Kauno karo istorijos klubas

Autorius: Data: 2014-04-19, 08:18 Spausdinti

Virginija MAKSVYTYTĖ, Kaunas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, karybos specialistas Arvydas Pociūnas buvo tas žmogus, kurio dėka atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo sukurtas vienas pirmųjų Lietuvoje rekonstrukcijos klubų atkuriantis lietuviškas uniformas, karinius, istorinius įvykius nuo 1792 iki 1795 ir nuo 1812 iki 1831 metų. A. Pociūnas Kauno karo istorijos klubui atidavė devyniolika metų. Jo dėka Lietuvoje buvo surengtos minėtų laikotarpių pirmosios mūšių inscenizacijos, pradėti atkurti mūšiai originaliose jų vietose, lietuviai sužinojo, kaip buvo pradėti 1794 m. sukilimo įvykiai Vilniuje. Klubui teko lankytis ne vienoje inscenizacijoje užsienyje, filmuotis įvairiuose filmuose. Pasak kubo įkūrėjo, neįmanoma suprasti istorijos, jei neturi vizijos, nesugebi kurti vaizdinių, kuriuose lyg filme pasikartoja įvairūs mokykliniuose vadovėliuose, vėliau solidžiuose leidiniuose perskaityti įvykiai. A. Pociūnas dar vaikystėje pradėjęs žaisti karo žaidimus su kiemo draugais, pasitelkdamas savo neišsemiamą fantaziją, su karyba neišsiskyrė visą gyvenimą. Nors oficialiai klubo veikloje jis nedalyvauja, šiuo metu vis dar per valstybines šventes šaudo iš patrankos prie LR prezidentūros. Per daugybę metų jam teko ne tik sužinoti, kaip pakyla imperatoriaus Napoleono matyta ryto saulė virš Austerlico, bet ir daug ko išmokti. Šiuo metu A. Pociūnas prisipažino rašantis knygą, kurioje Vilniaus žmonės turėtų sužinoti, kokį milžinišką darbą kartu su Lietuvos kariuomene jie padarė 1794 metais Vilniuje.

Susižavėjimas karyba lydėjo nuo vaikystės

A. Pociūnas vos pradėjęs pokalbį prisipažino, kad karyba domisi nuo pat vaikystės. Galbūt taip nutiko todėl, kad jam teko augti šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus, prie kurio mėgo žaisti su savo draugais. Kaune apie 1961 metus buvo nugriautos kiemus skyrusios aukštos medinės tvoros, atsirado daugiau vaikų, su kuriais A. Pociūnas žaidė karą. Karybos specialistas organizuodavo su kiemo draugai įvairius karinius žaidimus, jiems vadovaudavo, sugalvodavo įvairių karinių gudrybių. Dar ir šiandien tie, kurie keliasi į Žaliakalnį funikulieriumi, gali matyti tuo metu rankomis iškastus A. Pociūno ir jo kiemo draugų „bunkerius“. A. Pociūną žavėjo M. K Čiurlionio muziejuje esanti egiptologijos ir tuo metu buvusiame Kauno valstybiniame muziejuje ginklų salės, į kurias bent kartą per savaitę jį atveždavo tėvai, o vėliau ateidavo ten pats. Kauno karo istorijos klubo įkūrėjas prisipažino, kad tvarkydamas namus spintoje rado savo vaikiška ranka nurašytą Oršos mūšį, kurį dar šeštoje klasėje perskaitė A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“. Turbūt todėl visiškai nuostabos nekelia ir tai, kad A. Pociūno gyvenimas neatsiejamas nuo karybos.

Vos baigęs vidurinę mokyklą, A. Pociūnas įsidarbino tuometiniame Kauno valstybinime istorijos muziejuje, kuriam 1990 metais grąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorinis pavadinimas. Vėliau sekė tarnyba sovietų armijoje, po kurios A. Pociūnas sugrįžo dirbti į muziejų. Prasidėjus Sąjūdžiui, subrendo mintis įkurti karybos klubą. 1988 m. lapkričio 23 -ąją, Lietuvos kariuomenės dieną, buvę karininkų vaikai ir asmenys, kuriems svarbi Lietuvos kariuomenė, susirinko dabartinėse „Kauno švaros“ patalpose. Čia visiems pabendravus, brendo tolimesnės klubo ateities vizijos. A. Pociūno teigimu, pagrindinis argumentas, kodėl tada reikėjo įkurti Kauno karo istorijos klubą buvo tas, kad tuo metu būsimai atkurtai Lietuvos kariuomenei reikėjo pagalbos iš tarpukario istorijos faktų, ypatingai reikėjo atkurti kariuomenės tradicijas. Maždaug po metų, spalio mėnesį, įvyko pirmasis oficialus Kauno karo istorijos klubas susirinkimas, kuriame jau buvo septyni nariai. Nuo tos datos šis klubas, užregistruotas Kaune, pradėjo egzistuoti oficialiai.

Pradėjo nuo nulio

Klubo pradžia nebuvo lengva, juolab, kad jo nariams reikėjo išmokti žygiuoti lietuvišku žingsniu. Tai padaryti klubą apmokė buvęs II -ojo LDK pulko puskarininkis, tačiau, deja, tai nebuvo taip lengva kaip atrodė iš pradžių. Kuriantis naujoms kariškoms struktūroms, beveik visi klubo nariai papildė jų gretas, tačiau apie 1990 metus prie klubo veiklos prisijungė du nariai – Jonas Vaičenonis ir Liutauras Trumpulis. Kol kas iki to laiko Kauno karo istorijos klubas neturėjo nė ginklų kopijų, nė savo uniformos. Vienintelė išeitis tuo metu buvo prisijungti prie kitų valstybių istorinės rekonstrukcijos klubų ir patiems organizuoti renginius. Nors žmonių labai trūko, tačiau A. Pociūnas ir jo bendražygiai neketino pasiduoti. 1992 metais A. Pociūnas pasiūlė klubams iš Rygos iš Maskvos atkurti 1812 metų Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną. Persikėlimas įvyko valtimis, o kaip ir pats A. Pociūnas prisimena, nebuvo ir kur obuoliui nukristi, kiek buvo prisirinkę žmonių pažiūrėti šio neeilinio įvykio. Tuo metu apskritai Lietuvoje nebuvo įvykę nieko panašaus. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nebuvo nė vieno rekonstrukcijos klubo, kuris ryžtųsi atkurti vieno ar kito laikmečio kovas ir demonstruoti jas susirinkusiems žiūrovams, todėl žmonės plūdo pamatyti kaip atvykusių klubų „kariai“ persikelia per Nemuną.

Maždaug apie 1995 metus klubui iškilo dilema, kokiu keliu pasukti toliau, kokias uniformas ir kokį laikmetį atkurti.

Tarpukariu mums jau nėra kaip, nes jau Lietuvos kariuomenė pradėjo veikti. Imti kažkokį kitą laikotarpį, ar Napoleono epochos – irgi ne. Vienintelis dalykas buvo tai, kad aš supratau, jog Lietuvos kariuomenė egzistavo iki 1795 metų, iki sukilimo sunaikinimo. Va, čia aš ir sakau, darysim to laikotarpio 1792 metų, paskutines Lietuvos kariuomenės uniformas“. – apie tai kaip buvo pasirinktas tolimesnis klubo kelias „Vorutai“ pasakojo Kauno karo istorijos klubo įkūrėjas.

Tada klubo nariai lyg ir neprieštaravo tokiam sumanymui, tačiau niekas nežinojo, kaip šios uniformos atrodė. Galbūt užsispyrimo ir noro atkurti šias uniformas dėka, A. Pociūnui sekėsi: tekdavo dažnai lankytis ir atlikti komandiruotę Lenkijos karo ir kituose šios šalies muziejuose. Tada A. Pociūnas pradėjo ieškoti uniformos brėžinių, jos detalių. Pagal rastus aprašymus pirmąsias „Bataliono“ uniformas pasiuvo Kauno muzikinio teatro darbuotojos. Vėliau uniformas siuvo dizainerė ir rūbų modeliuotoja D. Rimkevičienė. Tuo metu klubo veikla sustiprėjo, nes plūstelėjo naujų žmonių banga. Prie klubo veiklos prisijungė V. Kovarskas, V. Drupas, V. Rakutis, A. Daugirdas, V. Šarkus. Klubui trūko ir patrankos lafeto, kuris kainavo ne mažus pinigus. A. Pociūnas, nugrimzdęs į prisiminimus apie pirmuosius klubo „Batalionas“ žingsnius, „Vorutai“ pasakojo, kad tada už pagalbą daugiausia reikėtų padėkoti Kultūros ministerijai, tuometinei Kauno apskričiai ir įmonei „Pergalė“, kurie ir buvo pagrindiniai klubo rėmėjai padėję susirinkti pagrindinius dalykus, įgyvendinti sumanymus.

Pirmieji mūšiai

Kai buvo įgytos uniformos ir patranka, klubas jau sugebėjo ir savarankiškai pasirodyti įvairiuose renginiuose. Pirmasis toks pasirodymas įvyko 1996 metais, kai Kauno miesto vicemerė V. V. Margevičienė pasiūlė parašyti scenarijų ir organizuoti Žalgirio mūšio inscenizaciją prie Kauno pilies. A. Pociūnas sutiko ir su Lietuvos kino studijos, kuri tuo metu filmavo „Robiną Hudą“, bei „Vytautų“ klubo pagalba prašymą įgyvendino. Iš kino studijos buvo gauti ginklai, vėliavas teko pasigaminti patiems. Šį mūšį A. Pociūnas prisimena su nostalgija, nes susirinko tiek žmonių, kad faktiškai trūko vietos mūšio inscenizacijai, o pakelta Lietuvos valstybės istorinė vėliava įstrigo visam gyvenimui į atmintį.

Tai buvo toks įvykis, kada su vyrais stovėjom ir ašaras braukėm“- apie savo išgyvenimus 1996 metais kalbėjo klubo įkūrėjas.

Po šio mūšio Kauno karo istorijos klubas pradėjo važinėti po Lietuvos miestelius ir įvairių jubiliejų metu šaudydavo iš didelės XVIII a. pėstininkų patrankos, kuri nebuvo tam pritaikyta. Ukmergiečio V Kovarskio dėka „Vienybėje“ buvo išlieta raitosios artilerijos mažesnė patranka, buvo pagaminti patrankų pirmgaliai su parako dėžėmis. Klubas įgavo pagreitį ir netrukus įsigijo pabūklą su sviedinių dėžėmis. Netrukus po pirmojo mūšio, 1997 metais, A. Pociūnui kilo sumanymas atkurti 1812 metų Deltuvos mūšio inscenizaciją Kaune. Tada Deltuvos mūšį stebėjo ir prezidentas A. M. Brazauskas. Kaip bebūtų, atkuriant Deltuvos mūšyje neišvengta ir nemalonumų. A. Pociūnas buvo sumanęs pontoninį tiltą statyti originalioje vietoje, prie Napoleono kalno, kur 1812 metais stovėjo prancūzų kariuomenės tiltai, tačiau vienas tilto pontonas atsidūrė ant akmens ir to padaryti nebuvo galima. Nepavykus persikelti per Nemuną sutartu laiku, Kauno hidroelektrinė pradėjo leisti vandenį, trečdalis pontono, ant kurio reikėjo užlipti ir nulipti, atsidūrė po vandeniu, nuo jo pradėjo kristi žirgai su raiteliais, kai kam prireikė ir pagalbos. Vis dėl to, šio atkuriamo mūšio metu pavyko persikelti ir pereiti per Kauno Laisvės alėją.

Anot A. Pociūno, daugybę dalykų, ir net kaip šaudyti iš patrankos, tuo metu išmokė pats gyvenimas.

Gyvenimas mus išmokė labai labai daug! Mes pradžioje dėdavom dabartinį paraką, kas yra labai pavojinga, o dabar galiu pasakyti, kad kiekviena epocha turi savo reikmenis. Jeigu jau čia naudojame paraką, tai jis turi būti dūminis, tai gerai, kad pabūklą buvom aukštai nutaikę.“ – apie pirmąsias patirtis pasakojo A. Pociūnas. Klubui tuo metu teko naudoti net popierių ir vielą. Tik vėliau buvo suprasta, kad įrankiai turi būti nukaldinti kalvio.

Po Deltuvos mūšio inscenizacijos Kaune sekė kvietimas į Borodino lauką Rusijoje, kas pasak A. Pociūno, buvo tikras išbandymas. Borodino mūšio inscenizacijoje buvo reikalauta, kad visi jo dalyviai būtų su prancūziškomis uniformomis, tačiau A. Pociūno vadovaujamas Kauno karo istorijos klubas tuo metu turėjo lietuviškas uniformas. Tada teko oficialiai pasivadinti grafo Rudolfo Tyzenhauzo raitąja baterija.

Tokia baterija buvo suformuota, bet negavo pabūklų, kokios buvo uniformos – niekas nežino. Tai, kas buvo užsienyje – nepasidomi, o aš žinau, kad daugelis pasislėpę 1792 metų Lietuvos uniformas užsivilko jas 1812 metais. Tada man kilo mintis – įrodykit, kokia uniforma buvo! Niekas negalėjo įrodyti, todėl mes jas ir dėvėjom!“– „Vorutai“ kalbėjo A. Pociūnas.

Netrukus po šios inscenizacijos teko lankytis ir įvairiuose Lietuvos miesteliuose švenčių metu. Kilo mintis Ukmergės rajone, originalioje vietoje, atkurti dar kartą Deltuvos mūšis. Teko daug padirbėti, kol pasisekė surinkti istorinę medžiagą apie šias kautynes. Patys Ukmergės miesto gyventojai susidomėjo karo istorijos klubo veikla. Neilgai trukus Ukmergėje įsikūrė karo istorijos klubas, kuris gyvuoja ir šiandien.Vėliau, kelionės į Gdanską metu, kartu važiavęs klaipėdietis E. Zajeckas nusprendė panašų klubą įkurti savo mieste. Po kiek laiko klubo padaliniai pasklido po visą Lietuvą. Karo istorijos klubo patrankos pradėjo aidėti Vilniuje,Varšuvoje, Gdanske…

Sukilimai miestuose

Nestokojančiam fantazijos ir naujų idėjų A. Pociūnui 2004 metais kilo nauja mintis – atkurti mūšius gatvėse. Taip buvo atkurtas 1794 metų generolo T. Kosčiuškos sukilimas Vilniuje. Skambant M. K. Oginskio polonezui, sukilę Lietuvos kariuomenės kariai kartu su vilniečiais išvadavo Lietuvos sostinę nuo rusų įgulos, o kautynės nusidriekė gatvėmis link Šv. Onos bažnyčios.

Aš jau buvau išstudijavęs, žinojau, pro kurios kavinukės duris išbėgti, pro kurios įbėgti. Niekas nieko nesupranta, kas čia vyksta, visi didelėmis akimis stebi ir dar pabūklas… Karas prasidėjo, puodukai barška…“- savo prisiminimais apie 2004 metais Vilniuje surengtą renginį Vilniuje dalinosi karybos specialistas.

Šio atkurto sukilimo metu faktiškai buvo pakartoti 1794 metų akimirkos, nes rusų kariai, kurie dalyvavo šio sukilimo rekonstrukcijoje, buvo dažnai užspęsti į kampą, todėl kad nežinojo vienintelio dalyko – Vilnius viduramžių miestas, kuriame antro išėjimo iš kiemo paprasčiausiai nėra!

Po šio sukilimo inscenizacijos teko gauti kvietimą iš Lenkijos, kurioje buvo atkurtas 1831 metų Lapkričio sukilimo akimirkos. Čia, Varšuvoje, mūšis buvo atkurtas tamsoje. Pasak A. Pociūno, tada atrodė, kad visa Varšuva nemiegojo, o senamiestyje žmonės bėgiojo kartu norėdami kuo daugiau pamatyti.

Taip mes išmokome kautis gatvėse. Paskui į Lenkiją labai daug kvietimų atsirado, važiavom į Baltarusiją, tada buvo aukščiausias lygis, važiavom į Borodiną kaip priklauso, kur jau būdavo sudėtingiausios situacijos. 2005 buvome jau pakviesti ir į Austerlico laukus (Čekija), kur inscenizacijoje dalyvavo virš 4 tūkst. dalyvių iš daugelio Europos šalių“- pasakojo A. Pociūnas prisimindamas, kaip pirmą kartą, lygiai kaip Napoleonas, pamatė virš laukų tekančią saulę.

Paskutinis mūšis, kurį teko klubo įkūrėjui kartu atkurti su Kauno karo istorijos klubo nariais buvo 2008 metais Kaune, po kurio A. Pociūnas nutraukė veiklą.

Pasirodymai filmavimo aikštelėse

Kartais žiūrėdami filmus net nesusimąstome, iš kur yra gautos vieno ar kito laikmečio uniformos, kaip nufilmuojamos masinės kautynių scenos ir apskritai, kaip režisierius sugeba nukelti į tuos laikus, kokius matome ekrane. Čia visada pasitarnauja įvairūs rekonstrukcijos klubai, kurie atkuria istorijos akimirkas ir įgyvendina režisieriaus sumanymus. Ne išimtis ir Kauno karo istorijos klubas, kuriam teko filmuotis ne viename filme. Sužinoti, ką reiškia pusnuogiui gulėti ant žemės viduryje žiemos A. Pociūnui ir jo bičiuliams teko filmuojantis BBC televizijos filme. Čia reikėjo ne kartą kartoti scenas ir net vienam kolegai iš Latvijos valgyti žalią mėsą…

Pajutom, ką reiškia papulti į nelaisvę, eiti surištiems virvėmis, kristi į duobę ir būti užkasamais žemių“ – pasakojo klubo įkūrėjas pridurdamas, kad svarbiausia visada pajusti epochą, įsigyventi.

Kitas filmas, kuriame teko filmuotis A. Pociūnui buvo „Džordžas Vašingtonas“, kuriame per dieną reikėjo pakeisti kelis vaidmenis: dieną klubo nariai virsdavo anglais, per pietus prancūzais ir Virdžinijos policininkais. Jei kuriam nors iš rekonstruktorių netikdavo uniforma, problemą išspręsdavo paprastai – nugaroje padarydavo skylę. A. Pociūno teigimu, buvo ir nesuprantamų režisieriaus reikalavimų.

Nuvažiavom į Kernavę, ten Neris teka. Mums sako, kad parengtume pabūklus ir šaudytume, sakau į, kur mums šaudyti, kitapus upė. Gerai, tiek to, pašaudėm. Paskui žiūrim juostą, apšaudėm Bostoną, mums parodė degantį Bostoną !“

Pamokos gyvenimui

19 metų rekonstrukcijos klube A. Pociūnui, kaip jis pats teigia, davė daug. Vienas iš pagrindinių pasiekimų buvo tas, kad daugelis žmonių pradėjo kitaip žiūrėti į klubo veiklą. Pradžioje, anot klubo įkūrėjo, rekonstruktoriai dėl XVIII a. būdingų kepurių buvo vadinami kiškiais. Praėjus tam tikram laikui, po eilės renginių, tokie juokai baigėsi, o žmonės pradėjo suvokti, kad miestuose bėgioja ne prancūzai, bet Lietuvos kareiviai. Anot A. Pociūno, teko sužinoti ir patiems net tokius dalykus, kad šaudant dūminiu paraku gerklės niekas taip neatgaivina kaip tik raudonas vynas. Net iki šiol yra tęsiame tradicija, kai klubo nariai sustoję pirma pasimeldžia prie šv. Barboros, artilerijos globėjos, paveikslo, o paskui kartu atsigeria vyno. Rekonstrukcijos dėka ne vienas išmoko būti labiau atsakingesniu, nuolat stebėti, kas vyksta aplink, juk šaudyti patranka, šalia turėti ginklą bei žirgą – ne juokas! Klubą lankę jaunuoliai, kurie kažkada negalėjo niekur pritapti, šiandieną užaugo atsakingais ir savimi pasitikinčiais vyrais. Pasak A. Pociūno, svarbiausia, ką davė šis klubas, tai renginiai Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. 1992-1997 metais nieko nebuvo, o pasižiūrėti, kaip kaunasi lietuviai rekonstruotuose mūšiuose, plūdo minios žmonių.

Šiuo metu A. Pociūnas prisipažino rašantis knygą apie 1794 metų sukilimą Vilniuje. Anot būsimos knygos autoriaus ir klubo įkūrėjo, nė patys sostinės gyventojai nežino to, ką padarė šiame mieste gyvenę jų protėviai.

Vilniečiai patys nežino, ką jie padarė. Jie kuriam laikui išgelbėjo Lietuvą, išgelbėjo ir Lenkiją. Parašiau jau apie šimtą puslapių, bet tai tik dviejų dienų kovų, įvykių aprašymas.“

Vytauto Didžiojo karo muziejus , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra