Kauno pilis kovų su kryžiuočiais verpetuose

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Inga Deidulė: Nedaug teturime istorijos paminklų, menančių viduramžius. Kauno pilis – vienas iš jų. Deja, miesto savivaldybė ja susirūpino tik pastaraisiais mėnesiais, o visus keturiolika nepriklausomybės metų pilis stovėjo apleista, lyg liudydama, kad žavėtis romantiškomis mūsų protėvių kovomis su kryžiuočiais jau nebemadinga. Mūsų istorija išties kartais atrodo panaši į pasaką, kurios su malonumu klausydavomės vaikystėje, bet kuri jau nebetinka suaugusiems žmonėms. Vis dėlto, užuot atmetę viską, kaip tuščius romantikų išsigalvojimus, galime pamėginti atskirti grūdus nuo pelų.
Tomas Baranauskas: Kauno pilies istorija tikrai yra gerokai romantizuota. Visiems žinomas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris 1362 m. prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno sugriovimą. Siužetas kartojasi grožinės literatūros kūriniuose, pvz.., P. Tarasenkos istorinėje apysakoje „Pabėgimas“, per iliustracijas net braunasi į kai kuriuos istorijos vadovėlius. Bet veltui ieškotume jam istorinio pagrindimo – šaltiniuose nėra jokių užuominų nei apie Vytauto priesaiką, nei apie jo buvimą prie Kauno pilies jos žlugimo momentu. Antra vertus, legendos apie Kauno pilį buvo pradėtos kurti ne XX ar XIX a., o gerokai anksčiau. Liaudyje nuo seno sklido padavimai apie tai, kad dabartinis Kaunas yra atstatytas toje pačioje vietoje, kurioje į požemius nugrimzdo priešų puolimo neatlaikęs senasis Kaunas. Ties pilimi esąs įėjimas į tą požeminį Kauną, kurio gyventojai kartais atsivilioja kokį praeivį, tikėdamiesi, kad jis išvaduos miestą nuo užkeikimo. Kauno pilies gynimas aprašomas XVI a. Lietuvos metraščiuose, nors įvykiai čia nukeliami į Gedimino laikus ir iškeliamas Goštautų protėvio vaidmuo. Temos neaplenkia ir Motiejus Strijkovskis. 1582 m. išleistoje kronikoje jis netgi mini liaudies dainą, motyvu labai panašią į XIX a. Zarasų apylinkėse užrašytą Sudaičio sutartinę, bet sudėtą Kauno pilies gynėjų atminimui: Ir dabar Lietuva ir Žemaitija dainuoja apie vieną Giedraičių kunigaikštį, kuris tame apgulime raudodamas skundžiasi: „Ne taip man gaila pilies, kaip narsių riterių ir bajorų, ugnyje degančių“.
I. D.: Taigi jau XVI a. įtakingiausios LDK didikų giminės siekė įrašyti savo protėvius į Kauno pilies gynėjų gretas. Kuo tai paaiškinti?
T. B.: Kauno pilis užėmė išskirtinę vietą Lietuvos gynybos sistemoje. Ji buvo mūrinė. Prie Nemuno – pagrindinėje kovų su kryžiuočiais linijoje – stovėjo tik dvi mūrinės pilys: Kauno ir Gardino. O ir šiaip mūsų mūrines pilis galima ant pirštų suskaičiuoti. Lietuva – medinių pilių kraštas. Kovos su kryžiuočiais privertė lietuvius ištobulinti medinių pilių statybos meną – net ir šiandien baltarusiai tebenaudoja iš lietuvių pasiskolintą žodį „doilida“. Medinės Veliuonos ir Pieštvės (dab. Seredžius) pilys 76 metus (1291–1367) atlaikė nuolatinius kryžiuočių puolimus. Tačiau net ir tobuliausia medinė pilis neprilygsta mūrinei. Statyti mūrinių pilių lietuviai nemokėjo. Reikėjo atsivilioti vokiečių meistrų, o tai buvo nelengva, vykstant žūtbūtinėms kovoms su kryžiuočiais. Šio uždavinio ėmėsi Gediminas, pirmiausia sustiprinęs mūrinėmis pilimis valstybės centrą. O Kauno pilį greičiausiai statė jau Kęstutis, siekdamas užkirsti kelią į Trakų kunigaikštystę. 1362 m., sugriovimo momentu, ji buvo dar nauja, ir jos netektis išties buvo tragedija.
I. D.: Be to, turbūt reikėtų pasakyti, kad ir pats pilies gynimas buvo vienas iš įspūdingiausių Lietuvos istorijoje. Jungtinės Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgos šturmavo ją daugiau kaip mėnesį, panaudodamos tobuliausią tų laikų karinę techniką: apgulimo bokštus ir įvairius sienodaužius. Jonas iš Posilgės teigia, kad prie Kauno kryžiuočiai buvo atsigabenę ir patrankų, tačiau šis teiginys abejotinas, nes Vygandas Marburgietis aiškiai nurodo, kad parakiniai pabūklai prieš lietuvius pirmą kartą buvo panaudoti tik 1380 m. Vis dėlto kryžiuočiai turėjo ganėtinai technikos ir kiekybinę persvarą. Tuo tarpu pilies įgulą sudarė tik apie 400 karių, ir iš jų gyvi teliko tik 36. Netgi Vygandas Marburgietis nepajėgia nuslėpti savo susižavėjimo gynėjais: „stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi“. Vis dėlto kronikoje jų narsa aiškiai priešpriešinama Algirdo ir Kęstučio bejėgiškumui. Pastarąjį Vygandas Marburgietis vaizduoja itin nepatraukliai. Kęstutis net „su stipria kariuomene“ nesugeba sutrukdyti kryžiuočiams apgulti pilies. Jis atmušamas, kažkur dingsta, vėl pasirodo jau kartu su Algirdu, bet vėl nesiima jokių efektyvių veiksmų apgulčiai nutraukti. Galiausiai prieš pat šturmą Kęstutis įsivelia į ginčą su kryžiuočių ordino magistru, bravūriškai pareikšdamas: „Jeigu aš būčiau pilyje, niekados jos nepaimtumei“, o kai magistras tyčiodamasis pasiūlo įleisti jį į pilį, neranda ką atsakyti. Tokiu būdu kryžiuočiai laimi netgi žodžių mūšį. Vygando Marburgiečio kuriamą įvaizdį iš dalies galima paaiškinti nesąmoningu siekiu atkeršyti Kęstučiui už jo pabėgimą iš nelaisvės 1361 m. lapkritį, kuris kryžiuočiams buvo tarsi antausis. Tačiau klausimas, kodėl šturmo metu Kęstutis su Algirdu „nuliūdę stovėjo ant kalno“ ir nieko nedarė, išlieka. Istorikas A.Kučinskas net suabejoja Vygando Marburgiečio informacijos patikimumu, nors užuot neigus, reikėtų ieškoti paaiškinimo. Vygando Marburgiečio kronikoje užsimenama apie kažkokius lietuvių tarpusavio vaidus, dėl kurių Kęstutis turėjęs palikti pilį ir pats užsiimti kariuomenės telkimu. Gal tai paaiškinimas, kodėl jam nepavyko surinkti pakankamai jėgų? Gal Kęstučiui patekus į nelaisvę, Trakų kunigaikštystėje prasidėjo kova dėl valdžios, sutrikdžiusi krašto gynybą? 
Pabaiga kitame numeryje

Kalbėjosi Tomas Baranauskas

Nuotraukse: Vytauto priesaika prie degančio Kauno (dail. Jan Styka, 1901 m.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra