Kėdainių rajone užtekėjo XVII „Mėnuo Juodaragis“

Autorius: Data: 2014-08-27, 08:58 Spausdinti

Priešpaskutinį rugpjūčio savaitgalį (22 – 24 d.) Kėdainių rajone, Skinderiškio dendrologiniame parke vyko jau septynioliktas šiuolaikinės baltų kultūros ir muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Perkūno rūstybė ir periodiškos lietaus papliūpos neišvaikė susirinkusiųjų. Šiemet į festivalį atkeliavo du tūkstančiai dalyvių. Organizatorių buvo sumanyta septynioliktąjį glaudinti, nes retų augalų parkas nėra skirtas masiniams renginiams (paprastai dalyvių būna bent dvigubai). Skambėjo meditatyvinė muzika, aidėjo liaudies dainos, lektoriai skaitė paskaitas, o parko medžiai, akmenys ir vandenys audė dalyviams savo sapną. Šio festivalio tema – sapnai.

 Įsikūrimas Skinderiškių parke

 Važiuojame per Kėdainius, Josvainių link, artėdamos jau matome dygstant festivalio ženklus su simboliais. Atvykstame penktadienį, pirmą festivalio dieną, vakarop. Mašinos sustatytos ką tik nupjautame lauke, vis dar styro ražienos. Įėjimą juosia griovys. Pateikusios po medinį bilietą, gauname programėlę ir juostelę ant rankos, prie kurios prispaudžia aliuminio gabaliuką ir suvirtina replėmis. Prie įėjimo dar apieško, patikrina ar neturime alkoholio ar kitų draudžiamų įsinešti dalykų.

Pamažu už horizonto grimzta saulė, laukymėje, virš palapinėms skirto lauko lėtai kyla migla. Aplinkui prismaigstyta lentelių su lietuviškai bei lotyniškai užrašytais medžių pavadinimais. Pasidaro baisu dėl tų medelių, kad tik neužminti, neužkabinti. Juk esame dendrologiniame parke, kurį 1971 metais pradėjo kurti miškininkas Kęstutis Kaltenis, vėliau parodysiantis mums retuosius augalus ir pasakosiąs jų istorijas.

Kol randame vietą palapinėms ir įsikuriame, saulė pasislepia. Tamsoje, blykčiojant kitų dalyvių švieselėms, keliaujame muzikos garsų link. Štai išnyra Nemigos scena, joje skamba meditatyvūs garsai, dalyviai klauso susėdę ant žemės. Šalimais pasirodo alaus kioskas su tikruoju alumi.

Toliau – didžioji scena, joje spalvingai grojama, o kiek paėjėjusios apčiuome akmenis didumo sulig žmogumi, o pločio – nė neapglėbsi. Akmenys saugo vartus. Kad kiti atradimai tamsoje nebūtų labai dramatiški, festivalio organizatoriai pasirūpino aptverti parke esančius tvenkinius vėliavėlėmis bei švieselėmis ir išradingai pavadinti (pvz. „Čia gyvena Laumgirdas“). Žinoma, geriausia pradėti dairytis dieną, bet naktį – įdomiau.

Kai grįžusios sulendame į miegmaišius, užmigti neleidžia iš tolo, tikriausiai iš tos pačios Nemigos scenos atidundančios „metalinės lopšinės“ ir vaiko klyksmas kaimynų palapinėje. Tada prapliumpa dangus. Skambinu draugei, nes mano palapinė prakiūra. Išgelbėja.

Parko įkūrėjo takais: reti augalai ir išgyvenę akmenys

Pagrindinis festivalio magas ir direktorius Ugnius Liogė kurį laiką brandinęs sapnų temą, nusprendė įgyvendinti ją čia, tuo pat metu „suglausdamas“ festivalį. Šiek tiek abejojama, ar pavyko sutrumpinti programą, bet erdvė parinkta neatsitiktinai. Medžių ir akmenų apsuptyje, šalia tvenkinių akių, pro šalį tekant Šušvės upės juostai, tinka grimzti į sapnus, atpalaiduoti sąmonę, pailsėti ir tuo pat metu įsigilinti į gamtinę baltiškąją pasaulėvoką.

Festivalio programoje vyksta numatyta ekskursija su parko įkūrėju. Būrys smalsių „juodaragiečių“ išeina jo vedini parko takais. Kas gi tasai sodininkas? Ogi Kęstutis Kaltenis, medžių sodintojas ir akmenų gelbėtojas, festivalio dalyviams parodęs retesnius augalus, pasakojęs jų istorijas ir prisiminęs išgelbėtų akmenų likimą.

Pats turėjęs mintį įkurti šį parką daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Važinėjo dviračiu po Lietuvą ir svarstė, kur čia radus vietą savo veiklai. Bet grįžęs į gimtinę, nutarė, kad ta vieta čia. 1971 metais šioje vietoje buvo laukai, prisodinta bulvių. Pirmais metais manęs, kad jei nepavyks auginti medelių, tai nors bulvių prisikasiąs. Bet vidurio Lietuvos klimatas pasirodė labai tinkamas netgi egzotiškoms augalų rūšims, ir parkas sėkmingai plėtėsi. Augalų erdvė padalintas į tokias geografines grupes: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Kinijos – Japonijos, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų.Pirmieji sodiniai – trys beržai ir maumedžiai, beržų kamienai – vienam žmogui apglėbti. Kiek toliau auga ir graikinis riešutmedis, stebuklu tituluojamas valgomasis kaštainis, Kanadinis cercis, dar kitaip vadinamas Judo medžiu (neva Judas ant jo pasikoręs, bet pasak K. Kaltenio, pavadinimas galėjo kilti iš to, kad medis netikėtai „išduoda“ ant išdžiūvusio kamieno išsprogdindamas žiedus), rudenį žydintis, o sėklas brandinantis kitais metais „burtininkų lazdynas“ hamamelis, vienas švenčiausių Japonijos augalų – ginkmedis, reliktinis, mokslininkų dėmesio sulaukiantis medis metasekvoja, trisdešimt rūšių pavasarį kvapniai pražįstančių magnolijų. Klevų yra net aštuoniasdešimt aštuonios atmainos (pasaulyje jų iš viso yra šimtas penkiasdešimt). Parko įkūrėjas užsimena, kad klevai – jo hobis, gal dėl to jų čia tiek daug.

Parko kūrimosi metu augalų gauti nebuvo lengva, nemažą dalį įsigijo susirašinėdamas, atsisiųsdamas sėklų. Augalams svarbu ne tik geografinė vieta – vidurio Lietuva gana palanki – bet ir mikroklimatas: pradžioje augalus sodino keturiomis juostomis, pietinėje pusėje, tvėrė šiferiu. Pasitaiko kenkėjų – ir dvikojų, ir keturkojų. Pamatę kuoliukus – vagia augalus arba graužia.

K. Kaltenis rūpinosi ne tik augalais, bet ir akmenimis, kurie iš šios vietovės buvo drastiškai plėšiami, sprogdinami, skaldomi ir vežami į Kėdainių karinį oro uostą. Keletą pavyko išgelbėti, vieną atkasė, sakė, kad čia Dievo akmuo, nes matyt jį gerai saugojo, kad liko neatrastas. Kiti atvežti iš apylinkių – iki dvidešimties kilometrų spinduliu nuo parko. Yra keletas akmenų – gamtos skulptūrų, turinčių vardus pagal panašumą: Bilduko akmuo, Karalius (su šviesia karūna viršunėje), grupelė Ufonautų, Ašara Dievo aky (akmuo su akies formos duobute). Parko centre (arba festivalio zonoje, kiek arčiau veiksmo vietos) septynių didžiulių akmenų grupė, septyni tvenkiniai. Šiuos pavyko išgelbėti parko kūrėjui įsikišus ir čia atvilkus traktoriais. Štai taip išliko septyni parko stebuklai.

Paklaustas, kada parke gražiausia, jo įkūrėjas šypteli: „Man visą laiką čia gražu, bet lankytojams dažniausiai sakau, kad per mano gimtadienį, balandžio mėnesį.“

Lankytojai pavyzdingi, vienas kitas grybšteli saldainius primenančius medžio vaisius, tik viena boba vis nerimsta, kaip kokiame turguje nori įsigyti sėklų, lupa šakeles. Sodininkas nepyksta, sėklų nenupirksi, bet augalų leidžia pasirinkti.

Sapnai paskaitose: liaudies dainos, tautosaka ir mitologija

Festivalio metu sapnų ir aplink juos besisukančių temų rinkinys buvo gvildenamas daugelyje paskaitų. Teko klausyti vienos iš festivalio kūrėjų Justės Michailinaitės „Sapnų lietuvių liaudies dainose“, etnologo Dainiaus Razausko paskaitos apie sapnų ir mirties panašumą, Tremties ir rezistencijos skyriaus Kauno miesto muziejuje vadovo Roko Sinkevičiaus „Neįprastų dvasinių patirčių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimuose“ bei astronomo Sauliaus Lovčiko paskaitos apie kosmoso sampratą ir jo ribas.

Sapnuojantį ir sapnuojamąjį sieja stiprus emocinis (giminystės) ryšys, liaudies dainuose minima motina susapnavusi savo dukrą arba atvirkščiai, tėvelis – sūnų, žmona – vyrą: susapnavo motulė/ dimną sapną,/ kad savo dukrelę/ negalinčią (ČLLM 210); – Oi motula, oi širdela,/ Susapnavau dimnų sapnų,/ Dimnų sapnų: juodą kuosą (…).

Sapnų aiškinimas, pasak J. Michailinaitės, remiasi keliais principais: tapatumo, žodžio panašumo, spalvų, žodžio priešpriešos ir analogijos (pastarasis būdingiausias lietuvių liaudies dainoms). Dažnai pastebima priešprieša, kai dainos veikėjas atsigula ramaus miego, o susapnuoja negerą sapną.

Juoda, kaip gedulo spalva atsiradusi tik XX a., pastebima vėlesnėse dainose, vanduo, ypač neskraidus, sapne nežada nieko gero, gegutė dažnai ne tik gyvenime, bet ir sapne praneša negerą žinią, sidabras pranašauja ašaras.

Kiek kitokios yra lopšinės, jose nieko nepranašaujama, tik bandoma savotiškai užkalbėti vaiką, linkėti jam gero. To linkėjo festivalio pirmą vakarą paskaitos autorė kartu su kolege dainuodamos lopšines vaikams.

Dainiaus Razausko paskaitoje kalbėta apie sapną kaip artimą mirčiai būseną. Visų pirma paskaitininkas paaiškino terminą „ovija“ arba kitaip budriąją, ne sapno būseną kaip priešpriešą sapnui.

Sapnas – perėjimas į kitą pasaulį, tarpinę erdvę, kurioje galima sutikti mirusius. Dažnai po tokių sapnų padaroma kas nors gero, pvz., užperkamos mišios. Joniškio parapijoje užrašytas įvykis, kai už dvylika rublių pardavus ąžuolą, sapne pasirodęs senelis. Tuomet pabūgę ir atidavę tuos pinigus mišioms.

Sapne galima susižinoti, kas vyksta anapus. Užašyta sakmė, kad dvi draugės susitarusios, katra pirma numirs, ta ateis sapne pas gyvąją ir papasakos, kas vyksta po mirties. Taip ir atsitiko, mirusioji prisisapnavo ir pripasakojo visokių pranašysčių apie kaimynus, bet liepusi laikyti liežuvį už dantų. Bet gyvoji neištvėrė, todėl daugiau jai nesisapnavo.

Taigi sapne vyksta tam tikras susižinojimas su anapusybe, bet reikia laikytis taisyklių.

Sapne galima ne tik mirusius matyti, bet ir atsidurti tarp jų. D. Razauskas pateikia kitą pavyzdį, kai viena moteriškė per Visus šventuosius užsidarė bažnyčioje norėdama pamatyti mirusius. Nieko neįvyko, kol ten neužmigo. Užmigusi visus išvydo, o kartu ir mirusius savo brolius.

Anot lektoriaus, mirties ir miego tapatinimas yra visažmoniškas archetipas. Pateiktas pavyzdys iš Šv. Rašto, kai Jėzus išgydo mirusią mergaitę, pirma pasakęs, kad ji miega, o tik paskui ją prikelia, taip pirmiausia sutapatindamas mirtį ir miegą, o paskui budindamas.

Senovės Indijoje miegą, užmigdymą žymintys žodžiai reiškia ir užmušimą. Tibete miegas ir mirtis yra kone tas pats – miegančiojo sąmonės lygiai yra panašūs į pirmus tris bardo (tarpbūvio) lygius; senovės graikų mitologijoje mirties dievas Tanatas yra miego dievo Hipno brolis.

Pasak psichologijos mokslo atstovų, miegas yra pasiruošimas mirčiai. Sapnas nuo mirties skiriasi tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai. Mitologiškai tikima, kad ir žmogui sapnuojant siela atsiskiria nuo kūno, bet paskui sugrįžta. Sakmėse pasakojama, kad žmogui miegant iš burnos išlenda pelytė, driežas ar gyvatė ir iškeliauja. Prabudęs jis pasakoja, kur buvęs. Tuose „kelionės“ patyrimuose išskiriami simboliai: tiltas, kalnas, upė, sodas.

Pasaulis jau nuo senovės vaizduojamas kaip Dievo sapnas: egiptiečių Oziris nupieštas sapnuojantis pasaulį, hinduistai tiki, kad Atmanas (giliausia, vidujausia žmogaus dalis) – Brahmano (aukščiausios esybės) sapnas, Lietuvoje yra užfiksuota kosmogoninė sakmė, kuriame pasaulis sukuriamas Dievui miegant.

Gyvenimo, kaip sapno suvokimas padeda suprasti būties sandarą: sielos ir kūno santykį; santykį su Dievu; santykį su kitais žmonėmis (dorovės esmę). Kuo labiau žmogus prabudęs, tuo dorovingesnis. Tokia išvada D. Razauskas pabaigia paskaitą. Keli iki tol miegoję klausytojai prabunda.

 Politinių kalinių ir partizanų sapnai

 Rokas Sinkevičius, tyrinėjęs medžiagą apie politinių kalinių ir partizanų sapnus bei nuojautas, pabrėžė, kad šių žmonių sapnai gimdavo esant stipriai psichologinei įtampai. Sapnus skirsto į gelbėjančius ir perspėjančius, vedančius per gyvenimą, sapnus apie mirtį.

Antanas Terleckas prieš suėmimą visuomet sapnuodavo, kad jį suims, tas sapnas būdavo vis kitoks ir išsipildydavo.

Užrašyta sapnų, kurie partizanus perspėjo apie pavojų, padėjo pasprukti iš apgulties. Pavyzdžiui, sapne pasirodžiusi Mergelė Marija parodė taką iš apsupties, ir partizanai galėjo nueiti į kaimą parsinešti maisto.

Kun. Stanislovo Kiškio atsiminimuose užfiksuota vieno musulmono, iš purvo ištraukusio Mergelės Marijos paveikslą istorija. Dievo Motina pradeda jam sapnuotis, parodo lagerio vaizdą. Kai jis pakliūva į lagerį, liepia kreiptis į ten dirbantį stačiatikių šventiką, kuris jam pagelbėja įdarbindamas arčiau savęs. Vėliau minėtasis asmuo atsiduria pas kun. Kiškį, kuriam papasakoja šią istoriją.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas sapnavo realistiškus vaizdus: savo vyrus, besivoliojančius kraujo klane; Juozas Lukša sapnavo, kad jis su vyrais skęsta pelkėje, ir draugai negali padėti. Juozas Petraška – Patrimpas prieš Dainavos bunkerio sunaikinimą 1947 m. sapnavo, kad plaukia drumstu Nemuno vandeniu.

Skendimas, ypač drumstame vandenyje, pasak lektoriaus, siejamas su liga, mirtimi. Taip pat būsimos aukos gali sapnuoti sulaužytus, gulinčius medžius, puolančius gyvūnus. Kartais mirusiųjų kvietimą. Kazio Rusecko – Dolerio sapnuota mirusi motina, kvietė jį gultis šalia, sakė, kad šalia jos bus ramiau.

Pasak R. Sinkevičiaus, įtampa, be abejonės, formavo polinkį į misticizmą. Įtampos ir pavojaus metu perspėdavo ne tik sapnai, bet ir padidėdavo nuojauta. Dažniausiai intuityvūs veiksmai nebūdavo reflektuojami, bet jie – greiti ir teisingi.

 Kaip kas gelbėjosi nuo drėgmės

 Paskaitų klausantys turėjo galimybę išvengti lietaus, nes jos vyko didžiausioje palapinėje. Vienas lektorius pasakojo, kad vienu metu, kai Perkūno ratai dundėjo baisiausiai ir pylė kruša, sugedo mikrofonas ir klausytojai dainavo pritariant krušos tratėjimui į brezentą. Šio straisnio autorė tuo metu tupėjo šiaudinėje Zuikių Motėje ir stebėjo, kaip ledo gabaliukai kartu su varlėmis šokinėja į kūdrą. Ant purvynės buvo užpilta smėlio, kai kur šiaudų, ir tai kurį laiką gelbėjo. Tačiau prastas oras nė kiek nesugadino nuotaikos ir neatbaidė dalyvaujančių, vakare prie didžiosios scenos galima buvo sušilti prie didelio, iš rąstų sudėto laužo arba pasišildyti indėniškoje pirtyje šalia upės. Lietuvos indėnas Donatas Dubauskas – Sėdintis Jautis, įsikūręs baltame tipyje šalia Šušvės, ten pat pasistatė indėnišką pirtelę (inipį). Akmenis laikė lauže ir paskui įkaitintus nešė į ipityje iškastą duobę. Davė sakalo sparną ir liepė pilti vandenį ant akmenų bei mojuoti sparnu savęs link. Palapinėje – pirtelėje gulėjo šakelės pasivanojimui.

Po tokio apšilimo beliko pasiklausyti muzikos, užsukti į seną rūsį ir pažiūrėjus į sapnų mašinos mirgėjimą – aplink lemputę besisukančią plastmasinę figūrą su išpjovomis – keliauti pro vietomis lempelėmis nukabintus medžius miegoti. Pakeliui dar laukė astronomo Sauliaus Lovčiko „Žvaigždžių stovykla“. Pro debesų properšą kyštelėjo keletas žvaigždžių, o tarp dalyvavusiųjų užvirė inirtinga diskusija, prasidėjusi nuo meteoritų, o pasibaigusi dievoieška. Meteorito gabaliuką, nukritusį į žemę prieš tūkstantį metų, dar gavome pačiupinėti paskaitos metu, prieš išvykstant.

Pabaigai, poetiškai

Beišvykstant spėjome paklausti dviratį iš Josvainių atmynusio paskaitiniko Roko Sinkevičius, kokį susidaręs įspūdį apie šių metų festivalį. Buvo lakoniškai atsakyta, kad visko buvo sočiai. Gal dar daug čia nesuminėta, bet „glaustame“ septynioliktajame dar vyko daugybė įvairių dirbtuvių, re(n)ginių vaikams, futbolo turnyras, ekskursijos po apylinkes ir, žinoma, daug gerų, alternatyvios muzikos grupių (tarp jų „Kūlgrinda“, „Ugniavijas“, „Pievos“, svečiai „And Also the Trees“ ir t.t). Kiekvienas dalyvis galėjo susidaryti savo programą. Bendrakeleivės Asta, Aistė ir Agnė vieningai sutiko, kad šių metų festivalis kitoks, nei ankstesni. Redaktorė Asta Bartkevičiūtė, dažna festivalių lankytoja, priduria poetišką komentarą: „Pasibaigus šiam MJR reikėtų sakyti, kad pasapnavome ir nubudome, bet… ar tikrai jau nubudome? Regis, kasdienybės sapnas dabar, po to, tik dar ryškesnis ir turtingesnis – naujos spalvos, mintys, įžvalgos. Galima patvirtinti, kad tema “Apie miegą ir sapnus” išsipildė – taip lyg būta, lyg nebūta. Atmintyje rikiuojasi neįprastai rami festivalio muzika, eglutės, miškas ir atvira pievų erdvė, purvas ir balti krušos kristalai, lietus iš dangaus ir minčių lietus paskaitų palapinėje. Ir dar įvairiausių formų žaluma (visgi dendrologinis parkas), paskutinio ryto tyluma, nemažai vienumos – kaip ir tame reginyje kas naktį, kuriame gali surasti save“.

Daugiau apie festivalį galite pasiskaityti bei pasižiūrėti www.mjr.lt ir „Mėnuo Juodaragis“ „Facebook‘e“.

 Rūta Suchodolskytė

Autorės nuotr.

1. Mediniai bilietai.

2. Ekskursija su parko įkūrėju Kęstučiu Kalteniu.

3. Koncertuoja „Merope“.

4. Sapnų gaudyklė tarp parko medelių

5. Vieni klauso paskaitų apie sapnus, kiti – sapnuoja

6. Miegančio Jaučio pirtelė prie Šušvės

7. Zuikių Motė, nuo krušos išgelbėjusi (aut. Taurima)

8. Mitologas Dainius Razauskas

9. Prieš tūkstantį metų nukritęs meteoritas – gan sunkus

10. Laužas

 

 

 

Kultūra Lietuva Menininkai Miestai Muzika Renginiai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra