Kazimieras Garšva. Trakų rajono gyvenamųjų vietų vardai

Autorius: Data: 2021-08-25 , 12:28 Spausdinti

Kazimieras Garšva. Trakų rajono gyvenamųjų vietų vardai

Kazimieras Garšva ©Vladas Braziūnas nuotr.

Habil. dr. Kazimieras Garšva, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, Vilnius, www.voruta.lt

Trakų miesto vardas kilęs iš lietuviško žodžio trãkas „iškirsta ar išdegusi miško vieta ir pan.“ Gyvenamųjų vietų, kirčiuojamų Trãkai arba Traka, Lietuvoje yra apie 30, dar bent 6 oikonimai su šaknimi trak- yra lietuvių etninėse žemėse dabartinėje Gudijoje. Net ten vardas rašomas autentiškai (trak-, Zinkevičius 2007: 41), todėl ir Lietuvoje leidžiamoje literatūroje bet kokia kalba reikia rašyti autentiškai – Trãkai, o ne Troki.

Trakai – vienas seniausių ir svarbiausių mūsų valstybės miestų. Čia 1321 m. didysis LDK kunigaikštis Gediminas pastatė svarbią pilį, kurioje gyveno ir LDK karalius Vytautas. Seniausiame sunormintame veikale (Salys 1983: 605) buvo nurodytos 7 miesto vietos: Bklės, Lamaknė, Pakap, Rakalnė, Rėžiùkai, Salà, Žūk skynima. Sulenkinta forma Rakalnia dabar oficialiai atstatyta į Arãkalnį, vadinamą Rkalniu (Trakų žemė 2020-10-16, p. 4). Plečiantis miestui ir Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, buvo svarstomi ir kiti vietovardžiai.

Trakų istorinis nacionalinis parkas parengė Trakų didžiųjų ežerų vardyną su mikrotoponimais (300 objektų), kur yra ir labai svarbios VLKK nuostatos dėl šio vardyno norminimo (Sokolovaitė 2010: 20–25). Kalbos ir tikrinių žodžių tyrimui vertingos lietuviškos vietovardžių formos, atkurtos padedant Vardyno pakomisei. Pritarta prof. Z. Zinkevičiaus nuostatai laikytis tradicinio norminimo ir „nelietuviškus pavadinimus keisti lietuviškais, nes tokie ar panašūs praeityje buvo, tik kraštui nutautus užsimiršo“. Pagaliau ne visi vietovardžiai ir užsimiršo, tik vieni liko iškraipytai užrašyti kitomis kalbomis, kiti iš viso buvo neužrašyti. Kalbos istorijai, tradicinei kultūrai vertingos daugelis istorinių vietovardžių formų: Gervine, GerwiałeGérvinė (Gervelė?), MażućMažùtis, PobiarżePabéržė.

Greta tradicinio lietuviško vardyno galėjo pasitaikyti ir apslavintų formų, plg. Jodalinka. Jei mergaitės adresu taip buvo sakoma, bendrinėje kalboje rašytume juodẽlė, o jei taip vadinta valka, ar būtina taip ir palikti bendrinėje kalboje (greta Drabnkų, Garbanùvkų, Poguliánkų, Zacyšių ir t. t.)? A. Salio vadovauta kalbininkų komisija nuosekliai tokį vardyną normino, tokias istorines klaidas ar tik dubletus turime taisyti ir dabar. Abejojantys turėtų prisiminti, kad Lietuvos vardas kildintas iš Lietáukos upelio vardo, ir tik šio darbo autoriui nuosekliai dirbant pavyko išgirsti ir dar gyvą autentišką formą Lietavà. Kas gali garantuoti, kad suslavintos vardyno formos pradžioje neturėjo ir gretiminių tradicinių lietuviškų formų?

Kai kurių kalbininkų abejonės paskatino L. Sokolovaitę (2010: 16) eiti toliau ir teigti: „svetimybių klausimas Trakuose ir apskritai Vilniaus krašte labai aktualūs kultūriniu požiūriu – visų be išimties kitakalbių formų išstūmimas iš norminės vartosenos būtų nekorektiškos šio savito daugiakalbio etninio regiono atžvilgiu, tuo labiau, kad slaviškų aplietuvintų vietovardžių yra ir kitose Lietuvos vietose“. Bet ar labai korektiška buvo versti baudžiauninkus lietuvius išsižadėti seniausios iš gyvųjų indoeuropiečių kalbos? Ar korektiška įamžinti ne pirminę (autentišką) vietovardžio formą, o gėrėtis mirštančios kalbos jau apslavintomis (neautentiškomis) formomis? Kuri iš šių formų tikresnė ir labiau atitiktų krašto dvasią, jei jis būtų laisvas? Ar labai vertingos vardyno formos, jeigu jas perteikia nauji ateiviai ir gal net nemokantys vietos kalbos?

Senuose lietuvių kalbos skoliniuose iš slavų kalbų bent vienam garsui besiskiriant (plg. ulýčiaulica) toks žodis jau laikytas lietuvių kalboje prigijusiu žodžiu (į kirčiavimą neatsižvelgta). Taip „Trakų didžiųjų ežerų vardyne“ (Sokolovaitė 2010) lietuvių kalba rašytuose ir pagal valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus 2010-03-04 d. VLKK posėdyje apsvarstytus lietuviškus vietovardžius jų rasta 93,3 %, o 1939–1944 m. Lietuvių kalbos instituto 12 kalbininkų parengtame Trakų valsčiaus gyvenamųjų vietų sąraše – 97,9 %, arba 4,6 % daugiau (Salys 1983: 605–611).

Dėl to dar negalima sakyti, kad pirmosios Lietuvos Respublikos kalbininkai sunkiausiomis sąlygomis lietuvių kalbos vardyno grynumu rūpinosi labiau negu antrosios Lietuvos Respublikos lituanistai. Čia palyginti to paties krašto, bet daugiausia skirtingi ir ne visai vienodų vietovių žemėvardžiai. Trakų rytiniame pakraštyje smulkesnių objektų ir vėliau praminti vardai slavinti labiau. Tai matyti palyginus tų pačių sąrašų nelietuviškai parašytus vietovardžius (pirmiau lyginti tie patys vietovardžiai, užrašyti lietuviškai). Vietovardžiai slavinti skirtingai: keisti balsiai, priebalsiai, priesagos, priešdėliai, šaknys, jie versti į slavų kalbas. Kartais net tas pats žodis skirtingai slavintas. Pirmajame suslavintų tikrinių žodžių sąraše atpažinta 56,9 % lietuviškų vietovardžių, o antrajame suslavintame sąraše – 61,7 % lietuviškų vietovardžių, t. y. 4,8 % daugiau.

Dėl probleminių dalykų valstybinės kalbos normintojai dar turi tartis. Pavyzdžiui, „Trakų didžiųjų ežerų vardyne“ (p. 21, 36) rašoma Paguliánka, o A. Salio raštuose (p. 609) – Paežeria. VLKK Vardyno pakomisės posėdyje 2010 m. dėl šio ir kitų klausimų kilus diskusijai nesikreipta į Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyrių, kuris taip pat buvo atsakingas už vardyno norminimo strategiją ir taktiką Lietuvoje. Vėlesniuose leidiniuose tais klausimais pridaryta dar daugiau klaidų. Jeigu dabar nepatogu, neaktualu sakyti tiesą ir Paguliánką išversti tiksliai – Išgertùvės, yra tūkstančiai kitų išnykusių ar nykstančių gražiausių vietovardžių, kurie prašyte prašosi įamžinami. O Trakų muziejuje ir dabar jau daugeliui turistų (ypač jaunesnių) Gulbinė būtų suprantamesnė ir taisyklingesnė už Lebiodką, o Velnynė – už Čertuvką.

Pagal „Trakų didžiųjų ežerų vardyną“ visi senieji didieji Trakų ežerai, kalnai ir t. t senuosiuose raštuose užrašyti lietuviškais žodžiais (tik nelietuviškomis raidėmis ir suslavintais balsiais): AkmenaOkmiana (p. 33 – 1784, 1882 m. ir t. t.), BaltãkampisBałtakampis (p. 33 – 1677, 1699, 1784 m.), Erẽliakalnis – tarmiškai Aralakalnis (p. 41 – 1677, 1699 m., toliau trumpintas į Arãkalnis, Rãkalnis), Gálvė, GalvỹsGolwie, Galwis (p. 44 – 1602, 1780 m.), LankàLąka (p. 58 – 1816, 1855 m.), NarãkampisNares kempie (p. 58) (iškraipytų Lukos, Nerespinkos būtina skubiai atsisakyti), SkáistisSkaistis, Skajćie, ŠamókampisSzamokompi (p. 67 – 1605, 1837, 1908 m.).

Tautosakininkė ėmėsi iš dalies savarankiškų toponimikos interpretacijų ir 2010 m. rašė: „dabartinių žmonių sąmonėje išlikęs miesto suskirstymas į penkias esmines dalis: Rogátka (= Vartai), Júrsdika (= [bažnyčios] Jurisdika), Miásto (= Miestas), Karaimščyzna (= Karaimų miestas/galas), Zamóstė (= Užtiltė)“ (Sokolovaitė 2010: 19). Po 9 metų ta pati lituanistė (Leparskienė 2019a) drąsiau prakalbo žargoniškai ir jokiais „vertimais“ nebesivargino: „remiantis vyriausių gyventojų pasakojimais, įvardijamos penkios Trakų sudėtinės dalys: Rogatka, Miasto, Jursdyka, Karaimščyzna ir Zamostė“ (p. 5, 94–187, 235–387). Atsirado ir Rakalnia (kalva), Polianka (pieva), Wanaliszki (miškas), Alėjka, Droga, Krasno Kelʼias, vertime į lenkų kalbą – ir Wilno, Wysoki Dwor (Aukštadvaris), Jewia (Vievis), Troki, Galwe (angliškame vertime liko autentiškos lietuviškos formos).

Trakai didesnis centras už Rūdiškes, dėl to Trakų valsčiuje polonizacija buvo didesnė ir tarp lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškos kilmės buvo 1,9 % mažiau. Trakų valsčiuje tarp lietuviškai užrašytų oikonimų lietuviškų sudurtinių žodžių buvo 2,1 % daugiau, priesagos -išk- – 4,3 % daugiau, priešdėlio pa- – 3,5 % daugiau (žr. 5 lentelę).

Oikonimai rodo, kad ypač tarp šių gretimų valsčių buvo daug ryšio ir kalbos požiūriu. Ir Trakų, ir Rūdiškių valsčiuose buvo skirtingos gyvenvietės, kurios turėjo vienodus pavadinimus: Bãliškės, Bačiai, Bedùgnė, Bklės, Miškniai, Pãpiškės. Šie vietovardžiai taip pat įeina į lietuvių kalbos vardyno sistemą: tokių pat vietovardžių yra ir kitur rytų Lietuvoje ir gretimuose regionuose. Vietovardžių su kamienu Bališk- Lietuvoje užrašyta 15, Barčių – 6 (dar 5 sudėtiniai), su kamienu Bedugn- daugiausia (per 150), su šaknimi Bkl- – per 50 ir t. t. (žr. LVŽ I 318–319, 369, 414, 607). Žodžiai bklė, bkla daugiausia paplitę gretimose vilniškių, pietų aukštaičių patarmėse, dėl to ir su jais susiję oikonimai yra šiose rytinėse ir pietinėse tarmėse. Šių vietų bendrinis žodis bklė, -a reiškia esančią ar buvusią gyvenamąją vietą, sodybą.

Iš lietuvių kalbos bendrinių žodžių sudėti šie Trakų valsčiaus oikonimai: Álksna (Olszynka), Daũbos (Douby), Glita (Glity), Guõbos (Goby), Linai (Lunie), Trãkai (Troki), Vala (Woły), Vókė (Waka), plg. liet. álksna, alksnà „alksnių priaugusi vieta, alksnýnas; bala, klonis, slėnais“ (tokių vietovardžių per 120 – LVŽ I 68–69), liet. daubà „slėnys, klonis, griova“ (tokių vietovardžių per 100 – LVŽ II 145–146), liet. glitùs > avd. Gltas (plg. LVŽ III 225), liet. gúoba „vinkšna, skirpstas“ (tokių vv. rytų Lietuvoje per 50 – LVŽ III 358), liet. linas „klampỹnė, marmalỹnė“ DLKŽ 374, trãkas „miške pakilesnė vieta, aikštė; iškirsta ar išdegusi miško vieta ir t. t.“, liet. vãlas „1. ryt. arklio ašutai; 2. audeklas“, liet. vókti „valyti, taisyti, tvarkyti“ (DLKŽ 856, 913, 949).

Rūdiškių valsčiuje iš bendrinių lietuviškų žodžių (toliau prie kiekvieno žodžio jų kilmė nebekartojama) buvo kilę oikonimai Daildės (Dejlidy < daildė „stalius, namų statytojas, meistras“, avd. Daildė, penki tokie oikinimai yra pietryčių Lietuvoje LVŽ II 103), Dainia (Dojniie) < dainỹs, danius > Dainỹs, Danius LPŽ I 446, įmanomos sąsajos ir su Dainavos kraštu; tokių gyvenviečių buvo 10 LVŽ II 106, Dugna (Dugny < dùgnas „žemės ar kitokio daikto apačia; atkampus kraštas“), Girià (Gira < girià „didelis miškas“; vv. su šaknimi gir- užrašyta per 1000 LVŽ III194–199), Kriaukšl < kriaukšlỹs, kriaukšl „sudžiūvusios duonos dalis; kietas žemės grumstas“ (plg. DLKŽ 335), Plaknà (< *plakna < „suplaktas daiktas, plakimas“, plg. plaknóti „plakti“, plãksena „plakimas“ LKŽ X 57).

Trakų valsčiuje buvo ir sudurtinių oikonimų: Jõnalaukis (Jampol), Júodabaliai (Czarnobyl), Naujãkiemis (Nowosiółki), Sénmalūnis (Stary Młyn), Skesbalė (Skiersaboła). Rūdiškių valsčiuje sudurtiniai buvo Midaviria (Miodowarce), Naujãkiemis (Nowosiółki), Naujãsėdžiai (Nowosady), Pušiãbalis (Puszebały). Kaip matyti, sunkiausia buvo suslavinti sudurtinių oikonimų pirmuosius dėmenis skesas, pušs, kurie apsaugojo nuo išvertimo antrąjį dėmenį -bala. Jis keistas nedaug: -boła arba -bały, nes pirmasis derintas prie tarmiško dėmens
-bala, o antrasis dėmuo – prie -balis (į lenk. -błoto niekur nebeversta).

Abiejų valsčių priesaginiuose oikonimuose lietuvių kalbos sistema taip pat dažnai išsaugoma. Trakų valsčiuje buvo Akm-ẽnė (Okmiany < liet. akmuo + en), Balčinai (Balc-iuny), Bražuõlė (Braż-ola, tarm. Braž-uola < liet. bražti „brazdėti, krebždėti“, bražúoti „skusti, gramdyti LVŽ I 558), Degẽniai (Deg-inie < dègti „būti ugnies veikiamam, liepsnoti, džiūti ir t. t.“ LVŽ II 173; lenkiška forma galėtų liudyti, kad gal būt buvo ir paralelinė forma Degniai), Dobliai (Dobily < dóbilas > avd. Dóbilas; Dobilių – 6 vv. LVŽ II 300), Dubùklė (Dub-ukle < ežero vardas Dubùklis < dùbti „klimpti, smegti, grimzti“, dubùs „įdubęs, gilus, duobėtas“; su šaknimi dub- yra apie 3000 vv. LVŽ II 346–353), Glitniškės (Glit-an-iški < avd. *Glitnas < Gltas < gltas „glitus skystis“ (DLKŽ 178), Kęstutiškės (Kiejst-ut-owo), Kiemẽliškės (Kiem-iel-iszki), Kirmėlškės (Kierm-iel-iszki), Kraknė (Krok-inie) < krãkas „gegnė, kreklas“, kraknis = kraikinis LKŽ VI 406, Letiškės (Łojciszki < avd. Letis < lat. leitis „lietuvis“, tarmiškai lacis LPŽ II 48), Maišnė (Mejszynka < mašas (avd. *Maišnis), Rajnai (Roj-ewo < Rajnas < rajùs „daug ryjantis, ėdrus“), Stirnia (Styrnia < stinius „stirninas; stirnų patinas“ > Stinius (LPŽ II 823), Žaizdria (Zazdr-ość < žazdras „kalvės židinys, ugniakuras“ DLKŽ, žazdris „žaizdras“ LKŽ XX 91).

Rūdiškių valsčiuje buvo Aluonà (Oł-ona iš upės vardo Aluonà < alti „tekėti, varvėti“ LVŽ I 62, 80), Gudẽliai (Gudełki < gud-ẽlis < gùdas „baltarusis, lenkas, rusas“, avd. Gudẽlis – tokių gyvenviečių Lietuvoje buvo apie 50 LVŽ III 339), Kernav (Kiern-owo iš liet. kernav „klampi vieta pievose, miškuose“ – tokie vietovardžiai paplitę pietų Aukštaitijoje, plg. Vanagas 1981: 153), Kiaũliškės (Kiewl-iszki < Kiaulỹs < kiaulỹs „kiauliškas žmogus, meitėlis, paršas“ LPŽ I 984), Markùtiškės (Mark-uc-iszki < markùtis < Makus LPŽ II 164 – vietovardis turi 2 priesagas: -ut pagal pavardę ir -išk pridėtą vietovardžiui), Purvỹnė (Purw-inie < purvỹnė „purvỹnas: vieta, kur daug purvo; ištižusi žemė, dumblynas“ LKŽ X 989 – dar du tokie oikonimai buvo Šiaulių, Zarasų rajonuose, o gyvenamųjų vietų vardų su šaknimi purv- buvo apie 40, žr. LATSŽ II 252).

Aiškinantis Rūdiškių (ir kitų valsčių) gyvenamųjų vietų (oikonimų) kilmę tenka tuos dalykus aptarti plačiau. Abejotina, kad Obẽlių kaimo lenkiška forma Obale būtų autentiškesnė, liudytų buvus šaknį, susijusią su obuoliu, kuris Aukštaitijoje vadinamas ir óbaliu (plg. buvusios lietuviškos parapijos upės ir miestelio pavadinimus rytuose, kurie rusiškai rašyti Оболь, Обольцы.

Panašūs klausimai yra ir dėl Rūdiškių vardo ilgojo balsio ū. Jeigu jis taip tariamas nuo gyvenvietės įsikūrimo, būtų galima manyti, kad jai vardą davė ne pavardė Rudỹs, kilusi iš žodžio rùdas ir rašoma su trumpuoju balsiu u (LPŽ II 630), o žodžiai rūdà „medžiaga, iš kurios galinami metalai“, rūd „prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša“ (DLKŽ 672). Bet šis balsis fonetiškai galėjo pailgėti ir vėliau dėl analogijos su kitais žodžiais.

Panašiai atsitiko su dabar jau išnykusiomis Karžiškėmis, kurios po 1940 metų nebeilgai gyvavo. Kaimui vardą davė pavardė Karùžas, Karužà. Šiaurės rytų aukštaičių plote atitraukus kirtį į priešpaskutinį skiemenį, balsį u pailgino iki pusilgio, kai kur gal net ir iki ilgojo, kuriuos neįgudusiam tyrinėtojui nelengva atskirti. Tai nekirčiuotuose skiemenyse dažnai netariantiems ilgųjų balsių užrašyta pavardė Karūžà (LPŽ I 935).

Trakų valsčiuje gyvavo lietuviškas vilniškių priešdėlis anta-, kurį svetima administracija keitė: Antãbražuolė pervadinta Nad-brażoła, AñtakmenėWorotn-iszki, AntãnerėNie-skuczna. Priešdėliui pa- 7 varduose pavyko išlikti, o 11 pavyzdžių jis panaikintas: Pabalia liko Pa-bole, PadumblPo-dumble, PadvariónysPo-dvorańce, Paneria (du pavyzdžiai – geležinkelio stoties ir girininkijos) – Po-nary, Panerškės Po-nar-yszki, PanevėžiùkasPo-niewieżka, bet Padvarškės tapo Blagodatna, PaežerliaiPodjeziorki, PaežeriaPohulanka, PagiriaDobrowola (abu palivarkai), PailgliaiNad-leśnictwo, PamiškNowo-podlesie, Pamonáičiai Pod-mon-ajcie, Paraisčia Zafirynowo, PališkėsPawlowo. Paskutinieji pavyzdžiai – dirbtiniai ir neseniai sugalvoti.

Rūdiškių valsčiuje išlaikyti priešdėlį pa- buvo dar sunkiau. Net lietuviškuose vietovardžiuose šio priešdėlio buvo 8 (1,5 %) mažiau, o iš 11 gyvenviečių pavadinimų priešdėlis pa- išliko tik keturiuose (irgi 1,5 % mažiau): PakrampPokrępie, PakramplėPo-krępianka, PaluknỹsPo-luknia (bažnytkaimis ir dvaras), bet PagelužỹsPawłowszczyzna, PalygainbiaiPodligojnie, PãmamavisBaraki, PãrūdiškėsJelszczyzna, PatirvijỹsJełowiec (nuo Rūdiškių, Tirvijõs lenkiškame vertime pereita prie pašalinių dalykų – eglių), PavairPod-wojra, PaverknysUstronie (palivarkams XIX a. dažniau suteikti nauji dirbtiniai, tada madingi pavadinimai).

1795 m. galutinai panaikinus Lietuvos–Lenkijos valstybę, naikinta ir lietuvių kalba, kultūra, lietuviškas vardynas. Lietuvių kalba okupantų iš viso nelaikyta normalia teisėta kalba. Lietuviškas vardynas buvo baigiamas lenkinti, po to lengviau jį buvo pritaikyti rusų kalbai. Pavyzdžiui, Rūdiškių valsčiaus Senàsis Tapupis oficialiai pradėtas raštyti Stara Międzyrzecze, o vėliau – Старое Междуречье. Trakų valsčiaus Plialaukis (sudurtinis lietuviškas žodis: pils + laũkas) verstas į Piło-lówka (lenkų kalbos žodyne žodžių piło ir lówka iš viso nėra: yra tik piła „pjūklas“, piłować „pjauti“ ir łow „medžioklė, gaudymas“).

Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, Plialaukis paraidžiui iš lenkiškos rašybos buvo perrašytas rusiškomis raidėmis: Пилолувка. Rusų kalboje tiksliai tokių pat dviejų prasmingų žodžių taip pat nėra, o neturinčiam istorinių, kalbinių duomenų asmeniui atgal tiksliai atstatyti autentiškai į lietuvių kalbą pirminę formą būtų irgi sunku. Panaši padėtis tada ištiko lietuvių kalbos vardyną ir kitose vietose.

1995 metais (žr. Trakų r.38) išspausdintas rajono gyvenamųjų vietų sąrašas su taisytinais 24 vietovardžiais. Tarp jų Bevandeniškes pakeitė į Sausius, o Žilintiškes – į Žilinciškes (Kr.), nors tai nebuvo svarbiausias dalykas. Liko Dobrovolė (S.Tr.), Haliampolis (Sem.), Jelščizna (Rūd.), Navasiolkai (Sem.), Ostruvka (S.Tr.), Podhaliampolis (Sem.), Pogulianka (Aukšt.), Rinkaučizna (V.), Samauka (On.), Šafarnė (Aukšt.), Valuika (On, Zacišė (V., Zaulcai (Sem., Aukšt.) ir dar daugiau.

Reikėtų išsiaiškinti, kurie iš minėtų pavadinimų dar yra išlikę, pateikti vietos gyventojams pagrįstus siūlymus, išklausyti jų nuomonę. Straipsnio autorius atstovauja tą pačią instituciją, kuri ir 1995 m. konsultavo Trakų r. savivaldybę. Sukūrus Lietuvos valstybę, beveik 800 metų nebuvo lietuvių kalbos valstybinio statuso, dėl to valstybei, kalbai padaryta daug žalos, kurią pagrįstai reikia taisyti.

Trakų r. apylinkių sutrumpinimai

Aukšt. – Aukštadvaris

Kr. – Kariotiškės

On. –Onuškis

Rūd.- Rūdiškės

Sem. – Semeliškės

S.Tr. – Senieji Trakai

V.- Vievis

LITERATŪRA

dlkg – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 1996, 2006.

dlkŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972-2020.

Garšva K. 2014: Asmenvardžių rašymas Lietuvos Respublikos dokumentuose ir valstybinės kalbos funkcijos. – Bendrinė kalba 87.

Garšva K. 2020: Vilniaus apskrities kalbų interpretacijos. – Voruta, 2020, Nr. 2 (868), p. 60-64.

Leparskienė L. 2019: Papasakoti Trakai. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

lke – Lietuvių kalbos enciklopedija, sud. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.

LKŽ- Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, t. 1-20.

LPŽ- Lietuvių pavardžių žodynas. Vilnius, 1985, 1989, t. 1, 2.

lr – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.

LVIŠ – XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai. Parengė D. Vilimas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014.

LVŽ- Lietuvos vietovardžių žodynas. Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2008-2018,  t. 1-3.

Salys A. 1983: Raštai 2. Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija.

Sokolovaitė L. 2010: Trakų didžiųjų ežerų vardynas. Vilnius, 2010.

Trakų r. – Trakų rajono gyvenamųjų vietų vardų sąrašas. Sud. A.Kazakevičiūtė. Vilnius, 1995.

Urbutis V. 2007: Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius: Margi raštai.

Zinkevičius Z. 2007: Senosios Lietuvos valstybės vardynas. Vilnius, 2007.

Zinkevičius Z. 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Zinkevičius Z. 2012: Vilnijos lenkakalbių pavardės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

 

Lietuva Miestai Trakai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra