklausomą valstybę, jos tarptautinį pripažinimą. Šioje veikloje buvo pasitelkiamos įvairios politinės teisinės priemonės, o viena reikšmingiausių – naujos Konstitucijos kūryba; 2) Metmenys buvo siekis konsoliduotai išreikšti bent bendruosius konstitucinės sistemos bruožus, kurie būtų visuotinių svarstymų pradžia kelyje į nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją; 3) esminis klausimas, kurį bandyta spręsti Metmenyse, – valstybės valdžios konstrukcija. Tai buvo sudėtinga problema, nes ji įvairiapusiškais saitais susijusi su skirtingų socialinių politinių grupių interesais, kultūros, ideologijos, teisės reiškiniais; 4) Metmenyse atsispindėjo prielankumas parlamentinės demokratijos prioritetams. Ir neatsitiktinai: tuo metu labai daug žmonių parlamentinėje demokratijoje matė politinių ir teisinių lūkesčių įgyvendinimo prielaidas. Tokia demokratijos kultūra savo savastimi buvo neatsiejamai suaugusi su Atgimimo laiko daugiatūkstantiniais žmonių susirinkimais, kuriuose prabilo, reiškė savo valią ir galią suverenas – Tauta, iš jų kilusi.

Metmenys ne tik ženklino konstitucinės kūrybos neformalųjį etapą, bet ir atspindėjo visuomenėje populiarias politines teisines idėjas dėl Lietuvos būsimosios politinės sistemos pagrindinių parametrų, t. y. apibendrintai išreiškė to laikotarpio politinės teisinės kultūros esminguosius bruožus. Dėl Metmenų turinio būta prieštaringų nuomonių. Štai pastebėta, kad Metmenų kūrėjai buvo nenuoseklūs apibrėždami valdžios institucijų galias, valstybės valdymo formą, kai buvo siekta suderinti tiek parlamentinės, tiek ir prezidentinės demokratijos reiškinius, institutus ir jų sąveiką. Šiame konstituciniame dokumente iš tiesų atsispindi pastangos ieškoti ir rasti politinių teisinių kompromisų variantų, kurie lemtų ir ateities konstitucinius susitarimus, tačiau reikėtų pripažinti ir tai, kad panašiai atsitiko ir rengiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, kai kompromisai buvo neišvengiami brandinant išmintingų politinių sprendimų prielaidas.

Naujausiųjų laikų Lietuvos konstitucionalizme ypatinga reikšmė teiktina 1991 m. vasario 9 d. apklausai (plebiscitui). Dar tebetvyrant politinei socialinei įtampai, kurią sąlygojo 1991 m. sausio 13-osios drama, 1991 m. sausio 16 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasiūlė surengti gyventojų apklausą – ar jie pritaria naujos rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tą pačią dieną buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“.[xxvii] Šią apklausą organizuoti buvo pavesta Vyriausybei ir savivaldybėms. Apklausoje galėjo dalyvauti gyventojai, kurie turėjo Lietuvos pilietybę arba pilietybės teisę pagal Lietuvos pilietybės įstatymą.

Gali kilti klausimas, kodėl 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos valstybę, 1991 m. vasario 9 d. reikėjo dar kartą deklaruoti, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Siekiant bent iš dalies atsakyti į šį klausimą, reikėtų nors bendrais bruožais įvertinti kai kurias to meto politines ir teisines aplinkybes.

Pirma. Visuotinė apklausa (plebiscitas) buvo atsakymas į Sovietų Sąjungos organizuojamą referendumą dėl SSRS išlikimo, kuris turėjo įvykti 1991 m. kovo 17 dieną. Lietuvos politinė ir teisinė pozicija dėl to referendumo buvo suformuluota 1991 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės pareiškime „Dėl 1991 m. kovo 17 dieną Tarybų Sąjungoje rengiamo TSRS referendumo“.[xxviii] Šiame dokumente buvo pabrėžta, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. „/…/ jokie TSRS įstatymai ar valdžios nutarimai Lietuvoje neveikia ir jos žmonių niekaip neįpareigoja“. Buvo priminta, kad „/…/ pasaulio valstybių bendrija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos ir teisiniu požiūriu Lietuva niekada nebuvo TSRS teritorijos dalimi“. Ir pagaliau buvo pabrėžta, kad tokio referendumo organizavimas yra ne kas kita“, /…/ kaip šiurkštus kišimasis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir naujas pasikėsinimas į jos suverenitetą“.

Antra. Apklausa (plebiscitas) kai kuriais aspektais sietina su Lietuvos konstitucionalizmo istorijos reiškiniais. Štai 1920 m. gegužės 15 d. susirinkusiojo Steigiamojo Seimo darbo pradžios pirmasis veiksmas buvo Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimas, nors 1918 m. vasario 16 d. Akte šis klausimas iš esmės jau buvo išspręstas. Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis šią situaciją apibūdino taip: „Einant prie konkrečių Steigiamojo Seimo darbų, pirmuoju Steigiamojo Seimo darbu turėtų būti Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. Steigiamasis Seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšti, kad Lietuva yra nutraukus visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom valstybėm; Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą, kaip nepriklausomą valstybę.“[xxix]

Trečia. 1991 m. vasario 9 d. apklausa (plebiscitas) vertintina ir Lietuvos tarptautinių santykių kontekste. Apibūdinant apklausą (plebiscitą) šiuo aspektu, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Vakarų valstybių politinės vadovybės įvairiomis progoms reiškė nuomonę, esą Lietuvių tauta nepriklausomybės klausimą turėtų išspręsti referendumu. Taigi vienas iš apklausos (plebiscito) siekinių buvo patvirtinti pasaulio demokratinei civilizacijai lietuvių tautos suverenų ryžtą atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Buvo prognozuojama, kad būtent toks Tautos suverenių galių išreiškimas sustiprins Lietuvos valstybės prestižą tarptautinėje bendrijoje, pagreitins jos pripažinimą ir diplomatinių santykių plėtrą.

Apklausos (plebiscito) organizavimo prielaidos rėmėsi ne tik vidaus ir užsienio politikos bendraisiais tikslais ir uždaviniais. Lietuvos žmonių apklausa ir jų pareikšta nuomonė buvo ypač svarbi konstitucionalizmo raidai. Steigiamosios valdžios (Tautos) pareikšta suvereni galia dėl Lietuvos valstybės buvo tas konstitucinis ir moralinis pagrindas, kuriuo remdamasi įsteigtoji valdžia (Aukščiausioji Taryba) galėjo tęsti pradėtą valstybės atkūrimo darbą, spartinti konstitucinę kūrybą. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ apibendrino ir suvienijo iki tol vartojamus Lietuvos valstybės apibrėžimus. Ir šia prasme Tautos valios ir jos suverenių galių išreiškimas buvo neabejotinai svarbus ne tik tada, bet prasmingas ir dabartyje.[xxx]

Įvykusi apklausa (plebiscitas) buvo pagrindas 1991 m. vasario 11 d. priimti Lietuvos Respublikos konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris tapo Lietuvos Respublikos Konstitucijos organiška sudedamąja dalimi.[xxxi] Tai įtvirtinta Konstitucijos 150 straipsnyje. Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio norma, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, gali būti pakeista tik Tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę. Ši nuostata suformuluota Konstitucijos 148 straipsnio pirmojoje dalyje.

Apibūdinant 1991 m. vasario 9 d. apklausos (plebiscito) politinę teisinę genezę pagrįstai teigiama, kad „svarbiausias teisinis veiksmas – pasekmė to, kas įvyko sausio 13-ąją – buvo mūsų organizuotas ir vasario 9 d. įvykdytas plebiscitas dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Jo ištakos glūdėjo ankstesniuose sovietų reikalavimuose, o paskui ir priimtame įstatyme, kad iš Sąjungos galima išeiti tiktai per referendumą, ir tai dukart pakartota.“[xxxii]

Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo aktualija konstituciniame procese. Palyginti ramų Konstitucijos metmenų svarstymą ir samprotavimus apie konstitucinę ateitį visuomenėje įaudrino kai kurių politikos veikėjų ir politinių organizacijų pasiūlymai dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo. Lietuvos Sąjūdžio Seimo Taryba 1991 m. spalio 22 d. paskelbė pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo“.[xxxiii] Sąjūdžio Seimo Taryba pažymėjo, kad Lietuvos Respublika – jau visuotinai pripažinta valstybė, Jungtinių Tautų organizacijos narė. Pareiškime buvo pabrėžta: „Šiandieninė Lietuvos situacija, ypač jos vidaus reikalai, visus mus įpareigoja ieškoti kiek galima greitesnių sprendimų. Bene optimaliausias jų – Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimas.“ Pasiūlymas nedelsiant, dar 1991 metų rudenį, atkurti Respublikos Prezidento instituciją buvo grindžiamas šiais argumentais: būtų visiškai suformuota valdymo sistema, padidėtų valdžios veiksmingumas, taptų efektyvesnis parlamento ir vyriausybės darbas, nusistovėtų valdžios santykis; esmingiau ir konstruktyviau būtų galima kurti ekonomiką ir kultūrą, išlaikyti socialinę pusiausvyrą, atkurti ir įtvirtinti žmogaus teises; būtų įteisinta asmeninė atsakomybė už svarbių valstybės reikalų sprendimus; būtų sutvarkytas valstybės atstovavimas.

1991 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Sąjūdžio Seimas pritarė Sąjūdžio Seimo Tarybos pateiktiems įstatymų dėl Prezidento institucijos projektams. Sąjūdžio Seimas įgaliojo Seimo Tarybą šiuo klausimu nedelsiant organizuoti referendumą, kuris galėtų būti sustabdytas, jeigu Aukščiausioji Taryba priimtų atitinkamus įstatymus ir nutarimą dėl neatidėliotinų Respublikos Prezidento rinkimų.[xxxiv] Netrukus spaudoje buvo paskelbti įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektai.[xxxv]

Siekimą nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją dar labiau sustiprino Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimo 1991 m. gruodžio 16 d. rezoliucija „Dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo“.[xxxvi] Suvažiavimas įpareigojo Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą tęsti pradėtą darbą, kad konstruktyviai ir kaip galima greičiau butų pasiektas tikslas, o Sąjūdžio remti Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo paraginti visokeriopai palaikyti Prezidento institucijos atkūrimą.

1991 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryboje patvirtintas iniciatyvinės grupės paskelbti referendumą registracijos aktas. Surinkus įstatyme nustatytą rinkėjų parašų skaičių, referendumo surengimo klausimas svarstytas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume, o paskui – Aukščiausiojoje Taryboje. Po aštrios politinės diskusijos 1992 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“.[xxxvii] Buvo nutarta: paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektų 1992 metų gegužės 23 dieną; įrašyti į biuletenį slaptam balsavimui tokį referendumui pateikiamą klausimą: „Ar jūs pritariate Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektams?“ Sąjūdžio Seimo Taryba paskelbė spaudoje patobulintus konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ryšium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimu“ projektus, o pareiškime buvo rašoma, kad neatsisakoma ir kitų Prezidento institucijos atkūrimo būdų – siūlyta įstatymų projektus priimti Aukščiausiojoje Taryboje ir numatyto referendumo dieną (arba kiek vėliau) skelbti Prezidento rinkimus.[xxxviii]

Įstatymų projektuose formuluotos nuostatos dėl prezidentinės valdžios, kurių pagrindinė idėja – stiprinti valstybės vadovo galias parlamento ir Vyriausybės atžvilgiu. Galima atkreipti dėmesį į pagrindinius tada projektuoto konstitucinio reglamentavimo fragmentus. Štai buvo numatoma, kad Prezidentas gali paleisti Vyriausybę be Seimo sutikimo, o atleidžiant Ministrą Pirmininką kartu turi būti atleidžiami ir kiti ministrai. Jam buvo suteikiama teisė sustabdyti įstatymams prieštaraujančius Vyriausybės nutarimus ir potvarkius, tačiau tokį sprendimą Vyriausybė galėjo apskųsti Aukščiausiajam Teismui ar Konstituciniam Teismui. Seimo įstatymų leidybą Prezidentas būtų galėjęs koreguoti įvairiais būdais: buvo numatyta teisė teikti ne tik įstatymų projektus, bet ir darbotvarkės prioritetus, o Seimas privalėjo juos svarstyti, be to, buvo siūloma Prezidentui suteikti teisę reikalauti kurio nors klausimo svarstymo ypatingos skubos tvarka. Prezidentas galėjo šaukti neeilinę Seimo sesiją ar posėdį savo iniciatyva, nustatyti, kuriems klausimams svarstyti sesija šaukiama. Prezidentas taip pat galėjo teikti paskelbtos neeilinės sesijos ar posėdžio darbotvarkės papildymų. Įstatymų projektuose buvo numatyti ir tie atvejai, kai Prezidentas gali paleisti Seimą nelaukdamas kadencijos pabaigos. Vienas iš tokių atvejų buvo tas, kai Seimą paleisti siūlė Vyriausybė po Seimo jai pareikšto nepasitikėjimo. Prezidentas būtų turėjęs konstitucinę prielaidą paleisti Seimą ir skelbti neeilinius rinkimus, kai Seimas „ilgą laiką negali vykdyti įstatymdavystės“.

1991 m. gruodžio 5 d. ir 1992 m. kovo 31 d. paskelbtų įstatymų projektų turinys buvo dar tobulinamas, o baigiamieji variantai prieš referendumą paskelbti „Lietuvos aide“.[xxxix] Buvo matoma tendencija ieškoti Seimo ir Prezidento galių pusiausvyros, artėta prie vadinamosios „mišrios“ valstybės valdymo formą išreiškiančių konstitucinių apibūdinimų.

Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ projekto pabaigoje buvo sakoma, kad šis įstatymas turi būti paskelbtas per tris dienas po referendumo komisijos pranešimo apie įstatymo priėmimą ir įsigalioti jo paskelbimo dieną. Numatyta, kad tuo įstatymu nustatyti Prezidento konstituciniai įgaliojimai gali būti pakeisti tik referendumu. Skelbta, kad pirmieji Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai pagal minėtą įstatymą turi būti surengti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo.

Įstatymų projektai, pateikti 1992 m. gegužės 23 d. referendumui, nebuvo priimti. Į referendumą atvyko 57,64 procento rinkėjų, o įstatymų projektams pritarė 39,96 procento visų rinkėjų. Lietuvos piliečių valia buvo svarbus veiksnys ne tik pasirenkant Lietuvos valstybės valdymo formą, nustatant valdžios institucijų galias, bet ir ieškant bei randant konstruktyvias politinių kompromisų formas, išreiškiamas konkrečiuose konstituciniuose tekstuose.[xl]

Konstitucingumo raidos teisinis apibūdinimas ir įtvirtinimas kaip politinę tikrovę atspindintis reiškinys. Jau minėjome kai kuriuos politinius teisinius veiksnius, kurie skatino diskusiją dėl Konstitucijos ir spartino konstitucinę kūrybą. Šiuo atžvilgiu vienas reikšmingiausių įvykių – parlamentiniai debatai Aukščiausiojoje Taryboje apie konstitucingumo raidą, Konstitucijos rengimo etapus ir politines socialines sąlygas, į kurias turi būti atsižvelgiama konstruojant konstitucinio reglamentavimo gaires bei veiksmų intensyvumą.

1991 metų spalio mėnesį tokią diskusiją inicijavo 82 Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš įvairių tuo metu jau egzistavusių frakcijų. Buvo parengtas ir oficialiai pateiktas Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“ projektas. Pristatydamas projektą Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1991 m. spalio 22 d. deputatas Rolandas Paulauskas kalbėjo apie priežastis, paskatinusias reikštis šiai iniciatyvai: „Matyt, pagrindinė priežastis čia būtų ta, kad visuomenėje kils svarstymų banga dėl tolesnio Aukščiausiosios Tarybos darbo, dėl galimų rinkimų į naują Seimą, dėl Prezidento rinkimų /…/. Todėl šitoj situacijoj neišvengiamai turi būti ir mūsų balsas. Turi būti ir mūsų atsakymas, kaip mes patys įsivaizduojame savo darbą ir koks jis turi būti.“[xli]

Parlamentinius debatus dėl konstitucinio proceso lėmė objektyvios ir subjektyvios aplinkybės. Apibendrintai jas būtų galima apibūdinti taip: 1) naujos Konstitucijos, valstybės institucijų kompetencijų ir jų sandaros modelio paiešką lėmė parlamentinės demokratijos patyrimas ir raida po 1991 metų kovo 11-osios, taip pat akivaizdus poreikis sukurti tokį modelį, kuriame valstybės valdžios ne tik atskirtos, galios apribotos, tačiau jos ir bendradarbiauja įgyvendindamos valstybės vidaus ir išorės funkcijas; 2) apie Konstitucijos rengimo poreikį bylojo atsikuriančių ir naujai besisteigiančių politinių partijų programos, jų iniciatyva rengti ir paskelbti konstituciniai projektai; 3) Konstitucijos rengimą lėmė ir Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas, Lietuvos Respublikos tapsmas tarptautinės demokratinės bendrijos organiškąja dalimi.

Polemiką Aukščiausiojoje Taryboje dėl konstitucingumo raidos akivaizdžiai provokavo vis labiau intensyvėjanti diskusija ir konkretūs politiniai veiksmai dėl valstybės vadovo – Prezidento – institucijos atkūrimo ir institucijos konstitucionalizavimo pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, t. y. nelaukiant naujos Konstitucijos. Tai buvo bene lemtingiausias veiksnys, paskatinęs Aukščiausiosios Tarybos veiksmus konsoliduoti konstitucines idėjas bendrame konstituciniame tekste.

Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vytautas Petras Plečkaitis atkreipė dėmesį ir į tai, kad diskusiją ir nutarimo dėl konstitucingumo raidos rengimą paskatino teisininkų Zenono Juknevičiaus, Jono Prapiesčio, Stasio Stačioko, Juozo Žilio paskelbtas straipsnis apie konstitucines tradicijas ir jų tęstinumą.[xlii] Minėtas straipsnis ir jame reikšti samprotavimai vertinti nevienareikšmiškai. Štai buvo sakoma, kad straipsnyje tartum kviečiama atkurti politinę sistemą, egzistavusią Lietuvoje prieš karą, t. y. pagal 1938 metų Konstituciją. Tačiau ir tada, ir dabar galima pasakyti, kad straipsnio idėjose ne tik kad nebuvo nieko panašaus, bet atvirkščiai, teigta, kad „pirma, neišvengiamai reikia atsisakyti „Tautos vado“ idėjos, kuria buvo grindžiamas Prezidento statusas; antra, įtvirtinti prioritetinę Seimo, kaip atstovaujančiosios ir vienintelės įstatymų leidybos institucijos, teisinę padėtį; trečia, atstatyti žmogaus ir piliečio teisinį statusą, atsižvelgiant į šiuolaikines šios problemos sampratas; ketvirta, įtvirtinti Tautos valios tiesioginio įgyvendinimo formas – rinkimus, referendumus“. Autoriai siūlė demokratinę konstitucijos rengimo ir priėmimo tvarką. Atsižvelgdami į 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“[xliii], kuriuo iš dalies buvo simboliškai atnaujintas šios Konstitucijos galiojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, autoriai samprotavo, kad tos Konstitucijos tekstas turėtų būti iš esmės reformuotas, subrandinta nauja konstitucinė filosofija, atitinkanti šiuolaikinio modernaus demokratinio pasaulio prioritetus. Taip pat buvo atsižvelgiama ir į 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“[xliv], kuriuo sustabdant 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą konstatuotas būtinumas suderinti šios Konstitucijos nuostatas „su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“.

1991 m. lapkričio 5 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“[xlv] nubrėžtos pagrindinės Konstitucijos rengimo gairės, politinės, socialinės, teisinės prielaidos, į kurias turi būti atsižvelgiama formuluojant konstitucinę doktriną ir konkretų konstitucinį tekstą. Išskirtinai buvo pažymėta, kad Konstitucijoje turi būti atspindėtas spartus valstybinių struktūrų kitimas, naujų santykių visuomenėje formavimasis. Skelbta, kad Konstitucijoje, vadovaujantis tęstinumo principu, turi būti susieti visi Lietuvos valstybės raidos etapai su dabartine valstybingumo raiška. Turint galvoje tai, kad laikinoji Konstitucija buvo pereinamojo laikotarpio konstitucinis aktas, o parlamentinės demokratijos raida diktavo atitinkamus konstitucinio reglamentavimo pokyčius, nutarime sakyta, kad „atskiros, jau dabar būtinos, naujos teisinės normos gali būti konstituciškai įtvirtintos, darant pataisas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme“.

Pabrėžiant tai, kad Konstitucija yra ir bendrieji valstybės organizavimo principai, ir tiesioginio veikimo normos, realizuojamos tik esant tam tikroms ekonominėms ir politinėms sąlygoms, Konstitucijos priėmimas buvo siejamas su: SSRS okupacinės kariuomenės nedelsiamu išvedimu; ekonomikos reformos esminiu įgyvendinimu; Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimu; administracinio-teritorinio suskirstymo ir savivaldos bei teisinės sistemos reforma. Pabrėžta, kad Konstitucijos projekto rengimas ir parengimas priimti turi būti nuoseklus, pagrindinės nuostatos pateikiamos visuotinėms piliečių apklausoms, t. y. visuomenei turėjo būti aiškus Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas, jo turinys ir esmė.

Numatyta tokia Konstitucijos projekto rengimo tvarka: 1) iki 1991 m. gruodžio 1 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pateikia Aukščiausiajai Tarybai jo sudarytos Konstitucijos projekto rengimo grupės parengtų Konstitucijos metmenų svarstymo visuomenėje rezultatus ir išvadas; 2) iki 1991 m. sausio 1 d. sudaroma Aukščiausiosios Tarybos deputatų Konstitucijos rengimo komisija, kurios sudėties projektą pateikia Aukščiausiosios Tarybos seniūnas, suderinęs su deputatų frakcijomis; 3) iki 1992 m. vasario 1 d. Laikinoji Konstitucijos rengimo komisija kartu su Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija pateikia Aukščiausiajai Tarybai Konstitucijos svarstymo etapų projektą.

Debatai Aukščiausiojoje Taryboje, priimtas nutarimas dėl konstitucingumo raidos buvo reikšmingas politinis teisinis veiksnys, bylojantis apie pastangas spartinti konstitucinį procesą, kurio vienas tikslų – Konstitucijos rengimas ir priėmimas, grindžiamas parlamentinės demokratijos dėsniais ir procedūromis.

Įgyvendinant Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl konstitucingumo raidos, turėjo būti sudaroma deputatų komisija Konstitucijos projektui parengti. Diskutuota dėl jos sudarymo principų. 1991 m. gruodžio 9 d. vykusiame parlamento visų frakcijų vadovų arba įgaliotųjų atstovų susitikime tartasi dėl bendrųjų pagrindų, kuriais remiantis bus sudaroma ši struktūra. Ir susitikime, ir kitą dieną vykusiame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pavyko suformuluoti pagrindinį Komisijos sudarymo principą, t. y. nutarta ją organizuoti remiantis visų frakcijų atstovavimu ir atsižvelgiant į frakcijas sudarančių narių skaičių. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui atsisakius būti Komisijoje, buvo patvirtinta tokia Komisijos personalinė sudėtis: Vytenis Povilas Andriukaitis (Centro frakcija), Zbignevas Balcevičius (Lenkų frakcija), Bronislovas Genzelis (Kairiųjų frakcija), Egidijus Jarašiūnas (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Stasys Kropas (Nuosaikiųjų frakcija), Kęstutis Lapinskas (nepriklausantis frakcijoms), Jonas Liaučius (Tautininkų frakcija), Donatas Morkūnas (Liberalų frakcija), Kazimieras Motieka (Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas), Romualdas Ozolas (Centro frakcija), Rolandas Paulauskas (Tautos pažangos frakcija), Liudvikas Narcizas Rasimavičius (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Zita Šličytė  (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Aurimas Taurantas (nepriklausantis frakcijoms).[xlvi] 1992 m. sausio 15 d. Komisijos pirmininku buvo išrinktas deputatas K. Lapinskas, o 1992 m. sausio 16 d. Aukščiausioji Taryba jį patvirtino Komisijos vadovu.[xlvii]

Diskutuojant apie Komisijos sudarymo principus kartu samprotauta apie šio struktūrinio darinio darbo organizavimą, bendradarbiavimą su kitais Aukščiausiosios Tarybos politiniais dariniais ir pačia Aukščiausiąja Taryba. Štai buvo nepritarta pasiūlymams sudaryti specialistų grupę, kuri rengtų Konstitucijos projektą (Zenonas Juknevičius), samprotauta apie tai, kad esminiai Konstitucijos teiginiai ir  nuostatos būtų aptariami ir tvirtinami Aukščiausiojoje Taryboje ar dėl jų atsiklausiama Tautos referendume (Aurimas Taurantas). Ieškant susitarimų galimybės dėl Komisijos narių optimalaus skaičiaus, laikytasi nuomonės, kad Komisijos veikla bus konstruktyvesnė, jeigu joje darbuosis ne daugiau kaip 13–14 Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Siekiant sudaryti galimybes Konstitucijos projekto rengimo darbuose dalyvauti ir kitiems deputatams, priimtame nutarime numatyta, kad Komisijos darbe galės dalyvauti visi frakcijų siūlomi deputatai.

Parlamentiniuose debatuose dėl Konstitucijos projekto rengimo komisijos pabrėžta, o priimtame nutarime įtvirtinta, kad Komisija privalės bendradarbiauti su Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija ir kartu iki 1992 m. kovo 25 d. pateikti Konstitucijos projekto variantą Aukščiausiajai Tarybai. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pavesta patvirtinti Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo nuostatus.

Pirmajame Komisijos posėdyje, kuris sušauktas 1992 m. sausio 20 d., buvo svarstomas šių nuostatų projektas, potencialūs klausimai, kurie iškils Komisijos veikloje. Deputatas Romualdas Ozolas pabrėžė, kad Komisijos darbas turėtų būti kuo viešesnis, o konstitucinės pozicijos aptariamos visuomenėje, politinėse partijose, visuomeninėse organizacijose. Jo nuomone, tik tokiu keliu einant galima rasti politinius teisinius kompromisus, kurie būtų Konstitucijos pagrindas. Diskutuota apie tai, kokia apimtimi atsižvelgti į Lietuvos valstybės konstitucinį paveldą, ilgaamžę Lietuvos valstybės teisinę tradiciją, Europos ir kitų pasaulio šalių demokratinius konstitucinius reiškinius. Deputatas Aurimas Taurantas samprotavo, kad Konstitucijos koncepcijos metmenys, kurie buvo parengti ir paskelbti visuomenei svarstyti, galėtų būti priimami kaip atspirties pozicijos, kai kas galėtų būti patobulinama ir ieškoma naujų susitarimo galimybių. Polemizuota, koks Komisijos narių skaičius galėtų pateikti alternatyvas dėl paskirų Konstitucijos projekto straipsnių, nuostatų, normų. Kai kurie Komisijos nariai samprotavo, kad Konstitucijos projekto atskirų dalių turinys turėtų būti derinamas su Aukščiausiosios Tarybos nuolatinėmis komisijomis, tačiau dauguma Komisijos narių dvejojo dėl tokios darbo organizavimo krypties. Nuogąstauta, kad taip gali atsirasti daug kliuvinių konstruktyviai veiklai.

Svarstant apie tai, nuo ko pradėti darbą, deputatas Kęstutis Lapinskas reziumavo, kad pagrindinis klausimas, kuris neišvengiamai aktualizuosis, – valstybės valdžios institucijų sandara, jų kompetencijos, sąveikos principai. Prieita prie bendros išvados, kad pirmiausia būtina rengti tų Konstitucijos projekto skyrių, kurie reglamentuoja Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės statusą, tekstus ir jų pagrindu organizuoti diskusiją dėl optimalaus valstybės valdymo formos modelio.

1992 m. sausio 22 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo organizavimo“, kuriuo buvo patvirtinti Komisijos nuostatai, taip pat darbo grupės nariai ir ekspertai.[xlviii] Nuostatuose Prezidiumas formulavo ne tik organizacinio pobūdžio taisykles, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi, tačiau ir bendresnio pobūdžio politines gaires, į kurias turėtų būti atsižvelgiama. Štai apibrėžta, kad rengdama Konstitucijos projektą Komisija turi vadovautis ilgaamže Lietuvos valstybingumo patirtimi, atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis ir tarpukario Lietuvos valstybės konstitucijas, taip pat Europos valstybių ir kitų šalių konstitucijų demokratines idėjas. Pažymint, kad darbo ir Konstitucijos projekto svarstymo tvarką Komisija reglamentuoja pati, nurodoma, kad turi būti ne mažiau kaip du projekto svarstymo etapai – preliminarinis ir įvertinantis ekspertų išvadas. Prezidiumas patvirtino Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo grupės narius: Juozas Žilys (grupės vadovas), Gediminas Bulotas, Egidijus Kūris, Jūratė Ladauskaitė (sekretorė), Remigijus Mockevičius (sekretorius), Algirdas Prapiestis (redaktorius), Vytautas Sinkevičius, Šarūnas Vilčinskas, taip pat ekspertus: Juozas Bulavas, Mindaugas Maksimaitis, Zenonas Namavičius, Bronius Nemickas, Alvydas Pumputis, Ernestas Raškauskas, Stasys Stačiokas, Paulius Žumbakis. Darbo grupė, atsižvelgdama į Komisijos išsakytas ar suformuluotas pagrindines idėjas bei sumanymus, turėjo rengti pirminius tekstus svarstymui ir juos taisyti pagal svarstymo Komisijoje rezultatus. Apsvarstyti ir preliminariai aprobuoti Konstitucijos projekto skyriai (skirsniai) turėjo būti teikiami ekspertams susipažinti ir rekomendacijoms bei išvadoms pareikšti. Komisija, įvertinusi ekspertų išvadas bei rekomendacijas ir padariusi būtinas pataisas ar papildymus, turėjo visą Konstitucijos projektą vėl teikti ekspertams vertinti, o paskui – Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijai pastaboms pareikšti.

Komisijos darbe galėjo dalyvauti ir kiti deputatai, kuriuos pasiūlė frakcijos, tačiau laikantis proporcingo frakcijų atstovavimo principo. Jie turėjo teisę kalbėti ir teikti pasiūlymus renginiuose, kuriuos organizavo Komisija (diskusijos, seminarai, Konstitucijos projekto (jo dalių) aptarimai). Kiti deputatai eiliniuose Komisijos posėdžiuose nuomonę galėjo reikšti tik per jų frakcijai atstovaujančius Komisijos narius.

Nuostatuose buvo nurodyta, kad svarstomu klausimu turi būti ieškoma visuotinio susitarimo, o jeigu tai neįmanoma, – sprendimai priimami visų Komisijos narių balsų dauguma. Numatytas Komisijos posėdžių kvorumas – sprendimai galėjo būti priimami, kai posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Komisijos narių. Komisijos narių mažuma, bet ne mažiau kaip trys, galėjo pateikti Aukščiausiajai Tarybai alternatyvų ginčijamo straipsnio ar jo dalies variantą. Komisijos parengtas ir Aukščiausiosios Tarybos patvirtintas Konstitucijos projektas turėjo būti skelbiamas visuomenei svarstyti 3–6 mėnesius. Patobulintas Konstitucijos projektas vėl turėjo būti teikiamas Aukščiausiajai Tarybai kartu su pasiūlymais dėl Konstitucijos projekto tolesnio rengimo ir priėmimo tvarkos.

Įgyvendindama Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“, 1992 m. vasario 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo etapų“.[xlix] Nustatyti Konstitucijos projekto rengimo terminai: iki 1992 m. kovo 15 d. – Konstitucijos projekto pirmojo varianto parengimas ir pateikimas Aukščiausiajai Tarybai; 1992 m. kovo 15–31 d. – bendra diskusija Aukščiausiojoje Taryboje dėl Konstitucijos projekto principinių nuostatų ir dėl galimybės pateikti projektą visuomenei svarstyti; 1992 m. balandžio 1–30 d. – Konstitucijos projekto parengimas visuomenei svarstyti atsižvelgus į Aukščiausiosios Tarybos rekomendacijas; 1992 m. gegužės 1 d. – rugpjūčio 31 d. – paskelbto Konstitucijos projekto svarstymas; 1992 m. rugsėjo 1 d. – spalio 1 d. – Konstitucijos projekto taisymas, atsižvelgiant į visuomenės svarstymo rezultatus; 1992 m. spalio 15 d. – pataisyto ir Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti patvirtinto Konstitucijos projekto pateikimas svarstyti Aukščiausiajai Tarybai.

Taigi galima reziumuoti, kad 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“, 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti sudarymo“, 1992 m. sausio 22 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo organizavimo“, taip pat prieš tai minėtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl Konstitucijos rengimo etapų nubrėžė pagrindines politines ir organizacines gaires, kuriomis turėjo būti vadovaujamasi Konstitucijos projekto kūrimo veikloje.

Konstitucijos projekto rengimo politinės komplikacijos ir bendrų susitarimų galimybių paieška. Pirmuosiuose Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti posėdžiuose pradėti svarstyti bendro pobūdžio Konstitucijos projekto koncepcijos klausimai. Be tokių politinių orientacijų nebuvo galimybės rengti Konstitucijos skirsnių konkrečių tekstų. Iš principo sutarus dėl Konstitucijos projekto struktūros, konstitucinių normų sistemos pereita prie esminių konstitucinio reguliavimo problemų – valstybės ir Tautos sąveikos apibrėžimo principinių klausimų, valdžios institucijų kompetencijų, įgaliojimų ribų ir bendradarbiavimo konstitucinių pagrindų.

1992 m. sausio 27 d. Komisijos posėdyje pradėjo aiškėti deputatų, kurie atstovavo skirtingoms parlamentinėms frakcijoms, nuostatos dėl būsimosios valstybės institucinės sandaros, įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios konstitucinio lygmens prioritetų. Pasitelkus nors ir nekokybiškas posėdžio stenogramas, asmeninius autoriaus užrašus bei kitus šaltinius[l] galima atkurti kai kuriuos tada vykusios diskusijos fragmentus:

R. Ozolas. Turi būti akcentuojamas ir įgyvendinamas parlamentinės respublikos modelis su „mažesniais respublikos prezidento įgaliojimais“. „Nacionalinė valstybė orientuota į save ir atvira pasauliui“.

V. P. Andriukaitis. Reikia orientuotis į parlamentinę respubliką, kuri užtikrins „normalų gyvenimą“. Prezidento institucijai neturi būti teikiamas prioritetas. Vykdomoji valdžia koncentruojasi vyriausybėje ir premjero rankose. Konstitucinis Teismas.

B. Genzelis. Prioritetai parlamentinei respublikai, o respublikos prezidentas įgyvendina valstybės reprezentavimo funkcijas. Stipri vyriausybė. Būtinas Konstitucinis Teismas. Neatmestina respublikos prezidento teisė kai kuriais atvejais paleisti parlamentą, tačiau visa tai turi būti preciziškai reglamentuota.

J. Jarašiūnas. Reikalinga „veiksminga valdžia“. 1922 m. Konstitucija buvo tik „ideali forma“. Jos mechaniškai negalime perkelti į šiandieną. Valdžios turi būti savarankiškos, stiprios, subalansuotos. Respublikos prezidentas turi turėti galių įtakoti parlamento ir vyriausybės veiklą. Įstatymų teisėtumo kontrolė.

Z. Šličytė. Valdžių padalinimo principas – svarbiausia. „Valstybės galva“ – respublikos prezidentas turi turėti Konstitucinių galių parlamento ir vyriausybės atžvilgiu. Veto teisė – būtina. Respublikos prezidentas pasirašo ir vyriausybės teisės aktus, jam suteiktina ir įstatymų leidimo iniciatyvos teisė.

L. N. Rasimavičius. „Visos valdžios parlamentui negalima atiduoti“. Nė viena valdžios šaka negali turėti absoliučios valdžios. Parlamentas turi turėti ir teisę prieš laiką nutraukti savo įgaliojimus. Parlamentinės demokratijos „trapumas“.

D. Morkūnas. Būtina „tvirta“ vykdomoji valdžia. Derinti prezidentinės ir parlamentinės demokratijos elementus. Labiausiai priimtini Vokietijos, Didžiosios Britanijos modeliai.

K. Motieka. Pagrindinis principas – valdžių atskyrimas ir įgaliojimų subalansavimas. Savarankiška teisminė valdžia, kurios „kontroliuoti“ negalima. Prezidento funkcijų nereikėtų „jungti“ su vyriausybės įgaliojimais.

J. Liaučius. Klausimas dėl parlamentinės ar prezidentinės valdymo formos nėra esminis. Svarbu, kad visos valdžios funkcionuotų efektyviai. Reikia dviejų rūmų parlamento. Prezidentas turi turėti realius įgaliojimus, bet ne parlamento sąskaita.

Z. Balcevičius. Prioritetai – parlamentinė demokratija. Konstitucinis Teismas.

A. Taurantas. Parlamentinė respublika, kaip Europos tradicija – Konstitucijos pagrindas. Reikia numatyti konkrečius atvejus, kai Seimas pats gali nutraukti savo įgaliojimus. Kokios rinkimų sistemos pagrindu bus formuojamas Seimas?

K. Lapinskas. Reikia kurti modernios demokratinės valstybės modelį. Stiprinti parlamento statusą kaip atsvarą vykdomajai valdžiai. Ribotos prezidento galios parlamento ir vyriausybės atžvilgiu, ypatingai pavojinga teisė „paleisti“ parlamentą. Įtvirtini „Seimo išliekamumo“ garantijas. Teisminė valdžia – stipri ir nepriklausoma.

Jau pirmoji diskusija Komisijoje bylojo, kad nebus vieningos nuomonės dėl Konstitucijos ir išimtinai – dėl valstybės institucijų funkcijų apibrėžimų, įgaliojimų apimties, t. y. dėl fundamentaliųjų pozicijų, kuriomis remiantis turėtų būti konstruojami valstybės organizacijos principai ir jų realizavimo politiniai teisiniai mechanizmai.

Darbo grupės nariai, dalyvaujant Komisijos pirmininkui Kęstučiui Lapinskui, rengė pirmuosius Konstitucijos projekto skirsnių tekstus. Jų turinys rėmėsi Komisijos narių daugumos samprotavimais apie konstitucinio reguliavimo kryptis, būsimosios valstybinės sandaros dėsnius. Tie tekstai buvo „sumontuoti“ į vientisą Konstitucijos projektą, kurio data – 1992 m. vasario 26 d.[li] Pažymėta, kad šis projektas „Neplatinamas“. Šis preliminarus projektas buvo išverstas į anglų kalbą. 1992 m. kovo pirmosiomis dienomis šio straipsnio autorius drauge su Kęstučiu Lapinsku ir Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijos pirmininku Jonu Prapiesčiu JAV teisininkų asociacijos kvietimu lankėsi Vašingtone. Lietuvių kilmės amerikiečio advokato Ernesto Raškausko iniciatyva buvo organizuotas seminaras dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto, kuriame dalyvavo žymiausi JAV teisininkai – mokslininkai, teisėjai, advokatai. Įvyko plataus masto profesionali diskusija apie Konstitucinio reguliavimo aktualijas, europinę ir amerikietiškąją teisės tradiciją. Įvyko susitikimas Lietuvos Respublikos ambasadoje. Ambasadorius Stasys Lozoraitis itin dėmesingai klausė pasakojimo kaip kuriama Konstitucija. Turėdamas galvoje, kad vyks referendumas dėl respublikos prezidento institucijos atkūrimo, diplomatiškai teiravosi, kodėl nelaukiant Konstitucijos priėmimo statomas „prezidentinis fligelis“, užuot visų pirma suprojektavus vientisą „architektūrinį konstitucinį rūmą“.

Konstitucijos projektas buvo intensyviai nagrinėjamas Komisijoje, atsižvelgiama į Komisijos narių samprotavimus ir konkrečius pasiūlymus. Konstitucijos projekto darbai intensyvėjo, nes reikėjo atsižvelgti į Aukščiausiosios Tarybos suformuluotas politines gaires ir nustatytus terminus.

1992 m. kovo 17 d. Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti pirmininkas deputatas Kęstutis Lapinskas Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pranešė apie tai, kad Komisija jau parengė Konstitucijos projekto „darbinį“ variantą. Apibūdinant pagrindines Komisijos veiklos kryptis, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Komisija siekia sukurti originalų Konstitucijos projektą ir nesivadovavo nė vienu iš konkrečių Konstitucijos projektų, kurie buvo paskelbti viešumoje. Tai nereiškia, kad nebuvo atsižvelgiama į 1922 ir 1938 metų konstitucijas, Konstitucijos koncepcijos metmenis, taip pat į idėjas, deklaruotas įvairiuose konstitucinių projektų tekstuose. Aukščiausioji Taryba priėmė protokolinį nutarimą, kuriuo atsižvelgė į informaciją apie atliktą darbą, pritarė Komisijos siūlymui, kad Konstitucijos projekto pirmasis variantas turi būti įteiktas Aukščiausiajai Tarybai preliminariai svarstyti kovo 31 dieną.[lii]

Beje, tada, kai Konstitucijos rengimo komisija pradėjo darbą, kaip jau minėjome, viešai buvo paskelbti įvairūs Konstitucijų variantai. Originalią Konstitucijos versiją jau 1990 m. rudenį pasiūlė Lietuvos teisininkų draugijos Konstitucinės teisės komisija.[liii] Akivaizdžiai buvo linkstama į JAV konstitucinę tradiciją. Amerikietiškos kultūros pagrindu Konstitucijos projektą parengė ir paskelbė amerikiečiai Lowry`is Wymanas ir Bernabas Johnsonas.[liv] Lietuvos liberalų sąjungos valdyba paskelbė 1938 m. Lietuvos Konstitucijos naujos redakcijos projektą, kuriuo siekta „tęsti Lietuvos Respublikos konstitucingumo tradicijas“.[lv] Viešai nepaskelbti egzistavo Lietuvos socialdemokratų partijos rengtas projektas ir individualios konstitucinės versijos. Šie Konstitucijų projektai tartum signalizavo apie tai, kad diskusijos dėl Konstitucijos bus nelengvos.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Laikinojoje komisijoje Konstitucijos projektui parengti kuo toliau, tuo „grafiškiau“ ryškėjo Konstitucijos projekto nuostatų takoskyros. 1992 m. kovo 31 d. Laikinajai komisijai aprobavus preliminarų tekstą ir nutarus teikti jį Aukščiausiajai Tarybai, trys Komisijos nariai (E. Jarašiūnas, Z. Šličytė, L. N. Rasimavičius) pasiūlė daugelio straipsnių alternatyvas, o vėliau parengė ir alternatyvų vientisą Konstitucijos projektą.

Skirtingas pozicijas dėl Konstitucijos projekto nuostatų atskleidė polemika Aukščiausiojoje Taryboje 1992 m. balandžio 7 d., kai Laikinosios komisijos pirmininkas Kęstutis Lapinskas pateikė Komisijos daugumos Konstitucijos viziją, o deputatas Egidijus Jarašiūnas – kitą Konstitucijos turinio koncepciją.[lvi] Balandžio 14 d. Aukščiausiojoje Taryboje vyko Konstitucijos projekto pirmasis svarstymas, kai vėl buvo pabrėžti skirtingi požiūriai į kai kurias konstitucines nuostatas ir išskirtinai į valdžios organizavimo principus ir institucines galias.[lvii]

Išsamiau neanalizuodami nesutampančių pozicijų, atkreipsime dėmesį tik į esmingiausias nuostatas. Visų pirma tai buvo susiję su Lietuvos valstybės parlamento – Seimo – konstitucinio statuso apibrėžimu. Komisijos Konstitucijos projekte buvo numatoma, kad Seimas atskaitingas tik Tautai, „todėl niekas jokia dingstimi negali jo veiklos riboti, nutraukti ar stabdyti“. Vadovaujantis šiuo fundamentaliuoju principu, Konstitucijos projekte nebuvo numatyta jokių prielaidų neeiliniams Seimo rinkimams. Alternatyviame Konstitucijos projekte buvo normos, konstituciškai legalizuojančios atitinkamus atvejus, kai galėjo būti surengti neeiliniai Seimo rinkimai: 1) jei Seimas ne mažiau kaip du kartus iš eilės nustatytais terminais nepatvirtino Prezidento teikiamų kandidatų į Ministrus Pirmininkus arba du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės veiklos deklaracijai; 2) Vyriausybės siūlymu, jei Seimas pareiškė Vyriausybei nepasitikėjimą; 3) jei Seimas per du mėnesius nuo biudžetinių metų pradžios nepatvirtina valstybės biudžeto. Seimo rinkimus turėjo skelbti Respublikos Prezidentas. Tiesa, buvo numatyta, kad po neeilinių Seimo rinkimų, kurie buvo surengti dėl to, jog Seimas du kartus nepatvirtino Prezidento teikiamų kandidatų į Ministrus Pirmininkus arba du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės veiklos deklaracijai, naujai susirinkęs Seimas vėl nepritarė Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai arba Vyriausybės veiklos deklaracijai, Prezidentas galėjo skelbti referendumą dėl neeilinių Respublikos Prezidento rinkimų.

Kitas aspektas buvo tas, kad Komisijos parengtame Konstitucijos projekte numatant, jog Seimą sudaro 140 deputatų, renkamų ketveriems metams, formuluota nuostata apie Seimo narių rotaciją: Seimas atnaujinamas per pusę kas dveji metai, o rinkimai turi būti vykdomi antrąjį vasario sekmadienį. Alternatyvų autoriai buvo įsitikinę, kad tokia Seimo formavimo tvarka bus destabilizuojantis veiksnys parlamentinėje demokratijoje, todėl tvirtino, kad Seimą turėtų sudaryti 120 Seimo narių (Tautos atstovų), kurie būtų renkami ketveriems metams pagal mažoritarinę rinkimų sistemą ir visai Seimo kadencijai.

Išsiskyrė nuomonės ir dėl Seimo narių statuso kai kurių elementų. Komisijos Konstitucijos variante buvo numatoma, kad visi Seimo nariai privalo nuolat dirbti Seime, išskyrus atvejus, kai jie skiriami Ministru Pirmininku arba ministru. Tokia pozicija buvo nepriimtina kitai pusei. Buvo teigiama, kad galimybė eiti pareigas ir vykdomojoje valdžioje pažeidžia valdžių atskyrimo principą ir nesuderinama su parlamentinės demokratijos standartais.

Skirtingai buvo įsivaizduojamas Respublikos Prezidento konstitucinio statuso turinys. Alternatyviame Konstitucijos projekte buvo numatytos kai kurios Respublikos Prezidento konstitucinės prerogatyvos Seimo atžvilgiu, kurios nebuvo formuluojamos Komisijos projekte. Štai valstybės vadovas gali „papildyti neeilinės sesijos dienotvarkę“, „teikti pirmiausia svarstytinus Seimo dienotvarkės klausimus“, reikalauti kurio nors įstatymo ar klausimo svarstymo Seime be eilės, skubaus priėmimo procedūros. Tas pat pasakytina ir apie Respublikos Prezidento galias Vyriausybės atžvilgiu. Jis turįs teisę ne tik dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, bet ir jiems pirmininkauti, galįs atleisti Ministrą Pirmininką, reorganizuoti Vyriausybę, sustabdyti Vyriausybės nutarimus ir potvarkius, prieštaraujančius įstatymams, ir siūlyti Seimui juos panaikinti.

Skyrėsi požiūriai ir dėl konstitucinės kontrolės koncepcijos. Komisijos Konstitucijos variante šią funkciją turįs vykdyti Konstitucinis Teismas, o alternatyvaus projekto rengėjai buvo įsitikinę, kad įstatymų atitiktį Konstitucijai turi vertinti Vyriausiasis Tribunolas, kuris apibūdintas kaip aukščiausiasis teismas, t. y. aukščiausioji teisminės sistemos grandis. Kitaip buvo matoma ir žmogaus teisių apibrėžimo konstrukcija, jos dėstymo sistema ir akcentai.

1992 m. balandžio 21 d. po debatų Aukščiausioji Taryba nutarė pritarti Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti atliktam Konstitucijos projekto rengimo darbui ir pavedė šį projektą parengti spaudai, o suredaguotą projektą iki 1992 m. gegužės 1 d. paskelbti visuomenei svarstyti.[lviii]

1992 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta Deklaracija dėl Lietuvos Konstitucijos, ją pasirašė Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga. Deklaracijoje paskelbta apie koalicijos Konstitucijos projektui rengti sudarymą ir siekimą, kad jis būtų priimtas.[lix] 1992 m. gegužės 14 d. „Lietuvos aide“ paskelbtas koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ darbo grupės parengtas Konstitucijos projektas.[lx] Žvelgiant į šį Konstitucijos projektą, buvo regimos jo sąsajos su referendumui teikiamais konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ryšium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimu“ projektais, taip pat su Lietuvos liberalų sąjungos valdybos paskelbtu Konstitucijos projektu.

Konstitucinio proceso orientyrai: Seimo rinkimai, Lietuvos valstybės demokratinės raidos konstitucinių pagrindų sukūrimas ir įtvirtinimas. Kaip jau minėjome, 1992 m. gegužės 23 d. referendumui pateikti įstatymai nebuvo priimti. Politinė įtampa, tvyrojusi Aukščiausiojoje Taryboje ir visuomenėje iki referendumo, ne tik išliko, tačiau, ryškėjant naujoms politinių aistrų sankirtoms, lėmė politinio gyvenimo akcentus, kurie savo ruožtu diktavo principinių susitarimų ir sprendimų paieškas. Politinė priešprieša Aukščiausiojoje Taryboje, vadinamoji „parlamentinė rezistencija“, po referendumo sukūrė tokią situaciją, kai parlamentas negalėjo priimti bent kiek reikšmingesnių sprendimų. Vis labiau ryškėjo neeilinių parlamento rinkimų perspektyva. 1992 m. birželio 2 d. deputatas Rolandas Paulauskas, kalbėdamas apie naujai iškilusias aktualijas ir tarsi apibendrindamas nuotaikas Aukščiausiojoje Taryboje, sakė: „/…/ rinkimai turi vienaip ar kitaip išspręsti tas politines problemas, kurios čia susipynė į sunkiai atpainiojamą mazgą, kitaip sakant, turi sukurt naują politinę kokybę. O tam, kad nauja politinė kokybė gimtų, vien tiktai rinkimų, tokių mechaniškų rinkimų, be naujos Konstitucijos, be naujo rinkimų įstatymo, be prezidento rinkimų įstatymo, be prezidento rinkimų datos… Aš niekaip nesuprantu, ką mes tada gausim“.[lxi]

1992 m. birželio 3 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pareiškimu kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą ir siūlė oponuojančioms Aukščiausiosios Tarybos politinėms grupėms kuo greičiau susitarti tarpusavyje dėl naujų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą datos, geriausia rudens pradžioje, taip pat dėl rinkimų sistemos.[lxii] Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis 1992 m. birželio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje siūlė: „/…/ kai ką net labai greitai daryti, kad rinktume vieneriems metams Seimą Konstitucijai priimti ir kai kuriems būtiniems darbams“.[lxiii] Susidariusi situacija ir neatidėliotinų veiksmų poreikis reikštas daugelio frakcijų pareiškimuose, deputatų kalbose, o bendri kompromisai ir susitarimai apibendrintai išreikšti 1992 m. birželio 9 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškime[lxiv] konstruojant tokią politinių ir teisinių veiksmų seką:

1. Rinkimai į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) bus rengiami pagal naują (arba pataisytą tebegaliojantį) Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų įstatymą, paremtą mišria rinkimų sistema, rugsėjo pabaigoje – lapkričio pradžioje.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų dieną pateikti referendumui naujos Konstitucijos projektą. Jeigu bendras Konstitucijos projektas nebūtų parengtas, konsultaciniam referendumui teikiamos pagrindinių Konstitucijos nuostatų (dėl valdžios galių) alternatyvos.

3. Pavesti frakciniu pagrindu sudarytoms derinimo komisijoms iki 1992 m. birželio 16 d. pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis, o iki birželio 23 d. – suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas.

4. Priimti naują (arba pataisytą tebegaliojantį) rinkimų įstatymą iki 1992 m. birželio 30 d. ir, nutraukus Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimus pirma laiko, paskelbti rinkimus į naują Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). Beje, šis punktas buvo patikslintas 1992 m. birželio 30 d. numatant, kad rinkimų įstatymas turės būti priimtas iki 1992 m. liepos 3 d. ir performuluota nuostata dėl Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimų nutraukimo.

5. Tęsti konsultacijas tarp Aukščiausiosios Tarybos frakcijų ir šioms sutarus pateikti Aukščiausiosios Tarybos posėdžių darbotvarkei įstatymus ir klausimus, kurios Aukščiausioji Taryba turės priimti iki naujų rinkimų.

1992 m. birželio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarime „Dėl pirmalaikių rinkimų į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) sistemos ir datos“, tęsiant praktiką, kai Aukščiausioji Taryba savo aktu juridiškai fiksuoja susitarimus tarp frakcijų, nustatė, kad rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) vyks 1992 m. spalio 25 d. pagal mišriąją sistemą: 50 procentų Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) narių išrenkama mažoritarinės, o 50 procentų – proporcinės rinkimų sistemos pagrindu. Iš esmės buvo pritarta ir rinkimų įstatymo metmenims.[lxv] 1992 m. liepos 9 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą vyksiant 1992 m. spalio 25 d. ir konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimai baigsis tą dieną, kai Seimas susirinks į pirmąjį posėdį. Taip pat buvo nutarta kartu su rinkimais į Lietuvos Respublikos Seimą skelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos.[lxvi]

Jau nuo birželio vidurio Aukščiausiojoje Taryboje susidarė neformalios, tarpfrakciniu pagrindu veikiančios deputatų grupės, siekiančios ieškoti ir rasti bendrų susitarimų prielaidas. Taip pradėjo veikti ir konstitucinių problemų derinimo grupė, kuri dėjo pastangas parengti suderintą Konstitucijos projektą. Šios grupės veikla buvo optimaliai konstruktyvi, nes 1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba, išvengdama aštresnės polemikos, pritarė parengtam konsoliduotam protokolui, kuriame apibrėžtos fundamentaliosios pozicijos dėl būsimosios Konstitucijos. Protokolą pasirašė: Vytenis Povilas Andriukaitis ir Romualdas Ozolas (Centro frakcija), Liudvikas Narcizas Rasimavičius (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Bronislovas Genzelis (LDDP frakcija), Zbignevas Balcevičius (Lenkų frakcija), Eduardas Vilkas (Liberalų frakcija), Vytautas Paliūnas (Nuosaikiųjų frakcija), Egidijus Jarašiūnas (Santaros frakcija), Algimantas Sėjūnas (Tautininkų frakcija), Aurimas Taurantas (Tautos pažangos frakcija), Kęstutis Lapinskas – 10 nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės vardu.[lxvii]

Turint galvoje tai, kad šis protokolas buvo lemtingas posūkis Konstitucijos rengimo procese, reikėtų bent fragmentiškai įvertinti pagrindines jo nuostatas. Protokole numatyta, kad suderinto Konstitucijos projekto rengimo pagrindas – Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ darbo grupės parengti projektai. Deputatams Kęstučiui Lapinskui ir Egidijui Jarašiūnui pavesta iki 1992 m. rugsėjo 1 d. parengti vientisą Konstitucijos projekto tekstą, o rugsėjo 3 d. pradėti jį svarstyti Konstitucijos problemų derinimo grupėje ir Konstitucijos rengimo komisijoje. Sprendimai galėjo būti priimami projektus remiančių grupių atstovų sutarimu. Suderintu Konstitucijos projektu laikomas bendras tekstas arba bendras tekstas su atskirų straipsnių alternatyvomis. Darbo rezultatai turėjo būti pristatyti Aukščiausiajai Tarybai, o 1992 m. rugsėjo 17–25 dienomis organizuotas svarstymas parlamente. Projektui turėjo pritarti absoliuti visų deputatų balsų dauguma ir tik po to jis galėjo būti teikiamas referendumui.

Protokole buvo numatyta sudaryti sąlygas naujai išrinktam Seimui dalyvauti Konstitucijos tobulinimo darbe ir nustatyta tokia Konstitucijos keitimo tvarka: 1) skirsniai, apibūdinantys Lietuvos valstybę, žmogaus ir piliečio teisės bei laisves, taip pat skirsnis dėl Konstitucijos keitimo keičiami tik referendumu; 2) visą kitą Konstitucijos dalį Seimas gali keisti 2/3 visų narių balsų dauguma; 3) šešis mėnesius nuo įsigaliojimo atskiras Konstitucijos dalis Seimas gali keisti 3/5 visų narių balsų dauguma. Į šią protokolo dalį vertėtų atkreipti dėmesį, nes tai lyginamojoje konstitucinėje teisėje buvo originalus reiškinys, kai Konstitucijos rengėjas, prognozuodamas galimas nesutarimų prielaidas, paveda šias problemas spręsti būsimajai įstatymų leidimo institucijai – Seimui.

Protokole fiksuotos tik tos konstitucinės nuostatos, kurios neinspiravo aštresnės polemikos, o tos, dėl kurių nebuvo sutarta, neminėtos. Taigi iki referendumo turėjo būti dirbama labai intensyviai, konstruktyviai ieškoma ir randama galimybių priimti išmintingus sprendimus, atveriančius kelius į naują konstitucinę tikrovę.

Tačiau politinė tikrovė ir toliau buvo problemiška. 1992 m. rugsėjo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas Kęstutis Lapinskas pažymėjo: „Tačiau dėl įvairių priežasčių suderintą Konstitucijos projektą suderinti nepavyko ir buvo dirbama kiekvienos deputatų grupės stovykloje atskirai, prie savų Konstitucijos projektų /…/ ir todėl parlamentinė Konstitucijos komisija  priėjo išvadą, kad toliau reikia tęsti Konstitucijos rengimo darbą. Buvo pasirinktas naujas radikalus Konstitucijos rengimo būdas: nuspręsta parengti naują Konstitucijos projektą.“[lxviii]

Apie tai, kad nepavyksta rasti kompromisų, bylojo Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ paskelbtas patobulintas Konstitucijos projektas, kuris apibūdintas kaip Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ rinkimų programos dalis.[lxix] Projektą rengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos visuomeninė komisija: Vytautas Ambrazas, Egidijus Jarašiūnas (komisijos pirmininkas), Isakas Kaganas, Valdemaras Katkus, Zenonas Namavičius, Stasys Stačiokas, Česlovas Vytautas Stankevičius, Juozas Tumelis. Pristatydama visuomenei Konstitucijos projektą, Komisija teigė: „Konstitucija turi tapti naujo, kokybiškai kito Lietuvos teisės vystymosi etapo pradžia. Todėl siekėme, kad jos normos neturėtų pereinamojo laikotarpio normoms būdingų savybių.“ Šis projektas vėliau dar kartą paskelbtas ir „Atgimime“.[lxx] Apibūdinant projektą rašyta: „Mūsų projektas – kitokios teisės siekinys. Teisės, kuriai nepriimtinas mechaniškas normų jungimas, eklektika, deklaruojamų principų paneigimas tolesniame tekste, klasikinių parlamentinės demokratijos principų nepaisymas. Niekaip negalėjome suprasti, kad jeigu nenumatysi konfliktų išsprendimo būdo, tai gali išvis jų nebūti. Siekėm vieningo akto.“

Atrodė, kad situacija iš tiesų yra dramatiška ir be konstruktyvių išeičių. Laiko iki referendumo buvo visiškai nedaug, o Konstitucijos projekto teksto, kuris galėtų būti teikiamas referendumui, taip pat nebuvo. Kitaip sakant, egzistavo dvi profesionaliai parengtos, tačiau pagal konstitucinio reguliavimo turinį gana ženkliai besiskiriančios konstitucinės versijos. Neturėdamas galimybių ir informacijos visapusiškiau pakomentuoti visų aplinkybių, šio straipsnio autorius gali tik pasakyti, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. į jo darbo kabinetą atėjo visų pagrindinių Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijų atstovai.[lxxi] Susėdus prie stalo ir diskutuojant apie Konstitucijos projekto perspektyvas, frakcijų atstovai pasiūlė parengti naują Konstitucijos projekto versiją remiantis jau egzistuojančiais projektais. Neminint visų detalių, galima tik prisiminti, kad šio darbo ėmėmės su Vytautu Sinkevičium. Vėliau prisidėjo ir Gediminas Bulotas. Rengiant kompromisinį konstitucinį tekstą, buvo vadovaujamasi jau minėtais Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti ir Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ paskelbtais projektas. Žinoma, buvo atsižvelgta į Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolą ir juo aprobuotas konstitucines nuostatas. Tokiu būdu radosi naujas Konstitucijos projekto tekstas, kuris buvo įteiktas šį darbą inicijavusiems frakcijų atstovams.[lxxii]

Šis dokumentas buvo pagrindas, kuriuo remdamasi pradėjo darbą konstitucinių problemų derinimo grupė. 1992 m. spalio 4 d. grupės darbui pradėjo vadovauti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pirmajame šios darbo grupės posėdyje buvo sprendžiama, kokiu mastu yra priimtinas toks Konstitucijos projekto variantas. Straipsnio autoriaus fragmentiški užrašai byloja, kad iš esmės buvo sutarta šio teksto pagrindu pradėti diskusiją dėl Konstitucijos, tačiau individualūs vertinimai buvo įvairūs. Štai Eduardas Vilkas sakė, „kad šiuo projektu labiau gali būti patenkinta „dešinioji pusė“, tačiau dėl jo jau galima kalbėti“. Egidijus Jarašiūnas siūlė pradėti svarstymus dėl principinių pozicijų. Vytenis Povilas Andriukaitis pastebėdamas, kad „pernelyg buvo orientuojamasi į vieną projektą“, taip pat ragino „imtis darbo“. Vytautui Landsbergiui pasiūlius visų pirma išspręsti klausimą, kaip bus priimama Konstitucija, dauguma grupės narių laikėsi nuomonės, kad šią problemą reikia „palikti ateičiai“. Pirmųjų diskusijų pagrindinė tema buvo Seimo konstitucinio statuso apibrėžimas kaip „raktas“ sprendžiant kitus klausimus dėl valstybės valdžios institucinės sistemos ir atitinkamų kompetencijų.

Vėlesniuose posėdžiuose Pirmininko kabinete iki išnaktų buvo tariamasi, ieškoma optimalių sprendimų, kurie būtų priimtini ir suartintų įvairias nuomones. Aukščiausiosios Tarybos vadovai, konstitucinių problemų derinimo grupės nariai suvokė, kad Konstitucijos projekto parengimas yra valstybės masto ir svarbos uždavinys, o jų darbo rezultatai ilgam laikotarpiui lems Lietuvos Respublikos konstitucinę raidą.[lxxiii]

1992 m. spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pranešdamas apie suderinto Konstitucijos projekto rengimą, samprotavo, kad būsimasis referendumas turėtų iš principo pritarti šitai Konstitucijos krypčiai ir jos nuostatoms su išlyga, kad naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas turi teisę pabaigti ir patikslinti kai kurias nuostatas. Buvo neatmetama galimybė, kad referendume būtų ne priimama Konstitucija, bet jai pritarta, o Seimas baigtų jam pavestą darbą.[lxxiv]

1992 m. spalio 7 d. posėdyje Pirmininkas pranešė, kad pavyko parengti „sutartinį“ Konstitucijos projektą ir jis apskritai priimtinas derinimo grupei. Pradėdamas apibūdinti teikiamo deputatams Konstitucijos projekto turinį, Vytautas Landsbergis kalbėjo: „/…/ vakar buvo baigtas ilgas susitarimo procesas, kuris tęsėsi keletą mėnesių, siekiant suartinti pozicijas ir skirtingus Konstitucijų projektus. Ir tai, kas kai kada atrodė labai sunkiai pasiekiama arba beveik nepasiekiama, pasirodo, galų gale vis dėlto pasiekiama“.[lxxv]  Konstitucinių nuostatų alternatyviškumo variantą pakeitė naujai rasta kita teisinė forma – pažymėti Konstitucijos projekte tie straipsniai, kuriuos nustatyta tvarka galės pakeisti naujai išrinktas Seimas. Taip buvo išeita iš savotiškos aklavietės, o būsimajam Seimui deleguota konstitucinė galimybė galutinai išspręsti Konstitucijos išbaigtumo problemą. Taip radosi vadinamasis „suderintas projektas“.

Konstitucijos projektas svarstytas frakcijose, o 1992 m. spalio 12 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kabinete įvyko frakcijų atstovų pasitarimas.[lxxvi] Jame pareikštos frakcijų pozicijos dėl Konstitucijos projekto:

Eduardas Vilkas (Liberalų frakcija): frakcija nusiteikusi pritari Konstitucijos projektui, kai kas nepatinka, tačiau „tai tik detalės“. Labai mažai laiko dar visapusiškiau nagrinėti Konstitucijos projekto turinį.

Eugenijus Gentvilas (Nuosaikiųjų frakcija): visumoje pritariame. Gali būti diskutuojama tik dėl keleto straipsnių.

Ryšardas Maciejkianecas (Lenkų frakcija): Konstitucijos projektui galima pritarti, tačiau gyventojai neturėjo galimybės visapusiškiau nagrinėti jo turinį.

Bronislovas Genzelis (Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcija): frakcijos dauguma Konstitucijos projektui nepritaria. Tekstas gal ir priimtinas, tačiau nebuvo laiko išsamiau jį analizuoti. Gal reikia daugiau straipsnių pažymėti žvaigždutėmis ir suteikti galimybes būsimajam Seimui išspręsti probleminius klausimus.

Gediminas Ilgūnas (Centro frakcija): reikia rengti plačią diskusiją dėl Konstitucijos projekto. Projektui galima pritarti.

Vytautas PALIŪNAS (Nuosaikiųjų frakcija): balsuosime „už“.

Stasys Malkevičius (Sąjūdžio jungtinė frakcija): suvokiant, kad projektas nėra tobulas, jam bus pritarta.

Egidijus Jarašiūnas (Sąjūdžio santaros frakcija): Konstitucijos projekto tekstu „per daug nesižaviu“, tačiau bus gerbiami pasiekti susitarimai ir balsuojama „už“.

Povilas Varanauskas (Reorganizuota tautininkų frakcija): nepriimtina tai, kad labai nukrypstama nuo 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, tačiau atsižvelgiant į realią politinę situaciją frakcijos narių dauguma pritaria šiam Konstitucijos projektui.

Nuomonės, kurios pareikštos šiame Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijų atstovų pasitarime, bylojo, kad „iš principo“ buvo galima laukti pozityvaus Aukščiausiosios Tarybos sprendimo dėl Konstitucijos.

1992 m. spalio 12 d. Aukščiausiosios Tarybos deputatams buvo įteiktas „suderintas ir suredaguotas“ Konstitucijos projektas ir pradėtas svarstyti Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose. Lygiagrečiai buvo svarstomas įstatymo „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti“ projektas ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ projektas.

Diskusija dėl Konstitucijos projekto buvo įtempta. Tai iliustruoja Aukščiausiosios Tarybos deputatų pozicijos bei vis nauji pasiūlymai dėl pateikto Konstitucijos projekto teksto.[lxxvii] Nors būta įvairių nuomonių, tačiau balsavimas buvo pozityvus. Už nutarimą, kuriuo buvo pritarta Konstitucijos projektui, balsavo 98 deputatai, prieš – 2, susilaikė 6.[lxxviii]

1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 procento visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių.

1992 m. lapkričio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdžių salėje, kuri vėliau pavadinta Konstitucijos sale, įvyko iškilminga ceremonija: buvo pasirašyta ir paskelbta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Renginyje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkai, Lietuvos konfesijų hierarchai, politinių partijų ir judėjimų, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniuje akredituoti užsienio valstybių diplomatai.

Vertinant šiuolaikinės Konstitucijos istoriškai reikšmingas ištakas, vis dėlto reikėtų pasakyti, kad viena pagrindinių problemų buvo valstybės valdžios institucijų galių klausimas, o konkrečiau – Respublikos Prezidento prerogatyvos parlamento ir vykdomosios valdžios atžvilgiu. To meto politinė panorama akivaizdžiai rodo, kad referendumo rezultatai patvirtino Tautos polinkį suteikti prioritetą parlamentinės demokratijos vertybėms, o parlamentarizmas suvoktas kaip neišvengiamas dėsningumas, jungiantis Lietuvos demokratinio konstitucinio paveldo reiškinius ir šiuolaikinės Lietuvos politinės gyvensenos aktualijas.

Kai kurios baigiamosios mintys ir išvados. Negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje Konstitucijos priėmimo funkciją atliko aukščiausias ir jokiomis sąlygomis nekvestionuojamas suverenas – Tauta. Šiuo požiūriu 1992 m. spalio 25 d. politinio teisinio lygmens kartelė buvo pakelta į tokį aukštį, kuris bus sunkiai pasiekiamas regimoje perspektyvoje būsimiesiems Konstitucijos konstruktoriams.

Ši Konstitucija, jei lyginsime ją su 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos laikinosiomis ir nuolatinėmis konstitucijomis, yra tvariausia, nes jau 20 metų jos pagrindu veikia Tautos sukurta valstybės organizacija. Padaryti Konstitucijos pakeitimai ir papildymai iš esmės nesumenkino jos socialinės reikšmės, o nepavykę bandymai ją rekonstruoti tik patvirtino, kad trumpalaikiai tikslai nepasiekiami tada, kai konstruktyvioji Tautos atstovų dauguma vadovaujasi visuotinesnėmis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Sudėtinga Konstitucijos keitimo tvarka yra viena iš teisinių kliūčių, kuri visiškai pasiteisino ir kurios pagrįstumas bei prasmingumas buvo prognozuojamas Lietuvos konstitucionalizmo ateičiai.

Lietuvos konstitucinės istorijos tyrėjai, kaip, beje, daro ir dabarties vertintojai, diskutuos apie valstybės valdžios konstrukciją Konstitucijoje. Ką jie pastebės? Galbūt įžvelgs Konstitucijos kūrėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, pastangas suderinti valdžios galias taip, kad bet kuriuo atveju nebūtų nei parlamentokratijos, nei vykdomosios valdžios visavaldiškumo, neatsirastų „vadizmo“ prielaidų? Ateityje žmonės, aišku, matys, kokia sudėtinga konstrukcija buvo sukurta, tačiau vertindami objektyviai turėtų patvirtinti, kad tai lėmė istorinis politinis lietuvių tautos patyrimas, vadinamosios istorijos pamokos, iš kurių sėmėsi išminties Konstitucijos kūrėjai ir leidėjai. Jie negalėtų nesuvokti, kad parlamentinės demokratijos prioritetai, akivaizdžiai regimi šiuolaikinėje konstitucinėje sistemoje, buvo pasirinkti neatsitiktinai. Nors parlamentinė demokratija ir yra viena sudėtingiausių valstybės valdymo formų, viešos parlamentinės diskusijos, vieši vykdomosios valdžios darbų svarstymai, konstruktyvi parlamentinė kontrolė yra nepakeičiamos demokratinio saugumo garantijos.

Konstitucijos saugai skirtas ypatingas dėmesys. Teisinės užkardos nepagrįstai Konstitucijos revizijai, atsakomybė už jos pažeidimus, išskirtinis konstitucinių įstatymų vaidmuo konstitucinėje sistemoje yra labai svarbios teisinės garantijos, tačiau Konstitucinio Teismo vaidmens išskirtinumas akivaizdus. Jo aktuose atsispindi konstitucinės aktualijos, konstituciniai konfliktai, kuriuos lemia demokratinės visuomenės ir valstybės raidos aktualijos.

Reikia pripažinti ir tai, kad Konstitucijos, joje įtvirtintų vertybių saugos klausimas gali tapti aktualus ypač tada, kai sutrinka visuomenės, valstybės veikla sprendžiant žmonėms gyvybiškiausius socialinio būvio klausimus, kai ištikus ekonomikos ir finansų krizėms gali būti kėsinamasi į elementariausias socialines žmonių teises. Konstitucijos stabilumą savaime lemia socialinė tvarka, kai visuomeninio gyvenimo pagrindas yra teisingumas, socialinių grupių ir jų interesų santarvė, visapusiškai pateisinamas nuosavybės santykių reglamentavimas. Apibendrinant galima teigti, kad Konstitucijos socialinės garantijos yra tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri priimtina daugumai žmonių ir kuri užtikrins Tautos ir valstybės demokratinę raidą. Socialinio teisingumo deformacijos, nusivylimas valstybės institucijų veikla socialinėje srityje gali provokuoti negatyvius reiškinius demokratijoje, populistinių idėjų sklaidą ir jų įtaką žmonių socialinei elgsenai. Visiems, kurie turi galią priimti sprendimus, reikėtų turėti omenyje tai, kad Konstitucija ne tik yra teisinės sistemos šerdis, aukščiausioji teisė ir teisiškumo matas, bet ir suponuoja socialinės sandaros funkcionavimo principus, socialinės politikos gaires, kurių, kaip ir teisinių vertybių, nederėtų ignoruoti.

Visada reikėtų itin pabrėžti, kad Konstitucija savaime nevisagalė. Nors ji yra visa apimanti visuomenės ir valstybės raidos programa, ateities projektas, tačiau ją įgyvendina žmonės, t. y. politikai, valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Šios veiklos išmintingumas ir toliaregiškumas iš esmės ir lems Konstitucijoje išreikštų idėjų tvarumą Tautos gyvenime.


[i] Valstybės kūrimo drama: krizė ir vizijos. Vilnius, Margi raštai, 2000, p.325.

[ii] Ozolas R. Kur dabar esame? Atgimimas, 1989 m. kovo 31 d.

[iii] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vilnius, Mintis, 1990, p. 203.

[iv] Ten pat, p. 203.

[v] Lietuvos kelias. 1. Vilnius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. 1989, p. 89.

[vi] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 15-167.

[vii] Lietuvos kelias. 1. Vilnius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. 1989, p. 59, 60.

[viii] Konstitucijos projektas buvo paskelbtas Atgimime 1988 m. lapkričio 15 d.

[ix] Iš asmeninio autoriaus archyvo.

[x] Lietuvos demokratų partijos steigiamojo suvažiavimo medžiaga. Vilnius, 1989, p. 4.

[xi] Andriukaitis V. P. Nepriklausomybė ir demokratija LSDP siekiuose ir veikloje. Penkeri Lietuvos valstybingumo atkūrimo metai. Sud. V. Kašauskienė, red. Č. Bauža. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, p.25.

[xii]  Tiesa, 1990 m. lapkričio 27 d.

[xiii] Sąjūdžio rinkiminė programa. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Sud. D. Blažytė, V. Kašauskienė. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998, p. 333–349.

[xiv] Lietuvos aidas, 1918, Nr. 130.

[xv] Priedėlis prie Laikinosios vyriausybės žinių, 1919, Nr. 6/24a.

[xvi] Laikinosios vyriausybės žinios, 1920, Nr. 37-407.

[xvii] Vyriausybės žinios, 1928, Nr. 275-1778.

[xviii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 1. Vilnius, p. 57.

[xix] Plačiau apie Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą žr.: Žilys J. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Lietuvos Respublikos Konstitucinėje sistemoje. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda. Kolektyvinė monografija, Vilnius, Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, p. 28–95.

[xx] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 22-634.

[xxi] Ozolas R. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos prielaidos. Lietuvos Respublikos Konstitucija penkerių metų retrospektyvoje. Konferencijos medžiaga. Sud. D. Blažytė, V. Kašauskienė, red. Č. Bauža. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998, p. 39.

[xxii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 1. Vilnius, p. 471.

[xxiii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 2. Vilnius, p. 600, 601.

[xxiv] Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenys. Lietuvos aidas, 1990 m. gegužės 10 d.

[xxv] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 3. Vilnius, p. 506.

[xxvi] Plačiau apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis žr.: Žilys J. Konstitucijos koncepcijos metmenys – žingsnis Lietuvos Respublikos Konstitucijos link. Justitia, 2001, Nr. 3, p. 6–8, 24–27; 2001, Nr. 4–5, p. 8–12.

[xxvii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 3-80.

[xxviii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 2. Vilnius, p. 538.

[xxix] Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. D. 1 ir 2. New-York, Tautos fondas, 1975, p. 65.

[xxx] Apie apklausos (plebiscito) organizavimą plačiau žr.: Žilys J. 1991 m. vasario 9 d. apklausa (plebiscitas) Lietuvos konstitucionalizmo požiūriu. Justitia, 2001, Nr. 1, p. 8–11.

[xxxi] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 6-166.

[xxxii] Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos. Politinė biografija. Vilnius, Vaga, 1997, p. 260, 261.

[xxxiii] Lietuvos aidas, 1991 m. spalio 22 d.

[xxxiv] Sąjūdžio informacinės agentūros savaitinių žinių biuletenis, 1991 m. gruodžio 2–9 d., Nr. 1.

[xxxv] Lietuvos aidas, 1991 m. gruodžio 19 d.

[xxxvi] Ten pat.

[xxxvii] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 10-239.

[xxxviii] Lietuvos aidas, 1992 m. kovo 31 d.

[xxxix] Lietuvos aidas, 1992 m. gegužės 7 d.

[xl] Plačiau apie siekius nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją žr.: Žilys J. Kai kurie Lietuvos vadovo konstitucinio instituto atkūrimo ir įtvirtinimo veiksniai konstituciniame procese 1988–1992 metais. Prezidentas valstybės valdžios institucijų sistemoje. Vilnius, leidykla MES, 2011, p. 39–80.

[xli] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ketvirtoji sesija. 1991 m. spalio 22 d. posėdžių stenogramos, Nr. 42, p. 130.

[xlii] Juknevičius Z., Prapiestis J., Stačiokas S., Žilys J. Apie Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas ir jų tęstinumą. Lietuvos aidas, 1991 m. spalio 19 d.

[xliii] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 9-223.

[xliv] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 9-224.

[xlv] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 32-874.

[xlvi] Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti sudarymo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 36-978.

[xlvii] Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti pirmininko patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 3-47.

[xlviii] Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. sausio 22 d. nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo organizavimo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 4. Vilnius, 1992, p.588–590.

[xlix] Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 7-159.

[l] Sinkevičius V. 1992 m. Konstitucijos rengimas: to laikotarpio užrašų fragmentai. Jurisprudencija, Mokslo darbai, Nr. 19(3), 2012, p. 889–906.

[li] Šis Konstitucijos projektas yra ir autoriaus asmeniniame archyve.

[lii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. kovo 17 d. posėdžių stenogramos, Nr. 52, p. 305–307.

[liii] Vilčinskas Š. Lietuvos Konstitucijos projekto principai. Vilnius, 1991. Pasak leidinio autoriaus, rengiant šį projektą dalyvavo ir Lietuvos filosofų draugija.

[liv] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Atgimimas, 1991 m. birželio 20–27 d.

[lv] Lietuvos Respublikos Konstitucija (projektas). Lietuvos aidas, 1992 m. vasario 25 d.

[lvi] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. balandžio 7 d. posėdžių stenogramos, Nr. 53, p. 251–266.

[lvii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. balandžio 14 d. posėdžių stenogramos, Nr. 54, p. 158–179, 181–194.

[lviii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. balandžio 21 d. posėdžių stenogramos, Nr. 55, p. 52–75; Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto paskelbimo visuomenei svarstyti. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 5. Vilnius, 1992, p.100. Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas paskelbtas: Lietuvos aidas, 1992m. gegužės 1 d.

[lix] Lietuvos aidas, 1992 m. gegužės 6 d.

[lx] Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos aidas, 1992 m. gegužės 14 d.

[lxi] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. birželio 2 d. posėdžių stenogramos, Nr. 58, p. 67.

[lxii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. birželio 3 d. pareiškimas. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, 5. Vilnius, 1992, p. 444.

[lxiii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos penktoji sesija. 1992 m. birželio 2 d. posėdžių stenogramos, Nr. 58, p. 98.

[lxiv] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. birželio 9 d. pareiškimas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 18-517.

[lxv] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 19-552.

[lxvi] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 1992 m. spalio 25 d.“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 21-620.

[lxvii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas „Dėl pritarimo Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 24-708.

[lxviii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos šeštoji sesija. 1992 m. rugsėjo 17 d. posėdžių stenogramos, Nr. 64, p. 77.

[lxix] Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos aidas, 1992 m. rugsėjo 11 d.

[lxx] Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Atgimimas, 1992 m. spalio 5 d.

[lxxi] Tuo metu straipsnio autorius ėjo Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pareigas.

[lxxii] Apie tai plačiau žr.: Sinkevičius V. 1992 m. Konstitucijos rengimas: to laikotarpio užrašų fragmentai. Jurisprudencija, Mokslo darbai, Nr. 19(3), p. 900–903. 

[lxxiii] Apie tai plačiau žr.: Prapiestis J., Žilys J. Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Lietuvos aidas, 1992 m. spalio 21 d.

[lxxiv] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos šeštoji sesija. 1992 m. spalio 6 d. posėdžių stenogramos, Nr. 64, p. 338–340.

[lxxv] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos šeštoji sesija. 1992 m. spalio 7 d. posėdžių stenogramos, Nr. 65, p. 3.

[lxxvi] Šio pasitarimo fragmentai užfiksuoti autoriaus asmeniniame archyve.

[lxxvii] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos šeštoji sesija. 1992 m. spalio 12 d. ir 13 d. posėdžių stenogramos, Nr. 65, p. 94–142, 143–164, 166–183, 187–200.

[lxxviii] Ten pat, p. 187.

Straipsnis skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.

Istorija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra