Katalikų bažnyčios veržimasis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istoriko Arūno Streikaus knygą „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990)“.
Esame laisvi, šiek tiek atsigavome, todėl jaunas ir veržlus protas žvilgtelėjo į tamsų sovietų režimą, kuris lietuvių tautos tikėjimui visa savo valdžios jėga trukdė skleistis ir apskritai išlikti. Net ir Atgimimo metais mūsų iškankinta bažnyčia, tapusi viena iš svarbiausių katalikybės traukos centrų, bene labiausiai buvo nustumta į visuomenės egzistencijos pakraštį. Ne veltui tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas Algirdas Brazauskas per Atgimimo visuotinį suvažiavimą teikėsi grąžinti visų mūsų bažnyčių motiną Arkikatedrą tikintiesiems.Taip jis padėjo rinkti sau politinius dividendus ir ruošti savo partiją pergalei.
Knygoje panaudoti straipsniai iš “Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio”, taip pat iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinio “Genocidas ir rezistencija”. Leidinį parėmė dr. Algirdas Jakubčionis, dr. Vygintas Pšibilskis, dr. Regina Laukaitytė, prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Liudas Truska, prof. habil. dr. Mečislovas Jučas ir dr. vyskupas Jonas Boruta SJ.
Apie autorių
Arūnas Streikus gimė 1973 m. Rokiškyje. Ten baigė vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir įgijo istorijos specialybės magistro laipsnį. Vėliau doktorantūra, disertacija, mokslo laipsnis ir dėstytojo pareigos. Nuo 1995 metų taip pat dirba ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Pristatomoji knyga – šešerių metų mokslo tiriamosios veiklos rezultatas…
Knygos turinys
Kaip įprasta, kiekviena mokslinė knyga prasideda nuo pratarmės ir įvado. Autorius veikalą padalija į keturias stambias dalis: “Sovietų antibažnytinės politikos Lietuvoje prielaidos”, “Antibažnytinės politikos modelio paieškos Lietuvoje 1944–1949 metais, “Netvirta koegzistencija 1950–1964 metais” ir “Antibažnytinė politika iššūkio akivaizdoje 1965–1990 metais”. Pabaigoje – išvados, priedai, šaltiniai ir literatūra, sutrumpinimai bei asmenvardžių rodyklė…
Jėzaus Kristaus namų kryžiaus keliai per okupaciją
Nuoširdžios pastangos giliau apžvelgti sovietų valdžios Lietuvoje paraližuojančią antibažnytinę politiką buvo ir dar ilgai išliks. Derėtų išskirti tris darbų grupes: lietuvių išeivijos ir užsienio istorikų darbai, darbai, išleisti sovietinėje Lietuvoje ir posovietiniai, aiškiai analitiniai ir labai reikalingi rašytiniai pastebėjimai. Tik apie paskutinės grupės darbus galima kalbėti kaip apie istorinius ir svarbius tyrinėjimus, nes kituose ribotai panaudoti pirminiai istoriniai šaltiniai, kurie jų autoriams buvo neprieinami. Antai pirmasis Vakarus pasiekusią informaciją apie Bažnyčios padėtį iš okupuotos Lietuvos pateikė Juozas Vaišnora, pasirašęs J.Savojo slapyvardžiu. Autorius savo dėmesį nukreipė į postalininį laikotarpį. Greitai pasirodė Mato Raišupio apybraiža,kurioje pasakojama apie dvasininkų likimą sovietų Lietuvoje.Čia į rizikingą kovą su nebaudžiamu pragaro monstru stoja “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”. KGB išeina į atvirą dvasininkų, Lietuvos patriotų, medžioklę. Pasipylė trėmimai, kalėjimai ir aukos. Viena jų – kunigas Bronius Laurinavičius.
Teoriniai ir praktiniai tikslai
Arūnas Streikus pastebi ir Kęstutį Girnių, kuris nagrinėjo katalikybės ir nacionalizmo santykį, įrodinėdamas katalikybės ir lietuviškojo nacionalizmo suartėjimą sovietmečiu kaip to smurtinio laiko sąlygą. Regis, su tuo ir derėtų sutikti…
Šioje knygoje autorius aptaria sovietų režimo antibažnytinės politikos genezę, drąsiai nagrinėja 1944-1990 metais Lietuvoje kišimąsi į Katalikų Bažnyčios valdymą, jos nuolatinį varžymą ir kontrolę, ekonominį spaudimą bei dvasininkų represijas, išryškina antibažnytinės politikos pokyčius, apibūdina katalikų bažnyčios reakciją į suvaržymus bei atskleidžia sovietų valdžios institucijų požiūrį į antireliginės veiklos būdus ir skirtumus.
Kai įdėmiai skaitysite knygą…
23 puslapyje įsidėmėkite Karlo Markso nepopuliarius, ”poleminius” vadinamojo mokslinio materializmo žaidimus, pasisakant prieš religijas. Įsidėkite į atmintį bolševizmo ideologijos kūrėjo Lenino spekuliaciją. Kas tai iš tiesų? Ogi viso pasaulio bolševikai ginklu ir pragaištinga propaganda stengėsi sunaikinti visas religijas ir įkurti savąją – tikėti šviesiausiu rytojumi ir darbininkų bei valstiečių draugyste, aišku, be Dievo ir Tėvynės. Tai buvo labai gudri intervencija į žmogiškąją sielą. Ir plika kataliko akimi šiandien ir rytoj aiškėjo ir aiškėja, kad bolševikai,o vėliau komunistai dirbo savo naudai. Štai vienas iš svarbiausių faktorių, kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga,nes galop tokios “sąjungos” niekada ir nebūta. Be kita ko, Rusijos bolševikai turėję iš ko mokytis. Atsiminkime:carinė Rusija prieš žemaičių Kražių bažnyčią metė didelį kazokų būrį ir net panaudojo jėgą. Tai tik vienas pavyzdys, parodantis kaip caras bijojo Katalikų Bažnyčios, nes ten formavosi lietuvių nacija, ko ir nebūtina istorikams nutylėti. Todėl 1940 metais jau raudonajai Rusijos imperijai užgrobus Lietuvą, Religinių kultų reikalų taryba prie SSRS Ministrų tarybos (RKRT), NKVD, Valstybės saugumo ministerija, KGB, o ypač kolaborantai, ir konkrečiai Antanas Sniečkus nėrėsi iš kailio, kad įrodytų Stalinui ir jo sekėjams savo ištikimybę “pasaulinio komunizmo” grobuoniškam blefui
Pažiūrėkite į jų šėtonišką veidą, nusiraminkite ir ramiai nueikite į savo parapijos bažnyčią. Ten Jūs veik suvoksite, kad mūsiškė tauta XIX a. buvo atgaivinta bažnyčioje, o XX a. tarp dviejų kruvinų karų išsaugota po kryžiaus ženklu.
Tai šių eilučių rikiuotojas ir neiškentė…
Skaitydamas visuomenės, politikos ir kultūros žurnalą “Gairės” (2003 03 Nr. 3), aptikau kažkada bendraminčio Dobilo Kirvelio (11 p.) straipsnį ”Antanas Sniečkus ir Steponas Kairys”. Su Dievo pagalba netikėtai aptinku tokį vaizdelį. Antai ir jis:1939 metais Antanas Sniečkus, Kaune tupėjęs giliame pogrindyje ir pragaištingai dirbęs Sovietų Sąjungai, bet iš istoriko Juozo Jurginio sužinojęs apie savo idėjinio vado Zigmo Angariečio suėmimą Maskvoje ir uždarymą į Lubianką,pasiduoda smetoninei žvalgybai ir sėda į sunkiųjų darbų kalėjimą.Bet neilgam: 1941 metų birželį Antanas Sniečkus iš kalėjimo išleidžiamas ir Stalino emisarui Dekazonovui įsakius, pasirašo visus judo raštus, kurie, pasak Dobilo Kirvelio, leido išgyventi Antanui Sniečkui ir… Lietuvai. Tai ir iškertame iš lietuviško ąžuolo išvadą:Viešpatie, koks Tu esi atlaidus mūsų priešams, kurių vieną – Antaną Sniečkų – minėtas “Gairių” numeris beviltiškai mūsų nacijos istorijoje stengiasi bolševikiškai įšventinti. Bet Arūno Streikaus pateikti dokumentai ir analizė rodo kitką. Linkiu patikėti savimi…

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra