Kauno pilyje Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos paroda „Būsenos“

Autorius: Data: 2014-07-07, 18:43 Spausdinti

Parodoje autorė eksponuoja tapybos darbus, sukurtus 2007-2014 m. Tai moterų portretai, vadintini metaforomis, būsenomis. Jolita Linkevičiūtė tapybą ir kūrybą įvardija autentiškumo ieškojimu ir dienoraščio rašymu drobėje. Daugiau tekstais, prie kurių įpratusi publicistikoje.

“Esu dėkinga skulptoriui Robertui Antiniui už atsivertimą į meną ir kūrybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo darbus,  jis pasakė: tapai “navatnai” – teigia menininkė.

Savotišką tapybos stilių sukūrusiai autorei yra svarbūs iš emocinių būsenų audinio kuriami personažai, sutampantys su kai kuriais jos gyvenimo įvykiais ir patirtimi. Pavyzdžiui, nerimo būsena apsisprendimo metu transformavosi į paveikslą “Taksistė”.

Moterų portretai, susimaišę su vaisiais, gėlėmis, pasak Jolitos Linkevičiūtės, yra laiškai sau, metaforos, ženklinimas ir susitikimai su Kitais. Sugrįžimas į tapybą – tai savęs ir asmens tapatybės paieškos, kurios gali būti svarbios ir  kitiems – žiūrovams, stebėtojams. Daugelis moterų šiuose darbuose atpažįsta save, tapatinasi – vaidinasi, pasitvirtina suvokimas, kad tai, kas yra labai asmeniška, taip pat yra visuotina, bendra, perskaitoma kiekvienam sava kalba. Autorės tikslas – įvardinti moters savasties, kitimo, tapsmo moterimi svarbą, todėl ieškoti konkrečių atitikmenų nėra svarbu.

Pasak autorės, tapyba prasidėjo nuo susipažinimo su savo pačios istorija ir tuo, kas viduje buvo suspausta: juk vienas iš kultūrinių tabu yra siekis pažvelgti į menininko gyvenimo istoriją, ne vien biografiją. “Aš norėjau nustoti bėgusi nuo savo tiesos ir susikurti save iš naujo, atgauti vidinį , paslėptą po įvairių vaikystės išgyvenimų, nusivylimo, neišsipildymo apnašomis”, – taip vidinį virsmą tapybos, kaip tapatybės ir laiškų sau formą įvardija Jolita. Teko nusipiešti kitokią vaikystę, ir paauglystę, moteriškumą.

Autorei svarbu, kad paveiksluose dominuotų harmonija – tam tikras dekoratyvumas, figuratyvumas yra savotiškas autorės maištas su destrukcijos sklaida modernybės pasaulyje.

Moterų portretai – iš praeities, bandant atrasti užmirštą moteriškumo esmę – fiksuojant ten buvimą čia - trapumo, efemeriškumo metafora. Kituose darbuose nutapyti vaisiai ženklina transformaciją, brandą ir santykius – tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbu. Autorė pastebi, kad tekstai, kuriais kartais aprašomi kai kurie darbai, stebėtojams kelia su jų asmenine patirtimi susijusias, prieštaringas asociacijas. Juk vienas iš pagrindinių gyvenimo uždavinių yra vidinio vaiko, kuris tebegyvena kiekvieno žmogaus viduje – kartais įskaudinto, nepriglausto ar nemylėto – susigrąžinimas. Toks įvardijimas, atpažinimas, apkabinimas ir nuraminimas yra kelias autentiškumo, savasties suradimo, leidimo sau būti pripažintam – link. “Jei buvau neragavusi granato sulčių, vaidinasi, ateina laikas, kai galiu padalinti pusiau vaisių, palaikyti saujoje ir lyžtelėti netikėtai ištryškusį klampumą, saldumą”, – sako figuratyvios tapybos darbų autorė, tapyba rašanti savo dienoraštį.

 Laura NarvidaitėJolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų paroda “Būsenos” Kauno pilyje veiks iki liepos 22 d.

Kaunas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra