Keletas pastabų po didžiųjų Birželio minėjimų

Autorius: Data: 2011-06-30 , 09:06 Spausdinti

Keletas pastabų po didžiųjų Birželio minėjimų

Laisvės kovotojas mons. Alfonsas SVARINSKAS, Vilnius

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia

(Lietuvos himnas)

Jau baigėsi šių metų pirmasis pusmetis ir birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus. O 1940 m. birželio 15-ąją – Lietuvos okupacija ir 1941-ųjų birželio 13–14 d. trėmimai, o taip pat daugelio partizano vadų žūtis. Dėl gausybės renginių buvo sunku visus aplankyti ir pabuvoti. Teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį ir suteikti širdžiai mums taip reikalingo džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu. Šios šventės atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį.


Birželio 14 dieną Seime vyko iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui. Buvo miela sekti taurių paskaitininkų mintimis, bet kai kurių senų, „nusipelniusių“ nesinorėjo matyti scenoje. Negavo žodžio ir partizanai, nors jų apie 21 000 žuvo Lietuvos miškuose. Dalis pateko į KGB rankas, buvo kankinti ir sušaudyti Vilniuje buvusiuose KGB rūmuose. Šių kankinių pavardės iškaltos ant rūmų pamatų. Deja, dar ne visos, kitų nesuspėjo atžymėti per 21 nepriklausomybės metus. Kiti pateko į lagerius ir tik dalis grįžo. Dar yra apie 200 gyvų partizanų, bet daugelis iš jų prirakinti prie lovos, o ir gyviesiems renginių rengėjai nedavė žodžio. Kaip ir kasmet Ariogaloje partizanus traktuoja kaip darželinukus: davė saldainį ir visiems metams ramybė.

Jau 21 metai laisvėje negirdėjau nei vieno žodžio apie nukankintus ar nužudytus: 18 ministrų, 9 generolus, maj. J. Bulvyčiaus sukilėlių grupės 8 narius.

Šios aukos iki šiol piktybiškai nutylimos. Kodėl? Turbūt bijomasis Maskvos. Sovietai mums prikiša būtus ir nebūtus dalykus, o mūsų vadovai tyli ir neprimena jų žvėriškų nusikaltimų lietuvių tautai.

Iki šiol Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatytas ir paminklas Laisvės kovotojams.

Prelegento pranešimuose buvo minimos net pavienių, paskutiniu metu žuvusiųjų pavardės, bet kunigų ir kitų dvasiškių nepaminėjo nei vieno. O gal jie iš tikrųjų nedalyvavo Laisvės kovose ir niekuo nenusipelnė Lietuvai.

Kaip žinome, Lietuvos dvasiškiai paliko gilų pėdsaką mūsų istorijoje ir kultūroje. Jie vadovavo kovai prieš nacius ir bolševikus. Kun. prel. Mykolas Krupavičius buvo net du kartus nubaustas mirties bausme sovietų ir nacių. Bet laimingai išvengė šių bausmių. Savo žemės reforma sukūrė vidutinį ūkininkų luomą, kurių vaikai – partizanai kovojo ir žuvo už tėvynę. O juk kumečių vaikai niekada nebūtų kovoję už Lietuvą. Kun. prel. M. Krupavičiaus žemės reforma išgelbėjo Lietuvą nuo bolševizmo.

1941 m. birželio 13–14 d. iš Tėvynės išvežė daugiau kaip 10 kunigų. Deja, jų visų pavardžių po ranka neturiu. 1941 metais, vos prasidėjus karui, bolševikai žiauriai nukankino ir nužudė 16 kunigų ir vieną vienuolį. Štai šių kankinių pavardės: 1941 m., vos prasidėjus karui, Vilkaviškio rajone, Budavonės miškelį buvo žiauriai nukankinti 3 kunigai – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius Justinas Dabrila (g. 1905 03 15), Lankeliškių klebonas Vaclovas Balsys (g. 1905 11 10), Marijampolės gimnazijos kapelionas Jonas Petrika (g. 1885 04 13). 1989 metais nužudymo vietoje pastatytas paminklas. Kitose Lietuvos vietose nužudyti kunigai: Pusnės klebonas Valentas Balčius (g. 1905), Molėtų klebonas Matas Lajauskas (g. 1872), Stirnių klebonas Jonas Daugėla (g. 1909), Viekčnių klebonas Jonas Navickas (g. 1864), Merkinės klebonas Andrius Juknevičius (g.1882), Skariulių klebonas Pranas Vaitkevičius (g. 1877), Veprių klebonas Balys Vėgėlė (g. 1880), Paluomenės klebonas Jonas Tutinas (g. 1897), Kuršėnų klebonas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (g. 1879), Rokiškio altarista Benediktas Šveikauskas (g. 1884), Vilniaus krašto kunigas Zigmas Stankevičius (g. 1915), kunigas Jonas Stanulis (g. 1907), Joniškio kapelionas Paulius Racevičius, kilęs iš 11 vaikų šeimos (g.1908) ir vienuolis Martynas Gedvilas (g. 1914).

Buvo represuota apie 300 kunigų. Beveik pusė tuo metu gyvenusių ir dirbusių Lietuvoje. Vieni paliko kaulus Sibire, o dalis suluošinti grįžo namo į Lietuvą. Ir grįžusiems ne visiems leido dirbti kunigo darbą, ne tik kunigams, bet ir dviem vyskupam: Vyskupui Pranciškui Ramanauskui ir arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Po mirties abu buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Abu savo žemiško gyvenimo kelionę baigė vidaus tremtyje. Šie du vyskupai kankiniai, grįžę iš lagerių, susitiko su visais savo vyskupijos kunigais bei ragino juos kovoti už Dievą ir Bažnyčią, garbingai atlikti savo pareigas. Ir vėl budelis M. Gedvilas rašė pranešimą į Maskvą bei prašė šiuos abu vyskupus iš naujo areštuoti. Ir savo raportą Maskvai baigė tokiais žodžiais: „Juo greičiau jie bus areštuoti, tuo geriau bus Tarybų Lietuvai“. Vyskupą Ramanauską išgelbėjo sunki liga – vėžys. O arkivyskupas Teofilis, tremtyje Šeduvoje, buvo nunuodytas sidabru. Tai patvirtino vėliau padarytas skrodimas.

Lukiškių kalėjime sutikau vieną aukštą lenkų karininką, kuris su meile ir didele pagarba atsiminė vienoje kameroje sėdėjusį arkivyskupą Teofilį, kuris prieš eidamas į tardymus apsivilkdavo sutana, užsidėdavo raudoną juostą ir pakelta galva žygiuodavo į tardytojo kabinetą. Ir lageryje per 16 metų arkivyskupas daugelį guodė, ypač tuos kurie buvo kankinami. O KGB būstinėje kankino visus. Viename kabinete grojo akordeonu, kieme ūžė sunkvežimių motorai, o gretimose kabinetuose vaitojo tardomieji kankiniai ir girdėjosi tiktai žodžiai: O Jėzau, o Jėzau…

Kuomet išvesdavo kalinį į tardymą, visi kalbėdavo dalį Rožančiaus. Prašydami Dievo tam kaliniui stiprybės, kad atlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Ir taip per dieną kartais sukalbėdavo net šešis rožančius. Ir niekas nesiskundė kad per daug meldžiamasi.

Partizanų gretose žuvo kunigas Justinas Lelešius (slap. Grafas), (1917-1947 09 24). 1946 metais Vilniuje KGB sušaudė vyskupą Vincentą Borisevičių (1887 – 1946 11 18). Kaltė: nesutiko būti užverbuojamas. Abu apdovanoti Vyčio Kryžio ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Kiek vargo padėjo per 5 metus Kazlų rūdos aktyvistai norėdami vieną iš gatvelių, kuri prieš okupaciją vadinosi Bažnyčios gatve, pavadinti vyskupo V. Borisevičiaus gatve. Visa vietinė Lietuvos administracija buvo prieš šį projektą, o centrinė valdžia tylėjo. Visa tai buvo, tarsi, ne Lietuvos Respublikoje. Bet ir vėliau parašė tik V. Borisevičiaus gatvė, be žodžio vyskupas. Galimas daiktas, kad šie pikti trukdytojai, kliudžiusieji pagerbti laisvės kovotojus, išvengs Lietuvos Respublikos teismo, bet Istorijos ir Dievo teismo tikrai neišvengs.

1986 metais sovietai nužudė per autokatastrofą bebaimį kunigą Juozą Zdebskį (1929 – 1986 02 05), (po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžio ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi). Sklido šnekos, kad kunigas nuėjo į miliciją savo kojomis, bet iš jos išnešė jau nebegyvą. Kunigo laidotuvėmis ypatingai rūpinosi KGB, bet žmonės pastebėjo, kad virš velionio nosies buvo skylė, galimas daiktas, padaryta kulkos. Lietuvos valdžia šios versijos netyrė, nors velionio draugai prašė, kad atitinkami Valdžios ir Bažnyčios autoritetai bei kunigo artimieji draugai padarytų lavono tyrimą. Kūnas jau bus sunykęs, bet kaukolė pasakys tiesą: teisinga kursuojanti versija ar ne. Mums šito reikia, kad žinotume tikrąją tiesą apie jo mirtį ir traktuotume kunigą kaip kankinį.

Nužudė kunigą Bronių Laurinavičių (1913 – 1981 04 24). Jis taip pat padovanotas šiuo aukštuoju ordinu. Velionis rašė kelias dešimtis skundų Maskvai ir drąsiai gynė persekiojamą Lietuvą.

1942 metais Sverdlovsko lageryje sušaudė kunigą Stasį Rimką (Kražių vikarą), neseniai iškilusį kaip naują Bažnyčios žvaigždę. Po mirties jis taip pat apdovanotas Vyčio Kryžio ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2000 05 07 popiežius Jonas Paulius II, Romoje, Koliziejaus aikštėje paskelbė naują Rytų Europos kankinių sąrašą. Tarp jų buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos. Vėliau paskelbsime ir šį sąrašą.

Išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai buvo labai religingi žmonės. Kas dieną melsdavosi ir dažnai eidavo Sakramentų. Galbūt dėl to, bolševikai ir Lietuvos liberalai – kraštutiniai egoistai, stengiasi uždaryti tikinčiuosius bažnyčiose. Kol bus išrastos efektyvios priemonės visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o Laisvės kovotojų atminimą ištrinti iš tautos atminties.

Įvairiuose bolševikų nusikaltimų dokumentuose randamas žodis „sušaudė“. Pernai buvo išleista garbingo lietuvio, kovotojo Kęstučio Grigaliūno knyga „Mirties dienoraščiai“. 106 psl. randame žinutę, kad maj. Jonas Simaška, narsus Lietuvos karys ir didvyris 1947 01 21 buvo sušaudytas (užkapotas kirviais). Pagalvokite, koks yra skirtumas tarp žodžių: sušaudytas ar užkapotas kirviais. Ir tokių žudynių buvo daug. Koks baisus nužmogėjimas.

Tegu Dievas atlygina istorikui Kęstučiui Grigaliūnui už šią puikią knygą – dokumentą. Skaitykite visi, kuriems rūpi Lietuvos praeitis ir ateitis. Parodykite šią knygą ir Lietuvos jaunimui. Deja, šios knygos yra išleistas nedidelis egzempliorių skaičius. O kaip būtų buvę gera, kad valdžia pinigus, kuriuos skirė Algirdo Brazausko paminklui, būtų panaudojusi knygos spausdinimui, išdalinusi mokykloms ir jaunosioms organizacijoms.

Lietuvoje veikia svetainė www.pokaris.lt, registruota Vokietijoje. Kiekvieną dieną ši svetainė pila pamazgas ant partizanų ir Laisvės kovotojų, vadindami juos banditais. Lietuvos valdžia šią nusikalstamą svetainę toleruoja ir nereikalauja, kad Vokietijos valdžia uždraustų šios svetainės registraciją Vokietijoje. To reikia reikalauti aukščiausiu Valdžios lygiu.

Per įvairius minėjimus ne kartą buvo cituota kolaboranto Justino Marcinkevičius poezija. Atrodytų, kad mes neturime poetų: Jurgio Baltrušaičio, Putino, Maironio, Bernardo Brazdžionio ir kitų. Kiek turėjome ir lagerio poetų, tačiau jų kūryba netyrinėta ir visuomenei nepristatyta.

Lietuvos Mokslų Akademijos salėje po turiningų paskaitų buvo surengtas pusvalandžio estradinis koncertas. Dainavo ir grojo mergaitė bei du jaunuoliai. Galbūt kur kitur būtų ir tikęs šis pusvalandžio koncertas, bet šiame renginyje skambėjo kaip didelis disonansas. Koks nors solistas galėjo pagiedoti „Ave Maria“, „Lietuva brangi“, panašią giesmę ar dainą. Laisvės kovotojai prašo, kad patriotiniuose renginiuose nebūtų minimi kolaborantų vardai, juk jie žudė Lietuvių tautą ir jų paminėjimas sukelia didelį skausmą Laisvės kovotojams. Švenčių rengėjai, ar tinka jums, savo neapgalvotu elgesiu, minint kolaborantus, didint tautos skausmą.

Gerai, kad buvo prisimintos praeities aukos už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Buvo nužudyti šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų. Sunaikinta daug dvasinio ir materialinio turto, bet svarbiausia, sugriautas lietuvių mentalitetas bei dvasia. Vargu ar užteks vieno šimtmečio dvasiškai atstatyti Lietuvą.

Ir baigdamas kviečiu geros valios brolius ir seseris vėl stoti į kovą bei atkurti naują demokratišką, sočią ir šventą Lietuvą.

Su Dievu į naują Rytojų.

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 16.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra