Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius – kunigas Pranas Račiūnas

Autorius: Data: 2012-03-27, 09:05 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Šiais metais minime legendinio Lietuvos katalikų pogrindžio periodinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 40-metį.

Šis 1972 m. Simne Sigito Tamkevičiaus iniciatyva pasirodęs leidinys keldavo daug problemų to meto sovietinės imperijos režimui, kuris tuo metu kaip tik ieškojo kompromiso su Vakarų demokratinėmis valstybėmis ir buvo pasirašęs žmogaus teisių susitarimus. Todėl žinios apie KGB represijas prieš tikinčiuosius, ypač pasiekiančios Vakarų pasaulio informacines priemones, transliuojamos ir radijo kanalais, buvo tikrai neparankios ir nenaudingos sovietų režimui. Ta proga norėčiau pristatyti vieną iš pogrindžio lietuviškos periodinės spaudos organizatorių – kunigą Praną Račiūną.

1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje gimė kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 m. įstojo į Marijonų vienuoliją. 1938-aisiais baigęs gimnaziją, lankė Marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. įšventintas kunigu. 1944 m. baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių apgynęs kanonų teisės licenciato laipsnį. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 m. paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos viešos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II Marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 m. darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950 m. nuteistas 25 metams lagerio.

Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kunigas Pranas Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Laikė šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 m., paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970 m. perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų (1), parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs kėravotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs rinkti senienų. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.

1980 m. kun. Pranas Račiūnas perkeltas į Alytų. Per pamokslus Alytuje jis nuosekliai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, nebodami represijų eidavo klausytis šio kunigo moksleiviai. Beje, kai paaiškėjo, kas klebonaus Alytuje, kad atvažiuoja kunigas su 30 000 knygų biblioteka, partkomas nuleido rankas. „Mes šito kunigo – neįveiksime“, – taip sakė patyrę nomenklatūrininkai privačiuose pokalbiuose ir savo pasitarimuose, iš kurių vis tiek nutekėdavo informacija.

Dar galima paminėti, kad jis šventoriuje atstatė varpinę, o metalą varpams sunešė parapijiečiai, atsiliepę į klebono prašymą.

Vos susikūrus Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei klebonas atėjo jau į antrą posėdį, sukeldamas tikrą audrą šalia Dailės mokyklos kitame pastate dirbusiems partijos komiteto klerkams. Jis iš karto tapo pilnateisiu iniciatyvinės grupės nariu, dažnai būdavo, kad klebono žodis tapdavo lemiamu ir galutiniu. Per pirmąjį Alytaus Sąjūdžio mitingą Dainų slėnyje klebonas P. Račiūnas sulaukė neregėtų iki tol Dzūkijos sostinėje ovacijų ir pritarimo. Kai jo kalbą sąjūdininkai iškabino savo stende miesto centre, net du kartus naktimis jį kažkas išdaužė ir mašinėle rašytą tekstą pavogė.

Klebonas pasižymėjo ypač subtilia tolerancija, jis suprato, kad tarp sąjūdininkų yra nepraktikuojančių katalikų, išsituokusių, komunistų, bet į visus žvelgė su supratimu ir vienijo vardan svarbiausiojo tikslo. Kai saugumiečiai prigąsdino visas Alytaus mašininkes, jog negalima spausdinti bet kokio teksto, kuriame parašytas žodis „Sąjūdis“ (nors vis tiek trys drąsios alytiškės to nepaisė), klebonas P. Račiūnas sąjūdininkams paskolino rašomąją mašinėlę, kad turėtų kuo rašyti tekstus į stendus, „Alytaus Sąjūdžio“ laikraštį, rezoliucijas, protestus ir pareiškimus tuometei valdžiai. Ne vienas sąjūdininkų posėdis prasitęsdavo klebonijoje, o apie savo muziejaus eksponatus kunigas kiekvienam aiškino kantriai ir jausdamas malonumą. Netgi laukiant blogiausio Dainuojančios revoliucijos posūkio buvo sutarta, kad Alytaus šv. Angelų bažnyčioje susitiks sąjūdininkai ir keisis informacija. Kunigas P. Račiūnas kiekvienam Alytaus Sąjūdžio Tarybos nariui padovanojo Austrijoje lietuviškai išleistą „Naująjį testamentą“. Klebonas pašventino Lietuvos Trispalves, iš kurių viena buvo iškelta virš Šaulių namų, o kita – virš naujosios miesto rotušės. Žmonių susirinko tiek, kad net netilpo į šventorių, iškilminga eisena driekėsi per visą Alytaus centrą, o partkomiečių šėliojimai po iškilmių jau negąsdino ne tik klebono, kuris niekada nieko nebijojo, ne tik sąjūdininkų, o ir visų alytiškių.

Kunigas P. Račiūnas buvo išrinktas į Alytaus Sąjūdžio Tarybą, o per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą – į Lietuvos Sąjūdžio Seimą. Jis tryško laime ir vos spėjo priiminėti sveikinimus, kai išgirdo žinią, jog grąžinta Katedra.

Kai klebonas, taip jį tuomet vadino visi alytiškiai, šventė 70-metį, Alytaus sąjūdininkai visą vakarą praleido klebonijoje, prie milžiniško dydžio torto, vis klausydamiesi, kalbėdami ir džiaugdamiesi, kad toks kunigas, vienuolis nuo pirmųjų posėdžių būna su jais, ir į jo nuomone visuomet galima pasiremti bei juo pasitikėti.

1990-aisiais, paskirtas Tabariškių parapijos klebonu, kartu rūpinosi ir Lietuvos žemės ūkio akademijos pastoracija, Ekonomikos fakultete dėstė krikščioniškąją etiką, dalyvavo akademijos kultūriniame gyvenime.

Savo surinktą etnografinę medžiagą 1992 m. perdavė LŽŪA muziejui. 2005 m. akademijoje buvo įsteigtas karjeros centras, kuriame kunigo P. Račiūno kolekcijos pagrindu įrengta senojo Lietuvos kaimo buities daiktų ekspozicija (2).

Kun. P. Račiūnas daug metų ėjo Lietuvos marijonų vienuolijos provincijolo pareigas. Mokėjo pagrindines Europos tautų kalbas, kurį laiką dirbo Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu. Kunigo veikla neapsiribojo tik savos parapijos gyvenimu. Kunigą ir vienuolį P. Račiūną kvietė į kitas parapijas sakyti pamokslų atlaiduose ir rekolekcijose, jis rūpinosi misijomis Ukrainoje, Armėnijoje, Vidurinėje Azijoje, Sibire, palaikė ryšius su Estijos ir Latvijos katalikais.

Nenuilstantis kunigas buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų, parengusios 25 kunigus. Sovietmečiu kunigystei kandidatus atrinkdavo ne Kauno kunigų seminarijos vadovybė, bet civilinės valdžios pareigūnai, stengęsi, kad į seminariją patektų kuo daugiau netinkamų kandidatų. Per KGB pareigūnai pirmiausia atkalbinėdavo, kad jaunuolis nestotų į kunigų seminariją, siūlydavosi padėti įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Nepavykus įtikinti, KGB stengdavosi tokį bent užverbuoti savo agentu. Todėl ir buvo įkurta slaptoji kunigų seminarija. Sovietiniams pareigūnams ji kėlė didžiulį susirūpinimą, nes kontroliuoti jos nesugebėjo. Valdžia slaptosios seminarijos veiklą stengėsi likviduoti pasitelkusi vyskupus ir net Vatikaną. Kai kurie vyskupai stengėsi net išgauti popiežiaus pritarimą dėl „katakombinės“ seminarijos uždraudimo. Tačiau popiežius rėmė kunigo P. Račiūno veiklą ir tokio sutikimo nedavė. Aišku, seminarijos slaptumą ilgai išlaikyti buvo sunku. Kunigaujant Palubiuose, kartą apsilankė nekviesti svečiai. Kun. Pranas atsakė diplomatiškai: „Jei ne aš ruošiu, ruoš kiti. Ruošdamas stengsiuosi nenuteikti jų prieš tarybinę santvarką“. Tą kartą svečiai numojo ranka ir išvažiavo. O slaptoji seminarija veikė toliau. Dideliu sukumu tapo tai, kad slapta įšventintas kunigas neturėjo nuolatinės darbo vietos. Tokiais atvejais važiuodavo į Sibirą, Armėniją. Pirmiausiai siųsdavo seseris vienuoles, jos pamokydavo vietinius žmones katekizmo. Vėliau atvažiuodavo kunigas – aprūpindavo Sakramentais. Kada atvažiuodavo moterys, saugumas mažiau kreipdavo dėmesį. Vienuolėms paruošus žmones tikėjimo dalykų, kunigas atvažiuodavo vakare. Per naktį jis klausydavo išpažinčių, krikštydavo, ryte aukodavo šv. Mišias ir išvažiuodavo.

Tik po kurio laiko saugumas susidomėdavo: „Kas čia pas jus buvo?“ – „Kunigas“. „Ką veikė?“ – „Krikštijo“. „Kur jis dabar?“ – „Išvyko“.

Nenorint turėti slaptų, saugumo nekontroliuojamų kunigų, valdžiai pamažu teko Kaune didinti kunigų seminarijos klierikų skaičių. Mat baimintasi pogrindinės katalikų bažnyčios išplitimo Lietuvoje.

Nuo 1976 m. kunigas P. Račiūnas palaikė ryšius su Vilniaus universiteto vadovybe. Kartkartėmis VU bibliotekai perduodavo vertingų ir retų leidinių bei rankraštinės medžiagos. 1989 m. VU bibliotekos Rankraščių skyriuje įkurtas Prano Račiūno asmens fondas (F 187). 1997 m., mirus kunigui P. Račiūnui, visas jo archyvas perduotas VUB RS. Šiame archyve tarp visų dokumentų buvo ir apie 1 000 egzempliorių pogrindžio leidinių (3).

Kunigo P. Račiūno pogrindinės spaudos rinkinį sudaro religinė ir pasaulietinė literatūra. Dauguma – religinio turinio. Rinkinyje yra ir pogrindžio periodinių leidinių: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Perspektyvos“, „Dievas ir tėvynė“, „Gyvoji bažnyčia“, „Kalba Motina“, „Meilės žodis“, „Polemika“, „Rūpintojėlis“, „Tautos ateitis“, „Tiesos kelias“ ir „Viltis“.

Daugelio originalių darbų nenurodomas autorius arba pasirašoma slapyvardžiu, asmenvardžio inicialais. Rinkinyje yra daugiau užsienio nei lietuvių autorių darbų. Beveik visi leidiniai yra mašinraščiai, daugiausia ne pirmi, o antri, treti ar kiti egzemplioriai. Taip pat yra leidinių, daugintų fotografavimo būdu ar dauginimo aparatais. Kalbine prasme ši spauda įvairi. Beveik visi pogrindžio leidiniai įrišti ar susegti į kartoninius ar polietileninius viršelius.

Užsienio spauda sovietmečiu patekdavo į Lietuvą įvairiais būdais: oro balionais, pašto siuntomis ir per keliauninkus. Kunigai Jonas Lauriūnas, Pranas Račiūnas ir kiti organizavo Vakarų ir Vidurio Europos šalyse išleistų knygų vertimą į lietuvių kalbą (4).

Šio pogrindžio spaudos rinkinio kaupimo ir saugojimo sąlygos bei aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Sovietinės valdžios metais dvasininkas negalėjo kaupti tokios literatūros, kuri atitiko jo pažiūras. Todėl kunigas P. Račiūnas, nuolat būdamas saugumo akiratyje, vengė laikyti savo namuose pogrindžio spaudą, o ypač periodinę. Slaptųjų leidinių P. Račiūnas gaudavo ir iš kitų kunigų. Tikriausiai jis turėjo ir savo paties rašytus ar verstus pogrindžio leidinius. Galbūt tik po 1990 m. pogrindžio spaudą kunigas P. Račiūnas laikė klebonijose, kuriose dirbo, nes visa archyvinė medžiaga buvo atvežta į VUB RS iš kunigo P. Račiūno klebonijos Tabariškėse (Vilkaviškio vyskupija).

Aš lankiausi muziejuje Tabariškėse ir mačiau etnografijos kolekciją, kuri laikyta dvaro rūmuose, o biblioteka – kitur. Bibliofilo bibliotekos durys buvo atviros visiems besidomintiems, bet leisdavo į namus išsinešti tik šiuolaikinius leidinius, senus galima buvo žiūrėti tik vietoje.

Per sovietų okupaciją Lietuvoje ypač didelį vaidmenį į atliko du periodiniai leidiniai – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir atgaivinta „Aušra“. Garsiojo pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“ atsiradimo pradžia buvo slapti Pietų Lietuvos kunigų susirinkimai. Per juos sutarta registruoti faktus, kaip katalikų bažnyčią Lietuvoje persekioja įvairiose vietovėse sovietiniai veikėjai, ypač parsidavę mokytojai. Vėliau ta informacija skelbta užsienio lietuvių laikraščiuose ir per įvairias užsienio informacijos priemones, ypač per Vatikano radiją. Tai bent iš dalies padėdavo tramdyti persekiotojus, kadangi jie nenorėdavo išgarsėti visame pasaulyje. Pareigūnai ėmė vengti žiaurių, net sovietiniams įstatymams prieštaraujančių išpuolių, kadangi gaudavo nurodymų net iš Maskvos nedaryti sovietų valdžią kompromituojančių išsišokimų. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, gąsdinusiu partijos veikėjus (5). „Kronikos“ leidėjai ir pagrindiniai platintojai buvo kunigai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Pirmasis „Kronikos” numeris pasirodė Simne (6). Leidėjams padėjo visas būrys kunigų, tarp kurių buvo ir Pranas Račiūnas. „Kroniką“ perspausdindavo įvairūs žmonės rašomomis mašinėlėmis, todėl išleisti didesnį tiražą buvo nelengva. Manoma, kad dalį savilaidos leidinių ar jų tekstų daugindavo ir platindavo patys skaitytojai (7).

1972–1988 m. iš viso ėjo 22 periodiniai pogrindžio leidiniai, iš kurių net 11-ka – katalikiški (8).

Kun. P. Račiūną ypač domino Rusijos carų ir sovietinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą, o reikėjo dirbti priešingą darbą. Idealu jam čia tapo vyskupas Motiejus Valančius, be galo aukšto lygio diplomatas, puikiai suvokęs, kad tokiam galingam režimui jėga priešintis neįmanoma, reikia ieškoti kitokių kelių. Tiesa, kai kurių savo meto veikėjų Valančius liko nesuprastas.

Panaši problema iškilo ir klebonui P. Račiūnui, kai 1976 m. gavo kvietimą dalyvauti Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Filadelfijoje. Ne vienas tuometis kunigas, kovojantis už bažnyčios teises, priešinosi. Vadovavosi tokia nuomone, kad kelionę galima pateisinti, jei kunigas Račiūnas ten viešai pasisakytų prieš sovietų valdžios vykdomą Lietuvos katalikų bažnyčios persekiojimą. Bet tokiu atveju šis jau nebūtų galėjęs grįžti į Lietuvą arba sugrįžusio lauktų naujas areštas ir bylos.

Per šią kelionę susitarta, kaip amerikiečių veikėjai galėtų padėti Lietuvos bažnyčiai. Nuo tada jie prisidėjo prie pogrindžio leidinių įvairiapusio rėmimo, „Kronika“ pradėta leisti įvairiomis svarbiausiomis užsienio kalbomis. Amerikos vyskupams nepatiko, kad „Kronikoje“ daug vietos skiriama nacionaliniams Lietuvos klausimams, o ne religijai. Todėl pasiūlyta leisti kitą periodinį leidinį. Kunigas Pranas Račiūnas kaip idealu vadovavosi ne tik Motiejumi Valančiumi, bet ir Jono Basanavičiaus „Aušra“, todėl grįžęs į Lietuvą nutarė atgaivinti „Aušrą“. Sutikęs S. Tamkevičių, P. Račiūnas išdėstė jam savo sumanymą ir perdavė kai kuriuos parengtus straipsnius. Kunigas S. Tamkevičius pritarė tam ir sutiko leisti „Aušrą“ šalia „Kronikos“. Taip tos pačios leidėjų grupės pradėta redaguoti ir leisti naujoji „Aušra“. Straipsnius leidiniui kunigas P. Račiūnas rašydavo Paluobių klėtelėje. Nuo penkto numerio leidimą Račiūnas patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Reikia stebėtis, kaip, esant tokiai daugybei saugumo užverbuotų agentų, jiems nepavyko surasti „Aušros“ redaktorių ir ją likviduoti. Išleistas 61 numeris. Tačiau „Aušros“ sukūrimas sutrukdė kunigui Pranui Račiūnui tapti vyskupu. Tais laikais Lietuvos vyskupus tvirtindavo saugumas ir Račiūno kandidatūra buvo atmesta, prisiminus jo sąsajas su „Aušra“. Atitinkamai klebonas P. Račiūnas ir kiti turiėję didžiulį autoritetą kunigai įtakodavo Lietuvos vyskupų skyrimus Vatikane, įspėdami popiežių, kokio kandidato negalima šventinti vyskupu.

Tačiau kun. P. Račiūno darbai buvo svarbesni, nei vyskupo pareigybė, kurios jam neteko turėti. Parengti leidiniai padėjo atkreipti daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir jos gyventojų beteisiškumą. „Kronika“ daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiu tarptautinės politikos veiksniu. Per visą okupacijos periodą sovietinei valdžiai taip ir nepavyko katalikų bažnyčios valdymo perimti į savo rankas. Pagrindinė priežastis – būtinybė SSRS pasauliui rodytis demokratine valstybe. Ne paskutinė priežastis – tai ir tokie dvasininkai kaip P. Račiūnas, kurių darbas rėmėsi žmonių drąsa. Daugybę gražių epitetų galima pritaikyti Pranui Račiūnui: dvasios fronto karys ir atgimimo šauklys (prof. Vytautas Landsbergis), katalikiškos veiklos strategas (dr. Mindaugas Julius Bloznelis) (9).

Reikia džiaugtis, kad ir po jo mirties kolekcija išsaugota ir prieinama visuomenei.

Literatūra:

1. Aleknavičius B. Lietuviškų klėtelių godos // XXI amžius. 2004. Nr. 25. P. 5, 7.

2. Žulys B. Lietuvos kaimo panorama // XXI amžius. 2005. Nr. 74. P. 1.

3. Padrėzaitė E. Pogrindžio spauda Vilniaus universiteto bibliotekos Prano Račiūno asmens fonde // Knygotyra. 2001. Nr. 37.

4. Kazakevičius A. Rusų išeivijos ir knygų mainų projekto literatūros platinimas Rytų Europoje 1950 – 1990 metais // Knygotyra. 2005. Nr. 44. P. 174–175.

5. Tamakauskas Z. “LKB kronikos” kelias // XXI amžius. 2007. Nr. 30. P. 4.

6. Kričenaitė V. Ką slėpė Simno bažnyčios altorėlis // Alytaus naujienos. 2007. Nr. 53. P. 6.

7. Kačerauskienė A. Savilaida – vienas garbingiausių XX amžiaus istorijos puslapių // XXI amžius. 2007. Nr. 10. P. 3.

8. Žulys B. Savilaida skleidė laisvės idėjas // XXI amžius. 2006. Nr. 21. P. 5.

9. Mirė kun. Pranas Račiūnas MIC (1919 – 1997) // Bažnyčios žinios. 1997. Nr. 16. P. 5.

Voruta. – 2012, bal. 14, nr. 8 (746), p. 14.

Voruta. – 2012, bal. 28, nr. 9 (747), p. 14.

Katalikų kunigai , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra