Kėdainių krašto knygnešiai

Autorius: Data: 2012-03-19, 10:10 Spausdinti

Kėdainių krašto muziejaus muziejininkė Jūratė NEKRAŠIENĖ

Kovo 16-oji Lietuvoje – knygnešio diena. Šiandien, turėdami laisvę į spausdintą žodį ir mokslą, su pagarba prisimename tuos kuklius šviesos skleidėjus, kurių pastangomis mūsų kraštas buvo išgelbėtas iš užmaršties. Praeityje liko daug vargo, pergyvenimų, kančių ir mirčių atnešę laikai.

Po 1863 metų sukilimo rusų caro valdžia Lietuvoje ėmė vykdyti žiaurią nacionalinio engimo politiką. Vienas sunkiausių šio sukilimo padarinių buvo lietuvių kalbos ir spaudos uždraudimas, trukęs 1864–1904 m., lietuviškų mokyklų uždarymas. Šitaip cariniai rusų valdininkai stengėsi lietuvius priversti užmiršti savo kalbą, įdiegti jiems rusišką politinę savimonę. Buvo parengta programa, kurioje numatyta kontroliuoti ir varžyti katalikų bažnyčią, lotynišką abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti lietuvišką spaudą. Buvo išleistas įsakymas, kuriuo visos parapijinės mokyklos buvo uždarytos ir jų vietoje pradėtos steigti vien rusiškos pradinės mokyklos.

Buvo uždrausti ir lietuviški raštai – Lietuvoje buvo įvesta kirilica, t. y. lietuviškų žodžių (raštų) spausdinimas rusiškomis raidėmis. Lietuviai smarkiai priešinosi tokiai rusinimo politikai. Tėvai nebeleido savo vaikų į surusintas mokyklas, todėl atsirado daug slaptų mokyklų, kuriose buvo mokoma lietuvių kalbos iš draudžiamų lietuviškų knygų. Lietuviškos knygos, žurnalai ir laikraščiai pradėti spausdinti užsienyje, daugiausia Ragainėje, Tilžėje, slapta gabenami ir platinami Lietuvoje.

Lietuvoje kūrėsi knygnešių draugijos, slaptos „daraktorių“ mokyklos. Pirmieji knygų gabenimu iš Tilžės ėmė rūpintis vyskupas Motiejus Valančius ir jo pasekėjai, biržietis Jurgis Bielinis, suorganizavęs didelį knygų platinimo tinklą (buvęs dažnas svečias ir Kėdainių apylinkėse). Visi knygų platinimo vadai turėjo daugybę padėjėjų, kurie slapta eidavo per sieną, nunešdavo rankraščius ir atnešdavo knygų, vėliau platindavo tarp žmonių.

Kėdainių krašte taip pat buvo žmonių, kurie, rizikuodami savo laisve, platino lietuvišką spaudą. Kūrėsi knygnešių draugijos, kurių viena svarbiausių buvusi Garšvių bendrovė, veikusi 1885–1896 m., jos centras buvo Panevėžio aps., Garšvių kaime, turėjo knygų priėmimo stotis ir paskirstymo punktus.

Savotiškas Kėdainių krašto knygnešių centras buvo Krakės. Vienas iš žymiausių tokių knygnešių – liaudies švietėjas, etnografas, „Balanos gadynės‘‘ autorius, ažytėniškis Mikalojus Katkus. 1878 m., baigęs mokslus Maskvoje, grįžo į gimtąjį Ažytėnų kaimą ir aktyviai įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą. Jo namuose viešėdavo net pats knygnešių knygnešys J. Bielinis ir daugybė kitų žinomų knygnešių. M. Katkus rūpinosi „Aušros“ platinimu.

„Atvežė man nuo sienos du žmonės visą „Aušros“ leidinį – pusantro pūdo svorio poką. Reikia jį nusiųsti į Rygą. Išdėsčiau knygas ant balto audeklo ir suvyniojau jį taip, kad atrodytų audeklo ryšulys“, – rašė jis savo prisiminimuose. M. Katkus savo namuose buvo įkūręs slaptąją mokyklą. Krakėse be M. Katkaus, aktyviai veikė ir kiti knygnešiai – tai broliai Jeronimas ir Jonas Dalbokai. Būdami siuvėjais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, platindami lietuvišką spaudą, jie pasiekdavo net pasienį. Susipažinę su turtingu Plinkaigalio km. ūkininku J. Jurevičiumi, broliai ir jį įtraukė į šią nelegalią veiklą. Draudžiamos literatūros laikymui jis turėjo nemažą slėptuvę peludėje. Jis negailėjo pinigų knygoms, todėl buvo sukaupęs nemažą biblioteką. Bendravo J. Jurevičius su gudžiūniškiu J. Pabarčiumi, imdavo knygas ir Kėdainių gydytojas J. Jarašius.

Religinę literatūrą Krakių krašte aktyviausiai platino Petronėlė Levenaitė-Gaučienė. Ji pati nešdavo per sieną lietuviškas maldaknyges. Apsidėjusi apie juosmenį spaudinius, aprišdavo juos virvėmis ir taip „dirbtinai pastorėjusi“, gabendavo religinius raštus į Krakes. Lietuviškas maldaknyges ji slėpė miestelio bažnyčios šventoriuje ir ten jas platino.

Nemažai knygnešių dirbo Pernaravoje. 1894–96 m. veikė Žostautų km. įsteigta J. Kunevičiaus knygų platinimo draugija, kurios nariais buvo B. Vitas, K. Stoškus, A. Bieliauskas, P. Martinkus. Labiausiai pasižymėjo mokytoja Jadvyga Juškytė, savo namuose įsteigusi slaptą mokyklėlę. Ji bendravo su Vincu Kudirka, rašė straipsnius į „Varpą“. Pasivadinusi Širšės slapyvardžiu, ji 1895 m. „Varpe“ aprašė to meto Kėdainius: „Liūdna sakyti, kad aplink Kėdainius tautiško krutėjimo visai negalima matyti. Visi laiko savo per lenkus. Daktarai yra 4 ir tik po kelis žodžius temoka lietuviškai. Bažnyčioje medinėje, kaip pernai, kunigas pradėjo sakyti pamokslą lietuviškai, miesteliečiai išėjo iš bažnyčios.“ Jadvyga Juškytė vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“ 1898 m. Palangoje.

Dar vienas žmogus, rašęs apie Kėdainius, buvo Pranciškus Gaigalas, žinomas Embės slapyvardžiu, dirbęs Josvainiuose: „…Kitas obrusienijos apaštalas yra Ivan Ivanovič Jevtuchovski „sielskavas“ daktaras. Jau 12 metų kaip Kėdainiuose gyvena. Giriasi nemokąs… lietuviškai. Tam krašte gyvena, to krašto duoną valgo, o mūsų žmones ir jų kalbą paniekina. Stato mus į vieną eilę su čiuvašais, ostiakais, samojėdais….“

Pačiame Kėdainių mieste svarbiausias žmogus, platinęs lietuvišką spaudą, buvo gydytojas Juozas Jarašius. Pas jį rinkdavosi knygnešiai, čia buvo lietuviškos spaudos persiuntimo punktas. Jam daug padėjo Jokūbas Daumantas, Chrapovickio banko direktorius. 1902-04 m. abu už lietuviškos spaudos platinimą buvo ištremti. Grįžę vėl tęsė pradėtą darbą, įsijungė į tautišką visuomeninį judėjimą, rengė lietuviškus vakarėlius, rašė straipsnius į laikraščius. Jų dėka buvo iškovota pusė pamaldų lietuviškai šv. Jurgio bažnyčioje. Daug žmonių dirbo šį sunkų, pasiaukojantį darbą Kėdainių apylinkėse. Nors nemažai laiko prabėgo, tačiau mūsų atminty išliks šių garbingų žmonių vardai.

„Kėdainių garsas“

Knypava.lt

www.knypava.lt

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra