Kas yra „gyvoji istorija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kultūros paveldo institutas išleido dr. Alfredo Bumblausko parašytą “Gyvosios istorijos programą”1, kuri, autoriaus supratimu, turėtų diametraliai pakeisti Lietuvos istorijos sampratą.
“Apskritai nėra kitos istorijos – tik Gyvoji istorija. Visa kita – makulatūra vienkartiniams indams gaminti…” – tokius A. Bumblausko žodžius “Įžangos žodyje” pacitavo Lietuvos kultūros ministras Saulius Šaltenis (p. 3). Paties A. Bumblausko parašytoje įžangoje “Vietoj pratarmės” dėkojama “Vilniaus universiteto profesoriui dr. E. Gudavičiui – pirmam Gyvajam Lietuvos istorikui, be kurio idėjų neįsivaizduojama ši programa” (p. 5).
Taigi viskas, kas Lietuvos istorikų buvo parašyta iki E. Gudavičiaus, yra ne istorija, o makulatūra. Kas neis E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko pramintu keliu irgi, matyt, bus tik makulatūros gamintojai. Kas per stebuklas ta “gyvoji istorija”?
“Buvo laikas, kai istorija būdavo naudojamasi praeities vertybiškumui pabrėžti, esą iš praeities mokomasi, praeityje slypi didžiosios vertybės, kurios iškeliamos kaip pavyzdys dabarčiai. Čia yra fiksuojama diametraliai priešinga pozicija, kitas mintijimo būdas – ne praeitis duoda pamokymus dabarčiai, o dabartis iškelia klausimus praeičiai,” – tvirtina A. Bumblauskas (p. 8). Tai, anot jo, ir yra “gyvosios istorijos” esmė (p. 19). Tačiau elementari logika sako, kad teiginiui “praeitis duoda pamokymus dabarčiai” diametraliai priešingas teiginys yra “dabartis duoda pamokymus praeičiai”. Teiginys, tiesą sakant, absurdiškas, gal todėl ir pakeistas kitu teiginiu, kuris nėra toks jau diametraliai priešingas pirmajam, o gal net ir sinonimiškas. Nes jei “iš praeities mokomasi”, joje ieškoma, to, iš ko ir dabar verta pasimokyti. Kitaip sakant, “dabartis iškelia klausimus praeičiai”.
Daugiausia vietos “Gyvosios istorijos programoje” vis dėlto skirta paties A. Bumblausko darbų pristatymui. Antai vien televizijos laidai “Būtovės slėpiniai” skirti 8 puslapiai (p. 43–50), sudarantys 15 proc. pagrindinio knygos teksto (be to, ši laida minima ne tik juose). Dar 3 puslapiai (5,5 proc.) skirti A. Bumblausko rašomam Lietuvos istorijos vadovėliui (p. 25–27), 10 puslapių (18,5 proc.) – A. Bumblausko kuriamai ir propaguojamai Signatarų namų koncepcijai (p. 56–66)… Tad net kukliausiais paskaičiavimais A. Bumblausko darbams šioje programoje tenka 40% pagrindinio teksto. Ar nesusidaro įspūdis, kad A. Bumblauskas yra pagrindinis Lietuvos istorijos tyrinėjimų centras? Apie “Būtovės slėpinius”, beje, tiesiog ir pasakyta: “Bene vienintelis vizualinių informacijos priemonių mazgas, kurtas remiantis istoriografinės dramaturgijos principais, yra LTV laida “Būtovės slėpiniai”: 1998 m. rudenį pasirodys jau 60 laida. Užsimezgęs kūrybinis VU IF istorikų ir LTV bendradarbiavimas leidžia laikyti šią Gyvosios istorijos programos dalį labiausiai realizuotina” (p. 43).
Be abejo, šalia A. Bumblausko šviečia ir E. Gudavičiaus žvaigždė, kuriai šioje programoje nuolat pažeriama komplimentų. Pavyzdžiui, “beveik neturime ankstyvosios medievistikos tyrinėtojų, išskyrus prof. E. Gudavičių ir keletą jo mokinių” (p. 21). Pristatant medievistiką ir viduramžių archeologiją, kaip vieną iš trijų aktualiausių Lietuvos istorijos tyrinėjimų krypčių, vėl primenama: “Čia, kaip minėta, prof. E. Gudavičiaus nėra kuo pakeisti” (p. 28). Be to, “prof. E. Gudavičius Lietuvos istoriografijoje turbūt pirmasis nuosekliai perėjo nuo pasyvaus naratyvo prie probleminio istorizmo” (p. 43). Jis “yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje moderniosios istoriografijos atstovų, fundamentaliai susiejusių du vadinamuosius “didžiuosius naratyvus” – liberalųjį ir nacionalistinį” (p. 9). Pagaliau ir Signatarų namų koncepcija yra pagrįsta “prof. E. Gudavičiaus koncepcija dėl 1918 m. kaip aukščiausio Lietuvos periodo (1918 – 1940) pradžios” (p. 57). Tiesa sakant, abejoju, ar pats E. Gudavičius pavadintų save nepakeičiamu viduramžių archeologijos specialistu arba XX a. Lietuvos istorijos koncepcijų kūrėju…
Ar be A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus dar kas nors tyrinėja Lietuvos istoriją? Be abejo, yra dar vienas kitas tyrinėtojas, netgi viena kita institucija. Apie tai užsimenama programoje. Pavyzdžiui, yra kažkokie “pavieniai mokslo institutai”, kurių užsakymai lemia neaiškiais kriterijais atrinktų knygų leidimą. Čia turbūt turimas galvoje ir Lietuvos istorijos institutas. Tačiau šie “moksliniai institutai, kurdami monografijas, dubliuoja universitetų darbą. Vadinasi, reikėtų tiek leidyklas, tiek mokslo institutus orientuoti į enciklopedijų, žinynų ir kitokios informacinės literatūros kūrimą” (p. 21). Kitaip sakant, moksliniai institutai turėtų dirbti tam, kad A. Bumblauskui būtų lengviau susiorientuoti ir susintetinti gyvąją Lietuvos istoriją…
Kam apskritai reikalinga tokia “Gyvosios istorijos programa”? Įvade A. Bumblauskas užsimena: “Gyvosios istorijos programa kasdienei [Kultūros] ministerijos veiklai suteiktų konceptualaus kryptingumo, esmiškai ji taptų svarbia sudėtine kultūros politikos dalimi” (p. 7). Jei iš tiesų ji taptų tuo, ko nori jos autorius, vadinasi, kultūros ministerija finansuotų visų pirma A. Bumblausko darbus. Tad bent akies krašteliu žvilgtelėkime, kaip gi sekasi jam juos įgyvendinti.
“Gyvosios istorijos programos” įklijoje (tarp p. 24–25) pateiktas nedidelis pavyzdėlis, kaip A. Bumblauskas praktiškai įgyvendina “gyvosios istorijos” idėjas. Tai du puslapiai iš jo rašomos didaktinės studijos “Lietuvos istorija” (paprasčiau sakant – Lietuvos istorijos vadovėlio). Juose pristatoma tema “Lietuvos atradimas” (pirmasis Lietuvos paminėjimas 1009 m.). Šiai temai A. Bumblauskas teikia ypatingą reikšmę, tad galima tikėtis, kad ją geriausiai išsinagrinėjo. Deja, klaida čia po klaidos.
1. Kvedlinburgo analų citatoje klaidingai išversta Šv. Brunono mirties data – turi būti kovo 9, o ne vasario 23 d.
2. Teigiama: “XI a. Lietuva nežinoma Europai. Bet nežinoma jai ir Lenkija”. Teiginys daugiau nei absurdiškas.
3. Teigiama: “Būtent Frankų imperija ir buvo to meto [t. y. XI a.] Europa”. Deja, Frankų imperijos XI a. nebebuvo ir ji niekada nebuvo tapatinama su Europa. Europos rytine riba viduramžiais buvo laikoma Dono upė.
4. Pateikti imperatoriaus Henriko II ir jo žmonos Kunigundos skulptūrų atvaizdai su komentaru: “Remiamas šio imperatoriaus šv. Brunonas ir rengė misiją į Lietuvą”. Iš tiesų Brunoną rėmė Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis, kuris tuo metu kariavo su imperatoriumi Henriku II…
Yra ir daugiau abejotinų posakių: pirmasis Lietuvos paminėjimas vadinamas “vardo įgijimu”, tarsi anksčiau jo nebūtų buvę (“Įgyti vardą yra labai reikšminga – juk jį tebevartojame ir šiandien”), Netimeras besąlygiškai vadinamas Lietuvos valdovu (nors tai – tik ne itin stipri hipotezė), galų gale išvedama skambi, bet istoriniu požiūriu nevykusi paralelė: “Galėtume sakyti – Kolumbas atrado Ameriką, o Brunonas-Bonifacijus atrado Lietuvą”. Taigi, gal Vokiečių ordino magistrai, ryšium su kurių veikla pirmą kartą paminėtas, tarkim, Kaunas, Ukmergė ar Kernavė – irgi tų vietų “kolumbai”? Gal ir Gediminas savo valstybėje atrado Vilnių, kaip Kolumbas – Ameriką?
Priminsiu: visa tai tilpo tik dviejuose busimosios “didaktinės studijos” puslapiuose. Įdomu, kiek iš viso puslapių bus šiame vadovėlyje? Manau, autoriui vertėtų rimtai susirūpinti, kad jo gyvoji istorija nevirstų gyvu nesusipratimu.
_______________
1 Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui / Pagrindinio teksto autorius A. Bumblauskas. Sudarytojas G. Dabašinskas. Vilnius: Kultūros paveldo institutas, 1998. – 71 p.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kultūros paveldo institutas išleido dr. Alfredo Bumblausko parašytą “Gyvosios istorijos programą”1, kuri, autoriaus supratimu, turėtų diametraliai pakeisti Lietuvos istorijos sampratą.
“Apskritai nėra kitos istorijos – tik Gyvoji istorija. Visa kita – makulatūra vienkartiniams indams gaminti…” – tokius A. Bumblausko žodžius “Įžangos žodyje” pacitavo Lietuvos kultūros ministras Saulius Šaltenis (p. 3). Paties A. Bumblausko parašytoje įžangoje “Vietoj pratarmės” dėkojama “Vilniaus universiteto profesoriui dr. E. Gudavičiui – pirmam Gyvajam Lietuvos istorikui, be kurio idėjų neįsivaizduojama ši programa” (p. 5).
Taigi viskas, kas Lietuvos istorikų buvo parašyta iki E. Gudavičiaus, yra ne istorija, o makulatūra. Kas neis E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko pramintu keliu irgi, matyt, bus tik makulatūros gamintojai. Kas per stebuklas ta “gyvoji istorija”?
“Buvo laikas, kai istorija būdavo naudojamasi praeities vertybiškumui pabrėžti, esą iš praeities mokomasi, praeityje slypi didžiosios vertybės, kurios iškeliamos kaip pavyzdys dabarčiai. Čia yra fiksuojama diametraliai priešinga pozicija, kitas mintijimo būdas – ne praeitis duoda pamokymus dabarčiai, o dabartis iškelia klausimus praeičiai,” – tvirtina A. Bumblauskas (p. 8). Tai, anot jo, ir yra “gyvosios istorijos” esmė (p. 19). Tačiau elementari logika sako, kad teiginiui “praeitis duoda pamokymus dabarčiai” diametraliai priešingas teiginys yra “dabartis duoda pamokymus praeičiai”. Teiginys, tiesą sakant, absurdiškas, gal todėl ir pakeistas kitu teiginiu, kuris nėra toks jau diametraliai priešingas pirmajam, o gal net ir sinonimiškas. Nes jei “iš praeities mokomasi”, joje ieškoma, to, iš ko ir dabar verta pasimokyti. Kitaip sakant, “dabartis iškelia klausimus praeičiai”.
Daugiausia vietos “Gyvosios istorijos programoje” vis dėlto skirta paties A. Bumblausko darbų pristatymui. Antai vien televizijos laidai “Būtovės slėpiniai” skirti 8 puslapiai (p. 43–50), sudarantys 15 proc. pagrindinio knygos teksto (be to, ši laida minima ne tik juose). Dar 3 puslapiai (5,5 proc.) skirti A. Bumblausko rašomam Lietuvos istorijos vadovėliui (p. 25–27), 10 puslapių (18,5 proc.) – A. Bumblausko kuriamai ir propaguojamai Signatarų namų koncepcijai (p. 56–66)… Tad net kukliausiais paskaičiavimais A. Bumblausko darbams šioje programoje tenka 40% pagrindinio teksto. Ar nesusidaro įspūdis, kad A. Bumblauskas yra pagrindinis Lietuvos istorijos tyrinėjimų centras? Apie “Būtovės slėpinius”, beje, tiesiog ir pasakyta: “Bene vienintelis vizualinių informacijos priemonių mazgas, kurtas remiantis istoriografinės dramaturgijos principais, yra LTV laida “Būtovės slėpiniai”: 1998 m. rudenį pasirodys jau 60 laida. Užsimezgęs kūrybinis VU IF istorikų ir LTV bendradarbiavimas leidžia laikyti šią Gyvosios istorijos programos dalį labiausiai realizuotina” (p. 43).
Be abejo, šalia A. Bumblausko šviečia ir E. Gudavičiaus žvaigždė, kuriai šioje programoje nuolat pažeriama komplimentų. Pavyzdžiui, “beveik neturime ankstyvosios medievistikos tyrinėtojų, išskyrus prof. E. Gudavičių ir keletą jo mokinių” (p. 21). Pristatant medievistiką ir viduramžių archeologiją, kaip vieną iš trijų aktualiausių Lietuvos istorijos tyrinėjimų krypčių, vėl primenama: “Čia, kaip minėta, prof. E. Gudavičiaus nėra kuo pakeisti” (p. 28). Be to, “prof. E. Gudavičius Lietuvos istoriografijoje turbūt pirmasis nuosekliai perėjo nuo pasyvaus naratyvo prie probleminio istorizmo” (p. 43). Jis “yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje moderniosios istoriografijos atstovų, fundamentaliai susiejusių du vadinamuosius “didžiuosius naratyvus” – liberalųjį ir nacionalistinį” (p. 9). Pagaliau ir Signatarų namų koncepcija yra pagrįsta “prof. E. Gudavičiaus koncepcija dėl 1918 m. kaip aukščiausio Lietuvos periodo (1918 – 1940) pradžios” (p. 57). Tiesa sakant, abejoju, ar pats E. Gudavičius pavadintų save nepakeičiamu viduramžių archeologijos specialistu arba XX a. Lietuvos istorijos koncepcijų kūrėju…
Ar be A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus dar kas nors tyrinėja Lietuvos istoriją? Be abejo, yra dar vienas kitas tyrinėtojas, netgi viena kita institucija. Apie tai užsimenama programoje. Pavyzdžiui, yra kažkokie “pavieniai mokslo institutai”, kurių užsakymai lemia neaiškiais kriterijais atrinktų knygų leidimą. Čia turbūt turimas galvoje ir Lietuvos istorijos institutas. Tačiau šie “moksliniai institutai, kurdami monografijas, dubliuoja universitetų darbą. Vadinasi, reikėtų tiek leidyklas, tiek mokslo institutus orientuoti į enciklopedijų, žinynų ir kitokios informacinės literatūros kūrimą” (p. 21). Kitaip sakant, moksliniai institutai turėtų dirbti tam, kad A. Bumblauskui būtų lengviau susiorientuoti ir susintetinti gyvąją Lietuvos istoriją…
Kam apskritai reikalinga tokia “Gyvosios istorijos programa”? Įvade A. Bumblauskas užsimena: “Gyvosios istorijos programa kasdienei [Kultūros] ministerijos veiklai suteiktų konceptualaus kryptingumo, esmiškai ji taptų svarbia sudėtine kultūros politikos dalimi” (p. 7). Jei iš tiesų ji taptų tuo, ko nori jos autorius, vadinasi, kultūros ministerija finansuotų visų pirma A. Bumblausko darbus. Tad bent akies krašteliu žvilgtelėkime, kaip gi sekasi jam juos įgyvendinti.
“Gyvosios istorijos programos” įklijoje (tarp p. 24–25) pateiktas nedidelis pavyzdėlis, kaip A. Bumblauskas praktiškai įgyvendina “gyvosios istorijos” idėjas. Tai du puslapiai iš jo rašomos didaktinės studijos “Lietuvos istorija” (paprasčiau sakant – Lietuvos istorijos vadovėlio). Juose pristatoma tema “Lietuvos atradimas” (pirmasis Lietuvos paminėjimas 1009 m.). Šiai temai A. Bumblauskas teikia ypatingą reikšmę, tad galima tikėtis, kad ją geriausiai išsinagrinėjo. Deja, klaida čia po klaidos.
1. Kvedlinburgo analų citatoje klaidingai išversta Šv. Brunono mirties data – turi būti kovo 9, o ne vasario 23 d.
2. Teigiama: “XI a. Lietuva nežinoma Europai. Bet nežinoma jai ir Lenkija”. Teiginys daugiau nei absurdiškas.
3. Teigiama: “Būtent Frankų imperija ir buvo to meto [t. y. XI a.] Europa”. Deja, Frankų imperijos XI a. nebebuvo ir ji niekada nebuvo tapatinama su Europa. Europos rytine riba viduramžiais buvo laikoma Dono upė.
4. Pateikti imperatoriaus Henriko II ir jo žmonos Kunigundos skulptūrų atvaizdai su komentaru: “Remiamas šio imperatoriaus šv. Brunonas ir rengė misiją į Lietuvą”. Iš tiesų Brunoną rėmė Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis, kuris tuo metu kariavo su imperatoriumi Henriku II…
Yra ir daugiau abejotinų posakių: pirmasis Lietuvos paminėjimas vadinamas “vardo įgijimu”, tarsi anksčiau jo nebūtų buvę (“Įgyti vardą yra labai reikšminga – juk jį tebevartojame ir šiandien”), Netimeras besąlygiškai vadinamas Lietuvos valdovu (nors tai – tik ne itin stipri hipotezė), galų gale išvedama skambi, bet istoriniu požiūriu nevykusi paralelė: “Galėtume sakyti – Kolumbas atrado Ameriką, o Brunonas-Bonifacijus atrado Lietuvą”. Taigi, gal Vokiečių ordino magistrai, ryšium su kurių veikla pirmą kartą paminėtas, tarkim, Kaunas, Ukmergė ar Kernavė – irgi tų vietų “kolumbai”? Gal ir Gediminas savo valstybėje atrado Vilnių, kaip Kolumbas – Ameriką?
Priminsiu: visa tai tilpo tik dviejuose busimosios “didaktinės studijos” puslapiuose. Įdomu, kiek iš viso puslapių bus šiame vadovėlyje? Manau, autoriui vertėtų rimtai susirūpinti, kad jo gyvoji istorija nevirstų gyvu nesusipratimu.
_______________
1 Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui / Pagrindinio teksto autorius A. Bumblauskas. Sudarytojas G. Dabašinskas. Vilnius: Kultūros paveldo institutas, 1998. – 71 p.
Voruta, 1999 m. vasario 20 d., Nr. 7 (385), p. 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra