Keletas kritinių pastabų totoriška tematika

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pakliuvau į keblią padėtį. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas padovanojo storą, gražiai įrištą, gausiai iliustruotą enciklopedinio pobūdžio knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, išleistą šiais metais Kaune.
 
Deja, apie šį Lietuvos totoriams itin reikšmingą įvykį rašyti neskubėjau, nors dr. Ado Jakubausko, Galimo Sitdykovo ir Stanislavo Dumino parengtą knygą su visomis įžangomis ir anotacijomis perskaičiau ir netgi susiradau papildomos literatūros. Omenyje turiu 2001 metais Tatarstano sostinėje Kazanėje išleistą knygą „Otčizny vernyje syny“, kurioje pasakojama ir apie iš Lietuvos kilusius žymius totorius. Bet ranka rašyti recenziją apie „Lietuvos totorius“ vis dėlto nekilo, nes supratau, kad negalėsiu parašyti teigiamo atsiliepimo, o rašyti ne itin palankų tekstą buvo lyg ir nepatogu.
 
Juk su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovu mus sieja produktyvi kelerių metų draugystė. Esu svečiavęsis daugelyje Lietuvos totorių organizuotų renginių. Be abejonės, nesigailiu dalyvavęs tose išvykose. Jų metu pavyko giliau pažvelgti į turtingą, sudėtingą, pergalių ir tragedijų kupiną Lietuvos totorių praeitį. Deja, būtina pripažinti, jog ne visuomet Lietuvos totoriai ėjo išvien su Lietuva – kai kada interesai išsiskirdavo. Tai netiesiogiai patvirtina ir prieš keletą mėnesių išleistas veikalas „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“.
 
Vienas iš knygos autorių filosofijos mokslų kandidatas Galim Sitdykov įžangoje rašo: „Šios knygos autorių keliama užduotis – tęsti studijas ir rinkti garsių Lietuvos totorių biografinius duomenis. Biografinės medžiagos pateikimo lakoniškumas ir jos išdėstymas abėcėlės tvarka, terminų žodynėlis, šaltinių ir literatūros sąrašas leidžia šią knygą priskirti prie informacinio enciklopedinio pobūdžio leidinių“. Kitoje vietoje G. Sitdykovas pabrėžia, kad kitas šio leidinio bendraautoris, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas A. Jakubauskas metraščiuose, tarp jų pirmiausiai priskiriamuose XX amžiui, atrado didžiulius mažai žinomų archyvinių dokumentų ir kitų šaltinių klodus.
 
Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos totorių pastangas kuo giliau ir išsamiau pažinti savo praeitį ir džiaugiuosi, kad galų gale Lietuvoje išleistas veikalas, pasakojantis maždaug apie du šimtus iš Lietuvos kilusių, su Lietuvos vardu susijusių totorių. Kai kuriuos totorius Lietuva tikrai privalo gerbti bei prisiminti. Tačiau kartu negaliu nepastebėti, jog būta ir tokių totorių, kurie pasiaukojančiai, sąžiningai gynė ne Lietuvos, o Rusijos imperijos interesus. Kaip man, lietuviui, derėtų žiūrėti į tuos iš Lietuvos kilusius totorius, kurių dėka buvo palaikomi rusų carų bei imperatorių režimai okupuotose Europos šalyse, kariaujama su turkais, prancūzais, japonais? Juk tokių generolų knygoje „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ aprašyta beveik dvidešimt.
 
Jokiu būdu neraginu falsifikuoti nei lietuviškos, nei totoriškos, nei rusiškos istorijų. Kaip buvo, taip ir rašykime. Jei jau spaudai rengiama sąžininga enciklopedija apie Lietuvos totorius, į ją turi būti įtraukti žymūs visų pažiūrų ir likimų totoriai, kad ir kokiose armijose ir kariuomenėse jie būtų tarnavę. Istorijos falsifikuoti nevalia. Tačiau lietuviai neturėtų slėpti, mano supratimu, ir savo neigiamo požiūrio į Rusijos imperijos interesus uoliai gynusius totorius. O Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas A. Jakubauskas neturi įsižeisti, jei mes, lietuviai, labiau mylėsime ir gerbsime tuos totorius, kurie Žalgirio mūšyje kartu su mumis mušė kryžiuočius arba kurie mūsų sukilėliams padėjo priešintis caro žandarams.
 
Ypač įsimintinas sektinas, mano supratimu, Lietuvoje tuo metu rezidavusio Turkijos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Oguz Ozge elgesys. Kai Vilniaus Rotušėje buvo pristatoma knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, ambasadorius O. Ozge iškilmingoje ceremonijoje nedalyvavo. Nedalyvavo greičiausiai todėl, kad enciklopedijoje aprašomi ir tie keliolika totorių, kurie Maskvai padėjo kariauti su turkų sultonais. O totorių, kurie būtų kariavę turkų pusėje, lyg ir nėra. Žinoma, įvairiai galima vertinti demonstratyviai nepalankų Turkijos atstovo gestą. Juolab kad totoriai ir turkai – užtektinai giminingos tautos. Tačiau smerkti Turkijos ambasadoriaus už jo principingumą taip pat nederėtų. Man regis, Lietuvai kur kas dažniau derėtų domėtis, kokios pozicijos laikosi būtent Turkija. Vien pragmatiškais sumetimais, nes Turkija – viena iš galingiausių, įtakingiausių NATO narių. Turkijos naikintuvai pusę metų jau saugojo mūsų padangę. Štai kodėl mums turėtų būti bent jau įdomu, ką vienu ar kitu klausimu mano oficialioji Ankara.
 
Jei jau analizuojame, kas tą popietę svečiavosi Rotušėje, būtina pabrėžti, jog Rusijos ambasados atstovai leidinį apie totorius pagerbė pačiu aukščiausiu lygiu. Pagerbė ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Knygoje rašoma, kad jos leidimą parėmė Rusijos Federacijos Bendratautiečių užsienyje reikalų komisija. Net ženkliukas su Rusijos Federacijos vėliava įdėtas. Gal dėl šios priežasties totoriškoje enciklopedijoje gana išsamiai aprašomi Rusijai palankūs totoriai? Štai keletas pasakojimų būtent apie tokius totorius. „1877–1878 m. K. Kričinskis dalyvavo Rusijos – Turkijos kare. Su savo eskadronu įėjo į Jerevano dalinį, kuriam vadovavo generolas leitenantas Tergukasovas. K. Kričinskis narsiai dalyvavo daugelyje mūšių. Sužeidimų išvengė, bet 1877 m. prie Deva-Boinu vietovės buvo kontūzytas į galvą. Už drąsą ir narsą apdovanotas Šv. Anos 3-iojo laipsnio ordinu su kalavijais ir kaspinu, Šv. Stanislavo 2-ojo laipsnio ordinu su kalaviju, taip pat gavo majoro laipsnį“. Ši ištrauka – labai iškalbinga. Jei neapsirinku, generolas Tergukasovas gali būti armėnas. Omenyje turint sudėtingus šiandieninius Turkijos ir Armėnijos santykius, šie faktai turkams gali būti ypač nemalonūs.
 
Štai dar vienas pasakojimas apie Rusijos ir Turkijos karo dalyvį. „Generolo majoro A. Maliušickio-Ulano karinė veikla tęsėsi Kryme, kur jis vadovavo vienam iš divizijos eskadronų. Jauno rotmistro atvykimas sutapo su Rusijos – Turkijos karu. Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad A. Maliušickis-Ulanas buvo Juodosios jūros pakrantės gynybinėje kariuomenėje, dalyvavo kovose, kai turkų eskadra apšaudė Eupatoriją“.
 
O dabar – nedidelis totoriškas pavyzdys iš Rusijos ir Japonijos karo. „Rusijos – Japonijos karo metais generolas A. Baranovskis buvo paskirtas 72-osios pėstininkų divizijos, su kuria Varšuvos būrio sudėtyje kariavo, vadu. Mukdeno kovų pradžioje divizija buvo Vyriausiosios vadovybės strateginiame rezerve. 1904 m. gruodžio mėn. A. Baranovskis pristatomas generolo leitenanto laipsniui gauti“.
 
O čia – keletas eilučių apie aukšto rango totorių karininką, kuris padėjo rusams kariauti prieš prancūzus. „Tais pačiais metais Tuhan Murzos Baranovskio Jokūbo pulkas dalyvavo generolo Rimskio- Korsakovo vadovaujamo Rusijos karinio korpuso ekspedicijoje prieš prancūzus Šveicarijoje. Rugsėjo 14 d. pasižymėjo kautynėse prie Kirchdorfo, o rugsėjo 26 d. – prie Šleteno kaimų“.
 
Taigi knygoje lietuviškų istorijų ne tiek jau daug. Galėčiau pasakyti net taip: paimdamas į rankas enciklopediją tikėjausi rasti kur kas daugiau būtent Lietuvai aktualių temų – juk šios knygos leidybą parėmė ne tik Rusijos Federacija, bet ir Lietuvos kultūros ministerija bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Galų gale ši knyga išleista ne kur nors Kazanėje ar Maskvoje, o Kaune, taip pat ir už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.
 
Jau mūsų minėtas knygos bendraautorius G. Sitdykovas tvirtina, jog ši knyga turėtų tapti pagrindu rengiant didelį informacinį enciklopedinį leidinį apie Lietuvos totorius. Pasak filosofijos mokslų kandidato G. Sitdykovo, „jame būtų nagrinėjami pagrindiniai egzistenciniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių paveldo aspektai, kaip antai: istorija, religija, karyba, profesijos, tradicijos ir papročiai“. Tas pats G. Sitdykovas mano, kad į tokį darbą turės įsijungti gerokai daugiau autorių.
 
Palaikau šį Lietuvos totorių ryžtą. Bet kaip Lietuvos pilietis negaliu nepareikšti ir savo pageidavimo, kad naujojoje enciklopedijoje totoriai daugiau dėmesio skirtų būtent Lietuvai aktualiems, svarbiems aspektams. Man regis, Lietuvos totoriai jau padarė vieną netaktišką žingsnį. Galbūt pirmiausiai jiems reikėjo išleisti enciklopediją, kurioje būtų aprašomi vien Lietuvai nusipelnę totoriai, o tik paskui imtis daug bendresnio pobūdžio leidinio, pasakojančio ir apie rusų ir japonų, rusų ir turkų, rusų ir prancūzų karus? Šis mano teiginys greičiausiai susilauks prieštaraujančiųjų, girdi, raginu iškraipyti praeitį. Anaiptol. Praeities iškraipyti neskatinu. Tiesiog kviečiu Lietuvą nepamiršti, jog toli gražu ne visos tautos ir valstybės elgiasi taip tolerantiškai, kaip mes, lietuviai. Štai išleidome totorišką enciklopediją Kaune. O kokią knygą Lietuvai svarbiomis temomis už savo lėšas išleis Tatarstano totoriai Kazanėje? Jei ten bus rusų kalba išleista, sakykim, knyga, pasakojanti apie Lietuvos toleranciją totoriams bei visoms kitoms tautinėms mažumoms, – džiugu. O gal Kazanėje įmanoma rusų kalba išleisti knygą apie mūsų miško brolius, 1944–1953–aisiais kovojusius su sovietų okupantais? Kazanės totoriai greičiausiai nežengs šio Lietuvai palankaus žingsnio. Net jei ir norėtų, jiems taip pasielgti neleistų ta pati Rusija, kurios ambasadorius noriai svečiavosi Vilniaus Rotušėje surengtame totoriškame minėjime.
 
Tik nemanykime, jog Rusija knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ parėmė atsitiktinai, skatinama vien draugiškų, altruistinių tikslų. Rusija turi aiškią politiką: kuo daugiau Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų paversti savo sąjungininkėmis. Rusijos dėmesio centre – ne tik Lietuvos totoriai. Bet Rusijai bendradarbiauti su Lietuvos totoriais sekasi puikiai. Kai kurie Lietuvos totoriai net rusiškų medalių ir apdovanojimų jau susilaukė.
 
Lietuvai būtų parankiau, ramiau, saugiau, jei čia gyvenantys totoriai noriau bičiuliautųsi su NATO nare Turkija, o ne Rusija.
 
„XXI amžius“
 
Autoriaus nuotr.

Nuotraukoje:
Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. A. Jakubauskas su knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra