Keletas žodžių Alės Rūtos atminimui

Autorius: Data: 2012-01-13, 09:40 Spausdinti

Keletas žodžių Alės Rūtos atminimui

Danutė PETKEVIČIŪTĖ-LABANAUSKIENĖ

Šių naujųjų metų išvakarėse Santa Monikoje (JAV) (2011 12 31) 4 val. ryto, namuose, eidama 97-uosius, ramiai į amžinybę iškeliavo įžymi lietuvių išeivijos rašytoja, prozininkė ir poetė Alė Rūta (tikr. Elena Viktorija Nakaitė–Arbačiauskienė–Arbienė).

Ji gimė 1915 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburge ir po Pirmojo pasaulinio karo drauge su tėvais grįžo į Lietuvą. 1934 m. gavusi Rokiškio gimnazijos brandos atestatą, mokėsi Pedagoginiame institute Klaipėdoje (jį baigė 1937 m.). Kurį laiką dirbo pradžios, vidurinės ir technikos mokyklos mokytoja. Paskui studijavo literatūrą Kauno, Vilniaus (jį ir baigė), Vienos universitetuose. Buvo veikli. Lietuvoje dalyvavo ateitininkų ir šaulių organizacijose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1948 m. gyveno JAV.

Savo kūrybą pradėjusi nuo eilėraščių (rinkinys „Be tavęs“, 1946 m.) bei eiliuotų vaidinimų vaikams, pasuko į prozą ir tapo viena iš žymesnių išeivijos lietuvių prozininkių. Parašė daug romanų (daugiau kaip 12), apysakų, novelių. Jos proza yra įžvalgių Lietuvos ir išeivijos kritikų tyrinėta vienu ar kitu aspektu, aptarta. Romanų cikle „Didžioji meilė“ Alė Rūta pateikė plačią Lietuvos istorijos panoramą, pradėdama ją nuo Mindaugo laikų („Žvaigždė viršum girios“, 1960), tęsdama pasakojimą apie Vytauto epochą („Priesaika“, 1962) ir kt. Vaizdavo ji ir Nepriklausomybės laikotarpį („Motinos rankos“, 1961), sovietinės okupacijos pradžią („Broliai“, 1961). Romanai „Trumpa diena“ (1955 m.), „Pirmieji svetur“ (1984), „Vargingi tėvynės vaikai“ (2000) buvo premijuoti, už pastarąjį gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Kai kuriuos jų apipavidalino, viršelius piešė jos duktė, dailininkė Rasa Arbaitė.

Alės Rūtos kūryboje – tėvynės meilė, jos ilgesys. Dažnai atkuriamas rytų aukštaičių gyvenimas, ūkio darbai. Įspūdingi jų intarpai apie gegužines, atlaidus, laidotuves – gyvieji anų laikų Lietuvos papročiai – vaizdinga medžiaga etnologams. Kita prozos tematika – išeivijos problemos: „Vieniši pasauliai“,(1968); „Pirmieji svetur“, (1984); „Daigynas“, (1987); „Skeveldros“,(1992). Aptariami kasdienos įvykiai, tėvų ir vaikų santykiai. Autorei ypač rūpėjo šeimos psichologijos dalykai. Čia rasime įžvalgių moters psichikos bruožų, išgyvenimų, pamąstymų apie tautos jausmą prarandantį jaunimą. Visur gražiai pavaizduota gamta.

Alė Rūta rašė intensyviai ir daug, derindama kūrybą su šeimos rūpesčiais: drauge su vyru, žymiu JAV architektu Edmundu Arbu–Arbačiausku (1915 06 26–2004 07 31) augino tris gabius vaikus – dvi dukras ir sūnų. Sūnų, biologijos mokslų daktarą Arimantą Arbą prarado netikėtai ir skaudžiai. Po mokslinių jūros faunos ir floros sėkmingų tyrinėjimo ekspedicijų, šeimos atostogų metu jis tragiškai žuvo jūros laive, nelaimingai paliestas elektros laidų. Jam skirtos poezijos reminiscencijos atsispindėjo Alės Rūtos rinkinėlyje „Tyloj kalbėsi“, išleistame nedideliu tiražu. Eilėraščius į anglų kalbą išvertė jos vyresnioji duktė, gabi vertėja Vijolė Arbaitė. Apie šią knygelę Alė Rūta dienoraštyje rašė: „Tai ne gryna poezija, tai tik mano ašaros“. Tačiau ši poezija, parašyta grakščiu verlibru ir išsakyta lietuviškų raudų galia, yra labai tikra.

Vertinga yra neseniai išleista jos atsiminimų knyga apie savo dėdę, motinos brolį, dailininką Kajetoną Sklėrių („Sklėriai: iliustruoti prisiminimai“, 2010).

Savo rankraščių dalį Alė Rūta siuntinėdavo į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrių ir čia įkūrė savo asmens archyvą (F354), tapdama nuolatine šios bibliotekos bičiule. Tebėra saugoma jos proza, straipsniai, poezijos autografai, esė, atsiminimai, dienoraštiniai-poetiniai užrašai. Čia ir jos ankstyvųjų metų kūrinėliai, tarsi kūrybos ištakos. Išliko keletas variantų kadaise garsios, premijuotos operos vaikams „Žiogas ir skruzdė“ (muzika Viktoro Kuprevičiaus, žodžiai Alės Rūtos) ir jos sukurtieji montažai Los Andželo (Los Angeles) ateitininkėms, kitiems renginiams. Skleidžiasi čia ir jos visuomeninė veikla išeivijoje. Yra išlikusi Alės Rūtos kalba, pasakyta 1974 m. Kalifornijoje Motinos dienos proga; žodis Literatūros popietėje Los Andžele (Los Angeles), 1998 m. pristatant rašytoją Vyt. Volertą. Alė Rūta buvo ilgametė išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė-sekretorė, organizuodavusi literatūrinius vakarus drauge su šios draugijos pirmininku poetu Bernardu Brazdžioniu. Ilgalaikė kūrybiška ir gyvenimiška jų draugystė atsispindi daugelyje poetui dedikuotų jos eilėraščių. Grupinės (1958–1986) nuotraukos leidžia pažvelgti į garsiausių išeivijos rašytojų veidus. Matome „Dailiųjų menų“ klubo 1962–1964 m. susirinkimus pas Alę Rūtą bei Edmundą Arbus; literatūros vakarą 4 didžiųjų rašytojų literatūrinės plokštelės išleidimo proga (1968 m.); Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimą Klivlende (1982 m.).

Vėlyvaisiais metais Alė Rūta vėl grįžo prie poezijos, poetizuotų atsiminimų rašymo. „Jūsų paskatinta – sakė ji 1998 m. gegužės 14 d. laiške – siunčiu pluoštą savo rankraščių, daugiausia poetinės kūrybos, kuri pradžioj buvo mano aistra ir tikslas. Kritikai (kolegos) nutildė, tada rašiau proza“. Jai pageidavus, buvo sudaryta visų metų (anksčiau išspausdintų ir naujai parašytų eilėraščių) poezijos rinktinė, pavadinta „Taip ir praeina Sekmadienis“. Apie ją 2003 laiške užsiminė: „Norėčiau Sekmadienį didžiąja raide, nes tai suponuoja ir gyvenimą, ir laimę, ir dar laiką. Pradėjau eilėraščiais, noriu baigt eilėraščiais, kuriuos rašau iki 88 m. amžiaus“. Tačiau rašė juos ir toliau. Įžvalgioje, talentingoje recenzijoje apie Alės Rūtos lyriką dr. Živilė Gimbutaitė teigė: „Skaitant šią knygą susidaro gilių jausmų įvairovės, patirties bei išminties vėrinio įspūdis. Gyvenimiška jos [Alės Rūtos] patirtis bei išmintis duoda skaitytojams stiprybės pavyzdį. Jos lyrika veikia kaip terapija laiko išraižytam kely.“

Iškili ir komunikabili Alė Rūta turėjo platų ir gausų draugų bei bičiulių ratą. Kilniu paprastumu ji mokėjo bendrauti ir būti. Jos asmenybės spindesys traukte traukė tikru nuoširdumu, šiltu dėmesiu kiekvienam jos kelyje sutiktam žmogui. Ir jos svetingi namai Santa Monikoje, ypač po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tapo nuolatine priebėga bei susitikimų vieta daugeliui dabarties rašytojų. Alė Rūta mokėjo palaikyti ryšius su įvairios pasaulėjautos, įvairių pažiūrų menininku. Čia burdavosi daug žmonių, žvelgiančių su ja į vieną pusę – į Lietuvos visuomenės kultūrinį bei literatūrinį gyvenimą. Rašytoja buvo įvertinta Lietuvos valstybiniu apdovanojimu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.).

Savo lyrinėse digresijose ji rašė: „Žmogus tolei gyvas, kol jame gyva mintis“. Dovanojusi mums gyvąsias savo mintis, ji su mumis ir išlieka visada gyva.

Antano Sutkaus (1992 m.) nuotr.

Nuotraukoje: Rašytoja Alė Rūta

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 1, 10.

Išeivija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra