Kaunas Budapešto sukilėlių šauksmą išgirdo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje  greta jau įsitvirtinusio totalitarinio režimo Sovietų sąjungoje atsirado ir sparčiai stiprėjo kitas totalitarinis režimas  Vokietijoje. Abu režimai buvo agresyvūs kaimynų atžvilgiu. Genocido praktika  buvo  pagrindinis imperinės politikos įgyvendinimo įrankis. Užgrobtose teritorijose  gyventojai buvo naikinami pagal politinį, klasinį ar rasinį požymius. Paradoksalu, tačiau kai kurių politologų nuomone, pseudosocializmus – tiek raudonąjį, tiek ir rudajį geriausiai atspindi Gulagas ir  atitinkamai nacių konclageriai.

Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi Lietuva ugdė sąmoningą valstybės pilietį, puoselėjo tautinę kultūrą. Ekonomika tolydžio stiprėjo. Laisvo dvidešimtmečio gyvenimo vaisiais naudojamės iki šiol. Tačiau Lietuva patyrė okupantų  šantažą, ultimatumus, smurtą okupaciją ir genocido baisumus. Natūraliai kyla klausimas, kodėl žeminama, engiama, naikinama tauta nepraranda valios  priešintis agresijai ir  siekia nusimesti pavergėjų jungą,  atkurti  jėga atimtą valstybingumą ir atgauti prarastas laisves? Naujausios istorijos pavyzdžiai rodo, kad tautos, įkvėpusios laisvės oro, to nepamiršta ir dėsningai siekia atgauti prarastą nepriklausomybę.  

XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva gyveno prašieptų nasrų apsuptyje. Lenkija tikėjosi  1938 m. kovo 17 d. ultimatumu privertusi Lietuvą nusileisti  ir visiems laikams  pamiršti Vilnių. Po metų, būtent, 939 m. kovo 23 d. Vokietija paskelbė antrąjį ultimatumą ir  atplėšė Klaipėdos kraštą. Tai buvo  du skaudūs smūgiai Lietuvos valstybingumui, giliai žeidusieji lietuvių pilietinę  savigarbą.  

Išskirtinį vaidmenį  XX  amžiaus Lietuvos, Europos ir pasaulio istorijoje   suvaidino  Stalino-Hitlerio suokalbis 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje. Šešetas suokalbio dalyvių: Stalinas, užsienio reikalų komisaras V. olotov su savo pavaduotoju V. otiomkin ir Hitleris (iš Berlyno palaikęs ryšį šifruotomis telegramomis), Vokietijos užsienio reikalų ministras J. ibbentrop su  Vokietijos pasiuntiniu F. chulenburg naujaip sukarpė Rytų Europos žemėlapį  ir suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Rugsėjo 1 d. Vermachtas įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 17 Raudonoji armija smogė kraujuojančiai Lenkijai į nugarą. Okupuota teritorija buvo pasidalinta tiksliai pagal suokalbį: vakarinė dalis atiteko naciams, rytinė – sovietams. Lietuva turėjo priklausyti  vokiečiams, sovietams – Suomija, Estija, Latvija ir  Besarabija. Kai Lietuva atsisakė pati atsiimti Vilnių, agresoriai  pertvarkė dalybas ir Lietuva atiteko sovietams mainais į dalį  Lenkijos teritorijos. Suomiai, rodydami pilietiškumo pavyzdį, didvyriškai susikovė su agresoriumi, prarado dalį teritorijos, bet apgynė  šalies nepriklausomybę. 

Sovietų sąjunga paskelbė ultimatumą Lietuvai ir 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo  šalį, nesutikdama jokio pasipriešinimo. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis tėvynainių savigarbai, tiesiogiai skatinęs rengtis pilietinio ir ginkluoto pasipriešinimo veiksmams.

Kai 1941 m. birželio 22 d. susirėmė nacių ir sovietų totalitariniai režimai, lietuviai vieninteliai iš pavergtųjų tautų sukilo ir  paskelbė atkurią  Nepriklausomybę, deja, abu  agresoriai net mirtinose grumtynėse  skrupulingai laikėsi nusikalstamo slaptojo suokalbio. Šis faktas patvirtino liaudyje paplitusio posakio teisumą: viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva.

Susiformavęs antinacinis pasipriešinimas peraugo į antisovietinį. Stambiausios ginkluotos kovos organizacijos buvo: Lietuvos laisvės armija, Lietuvos vietinė rinktinė, Lietuvos laisvės kovos Sąjūdis. Ginkluotas organizuotas pasipriešinimas, negaudamas  paramos iš užsienio, nusilpo ir užgęso 1953 m. Tais pačiais metais mirė Sovietijos diktatorius Stalinas, o po to prasidėjęs vadinamasis chruščiovinis atšilimas pravėrė Gulago vartus.

Tautiečiai, grįžusieji iš Sibiro tremties, iš Gulago vergijos, patyrė daugybę suvaržymų, persekiojimų, pažeminimų  dėl gyvenimo tėvynėje, būsto, darbo, mokymosi.  Visa tai  nesusilpnino  pasipriešinimo okupacijai dvasios, o atvirkščiai – ją sustiprino ir užgrūdino. Viltis atgauti laisvę  niekada nebuvo užgesusi.

Nepaisant okupacijos sąlygomis  įprastinių draudimų, gyventojų sekimo ir  šnipinėjimo,  Lietuvą pasiekdavo  žinios  iš laisvojo pasaulio. Ypač domino įvykiai  sovietų kontroliuojamose  vasalinėse Rytų Europos valstybėse.

Kapituliavus Vokietijai Čekoslovakijos Brno mieste 1945 m. gegužės pabaigoje 30 tūkstančių vokiečių moterų, vaikų, senių  buvo išvaryti iš miesto. Trečdalis pasiekė Austrijos sieną ir ją perėjo. Tai buvo spontaniškas čekų atsakas į žiaurias nacių  represijas. Vakarų politologai  teigė, kad negalima  beatodairiško „etninio valymo“ pateisinti  jokiomis „revoliucinio teisingumo“ frazėmis. Įvykiai Brno mieste parodė, kokį didelį pavojų  visuomenės stabilumui ir rimčiai kelia totalitarinių režimų  padaryti nusikaltimai žmoniškumui.

Rytų Berlyne 1953 m.birželio viduryje darbininkai protestavo dėl  pakeltų  išdirbio normų, reikalaudami geresnių gyvenimo sąlygų, prideramo atlygio už darbą ir duonos. Netrukus protestas išsiliejo į generalinį streiką ir protesto akcijas prieš komunistinį režimą. Sukilimą numalšino sovietų armijos tankai ir baudėjai.  Valdžia bergždžiai mėgino nuslėpti sukilimo priežastis ir padarinius.  Žinios apie Berlyno sukilimą, žiaurų jo numalšinimą  ir  jo tragiškus padarinius   pasiekė  ir Lietuvą.

1956 m.birželio pabaigoje Lenkijos Poznanės mieste sukilo  sunkiosios pramonės įmonių ir vėliau prie jų prisijungusių  smulkesnių įmonių darbininkai, reikalaudami geresnių gyvenimo sąlygų.

Demonstrantus brutaliai malšino 10 tūkstančių kareivių ir tankai. Žuvo apie 70 sukilėlių,  buvo  sužeista daugiau negu 500 žmonių.

Sukilimo aidai nuvilnijo per visą pasaulį. Poznanės įvykiai  paskatino sukilti ir Budapeštą.

Berlyne, Poznanėje valdžiai buvo keliami ekonominiai – socialiniai reikalavimai, slėpusieji  tautos siekį  atsikratyti  nekenčiamo primesto komunistinio režimo. Budapešto Technikos universiteto studentai 1953 m. spalio 23 d., solidarizuodamiesi su Poznanės sukilėliais,  jau atvirai reikalavo žodžio laisvės, laisvų rinkimų ir kitų pilietinių laisvių. Vakare buvo nuverstas  Stalino paminklas. Sukilimas žaibiškai išplito į kitus miestus ir apėmė didelę šalies teritoriją. Buvo sudaromos darbininkų ir tautinės tarybos. Pradėti leisti pirmieji nepriklausomi laikraščiai. Vengrų saugumiečiai  šaudė į protestuotojus. Žlugo Vengrijos kompartija. Į šalį įsiveržė sovietų armija. Lapkričio 4 d. agresorius,  panaudodamas tankus, artileriją ir aviaciją, pradėjo Budapešto puolimą. Sukilimą numalšino didelių aukų kaina. Žuvo iki  50 000 sukilėlių ir civilių piliečių, taip pat  7 000 sovietinių baudėjų.  

Lietuva, o ypač Kaunas, negalėjo nereaguoti. Žinios apie lenkų ir vengrų sukilimus  jaudino visus patriotus ir  tautinės-pilietinės savimonės nepraradusius žmones. Tapo aišku, kad totalitarinis sovietų režimas, besidangstąs tuščiais lozungais apie artimą komunizmo pergalę, vykdo brutalią kolonijinę  politiką, o tautos siekia  nusimesti šį jungą. Vengrijos  įvykių kulminacija sutapo su Vėlinėmis Lietuvoje. 

Prieš dešimt metų MVD tribunolas mane, Tauro partizanų apygardos Vytenio būrio kovotoją, buvo nuteisęs 10 metų lagerio. Chruščiovinio atšilimo metais  paleistas iš lagerio, sugrįžau iš Žezkazgano vario kasyklų į Lietuvą, dirbau, siekiau mokslo. Tuometinio Kauno politechnikos instituto rektoriaus  akademiko K. Baršausko paremtas, įstojau į šią aukštąją mokyklą. Poznanės ir Budapešto sukilimai vyko man esant jau antrojo kurso studentui. Apie šiuos įvykius pasikalbėdavau su patikimais likimo draugais, apsistojusiais gyventi Kaune. Buvome 1954 m. Žezkazgano lagerio sukilimo dalyviai.

Kaune Vytauto prospekte  esančiose jau uždarytose kapinėse Vėlinių vakarą susirinko didžiulė minia. Atrodė, kad oras buvo persmelktas  ilgai kaupto ir brandinto pasipriešinimo dvasia. Žmonės būriavosi apie aklina lentų tvora aptvertą įspūdingą paminklą žuvusiems Lietuvos kariams. Vėliau paminklas buvo nugriautas, po Nepriklausomybės atgavimo atstatytas. Tada tvora buvo nuversta. Atsirado uždraustųjų trispalvių vėliavų. Buvo sakomos ugningos kalbos, giedamos giesmės ir liaudies dainos. Kalbėtojai   reikalavo laisvės, demokratinių rinkimų, panaikinti draudimus išvykti iš šalies. Susiformavo kolona kuri patraukė Vytauto prospektu link miesto centro. Šalutinėse gatvėse matėsi daug kareivių būrių ir kariškų sunkvežimių. Milicijos buvo gausu abejose prospekto pusėse. Kareiviai kartu su milicija kiek nors atsilikusius nuo kolonos ar jos pakrašty žygiuojančius stvarstė, tempė į dengtus sunkvežimius. Man su keliais mitingo dalyviais pavyko prasiveržti per kareivių grandinę.

Po šių įvykių prasidėjo masinės represijos. Gavau kvietimą į miliciją. Nenuėjau. Vėlyvą naktį mane kietai įmigusį pažadino šeimininkė. Gyvenome viename kambaryje trys studentai. Milicininkas pasišviesdamas žibintuvėliu išklausinėjo mane kas aš esu ir davė pasirašyti kvietimą į miliciją. Kitądien nuėjau. „Duok pasą!“ – neatsakęs į palabinimą griežtai pareikalvo uniformuotas pareigūnas. Paso  nebuvau pasiėmęs. Jau žinojau – buvusiems zekams į pasus įspaudžiamas štampas, panaikinantis priregistravimą.  

Teks ateiti kitą kartą, bet kito karto nebuvo. Pradėjau slapstytis, nakvodavau pas draugus.

Labai norėjau užbaigti antrąjį kursą. Pasą išregistravau, tikėdamas rasti laikiną prieglobstį  kokiame nors pakaunės kaime. Nepavyko… Užskiniavo mane karinės katedros vedėjas , mat gyvenamosios vietos adreso pasigedo. Teko gerokai pagudrauti, bet kursą užbaigiau kaip nelegalas  ir turėjau dingti iš  nesvetingos  laikinosios sostinės. Buvau tvirtai pasiryžęs tęsti studijas. Tėtis buvęs šaulys,  grįžęs iš Uralo nelaisvės namų, jau buvo pensininkas. Mama pati buvo reikalinga paramos. Vargai negąsdino, bet suktis buvo nelengva. Nepriėmė manęs nei Minsko, nei Charkovo, nei Kijevo, nei Omsko, nei Tomsko aukštosios mokyklos. Leningrado neakivaizdinis sutiko. Ten ir apgyniau inžinieriaus diplomą. 
Vengrijos  sukilėliai  neabejojo  sulauksią  Vakarų  pagalbos, tik nežinojo kada.

Laisvės kovų metais tokia pačia  iliuzija kamavosi mūsų partizanai. Skausmingai liūdnos paralelės.  Tų lemtingųjų 1956 metų lapkričio 4-ąją  Budapešto sukilėlių radijas  nusivylimo kupinu balsu kartojo šaukinį,  tikėdamasis sulaukti bent atsako: „Europos tautos, mes jus šimtmečiais gynėme nuo azijiečių barbarų puolimų. Išklausykite dabar Vengrijos varpų skelbiamą pavojų, ateikite ir išgelbėkite mus! SOS! SOS! Pasaulio tautos! Teisingumo ir  laisvės  vardan, pagelbėkite! Laivas skęsta, šviesa gęsta, Vengrijos žemėje šešėliai  darosi vis tamsesni. Išgirskite mūsų šauksmą! Gelbėkite mus! Dievas su jumis ir su mumis!” 

Šiuos žodžius užrašė  sukilimo  liudininkas Šveicarijos televizijos reporteris Hans O. Staub.

Vakarai tada buvo kurti ne tik vengrams. Kaunas Budapešto sukilėlių  šauksmą išgirdo.

Nuotraukoje: E Simanaitis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra