70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 m. rugpjūčio 14 d.
Paulius BIRGELIS, punskas.pl
(Tęsinys)
Saugumo pareigūnas taip pat pasisavino jaunesniojo leitenanto tarnybinį laipsnį ir pasiėmė „Parabellum“ modelio tarnybinį pistoletą. Tačiau nuteistasis E. Gorbal neatliko visos bausmės, kadangi Rajoninis karo teismas jam sutrumpino laisvės atėmimo laiką iki 6-erių metų – 1951 m. rugsėjo 1 d. saugumietis buvo paleistas į laisvę.
Taip pat skaitykite
Nusikaltimų lenkų tautai persekiojimo komisija nesugebėjo nustatyti likusių trijų UB pareigūnų tapatybių. Tuo tarpu įvykių liudininkės Onos Makauskienės[1] teigimu, kiti užpuolikai – tai Silwista, Warakomski, Puzinowski. Silwistą įvardija taip pat jos sūnus Jonas Algirdas Paransevičius. Iš senelių pasakojimų jis prisimena šį žmogų[2], kuris vėliau Seinuose turėjęs maisto parduotuvę.
Įvairūs buvo pokariu sugrįžusių Seinų ir Punsko krašto lietuvių likimai. Suvalkų apskrities teismas net ir valdžiai vykdant terorą ne visada veikė taip, kaip norėjo šalies vadovybė, gynė lietuvius, pripažindamas jiems nuosavybės teisę į 1941 metais iškeldinant paliktas sodybas. Tai kėlė Suvalkų administracinių organų nepasitenkinimą, buvo kreipiamasi net į generalinį prokurorą Varšuvoje, kad šis sustabdytų teismo sprendimus. Nepaisant įvairių pastangų lenkų valdžiai nepavyko įgyvendinti kitataučių gyventojų iškeldinimo plano ir išguiti visų lietuvių į Lietuvos TSR[3], o po 1950 metų (kai žmonės buvo vežami į Lenkijos vakarų žemes)[4] ji nustojo taikyti tokias žiaurias represijas Suvalkų krašto lietuvių atžvilgiu.
70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 m. rugpjūčio 14 d.
Lentų atidengimas
2015 metų rugpjūčio 14 dieną Petro Makausko ir jo artimųjų iniciatyva įvyko 70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimas jo gimtinėje Sankūruose. Prie gyvenamojo namo sienos pritvirtinta dvikalbė lentelė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Šioje sodyboje 1945.08.14 d. komunistinės Lenkijos saugumo pareigūnai (UB) nušovė Kastantą Paransevičių, gim. 1920 m. Mylėjau savo gimtinę“.
Susitikimo metu buvo prisiminti ir pagerbti visi Suvalkų krašto lietuviai, kurie negalėjo sugrįžti į gimtąją žemę dėl nepalankios politinės situacijos.
1941–1945 metų įvykiai atmintyje gyvi ir dabar. Ir dabar jaučiamos jų skaudžios pasekmės. Nuo 1994 metų Marijampolėje veikia „Sudūvos“ draugija, vienijanti vokiečių iškeldintus žmones bei jų palikuonis. Organizacijai priklauso 1500 narių, jų tikslas – „įamžinti dviejų okupantų susitarimu nuskriaustųjų žmonių atminimą ir ginti jų teises“[5]. Nuo 2002 metų draugijai pirmininkauja Birutė Kižienė. Deportacijos padariniai atsispindi net ir literatūroje, pavyzdžiui, poeto Albino Žukausko, kilusio iš Seinų krašto, Bubelių kaimo, kūryboje. Jo eilėraštis „Žvikeliai“ skamba tarsi malda nuniokotam po 1941 metų gyventojų iškeldinimo Žvikelių kaimui:
„Sudie, šventoji tėviške, jau nepasimatysime!
Visu balsu, lyg kam numirus, virkavo ir blaškės moterys,
O vyrų ašaros – bebalsės, drovios – ūsuose įstrigę suledėjo.
Paliko viską – namelius, sodus ir gandro lizdą.
Netrukus vėjai išpūtė ir išnešiojo pirkių šilumą,
Žmonių alsavimą, gyvybės kvapą.“[6]
Visa tai liudija, jog vis dar yra žmonių, neabejingų tėviškės ir jos žmonių likimui.
Šaltiniai:
Instytut Pamięci Narodowej, Oddziałowa Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu w Białymstoku, Postanowienie o umorzeniu śledztwa. Odpis, Sygn. Akt S 100/12/Zk. 2013 m. gruodžio 30 d. [Lietuviškas vertimas: Tautinės atminties instituto Nusikaltimų lenkų tautai persekiojimo komisijos sprendimas dėl tyrimo nutraukimo (dėl Kastanto Paransevičiaus nužudymo bylos)].
Sigitas Birgelis, „K. Paransevičiaus 70-ųjų žūties metinių minėjimas“,punskas.pl, 2015.
Sigitas Birgelis, „Kas ir kodėl nužudė Kastantą Paransevičių“, 1 d.,punskas.pl, 2015.
Sigitas Birgelis „Kas ir kodėl nužudė Kastantą Paransevičių“, 2 d.,punskas.pl, 2015.
Sigitas Birgelis „Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas“, punskas.pl, 2015.
Juozo Sigito Paransevičiaus (g. 1941 m.) 2016 m. vasario 3 d. pasakojimas.
Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė, Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma „Aušros“ leidykloje.
Genutės Kolienės (g. 1933 m.) 2016 m. sausio 12 d. pasakojimas.
www.draugijasuvalkija.lt.
Literatūra:
Burauskaitė Onutė, Suvalkų krašto lietuvių trėmimas, Punskas: „Aušros“ leidykla, 1997.
Makauskas Bronius, „Pokaris Sūduvoje“, Aušra, 1997, nr. 4, p. 22–24, nr. 5, p. 17–18.
Sidor Marek, „Apie lietuvių iškeldinimą iš Suvalkų krašto 1941–1949 metais“, Terra Jatwezenorum, t. 3, 2011, p. 284–293.
Tarka Krzysztof, Litwini w Polsce 1944–1997, Opole, 1998.
Vaznelienė [Burauskaitė] Onutė, „Lietuvių prievartinis iškeldinimas iš Suvalkijos pagal TSRS ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą“,Terra Jatwezenorum, t. 3, 2011, p. 278–283.
Rašinys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjo trečiąją vietą.
[1] Ona ištekėjo antrąkart už Petro Makausko.
[2] Apie įtariamuosius Kuzynowski, Łabanowski ir Wereszczyński Jonas Algirdas Paransevičius nieko nėra girdėjęs, NLkTPK, p. 3.
[3] Sovietų Sąjungai buvo naudinga, kad lietuviai gyveno Suvalkijoje. Tokiu būdu tarybiniai pareigūnai be didesnių problemų galėjo stebėti lietuvių partizaninius tinklus Lenkijoje, Juozo Sigito Paransevičiaus 2016 m. vasario 3 d. pasakojimas.
[4] 1950 lapkričio viduryje prekybiniais vagonais iš Trakiškių Ščecino link buvo išvežta apie 90 žmonių. Iškeldinti į Lenkijos gilumą lietuviai galėjo sugrįžti į gimtinę tik 1956 metais, kai Lenkijos jungtinės darbininkų partijos lyderiu tapo Władysław Gomułka, Juozo Sigito Paransevičiaus pasakojimas.
[5] Žr. www.draugijasuvalkija.lt.
[6] Albinas Žukauskas, „Žvikeliai“, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius: „Vagos“ leidykla, 1986, p. 74–75.
