Pagrindinis puslapis Europa Seinų - Punsko kraštas Kastantas Paransevičius – nužudytas ant gimtųjų namų slenksčio (1 dalis)

Kastantas Paransevičius – nužudytas ant gimtųjų namų slenksčio (1 dalis)

www.photography.lt. Iš serijos “Lietuva tremtyje”. Imperijos paminklas.

 Paulius BIRGELIS, punskas.pl

(Apie ištremtus ir sugrįžusius į Suvalkų kraštą SSRS ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimo kontekste)

Šiais laikais, kai naujieji technologiniai išradimai atlieka vis didesnį vaidmenį net ir nuošaliausiuose pasaulio kampeliuose, o paprasti žmonių pokalbiai tampa vis lėkštesni, gana sunku yra suvokti tėvynės svarbą. Dėl globaliu mastu vykstančių nutautėjimo procesų prarandame neįkainojamą ryšį su gimtine, pradedame vertinti abejotinas vertybes, kurių reikšmės patys iki galo nesuprantame. Tokių dilemų neturėjo Punsko ir Seinų krašto gyventojai Antrojo pasaulinio karo metu. Gimtinė, gimtieji namai jiems reiškė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir susijusius su ta vieta kultūros elementus: praeities atsiminimus, tautosaką, materialinį ir dvasinį paveldą. Toks glaudus ryšys su tėviške ne kartą privertė šio krašto lietuvius dėl jos aukotis. Tie, kurie nepaisydami lenkų valdžios atstovų nurodymų išsikelti nenorėjo palikti savų sodybų, rizikavo gyvybe. Iš tikrųjų šie žmonės neturėjo kitos išeities – gyvenimas toli nuo gimtinės jiems buvo neįsivaizduojamas, nepriimtinas ir nepakeliamas.

1945 m. su dilema – rizikuoti ar antrąkart nuolankiai išsikelti, paliekant visą tėvų užgyventą materialinį ir dvasinį turtą – susidūrė ir Kastanto bei Onos Paransevičių šeima iš Sankūrų kaimo. Nepaisydami lenkų (vokiečiai iš šiaurės Lenkijos pasitraukė 1944 m.) saugumiečių grasinimų, jie pasiryžo likti Sankūruose. Jų sąmonėje dar atvira ugnimi degė žaizdos dėl 1941 m. įvykių, kuomet buvo vykdomas priverstinis gyventojų iškeldinimas iš Suvalkijos (kaip ir iš Mažosios Lietuvos) į Lietuvą. III Reicho įgyvendinta deportacija apėmė beveik 80 proc. Punsko ir Seinų krašto lietuvių, dar daugiau žmonių patyrė didelių moralinių bei materialinių nuostolių.

Kastantas Paransevičius

Kastantas Paransevičius

Stebint, kaip Hitlerio valdoma šalis elgėsi su pavergtomis tautomis[1], stengdamasi jas germanizuoti ir ateityje tose teritorijose sukurti didelę vienatautę valstybę, vargu ar Suvalkų trikampio gyventojai galėjo išvengti iškeldinimo. Vokietijos tikslai pasireiškė dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai ji susitarė su Sovietų Sąjunga dėl teritorinių mainų (1939 m. rugpjūčio 28 d.). Tuomet vokiečiai išsižadėjo pretenzijų į Lietuvos žemes, anksčiau jai priskirtas Ribentropo-Molotovo paktu, tačiau į savo įtakos sferą įtraukė dalį pietinės Suvalkijos. Nors kurį laiką prasidėjus karui šiame krašte nebuvo jokių valdžios organų, galiausiai Punsko ir Seinų kraštas buvo prijungtas prie Gumbinės regencijos ir atsidūrė hitlerininkų rankose. Kai spalio 13 d. čia atsikėlė Vokietijos valdžios atstovai, jie pradėjo elgtis taip, tarsi būtų namie. Agresyvioji atėjūnų tvarka ilgainiui diskriminavo čia gyvenančius žmones. Ypatingai liūdnas turėjo būti žydų likimas – jie pirmieji patyrė vokiečių žiaurumą. Apie 300 izraelitų buvo priverstinai iš čia iškeldinti vien 1939 m. spalio 28-ąją[2]. Tačiau Suvalkijos žmonių nuolatinis persekiojimas turėjo dar tik prasidėti. Siekdami paversti Suvalkų kraštą visiškai vokišku regionu, hitlerinės Vokietijos delegatai nusprendė dar kartą vykdyti derybas su SSRS.

Kaune Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybių atstovai (Vilhelmas Nėldekė bei Nikolajus Georgijevičius) 1941 m. sausio 10 d. pasirašė sutartį, kuria abi šalys įsipareigojo iškeisti nepageidaujamus piliečius: į LTSR turėjo būti deportuoti Suvalkų bei Klaipėdos krašto lietuviai, o į Hitlerio imperiją sugrįžti Lietuvos teritorijoje gyvenantys vokiečiai. Totalitarinių valstybių delegatai nustatė du iškeldinimo kriterijus – pilietybę ir tautybę, pabrėždami, jog gyventojų persikėlimas yra geranoriškas, todėl buvo siūloma vengti įvairių smurto priemonių[3]. Iš tikrųjų šių nuostatų Vokietija niekada nepaisė. Vokiečiams svarbiausia buvo viską atlikti kuo greičiau – „lietuvių problemą“ jie norėjo išspręsti iki kovo mėnesio pabaigos, tai yra ne visai per du mėnesius.

Iš pradžių, siekdama be didesnio vargo atsikratyti gausybės žmonių, vokiečių valdžia agitavo Suvalkų krašto kaimų gyventojus geranoriškai išvykti į LTSR, platino atsišaukimus rusų ir lietuvių kalbomis. Juose buvo deklaruojama, kad kiekvienas žmogus nuo 16 metų gali laisvai apsispręsti dėl savo ateities:

„Pradedamas vykdyti gyventojų kėlimas į savo tėvynę. Kėlimas vykdomas pagal gyventojų norą. Kiekvienas pilietis, sulaukęs 16 metų, gali laisvai pasirinkti, ar jam važiuoti su šeima, ar be jos, ar visai nevažiuoti į tėvynę.“[4]

70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 metų rugjūčio 14 d.

70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 m. rugpjūčio 14 d.

Tarp vokiečių vyravo įsitikinimas, jog šio krašto lietuviai nori grįžti į sovietų pavergtą Lietuvą, todėl jie bus linkę palikti savo ūkius. Be to, ne tik III Reicho atstovai skatino keltis Punsko ir Seinų krašto žmones į Lietuvą. Šiuo tikslu į lietuviškus valsčius atvyko ir LTSR atstovai, žadantys kaimų gyventojams žymiai geresnius ūkius kitoje sienos pusėje, o Suvalkuose, Seinuose ir Punske buvo įsikūrusios net repatriacijos komisijos. Išsikelti dažniausiai norėjo neturtingi ūkininkai. Turtingieji vengė vykti, nes pasiimti su savimi galima buvo tik vieną vežimą, pakinkytą dviem arkliais, vieną karvę, dvi kiaules, 10 paukščių, 3 avis ar ožkas, 250 kilogramų žemės ūkio produktų, 2 kg riebalų vienam asmeniui[5]. Ūkininkų paliekamą nekilnojamąjį turtą (sodybas ir žemę) turėjo perimti valdžia.

Kėlimosi į Lietuvą nuostatai nepaskatino žmonių masiškai emigruoti, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad išsikelti turės ne tik norintys, bet  v i s i  Suvalkijos lietuviai. Tai kėlė didžiausią gyventojų nerimą ir baimę:

„1941 sausio mėnesį iš Lietuvos į Punską atvažiavo delegacija. Ragino lietuvius vykti į Sovietų Lietuvą. Kas atsisakė išvykti, [tuos – P. B.] vokiečiai sodino į kalėjimą. Iš kalėjimo paleisdavo pasirašiusius išvykti. Sklido propaganda: kaip išvažiuos delegacija, pasilikusius lietuvius vokiečiai išmes iš namų, išveš į darbus. Dauguma lietuvių spaudimo neatlaikė, išvyko į Lietuvą. Punske, Seinijoj sumažėjo lietuvių. Liūdna buvo mums, pasilikusiems, vakarais baidė išvykusių kaimynų juodi langai be žiburėlių. Vėjas daužė tuščių sodybų neuždarytus vartus, staugė šunys, pabėgę nuo šeimininkų ir sugrįžę į namus. Mano kaime gyveno 24 gyventojai, liko septyni.“[6]

 (Bus daugiau)

Rašinys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjo trečiąją vietą.


[1] Adolfas Hitleris siekė prijungti prie Vokietijos kitų šalių (Lenkijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Lietuvos) vokiečių gyvenamas teritorijas, žr. Onutė Burauskaitė, Suvalkų krašto lietuvių trėmimas, Punskas: „Aušros“ leidykla, 1997, p. 17.

[2] Onutė Vaznelienė, „Lietuvių prievartinis iškeldinimas iš Suvalkijos pagal TSRS ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą“, Terra Jatwezenorum, t. 3, 2011, p. 278.

[3] Plg. Marek Sidor, „Apie lietuvių iškeldinimą iš Suvalkų krašto 1941–1949 metais“, Terra Jatwezenorum, t. 3, 2011,  p. 288.

[4] Onutė Vaznelienė, „Lietuvių prievartinis iškeldinimas iš Suvalkijos…“, min. veik., p. 279.

[5] Ten pat, p. 279.

[6] Žr. Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė, Prisiminimai (rankraštis), p. 27–28. Rankraščio kopija saugoma „Aušros“ leidyklos archyve. 2016 m. šie prisiminimai bus išleisti atskira knyga.

Naujienos iš interneto