Kazys Misius. Argi „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“?

Autorius: Data: 2017-03-03, 14:12 Spausdinti

Kazys Misius. Argi „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“?

 

Kazys MISIUS, Vilnius, www.voruta.lt

Šių metų Vasario 16-osios išvakarėse „Lietuvos žinios“ paskelbė Nerijos Putinaitės „įrodymą“, kad „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“1. Laukiau ir tikėjausi, kad dėl tokio išpuolio inteligentai netylės. Deja, atsakymo į tuos N. Putinaitės teiginius nepastebėjau. Tai galima laukti naujų išpuolių, prieš Lietuvos istoriją, jos žymiausius ir ypač gerbiamus asmenis.

Kadangi 2010 m. du autoriai už monografiją, kur naujais, net tyčiojimosi metodais paniekinti Pilėnai ir jų vadas Margiris gavo patriotiškiausios knygos nominaciją2, to panoro ir Nerija Putinaitė. Jai 2016 m. už knygą „Nugenėta pušis“, kur žeminamas poetas Justinas Marcinkevičius, kažkieno sudaryta komisija buvo paskyrusi patriotiškiausios knygos nominaciją, bet tam pasipriešino Krašto apsaugos ministras. Internetinėje spaudoje dėl tokios nominacijos nepaskyrimo kilo vos ne isterija. Dėl atsisakymo Patriotų premiją skirti Nerijai Putinaitei Lietuvos prezidentė situaciją pavadino apgailėtina3.

Pati autorė, pristatydama savo kūrinį Vilniaus knygų mugėje, kai kuriais aspektais J. Marcinkevičių palygino su Antanu Sniečkumi. Tai sukėlė diskusijoje dalyvavusių žmonių pasipiktinimą4.

Gindama savo pretenzijas į tokią patriotiškiausios knygos premiją N. Putinaitė internetinėje spaudoje be kitko aiškino, kad „patys lietuviai nemažai prisidėjo engdami kitas tautas“. Pavyzdžiui, ji cituoja lenkų autorių, kur piktinamasi lietuvių elgesiu 1939 m. perėmus Vilnių, nes buvo įvesta valstybine lietuvių kalba5, nutylėdama tada teiktą pagalbą badaujantiems vilniečiams. Ji nė žodžiu neužsimenama, kad lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, karine jėga užgrobė Vilnių, 1920–1938 m. okupuotame Vilniaus krašte persekiojo lietuvius, draudė mokytis gimtąja kalba, buvo uždarytos visos lietuvių organizacijos, lietuviškos mokyklos, skaityklos, už pavardžių užrašymą gimtąja kalba kunigams buvo keliamos baudžiamosios bylos. N. Putinaitė tendencingai parenka faktus, nutyli tuos, kurie prieštarauja jos siekiams ir tai vadina neginčijama tiesa. Anot jos išeina, kad patriotizmas yra savo tautos niekinimas, o ne didžiavimasis, pavyzdžiui, karais su vokiečių ordinu ir totoriais, laimėtu Žalgirio mūšiu, valdovu Vytautu, sava kalba, kultūra.

Bet grįžkime prie pradžioje minėtos publikacijos ir joje skelbiamų teiginių dėl Jono Basanavičiaus. Vienas tokių – „per visus Antrosios Respublikos metus jo biografija taip ir neparašyta“. Deja, tuo metu, kai buvo kalbinama N. Putinaitė, jau buvo atspausdinta 375 puslapių Algirdo Grigaravičiaus monografija „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai, 1 dalis, žmogaus dalia“.

N. Putinaitė tvirtina, kad J. Basanavičius „iš tiesų neturėjo politinės Lietuvos idėjos“, tiktai „etninės Lietuvos idėją, o ji – mitologinė“. Tai kieno gal rusų ar lenkų etninėse žemėse buvo atkurta Lietuvos valstybė?

N. Putinaitė aiškina, kad Lietuvos Respublikos metais Basanavičius buvo tik simbolis, o „aktualizuotas sovietmečiu, nes jo idėjos dėl kelių dalykų buvo labai naudingos tuo metu kurtai sovietinio tautiškumo vizijai. Tai tiko sovietinės ateizacijos ir kovos su Katalikų bažnyčia kontekste. Buvo leidžiami J. Basanavičiaus raštai“. O juk „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje buvo išspausdinti ne tik J. Basanavičiaus, bet ir vyskupų Motiejaus Valančiaus ir Antano Baranausko dvitomiai raštai 5000 egz. tiražu ir tuoj tapo bibliografinėmis retenybėmis. Kuo šie vyskupai buvo aktualūs tuometinei valdžiai?

Lietuvos nelaisvės metais N. Putinaitė nemato garbingų inteligentų pastangų, siekiant išlaikyti lietuvių kalbą, tautinę savimonę, etninę kultūrą. Anot jos, valdžiai „aktualus pasirodė ir J. Basanavičiaus domėjimasis tautosaka, jo idėja apie jos rinkimą labai gerai panaudota skleidžiantis kraštotyriniams sąjūdžiams. Toks etnokultūrinis nacionalizmas. Mes iki šiol, regis, iš jo neištrūkstame“. N. Putinaitei derėtų žinoti, kad kraštotyrinis sąjūdis to meto valdžiai buvo labai neparankus. Po 1970 m. Kraštotyros draugijos Vilniaus skyriaus kompleksinės ekspedicijos Gervėčiuose, kur dalyvavo apie 150 asmenų, kitais metais neleista numatyta ekspedicija Pelesoje, teko ją surengti Dubičiuose. Ir tai 1971 m. buvo paskutinė minėtos draugijos, Vilniaus skyriaus ekspedicija. Niekindama lietuvių etninę kultūrą, N. Putinaitė sukuria terminą etnokultūrinis nacionalizmas. Kokia ta lietuvių tapatybė, be etninės kultūros ir liaudies dainų?

N. Putinaitė teigia, kad „J. Basanavičiui rūpėjo parodyti, kad lietuviai – nepaprastai sena ir labai autentiškas šaknis turinti tauta“. Neaišku, kas čia nepatinka N. Putinaitei. Juk lietuvių kalba iki šiol išlaikiusi daug savo senųjų formų, be jos neišsiverčia lyginamosios kalbos tyrinėtojai. Anot N. Putinaitės „nacionalizmas arba tauta gimsta iš emocijos“. Dar negirdėtas „atradimas“.

N. Putinaitė džiaugiasi, kad J. Basanavičiaus trakologijos tyrimus kalbininkai paneigė „dar tarpukario Lietuvoje“. Deja, tuo metu trakų-dakų kalbų šaltiniai Lietuvos tyrinėtojams buvo neprieinami. Gyvendamas Bulgarijoje, J. Basanavičius tyrinėjo trakų-dakų kalbos paminklus ir pastebėjo nemažai panašumų su lietuvių kalba. Jo pastebėjimai ir lyginimai nėra atsitiktiniai sutapimai. Tai patvirtino ir kalbotyros prasme J. Basanavičių apgynė bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas 1969 m. paskelbtame darbe „Trakų-dakų studijos“, kur nagrinėjami trakų-dakų ir baltų kalbiniai santykiai. Tuo moksliškai patvirtinta, kad senais laikais Balkanuose ir prie Nemuno buvo bendra prokalbė. Tiktai neturima duomenų, kad trakai-dakai būtų atsikėlę į Lietuvą.

Jono Basanavičiaus niekintojai norisi priminti, kad Bulgarijoje J. Basanavičius, kaip gydytojas ir mokslininkas taip pat yra žinomas ir gerbiamas. Be straipsnių bulgarų periodikoje, apie jį galima rasti ir bulgariškose enciklopedijose. 2008 m. išleista P. Mongačevo knyga „Daktaras Jonas Basanavičius – gyvenimas ir darbas Bulgarijoje (1880–1905)“, o 2013 m. išėjo šios knygos trečias papildytas leidimas. Trumpai paminėkime, už ką lietuviams brangus Jonas Basanavičius.

1. J. Basanavičius įsteigė pirmąjį lietuvišką lotynišku raidynu periodinį leidinį žurnalą „Aušra“ ir pats redagavo pirmuosius numerius. „Aušra“ kėlė lietuvių tautinę savimonę, ugdė lietuvių kalbą, kėlė pasididžiavimą garbinga Lietuvos istorija, liaudies kultūra, tautosaka. Tuo metu lenkų veikėjai, nepripažino lietuvių kultūros, siekė, kad ne tik lietuvių šviesuomenė, bet ir valstiečiai išsižadėtų savo kalbos.

„Aušros“ pasirodymo metu buvo iškilusi visiškos lietuvių kalbos išnykimo grėsmė tiek Rusijos imperijoje, tiek vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Siekiant surinkti kuo daugiau žinių apie sparčiai nykstančią lietuvių tautą, 1879 m. Tilžėje įsisteigė Lietuvių literatūros draugija, kuri domėjosi lietuvių raštija, istorija, rinko tautosaką, etnografijos, liaudies dailės ir kt. eksponatus, tačiau negynė lietuvių kalbos teisių.

„Aušroje“ bendradarbiavo daugiau negu 70 įvairių pažiūrų tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos asmenų. Su „Aušra“ prasidėjo platus lietuvių tautos atgimimas. Juk „Aušros“ paveiktas Vincas Kudirka tapo susipratusiu lietuviu, vėliau aktyviai įsijungė į lietuvių tautinio atgimimo veiklą, parašė giesmę, tapusią Lietuvos himnu. Todėl „Aušros“ reikšmę sunku pervertinti.

2. 1892 m. „Apšvietoje“ J. Basanavičius straipsnyje „Priedėlis prie lietuviško klausimo“ rašė, kad lietuvio idealu turi būti nepriklausoma Lietuva ir pateikė tokias lietuviško darbo gaires, kad: a) Lietuva taptų lietuviška; b) idėjos apie Lietuvos savarankiškumą tautišku pagrindu išsiplatintų kunigų ir bajorų tarpe; c) visų Lietuvos luomų švietimo kalba taptų lietuviškoji; d) tarp visų Lietuvos gyventojų viešpatautų santarvė ir meilė ir visų luomų idealu taptų lietuvystė.

3. J. Basanavičius dar būdamas gimnazistu pradėjo rinkti liaudies dainas. Gyvendamas Bulgarijoje 1892 m. per spaudą paragino rinkti ir jam siųsti tautosaką. 1898 m. išleido pirmą didelį lietuviškų pasakų rinkinį. Apžvelgti visą J. Basanavičiaus paskelbtą ir surinktą tautosaką reiktų atskiro rašinio.

4. 1905 m. atvykęs į Vilnių J. Basanavičius tapo moraliniu lietuvių autoritetu. Dalyvavo visuose svarbesniuose lietuvių pasitarimuose. Kartu su kitais parengė memorandumą dėl Lietuvos autonomijos (buvo įteiktas Rusijos ministrui pirmininkui). Jis vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykusio Didžiojo Vilniaus seimo sumanytojų, organizatorių ir pirmininkų. Tada seimas priėmė svarbius nutarimus dėl Lietuvos autonomijos, kokiu būdu autonomiją iškovoti ir dėl valsčių, mokyklų ir bažnyčios. Norisi pacituoti, nutarimo fragmentą. „ … Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties tautos ir tikėjimo.

Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio, ir kurių gyventojai priklausyti prie to panorės“.

Dar minėtame seime buvo priimta rezoliucija dėl lenkinimo Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Netrukus J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta „Tautiškoji lietuvių demokratų partija“.

5. 1906–1907 m. J. Basanavičius buvo pirmojo lietuviško mokyklų reikalams skirto laikraščio „Lietuvis“ oficialus redaktorius. 1906 m. parengė memorandumą popiežiui Pijui X „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“ (išleista atskira knygele lietuvių ir lotynų kalbomis; į lotynų kalbą išvertė kun. A. Bajorinas). Joje be kitko prašoma įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, atskirtą nuo Lenkijos.

6. J. Basanavičius buvo „Lietuvių mokslo draugijos“ steigėjas ir pirmininkas. 1905 m. parengti įstatai, valdžios patvirtinti 1907 m. Jis rengė ir redagavo tos draugijos leidinį „Lietuvių tauta“. Draugija kaupė biblioteką, rankraščius, įvairius dokumentus.

7. Vokiečių okupacijos metais rinko medžiagą tos okupacijos istorijai. Pirmininkavo 1917 rugsėjo 18–22 Vilniuje vykusiai Lietuvių konferencijai. Išrinktas į Lietuvos tarybą. 1918 vasario 16 pirmininkavo Lietuvos tarybai paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Vien iš čia pateiktų dalies Jono Basanavičius darbų turėtų būti aišku, už ką jį gerbiame. Kuri Europos valstybė negerbia tautiniam atgimimui ir kultūrai nusipelniusių žmonių? Todėl, kol Lietuvoje liks tautiškai susipratusių lietuvių, Jono Basanavičiaus atminimas bus gerbiamas.

Dar 2008 m. apie pamatinių Lietuvos vertybių griovimą istorikas Edvardas Kriščiūnas rašė: “Lietuvos nutautinimas vyksta kryptingai nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos, iš Vakarų atėjusi globalizacija, žymaus JAV politologo P. Bjukeneno teigimu siekia sugriauti tautines vertybes, tautines kultūras. …

Kosmopolitizmas, veikiantis kaip gerai finansuojama ir organizuota jėga (per Sorošo fondą, Laisvosios rinkos institutą ir kitas institucijas) griauna pagrindinius lietuvybės pamatus: gimtąją kalbą, žaloja tautos istoriją ir naikina tautos atmintį, griauna tautines tradicijas ir papročius. Kosmopolitinės jėgos stengiasi sumenkinti tautos kultūros vertingumą, tyčiojasi iš tautos praeities, siekia primesti mums, lietuviams, nevisavertiškumo kompleksą6… “

Dar 2005 m. irgi prieš vasario 16-ąją N. Putinaitė pristatė savo knygą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“. Ta proga pokalbyje su Rimvydu Valatka ji pareiškė keletą minčių ne tik apie J. Basanavičių, bet ir apie lietuvių tapatybę, kuri esanti „azinė, o ne europinė“. Neva tokį „lietuviškosios tapatybės tipą apibrėžė ir suformavo J. Basanavičius. Nuo europinės tapatybės lietuvius jis orientavo į azinę“. Minėtame pokalbyje N. Putinaitė žavisi taikinga vokiečių nacija ir priekaištauja „banditiškai azijinei“ lietuvių tautai7. Tokia N. Putinaitės „tiesa“.

Lietuvoje už tyčiojimąsi iš lietuvių tautos ir jos kalbos nebaudžiama. Stebina kitas. Pirmoji išsityčiojusi iš Jono Basanavičiaus N. Putinaitė tapo Švietimo ministro pavaduotoja. Tokia docentė garbės nedaro ir Vilniaus universitetui. Deja, ten darbuojasi, žaloja jaunimą, skelbia išpuolius prieš lietuvių kalbą, istoriją ir daugiau dėstytojų. Gal N. Putinaitė išpuoliais prieš J. Basanavičių nori padėti Vilniaus merui, kad Vilniuje Basanavičiui iškiltų kuo labiau nevykęs ir nederamoje vietoje paminklas arba jokio paminklo jam nebūtų.

1 Argustas J. Nerija Putinaitė: „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“. Lietuvos žinios, 2017, vasario 15.

2 Darius Baronas, Dangiras Mačiulis. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010.

3 Internete http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/patriotu-premija-prezidente-regi-diskreditavima-premjeras-kalba-apie-j-marcinkeviciu.d?id=70485606

4 Internete http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/n-putinaite-supykde-muges-dalyvius-nujau-siaubas.d?id=70535392

5 Internete http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-putinaite-nuo-tiesos-atribotas-patriotizmas-yra-bergzdzias.d?id=70513178

6 Kriščiūnas E. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos bruožai ir tikslai, Lietuvos aidas, 2008 kovo 20, nr. 64, p. 1–2.

7 Lietuvos rytas, 2005 vasario 14.

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Gintautas, Prieš 2 weeks ago Atsakyti

    Ačiū, Kazimierai, už tokį gražų ir gerą straipsnį, linkiu pačiam ir toliau išlikti principingam ir doram lietuviui. O mūsų inteligentai yra be stuburo, tai todėl ir niekas neparašė atsako į Putinaitės straipsnį. Įdomu kaip jai galima leisti dirbti Vilniaus universitete. Kokia gėda, kad pas tokie mokslo darbuotojai. Gintautas Š. Beje sveikinu su Kazimierinėmis, daug sveikatos ir garbų Lietuvai!


Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra