Katalikų dvasininkų dalyvavimas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje

Autorius: Data: 2014-10-24, 08:54 Spausdinti

Š.m. lapkričio mėn. sukanka 100 metų, kai buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, vienintelė sėkmingai veikusi lietuvių organizacija Pirmojo pasaulinio karo metais, daug prisidėjusi prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m.

Praėjo šimtas metų, kai 1914-ųjų rugpjūtį, Lietuvoje prasidėjo Didysis karas, dabar dažniausiai vadinamas Pirmuoju pasauliniu karu. Jau  rugpjūčio 1–2 d. nuo sienos su Prūsija Suvalkijoje ir Žemaitijoje ėmė trauktis carinės Rusijos muitininkai ir pasieniečiai.  Aršiausios kovos užvirė Suvalkų gubernijoje, ties Kybartais ir Kudirkos Naumiesčiu. Gyventojai buvo priversti trauktis tolyn nuo fronto, jie neteko namų ir gyvulių bei kito turto. Paliko tik apsvilę sodybų medžiai ir ūkininkų trobų kaminai. Carinės Rusijos, kurios dalimi buvo Lietuvos teritorija, vyriausybė bei visuomeninės organizacijos susirūpino nukentėjusiųjų šelpimu. Rusijos vyriausybė, siekdama nusimesti dalį karo rūpesčių, leido veikti  tautinėms labdaros organizacijoms ir skyrė lėšų. Prasidėjus karui buvo įkurtas, caro dukters Tatjanos vardu pavadintas Komitetas pabėgėliams šelpti, finansuojamas iš valstybės biudžeto. Jo vicepirmininku buvo IV Valstybės Dūmos narys, teisininkas M. Yčas. Pasinaudoję šia galimybe lietuvių inteligentai advokatas P. Leonas, M. Yčas, daktaras  A. Vileišis, teisininkas A. Smetona, bei kun. Vl. Jezukevičius, kun, K. Olšauskas, ir kt. 1914 m. lapkričio 14 (27) d. įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti (toliau LDNKŠ). Katalikų dvasininkų iniciatyvos steigiant, o vėliau ir vystant šios organizacijos darbą nebuvo atsitiktinės. Katalikų dvasininkai, kaip didelė lietuvių inteligentų dalis XX a. pradžioje, susilpnėjus rusinimo politikai, aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime: steigė lietuviškas mokyklas, leido ir platino lietuvišką spaudą, steigė labdaros organizacijos. Tokia patirtis buvo ypač naudinga naujai besikuriančiai organizacijai.

Draugijos Centrinis komitetas atsišaukime į visuomenę taip apibūdino organizacijos tikslus: „draugijos darbas bus trejopas: ji duos pastogės, maisto, kūro ir drabužių tiems, kurie nieko nebtekę; ji gelbės nuo pražūties pairusį Lietuvos žemės ūkį, šelpdama artojus sėklomis, padargais ir visu, ko reikia ūkiui; stengsis padėti išsklaidytai Lietuvos moksleivių jaunuomenei“.

Straipsnyje panagrinėsime katalikų dvasininkų dalyvavimą LDNKŠ veikloje, plačiau pristatydami švietimo darbą ir su juo susijusios paramos organizavimą. Tokiu būdu aptarsime tik vieną šios draugijos veiklos 1914-1918 m. sritį – padėti išsklaidytai Lietuvos moksleivių jaunuomenei.

Istorikai daugiau rašė apie draugijos narius – politinius veikėjus, jų veiklą siedami su Lietuvos nepriklausomybės siekiais[1]. Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtojai nagrinėjo mokyklų tinklą, pedagogų darbą Rusijoje pirmojo pasaulinio karo metais[2]. Šio straipsnio objektas – katalikų dvasininkai ir jų dalyvavimas LNKŠ veikloje, organizuojant paramą į Rusiją pasitraukusiam jaunimui.

Mokyklų evakuacija iš karo apimtų teritorijų

1914 m. pabaigoje vietose pradėti steigti draugijos skyriai, kuriems veiklos instrukcijas rengė energingi kunigai P. Dogelis, St. Šilingas, Vl. Jezukevičius bei  K. Olšauskas. Važinėjo po Lietuvos kaimus ir miestelius steigdami vietos skyrius ir susipažindami su  realia padėtimi. 1915 m. vasarą draugija jau turėjo 122 skyrius.

Kun. J.Bakšys su E. Vileišiene ypač rūpinosi našlaičiais: steigė vaikų prieglaudas, ieškojo jiems maisto, drabužių. Mieste našlaičių reikalus tvarkyti buvo labai sunku, todėl  viena prieglauda buvo įsteigta Rūdiškėse. Kun. J. Bakšys dažnai vykdavo į kaimus pas ūkininkus prašyti maisto: duonos, miltų, mėsos ir kitų aukų. Suaukotą maistą pats nešdavo ant pečių į prieglaudą. Vokiečiai pyko ir gąsdino, bet jis tiesiai jiems į akis sakė, kad tik dėl jų, vokiečių, tiek daug našlaičių ir moksleivių skursta.

Įsiliepsnojus karo veiksmams pirminiu uždaviniu tapo mokyklų evakuacija iš karo apimtų teritorijų. 1915 m. vasario mėn, vokiečiams užėmus Marijampolę „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis su mergaičių progimnazija persikėlė į Trakus. Iš Tatajanos fondo gautomis lėšomis buvo atidarytas bendrabutis, išrūpintos patalpos progimnazijai. Tačiau slenkant frontui iš Trakų teko trauktis, mokykla perkelta pradžioje į Sienną Mogiliovo gubernijoje , o vėliau į Tombovą.

Karo pabėgėlių, ypač jaunimo, susikaupimo centru tapo Vilnius. Mokyklų perkėlimu iš karo veiksmų apimtų teritorijų rūpinos LDNKŠ Centro komiteto narys kan. K. Olšauskas. Jis kreipėsi į Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direkciją, kad laisvas liaudies mokyklų mokytojų vietas pirmiausiai galėtų užimti mokytojai iš Suvalkų gubernijos, kad vakarais leistų organizuoti pabėgėlių vaikams pamokas. Draugijos nariai dvasininkai J. Bakšys, P. Dogelis (buvo šios organizacijos sekretoriumi, išvykus St. Šilingui į Rusiją),  Vl. Jezukevičius rūpinosi moksleivių apgyvendinimu steigė arbatines ir valgyklas.

Amžininkai prisimena Šv. Mikalojaus parapijos klebono, tuo metu jauno ir energingo kun.V. Jezukevičiaus iniciatyvas. Jo įrengta Šv. Mikalojaus parapijos salė tapo savotišku lietuviškos veiklos centru. Čia buvo švenčiamos įvairios šventės, čia rinkdavosi pasilinksminti jaunimas.

Susikaupus dideliam skaičiui pabėgėlių kunigai susirūpino tikinčiųjų religiniais poreikiais gimtąją lietuvių kalba. Tuo tarpu Vilniuje pamaldos vyko lenkų kalba. Lietuviai dvasininkai iš Vilniaus, Suvalkų ir Kauno gubernijų, karo metu gyvenę Vilniuje, kreipėsi į Vilniaus vyskupijos valdytoją prel. K. Michalkevičių, kad būtų nors viena Vilniaus bažnyčia paskirta moksleivių rekolekcijoms lietuvių kalba. Lenkų įtaka Vilniuje buvo tokia didelė, kad leidimo nepavyko gauti. Po kiek laiko į vyskupijos valdytoją asmeniškai kreipėsi kan. K. Olšauskas, o tai sukėlė dar didesnį lenkų nepasitenkinimą. Tačiau „kova buvo laimėta K. Olšausko strategijos ir ištvermės dėka‘‘- savo atsiminimuose rašė M. Yčas[3]. Pamaldos lietuvių kalba buvo leistos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bei kitose Vilniaus bažnyčiose.

                      1915 m. rugsėjo mėn. vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių susidarė du draugijos centrai. Vienas liko veikti Vilniuje, jam vadovo A. Smetona, o kita dalis persikėlė į Rusiją (Peterburgą, o nuo 1917 m. į Voronežą), kuriai vadovavo M. Yčas, vicepirmininkais buvo teisininkas P. Leonas ir kun. J. Jasienskis.

Frontui artėjant prie Vilniaus ir čia tapo nebesaugu. Draugijos Centro komitetas priėmė sprendimą evakuoti mokyklas į Rusijos gilumą. Kan. K. Olšauskas ir žinomi to meto pedagogai J. Vokietaitis ir J. Balčikonis išvyko ieškoti vietos lietuvių švietimo įstaigoms. Aplankė Orlovą, Smolenską, Kurską, Voronežą. Voroneže buvo palankiausios sąlygos, nes buvo pakankamai pastatų, kuriuos galima buvo išsinuomoti bendrabučiams ir mokykloms. 1915 m. rugpjūčio 2 d. prasidėjo mokymo įstaigų evakuacija. Draugijos Centro komiteto pavedimu ją organizavo kunigai K. Olšauskas ir P. Dogelis , pedagogai J. Balčikonis ir J. Vokietaitis bei daktaras A. Vileišis. LDNKŠ įgaliotiniu Voronže buvo paskirtas K. Olšauskas, o nuo 1916 m. rugsėjo 1d. kun. J. Jasienskis.  Jie buvo atsakingi už švietimo darbo organizavimą ir moksleivių bei pedagogų personalo aprūpinimą. 1915 m. rudenį Voroneže susikaupė iki 1000-1500 moksleivių ,pedagogų ir jų šeimų narių. Buvo įsteigta 10 bendrabučių, 1916 m. pradžioje juose gyveno apie 900 moksleivių. Naštaičiams vaikams  buvo įsteigta vaikų prieglauga, kurioje buvo apie 100 vaikų, jie lankė pradinę mokyklą.

LDNKŠ Jeroslavlio skyriui iki grįžino į Lietuvą vadovavo „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis, kuris rūpinosi pabėgėlių reikalais visoje Jeroslavlio gubernijoje. Tambovo skyriui vadovavo kun.V. Tautkevičius.

Savo atsiminimuose M. Yčas rašė, kad visoje Rusijoje buvo įsteigti 254 LDNKŠ skyriai, kurie teikė paramą daugiau kaip  200 tūkst pabėgėlių.

Mokymo  proceso  ir moksleivių aprūpinimo organizavimas Rusijoje

Dar iki karo lietuvių dvasininkija buvo išvysčiusi platų švietimo darbą, jų vadovaujamos „Saulės“ ir „Žiburio“ švietimo draugijos buvo įsteigusios pradinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų ir kt. švietimo įstaigų. Karo metais šį darbą tęsė. „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun.M. Gustaitis, įsikuręs Jeroslavlyke (buvo tame pačiame mieste įsikųriusios vyrų gimnazijos kapelionu) kartu buvo ir Tombove įsikūrusios mergaičių progimnazijos vadovu. Jam padėjo kun. Pijus Bielskus. Jeroslavlio LDNKŠ skyrius atidarė 4 lietuviškas pradines mokyklas Jeroslavlyje ir po vieą Rostove, Danilove, Čiobokore[4].

Voronežas Pirmojo pasaulinio karo metais tapo lietuvių švietimo židiniu. 1915 m. buvo atidarytos M. Yčo  berniukų ir mergačių gimnazijos. 1916m. pradžioje Voroneže jau veikė „Saulės“ draugijos parengiamieji kursai, pedagoginiai kursai, buhalterijos kursai, kiek vėliau buvo atidarytos dvi dviklasės pradinės mokyklos. Mokėsi jose apie 800 mokinių. 1917 m.- įsteigtas mokytojų institutas ir Liaudies universitetas. Vasarą buvo organizuojami vasaros kursai mokytojams. 1915-1917m. Voroneže  veikė daugiau kaip 10 lietuvių švietimo įstaigų. Jos apėmė praktiškai visas švietimo grandis: nuo pradinių mokyklų iki liaudies universiteto[5]. Katalikų dvasininkai dirbo ne tik organizacinį darbą, jie mokė tikybos, lotynų kalbos bei kitų dalykų, dirbo bendrabučių prižiūrėtojais. Kun.S. Baltrimas Jeroslavlio „Žiburio“ progimnazijos moksleiviams dėstė tikybą, lotynų kalbą, piešimą. dailyraštį, dainavimą, kun. J. Razumas dirbo Voroneže bendrabučio prižiūrėtoju.

Daug pastangų teko įdėti siekiant gauti leidimus mokykloms veikti, nes jos sudarė konkurenciją vietos mokykloms. Sudėtinga buvo gauti valstybinės mokyklos statusą. „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis kreipėsi į savo kolegas: Valstybės dūmos narį kun. J. Laukaitį, bei Peterburge gyvenantį kun. J. Vailokaitį. Bendrų pastangų dėka 1916 m. Žiburio mergaičių gimnazijos pažymėjimai buvo prilyginti valstybinių gimnazijų pažymėjimams, o 1918 m. 12 šios gimnazijos moksleivių gavo valstybinės mokyklos stastusą turinčius baigimo pažymėjimus, parašytus lietuvių ir rusų kalbomis, perryštus tautine juosta. Be to progimnazija išaugo iki gimnazijos, kurioje mokėsi 176 mokinės.

Karo pabėgėlių tarpe buvo įvairių pažiūrų žmonių. Ne visi moksleiviai ir mokytojai buvo uolūs katalikai. Dalis kunigų, skyrių vadovų buvo kritikuojami už per griežtą drausmę, reikalavimą visiems moksleiviams dalyvauti mišiose. Daug kritikos susilaukė Voronežo skyriaus vadovas K. Olšauskas, kai iš bendrabučio buvo pašalinti moksleiviai atsisakę dalyvauti kolektyvinėse moksleivių mišiose. 1916-1917 m .kūrėsi kairiųjų pažiūrų organizacijos, pasitaikydavo chuliganiškų išpuolių. Pvz. A. Sniečkus ( ilgametis LTSR komunistų partijos CK pirmasis sekretorius), priklausęs tuomet J. Janonio įkurtai visuomeninkų organizacijai, iš ketvirto aukšto K. Olšauską apipylė vandeniu.

1917 m.Voronežą pasiekė revoliucinės idėjos, prasidėjo demonstracijos. Moksleiviai atsisakė bendrabučių prižiūrėtojų ir tvarkėsi patys, moksleivių atstovai dalyvavo šalpos darbe. Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje situacija pablogėjo, LDNKŠ buvo laikoma priešiška jiems organizacija, o 1918 m. pradžioje M. Yčas, kun. J. Jasienskis, pedagogas J. Vokietaitis ir dar keli asmenys buvo suimti, o draugija uždaryta.

Dar 1917 pab. buvo svarstomas grįžimo į Lietuvą klausimas. Palankesnės sąlygos grįžimui atsirado pasirašius Rusijai separatinę Bresto taiką. Tuo klausimu dirbo speciali komisija : teisininkas M. Sleževičius, gydytojas E. Draugelis kun. J. Jasienskis ir kt. Birželio mėn daugiau nei 1300 moksleivių iš Voronežo dvi savaitės keliavę traukiniu, grįžo į Lietuvą.

Laikino gyvenimo vietoje kiekvienas moksleivis gavo pilną išlaikymą: maistą, drabužius, avalinę, knygas ir kt. M. Yča rašė, kad kas mėnesį komitetas iš valstybės biudžeto gaudavo po 50 tūkst. rub., be to gaudavo lėšų iš įvairių organizacijų. Bendrabučiuose gyvenusių moksleivių aprūpinimas vyko centralizuotai. Bendrabučiai buvo įrengti neblogai, tačiau ankštoki, lėšų moksleiviams būtinoms prekėms užteko. Buvo ir tam tikrų nesklandumų bei nesutarimų. Buvo skirtingų nuomonių dėl lėšų paskirstymo. Kun. J. Tumas rašė, kad gautos lėšos buvo labiau reikalingos valstybės atkūrimui nei suvalgymui. Teisininkas P. Leonas taikliai pastebėjo, kad „šelpimas yra toks bjaurus tą darbą dirbančiam dalykas, kad visuomet gali būti įtariamas ir apkaltintas šališkumu ar kita kuo“[6].

1924 m.į „Vilniaus žinių“ redakciją atsiųstame laiške Voronežo bendrabutyje gyvenęs moksleivis E. Staniulis rašė: savo akimis mačiau mokinius, kai negalėdami suvalgyti didelio kiekio duodamo geros rūšies pyrago, besimėtydavo[7].

Įdomumo dėlėi pateiksime Jeroslavlyje įsikurusios „Žiburio“ progimnazijos 1916-1918 m. gautų lėšų apyskaitą. Progimnazijai išlaikyti buvo gauta 32 664,83 rub., išleista: patalpų nuomai ir jų pritaikymui mokyklos reikmėms -2667,49 rub., inventoriui -747,63 rub., kurui ir šviesai -1208,10 rub., knygynui ir mokslo priemonėms -1067,43 rub., raštinei –276,17 rub., mokytojų algoms -26 338,56 rub., kelionės islaidoms -359,45 rub.[8] Prelinariais duomenimis progimnazijoje mokėsi apie 270 mokinių ir dirbo 8 mokytojai. Vadinasi vienam mokiniui teko beveik 121 rub.

Šalpos darbas komplikavosi, kai prasidėjus 1917 m. revoliucijai lėšu gavimas iš biudžeto buvo sustabdytas. Moksleivių ir mokytojų grįžimui iš evakuacijos buvo naudojamos lėšos surinktos Bažnytinės lietuvių dienos metu ir kt.

Išvados

Katalikų dvasininkai, turėdami šalpos darbo patirtį aktyviai dalyvavo LDNKŠ veikloje. Buvo šios organizacios steigimo iniciatoriais, dirbo jos sekretoriais, skyrių įgaliotiniais, evakuotų mokyklų vadovais, mokytojais.

Daugiau nuveikė organizuodami švietimą, ypač Voroneže, kuris karo metais tapo lietuvių švietimo centru. Čia buvo įsteigtos praktišklai visas švietimo grandis apimančios įstaigos: nuo pradinių mokyklų iki liaudies universiteto.

Rūpinimasis karo išblaškytu jaunimu, dažnai našlaičiais, buvo sudėtingas darbas. Karo pabėgėlių, moksleivių, bei mokytojų aprūpinimas vyko centralizuotai gaunant lėšas iš LDNKŠ. Šiame procese katalikų dvasininkai dalyvavo, kaip  skyrių įgaliotiniai, skirstantys paramą. Nepaisant kai kurių nesklandumų, galime teigti, kad darbas buvo organizuotas gerai, buvo sudarytos galimybės šimtams moksleivių tęsti mokslą, įsigyti išsilavinimą, o ateityje dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbe

Lietuvos edukologijos universitetas

dr.Vida Pukienė

 

 

 



[1] Bukaitė V. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006; Liekis A. Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996;  Bukaitė V. Kunigas Vladas Mironas Nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953.  Vilnius: Gilija, 2001,Vaitekūnas S. Justinas Staugaitis: vyskupas, politikas, tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas.Vilnius; Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011 ir kt.:

 

[2] Dromantienė L.Lietuvių pabėgėlių švietimas pirmojo pasaulinio karo metais: pedagogo Jono Murkos vaidmuo. Istorija.2004, nr.3, p.81-88;  Pukienė V. Voronežas – lietuvių švietimo židinys Pirmojo pasaulinio karo metais.Istorija. T.LXX.\70, 2008, p.17-20 ir kt.

[3] Pukienė V. Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija. Vilnius: LEU, p.78.

 

[4] Šapalas K. Žiburio draugija ir jos mokyklos. Marijampolė:Piko valanda, 2009, p.106-107.

[5] Pukienė V. Voronežas – lietuvių švietimo židinys Pirmojo pasaulinio karo metais.Istorija.T.LXX./70, 2008, p.17-25

[6] Pukienė V. Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija. Vilnius: LEU, p.85.

[7] Pukienė V. Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija. Vilnius: LEU. p.86.

[8] Šapalas K. Žiburio draugija ir jos mokyklos. Marijampolė: Piko valanda, 2009, p.389.

 

Nuotrauka: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto Vilniuje 1915–1918 m. sudėtis. Sėdi (iš kairės): kun. J. Kukta, E. Vileišienė, dr. A. Vileišis, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, J. Kymantas, D. Malinauskas, kun. J. Stankevičius. Stovi (iš kairės) A. Stulginskis, tarn. Jankauskas, kun. J. Bakšys, kun. V. Jezukevičius, J. Šernas, A. Žmuidzinavičius, M. Biržiška, kun. P. Dogelis, tarn. J. Siemaška ir kurjeris

Istorija Lietuva Miestai Naujienos Okupacija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra