Kas yra bendrinė kalba?

Autorius: Data: 2011-03-16 , 10:07 Spausdinti

Kas yra bendrinė kalba?

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Pasitaikė ne viena proga įsitikinti, kad daug kas – ne vien paprasti žmonės, bet ir diplomuoti filologai – turi gana netikslų supratimą apie bendrinę kalbą.

Kas tai per kalba, kokios jos funkcijos, kaip ji atsiranda ir kuo ji svarbi visuomenei? – štai klausimai, kuriuos derėtų kiekvienam jos vartotojui išsiaiškinti.

Kalba ir jos atmainos

Kad teisingai atsakytume į minėtus klausimus, pirmiausia turėtume suvokti, jog kiekviena kalba iš tikrųjų yra abstrakcija, didelės jos atmainų įvairovės apibendrinimas. Kada mes sakome lietuvių kalba, sąmoningai ar nesąmoningai nekreipiame dėmesio į gausybę lietuvių kalbos „kalbų“. Juk skirtingai šneka kokia močiutė, gimusi ir augusi, sakykim, Luokėje (Telšių raj.) ir močiutė iš Marcinkonių (Varėnos raj.). Abi jos kalba lietuviškai – lietuvių kalba, bet gali būti, kad susitikusios nė nesusišnekėtų ar bent sunkiai viena kitą suprastų. Kadaise Vytautas Didysis, kurio tėvas Kęstutis tikriausiai kalbėjo kitaip, negu motina Birutė, kilusi iš Palangos, protestuodamas dėl imperatoriaus Zigmanto sprendimo atiduoti Žemaičius kryžiuočiams, jam rašė: „Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati Lietuva, nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba“. Vytauto būta kur kas įžvalgesnio kalbininko už kuriuos ne kuriuos žemaičius, kurie įrodinėja, kad jų krašte vartojama ne lietuvių kalba. Tačiau, norėdamas būti visiškai tikslus, Lietuvos valdovas turėjo sakyti, kad Žemaičiuose kalbama lietuvių kalbos atmaina – lietuvių kalbos tarme.

Vargu ar rasis pasaulyje kalba, kuri neturėtų šiokių ar tokių atmainų. Nebent tą kalbą vartotų vienui vienas žmogus. Jau ankstyvoje kalbos raidoje pačios pirmosios atmainos buvo tam tikroje teritorijoje susidariusios tarmės, t. y. tarptautiniais žodžiais tariant, teritoriniai dialektai. Stambesni teritoriniai dialektai, patys nebūdami visiškai vieningi, dažnai kartu būdavo tolygūs gentiniam arba etniniam dialektui. Ypač ryškus savitas gentinis dialektas, išlikęs iki šių dienų, gerokai sustiprina tam tikros teritorijos dalies istorinę, kultūrinę, ekonominę ir politinę skirtybę. Toji skirtybė kartais, esant tam tikroms sąlygoms, gali tiek nutolinti beveik ta pačia kalba kalbantį etnosą, kad jis gali suskilti į dvi atskiras tautas. Tokį pavyzdį mums duoda Jugoslavijos tautų likimas.

Ilgainiui, pasidarius tautos gyvenimui sudėtingam ir įvairiam, kalboje formuojasi vadinamieji socialiniai, arba profesiniai, dialektai, kuriems priklauso ir neigiamai vertinami žargonai (pavyzdžiui, vagių, elgetų, narkomanų, jūrininkų). Socialiniai dialektai skiriasi nuo teritorinių dialektų: jie nesusiję su teritorija, jiems nebūdinga savita fonetika ir gramatikos sistema. Profesiniai dialektai skiriasi iš visos kalbos daugiau ar mažiau savavališkai varijuojamomis žodžių ir posakių reikšmėmis, paprastai perkeltinėmis, taip pat skoliniais iš kitų kalbų.

Kalbos atmainų integracija

Teritorinių ir socialinių dialektų radimasis ženklina kalbos skaidimąsi, diferenciaciją, skirtingą išorinių veiksnių poveikį tam tikrose kalbos dalyse. Tačiau beveik vienu metu veikia ir priešinga kalbos raida – vyksta integraciniai procesai – įvairių tarmių liejimasis, jungimasis, bendrėjimas. Šiame procese dažniausiai ima dominuoti viena kuri tarmė, o kitos tarmės užleidžia jai vietą ir net išnyksta. Tokį procesą mums ryškiai atskleidžia senoji graikų kalba, kuri iš karto pasižymėjo teritorinių dialektų gausa.  Tą gausą lėmė geografinė aplinka ir vienos centralizuotos valstybės nebuvimas. Visiems graikams bendri religiniai ir kartu kultūriniai centrai, ypač VIII a. prieš Kr. prasidėjusios reguliarios olimpinės žaidynės davė paskatų eiti prie bendrinės kalbos. Iki V a. prieš Kr. tarmių vartosena buvo susijusi su literatūros žanrais. Paskiau, kylant Atėnų ekonominei, karinei, politinei ir kultūrinei galiai, Antikos tarmės pagrindu susiformavo graikų literatūros bendroji kalba, vadinamoji koinė (gr. koinē – bendroji). Ji įsiviešpatavo po IV a. pr. Kr. visur, kur buvo vartojama graikų kalba. Šia graikų kalbos atmaina parašytas net Naujasis Testamentas. Koinė gyvavo Romos imperijoje iki IV a. po Kristaus. Bizantijoje ji vartota bene dar iki XII amžiaus.

Pagrindinius graikų koinė formavimosi ir funkcionavimo bruožus vėliau kartojo Europoje ir kituose žemynuose susidariusios bendrinės kalbos. Jos vadinamos įvairiai. Daugumai jų būdingas pavadinimas, kurio pagrindu eina, skirtingai nuo koinė, žodis, reiškiantis arba vartojimo sferą literatūrą, arba ypatybę, kad toji kalba fiksuojama raštu. Antai romanų kalbose paplito terminai su žodžiu literatūra, pvz., pr. langage littéraire, isp. longue literaria, it. lingua letteraria. Anglai taip pat vartoja terminą literary language. Sekdami šių kalbų pavyzdžiu, taip pat bendrinę kalbą vadina ir kitos kalbos: rus. literaturnyj jazyk, lenk. literacki język, latviai – literārā valoda ir t.t. Tuo tarpu vokiečių kalboje paplito pavadinimas su elementu, reiškiančiu raštą – Schriftsprache (t.y. rašto kalba). Šiuo pavyzdžiu pasekė čekų ir slovakų kalbų spisovny jazyk. Serbų kalboje vartojamas terminas knyginė kalba (lietuviškai parašytume – knijževan jezik). Paskutiniu metu ėmė plisti pavadinimai su pažyminiu standartinė – standartinė kalba. Ne vienoje kalboje šiam reikalui vartojami keli terminai.

Lietuvių kalbininkai šiai kalbos atmainai vadinti sukūrė gana daug visokių terminų. Jų visų apžvelgti čia nėra prasmės. Iki kokių 1927 metų labiausiai paplitęs buvo Jono Jablonskio teiktas vartoti terminas rašomoji kalba. Tais metais Pranas Skardžius, pasirėmęs tuo, kad lietuvių kalboje šalia kokybinių būdvardžių (pvz., rūgštus) rūšiai žymėti dažnai sudaromos tos pačios šaknies santykinis būdvardis (pvz., rūgštinis) ir kad gyvojoje kalboje esama tokios poros bendras ir bendrinis (bendra pieva, bendrinė pieva), pasiūlė vartoti terminą bendrinė kalba. Jis tiksliausiai nurodytų šios atmainos paskirtį: tai kalba, kuri bendra visų tarmių žmonėms. Terminas rašomoji kalba kartu su terminu šnekamoji kalba vartotinas bendrinės kalbos rūšims žymėti. Pasiūlymas buvo visai vykęs, todėl P. Skardžiaus teikiami terminai įsigalėjo. Prie to galėjo prisidėti dar graikų kalbos koinė ir vokiečių Gemeinsprache pavyzdys (gemein – bendras).

Bendrinės kalbos sąvoka vartota iki 1951 m. pabaigos, kada, taikantis prie rusų kalbos, buvo įvestas terminas literatūrinė kalba. Jis buvo daugiareikšmis ir todėl nepatogus: bendrinės kalbos būta parankesnės. Tad po 1970 m., kiek atlėgus režimui, iš lengvo ėmė grįžti P. Skardžiaus terminas, kuris dabar yra visiškai įsigalėjęs.

Bendrinės kalbos ypatybės

Kaip absoliučiai daugumai bendrinių kalbų, ir lietuvių bendrinei kalbai būdinga, kad jos pagrindą sudaro viena tarmė. Esama vienos kitos bendrinės kalbos, suplakusios, suderinusios dvi ar net kelias tarmes. Antai patys lenkų kalbininkai nesutaria, kur susiformavo jų bendrinė kalba. Vieni sako, kad Mažojoje Lenkijoje (istorinė sritis Vyslos aukštupyje ir vidurupyje, centras Krokuva), kiti – kad Didžiojoje Lenkijoje (šalies šiaurėje, centras Gneznas).

Jonas Jablonskis savo 1901 m. išleistoje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ labai aiškiai nusakė, kad lietuvių bendrinė kalba (tada rašomoji kalba) turinti remtis viena tarme: „šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama“. Šitą savo apsisprendimą, kuris prieštarauja siūlymui derinti visas tarmes, kalbininkas grindė tuo, kad „rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia-norint viena tarmė“. Pagaliau vienatarmė bendrinė lietuvių kalba iš tikrųjų beveik dvidešimt metų, pradėjus 1883 m. eiti „Aušrai“, jau viešpatavo lietuvių spaudoje ir net švietime.

Lietuvių bendrinę kalbą sieja su kitomis pasaulio bendrinėmis kalbomis taip pat tas bruožas, kad ji atsirado sąmoningomis ir tikslingomis atskirų veikėjų ar jų grupės pastangomis, šiuo atveju „Aušros“ leidėjų valia. Bendrinės kalbos dažniausiai yra „dirbtinės“, visuomenei „primetamos“. Užtat kas ne kas tuos bendrinių kalbų kūrėjus kaltina savivaliavimu ar diktatūra. Neneigiant galimo vieno kito subjektyvaus tvarkybos atvejo, kokio neišvengia nė viena žmonių veiklos sritis, bendrinių kalbų, taip pat ir lietuvių bendrinės kalbos, „konstravimas“ ir tolesnė tvarkyba vyksta vadovaujantis gana objektyviais principais. Toji tvarkyba paprastai apibūdinama dviem terminais. Iš jų nuo seno plačiai vartojamas pasakymas – bendrinės kalbos norminimas. Rečiau vartojamas ir terminas – bendrinės kalbos normų kodifikacija. Taigi vieniems kalba yra sunorminta, kitiems – kodifikuota.

Kalbotyroje turime neginčijamą teiginį, kad kiekvienai kalbos atmainai – tiek bendrinei kalbai, tiek tarmėms ir net socialiniams dialektams – būdinga normų sistema arba, galėtume sakyti, tam tikrų dėsnių ar taisyklių kompleksas. Tos normos slypi pačioje atmainoje, jų niekas paprastai neprimeta. Todėl pasakymas, kad kalbininkai ar kas kitas normina bendrinę kalbą turėtų būti suprantamas ne kaip išgalvotų normų teikimas, bet kaip kalboje esančių normų atskleidimas ir atranka. Visai tikra, kad kalboje tam pačiam reiškiniui esama ir kelių normų, kurių vertė nėra vienoda. Apie vidines kalbos normas savais žodžiais yra kiek užsiminęs minėtos gramatikos „Prakalboje“ net Jonas Jablonskis: „Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti“. Šiame pasakyme žodis įstatymas tolygus žodžiams dėsnis, taisyklė, taigi ir žodžiui norma. Savo nuostatą kalbininkas vėliau yra ne sykį kartojęs straipsniuose ir kitose gramatikose.

Kalbos specialistas, išaiškinęs vidines kalbos normas, arba dėsnius, paprastai jas kokiu būdu paskelbia visuomenei. Ilgainiui atsiranda net institucijų (komisijų, komitetų, akademijų), kurios kalbininkų nustatytas normas daugiau ar mažiau įsakmiai teikia vartoti. Visuomenė dažniausiai paklūsta kalbininkų ir institucijų rekomendacijoms. Šis normų teikimas vadintinas kodifikacija. Kalbos tvarkyboje kartais kodifikacija sunkiai skiriama nuo normos kūrimo. Tačiau iš principo taip derėtų daryti.

Taigi bendrinės kalbos normos iš tikrųjų kodifikuojamos. Kodifikacijos terminas paimtas iš teisės mokslų, kur kodifikacija reiškia įstatymų sisteminimą ir jungimą į visumą. Kalbotyroje kodifikacija kokiu aktu įtvirtina ir atrenka tam tikras anksčiau atsiradusias kalbos ar jos atmainos normas. Kalba šiuo atžvilgiu kiek primena teisę, kur taip pat susiduriama su teisės normomis, kurios nėra įstatymiškai, raštu patvirtintos, kaip, pavyzdžiui, paprotinės teisės normos. Teisėje paprotinės teisės normos tolygios kalboje tarmių normoms. Taigi bendrinė kalba nuo kitų kalbos atmainų skiriasi ir tuo, kad ji yra kur kas labiau išplėtota, tenkinanti visas tautos ar valstybės gyvenimo sritis: mokslą, švietimą, meną, visokias socialines sritis. Bendrinė kalba  ilgainiui išsiugdo savo vidines, gana subtilias atmainas – stilius. Jų neturi tarmės, nors ir jose galima įžvelgti tam tikrų užuomazgų ar pradmenų, rodančių kalbėtojų pastangas parinkti priderintų prie aplinkos, prie klausytojų raiškos priemonių.

Iš pradžių lietuvių bendrinės kalbos stilistiniai skirtumai nebuvo ypač pabrėžiami – labiausiai rūpintasi kalbos taisyklingumu. Vėliau jie kaskart aiškiau buvo suvokiami ir į juos imta atsižvelgti. Jau J. Jablonskis, 1926 m. polemizuodamas su Vincu Krėve, pareiškė: „dramos didvyris ar apysakos filosofas, dėstąs mokslo dalyką humanitarams arba kitų rūšių mūsų studentams, negali, žinoma, taip pat kalbėti dramoj ar apysakoj, kaip jose kalba skeryčiojąs su šluota kiemo sargas arba paprastas darbininkas“. Vis dėlto turėjo praeiti beveik penkiasdešimt metų, kol pasirodė Juozo Pikčilingio dviem tomais kapitalinis veikalas „Lietuvių kalbos stilistika“ (1971 ir 1975 m.), kur išsamiai išnagrinėti lietuvių kalbos lingvistiniai stiliai ir apibūdintos jų vartojimo sritys bei ypatybės.

Šiuo metu mūsų kalbininkai, stiliaus specialistai, kalba apie penkis funkcinius stilius: meninį (beletristinį), publicistinį, mokslinį, kanceliarinį (oficialųjį, dalykinį) ir buitinį (šnekamąjį). Didžiausias kalbos mokėjimas rodomas tada, kai sugebamam naudotis stilių teikiamomis galimybėmis. Suvokus skirtingus stilių tikslus ir poreikius, darosi laisvesnės rankos naudotis visais kalbos resursais, dingsta baimė tinkamoj vietoj pasakyti tarmybę ar tuo labiau smerkiamą barbarizmą. Stilistinė kalbos reiškinių diferenciacija daro kalbą lanksčią ir raiškią.

Taigi bendrinė kalba visas kitas atmainas lenkia turtingumu, raiškos priemonių gausa, jų diferencijuotumu ir tikslumu. Jos normos, būdamos kodifikuotos, palyginti pastovios. Bendrinė kalba kartu labai jautriai reaguoja į gyvenimo pokyčius. Jai nė iš tolo galimybėmis dalyvauti kultūros, mokslo ir socialinio gyvenimo srityse neprilygsta jokios kitos kalbos atmainos. Bendrinė kalba universali, tarmės ir socialiniai dialektai – specializuoti, riboti. Iš čia eina bendrinės kalbos prestižas. Ji prestižinė kalbos atmaina. Ji tautos kalbos fasadas.

***

Apžvelgę svarbiausias bendrinės kalbos ypatybes, skiriančias ją nuo kitų kalbos atmainų, dabar galime apibrėžti, kas yra bendrinė kalba. Taigi lietuvių bendrinė kalba – įvairiausiai ir plačiausiai vartojama, turtingiausia raiškos priemonių, stilistiškai diferencijuota lietuvių kalbos atmaina, realizuojama dviem formomis – rašomąja ir šnekamąja (rašytine ir sakytine), kurių normos, skirtingai nuo kitų atmainų, kodifikuojamos.

Lietuvių tautos didžiausias uždavinys – stiprinti savo bendrinę kalbą, saugoti nuo tų, kurie kėsinasi ją bjaurinti, riboti ir ignoruoti.

http://aidas.lt/lt

Nuotraukoje: Prof. habil. m. dr. A. Piročkinas

Valstybinė kalba , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra