Visi prisimename neseniai vykusias įžymiąsias laidotuves. Reikia pasakyti, kad velionis baigęs kadenciją Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas buvo geras žmogus – o tai yra labai daug – ir todėl buvo nusipelnęs rimties ir susikaupimo.
Tačiau apie palydėtuvėms į anapus deramą rimtį nebuvo ir kalbos. Į Lietuvą – trumpam – buvo sugrįžę Burbonai ir visa, kas su jais surišta – revanšizmas, pompastika, melas ir savigyra. Siautėjo banalioji žiniasklaida, buvo išmušusi verbalinių prostitučių, visokių „istorinių klaidų“ autorių valanda. Įžūliu iššūkiu ir prieštara velioniui priskiriamu gebėjimu maldyti priešybes žvangėjo vėl ištraukti aprūdiję kardai ir raktiniai žodžiai – Sąjūdis, Katedra, LKP. Vėl išniro mutavę, sunkiai atpažįstamus pavidalus įgavę ateizmo demonai ir slibinai, naujai ataugusiomis galvomis ir į šlykštų kamuolį susivijusiomis naguotomis bei karpuotomis galūnėmis. Net ir per ketvirtynas, sukakus maždaug mėnesiui nuo laidotuvių, kai, atrodo, jau buvo galima atvėsusiomis galvomis, ramiai peržvelgti praeitį, šitaip pagerbiant išeinantį, vėl buvo mušami būgnai, kaitinamos aistros – pasirodė apklausų statistika, iš kurių matėsi, kad Bažnyčios, o ypač jos galvų reitingai yra kritę. Tikriausiai taip ir yra, ir dėkui Dievui – visada yra gerai, kai pelai atsiskiria nuo grūdų. Jei liaudžiai gaisrininkai patinka labiau už Bažnyčią, nieko baisaus. Kiekvienam savo – tautỡs akyse Bažnyčios autoritetas tik sutvirtėjo.
Atrodo, kad pribrendo būtinybė priminti tikintiesiems, o ypač tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nesuranda vietos tikinčiųjų bendruomenėje, kas gi yra ta dažnai linksniuojama Lietuvos Vyskupų Konferencija, mūsų bažnytinė vyriausybė. Be abejo, tai bus visiškai subjektyvūs eilinio bendruomenės nario, labai asmeniški svarstymai, gali pasitaikyti netikslumų ar kitokių kliaudų. Pradėti norėtųsi nuo padėkos LK Bažnyčios hierarchams, turėjusiems spręsti nelengvą dilemą, lydinčią KB dar nuo imperatoriaus Konstantino laikų – Dievui ar Cezariui. Nors netrūko riktų, tačiau iš esmės eilinis ir, be abejo, ne paskutinis bandymas buvo išlaikytas, todėl galime didžiuotis, kad turime tikrą Bažnyčią ir jos vertus ganytojus – įsivaizduokime, kaip būtų elgęsi jų vietoje Maskvos batiuškos.
Apskritai reikia pasakyti, kad situacija Lietuvos KB yra unikali, ir ją būtina apmąstyti. Turime kaip reta stiprią ir vieningą, aukštỡs prabos, pogrindžio kovose užgrūdintą Lietuvos katalikų Bažnyčios vadovybę, kokios turbūt per visą Lietuvos istoriją niekada neturėjome, ir kaip kontrastu jai – pasimetusią, praskydusią, ateizuotą gal labiau nei sovietmečiu tikinčiųjų bendruomenę su visomis pseudokatalikybės ydomis bei perversijomis.
Tačiau iš visos šitos sumaišties geros valios dėka galima turėti naudos – nusipiešti tikrą, nepagrąžintą ir nepablogintą dabartinės Lietuvos visuomenės portretą. Atlikime nemalonią procedūrą – panagrinėkime visą tą internetinių komentarų jovalynę, turbūt pakankamai tiksliai atspindinčią psichinę ir mentalinę bent jau kompiuterizuotos visuomenės dalies būklę ( įsivaizduokime, kas dedasi dar žemiau…). Pagrindiniai ten reiškiami priekaištai Bažnyčiai yra šie:
Lietuvos KB yra kaltinama visomis tomis nuodėmėmis, kuriomis, anot spaudos, yra apnikta Vakarų Bažnyčia – pedofilija ir kitais iškrypimais, finansiniais nusikaltimais ir pan.
Bažnyčia, deklaruodama esanti atsiskyrusi nuo valstybės, naudojasi valstybės biudžetu.
Atsakymai galėtų būti tokie:
a) kaltinti Lietuvos hierarchus vakarietiškomis nuodėmėmis yra piktavališkas šmeižtas, nes visi gerai žino, kad to nėra. O ir Vakarų žiniasklaidos atakos prieš RKB primena labiau „Rožės ir Kryžiaus“ adeptų klastas, nukreiptas prieš Šventąjį Sostą, kad būtų užterštas tas sacrum kvapsnis, kurį pasaulyje paskleidė Jonas Paulius II-sis, būsimas šventasis.
Bažnyčia, nors ir gaudama paramą iš valstybės, yra neturtingesnė nei anksčiau, nes savanoriškai, remdamasi evangelinėmis nuostatomis, yra apsiėmusi nešti žymią socialinių rūpesčių naštą. Tai „Caritas“ ir kitos labdaros, paramos bei panašios struktūros. Gal ne visi žino, kad padėtis yra tokia, jog be Bažnyčios pagalbos valstybė jau nebesugebėtų atlikti savo pareigų socialinėje rūpyboje. Tad Bažnyčia turi teisę į valstybės paramą, nors ir būdama atskirta nuo jos, nes tikintieji yra tokie patys mokesčių mokėtojai, kaip ir kiti. Aišku, kad Bažnyčia šią funkciją atlieka geriau ir rūpestingiau už valstybę, nes vadovaujasi ne biurokratinėmis, o krikščioniškomis nuostatomis.
Tad kas gi ta Lietuvos Vyskupų Konferencija? Štai ką rašo oficialus LVK tinklalapis:
„Lietuvos Vyskupų Konferencija (LVK) yra lotyniškųjų apeigų Bažnyčios Lietuvos vyskupų sambūris, įsteigtas siekiant drauge nagrinėti, svarstyti bei spręsti kylančius pastoracinius uždavinius ir tinkamai derinti bažnytinę veiklą. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nariais gali būti Lietuvos vyskupijų dieceziniai vyskupai ir jiems teisės požiūriu prilygstantys asmenys, vyskupijų administratoriai, vyskupai koadjutoriai, vyskupai augziliarai ir kiti tituliniai vyskupai, Lietuvos teritorijoje vykdantys ypatingas Apaštalų Sosto ar Lietuvos Vyskupų Konferencijos jiems pavestas užduotis. Lietuvos Vyskupų Konferencijai vadovauja trejų metų laikotarpiui plenariniame posėdyje renkamas Konferencijos pirmininkas. Šiuo metu LVK pirmininkas yra Sigitas TAMKEVIČIUS SJ, Kauno arkivyskupas metropolitas, o vicepirmininkas – kardinolas Audrys Juozas BAČKIS, Vilniaus arkivyskupas metropolitas. LVK nariai – Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS, Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ, Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS, Kaišiadorių vyskupas Juozas MATULAITIS, Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA Kauno vyskupas augziliaras Jonas IVANAUSKAS Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas PONIŠKAITIS, Lietuvos kariuomenės ordinaras Gintaras GRUŠAS.“
Toks būtų oficialus Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų pristatymas, o kaip ji atrodo eilinio tikinčiojo žvilgsniu? Jau rašėme, kad turime kaip niekada vertus, užgrūdintus rūsčioje pogrindžio kovoje aukščiausius mūsų ganytojus, didelėmis pastangomis sugebančius atsakyti į naujus, dažnai nelauktus ir netikėtus iššūkius, kaip cunami bangos viena po kitos užgriūvančius nepasiruošusią, pasimetusią ir parsidavusią naujiems dievams, laisvę išdavusią kaimenę.
Išties, tokios sudėties vadovybės turbūt neturi joks katalikiškas kraštas. Beveik pusė – pogrindžio kovotojai, disidentai, kovose už tikėjimą rizikavę ne tik laisve, bet dažnai ir gyvybe. LVK prototipas – tai sovietinių laikų „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, įkurtas 1978 m.lapkričio 13 d. Nors tada formaliai egzistavo ir Vyskupų Konferencija, tačiau moraliniais vadovais buvo anas drąsių vyrų būrys, tarsi karių kuopa, nepabūgusi stoti prieš Sistemą.
Štai jie, anų laikų Lietuvos „pogrindžio vyriausybė“. Tai jų, o ne komunistinio CK klausė tikroji, tautõs Lietuva:
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Iš kairės kunigai: V. Vėlavičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J. Kauneckas.
TTGKK įkūrė kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis, prisijungė Jonas Kauneckas bei Vincentas Vėlavičius. Vėliau jo sudėtis keitėsi – mat, areštavus vieną ar kitą narį, į jo vietą stodavo kiti – taip, pvz., komiteto nariu tapo kunigas Jonas Boruta. Tokiu būdu, dabartinėje LVK iš devynių jos narių trys – arkivyskupas S. Tamkevičius, vyskupai J. Kauneckas ir J. Boruta yra buvę „pogrindžio vyriausybės“ nariais, disidentinėje veikloje aktyviai dalyvavo ir jaunas kunigas, dabar vyskupas Eugenijus Bartulis. J. Zdebskis žuvo ar buvo nužudytas, nebėra ir V. Vėlavičiaus.
Kita LVK narių „komanda“ yra amžiumi jaunesni, priklausantys jaunajai kartai – tai vyskupai Rimas Norvila, Jonas Ivanauskas, Gintaras Grušas ir pats jauniausias, neseniai įšventintas vyskupu Arūnas Poniškaitis. Jų skiriamasis bruožas – aukštasis išsilavinimas, įgytas įvairiuose katalikiškojo pasaulio teologų ir intelektualų „gregorianumuose“. Dėl jauno amžiaus jiems beveik neteko patirti disidento dalios, tačiau jų stiprioji pusė – intelektas ir erudicija. Atskirai stovi kardinolas Audrys Juozas Bačkis bei vyskupas Juozas Matulaitis – abu vyresnio amžiaus, vienas aukštas Vatikano dvasininkas, kitas iš prigimties pašauktas būti ganytoju, gerai pažįstantis Lietuvos kaimą. O dabar apie kai kuriuos iš jų:
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ
Gimė 1938m., kunigu įšventintas 1962m. Dzūkas nuo Seirijų, iš giliai tikinčios kaimietės motinos gavęs gyvo tikėjimo pradmenis. Toliau – Kauno kunigų seminarija, būtina seminaristui tarnyba sovietinėje kariuomenėje, ir pirmieji susidūrimai su sovietine vikšrine technika žmonių sąmonei traiškyti. Uždraudus (1969m.) eiti kunigo pareigas, dirba gamykloje ir melioracijoje. Sovietinei ateistinei valdžiai pasikėsinus į vaikų sielas, kunigas Juozas Zdebskis, susirinkus būreliui jaunų kunigų-idealistų, trenkia kumščiu į stalą –„Vyrai, reikia eiti į tiurmas…“. Ir išeina – vienas po kito, šitaip paskelbdami karą Sistemai – „…jei neliks vaikų bažnyčiose, mes nereikalingi…“. Visa tai reikia aprašyti – koks gi karas be ginklų; taip gimsta „LKB kronika“, tikinčiųjų ginklas, kurios spausdinimo mašinėlės kalė kaip maži kulkosvaidžiai, atmušdami valdinio ateizmo atakas. Leidinį redaguoti ryžtas jaunasis kunigėlis Sigitas. Pereina į pogrindį, ir taip vienuolika metų, kol suimamas ir nuteisiamas dešimčiai metų kalėti Mordovijos lageriuose – kad būtų efektingiau, suimamas per kunigo Alfonso Svarinsko teismą, tiesiog teismo salėje. Kronikos leidimą perima Jonas Boruta. Iki šiol istorikai ir ne tik jie laužo galvas – kaip pavyko po nuolatiniu KGB padidinamuoju stiklu šitiek metų leisti aršiai nekenčiamą pogrindžio leidinį, padedant tik kelioms vienuoliukėms; tai buvo tolygu kūrenti laužą gaisrinės pakrūmėse. Net ir artimiausieji bei ištikimiausieji, prirašę po kelis Kronikos numerius ir žinoję viską apie pogrindį, kas yra Kronikos redaktorius sužinojo tik laimėjus Atgimimui, kai Kronika paskelbė atlikusi savo užduotį ir todėl nustojama leisti. 1990m. tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, nepasimeta naujųjų laikų išbandymuose. Tvirta ranka išvalo priplėkusį, įvairiais virusais užterštą seminarijos ruimą, o konsekruotas vyskupu, vėliau arkivyskupu – ir visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios šventorių. Valstietiškai paprastas, liaudiškai išmintingas, mokantis kasdieniais žodžiais išdėstyti tikėjimo tiesas; visada santūrus ir kuklus, bet mokantis pasakyti į akis nemalonius dalykus, jei to reikalauja ganytojo pareigos, šis ganytojas primena tuos aušrininkų laikų iš lietuviškojo kaimo įsčių kilusius inteligentus, kurie užsitarnavo šviesuolių vardą. Yra manančių, kad šis aukštas Lietuvos dvasininkas nepasimestų ir Dievo valia pasodintas į Šventąjį Sostą.
Vyskupas Jonas Boruta, SJ
Gimė 1944 m. Kaune. Kilęs iš garsios jotvingių-sūduvių giminės – jo dėdė yra rašytojas Kazys Boruta. 1962m. bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, bet KGB pakišo koją. Mokėsi Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultete. Baigęs studijas, dirbo MA Fizikos institute, ten parengė ir 1982m. apsigynė kandidatinę disertaciją, tačiau, nors VAK‘as („Vsesojuznaja atestacionnaja komisija“ – Visasąjunginė atestacinė komisija, disertantų baubas) darbą pripažino tinkamu, mokslų kandidatu netapo, nes pareiškė, jog esąs kunigas – mat, šalia fizikos tyrinėjimų, būsimasis vyskupas nuo 1975m. slapta studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, įstojo ir į taip pat pogrindyje veikusį jėzuitų ordiną. (apie pogrindinę kunigų seminariją reikėtų atskiros kalbos, tai buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvos KB, bet ir apskritai krikščionijos istorijoje. Sistemai beveik aklinai užblokavus stojimą į Kauno kunigų seminariją, buvo rasta išeitis – pasinaudojant kanonų teisės išlyga, sukurti pogrindžio seminariją. Buvo iškilęs klausimas, kas gali duoti dimisorijas (leidimus) šventimams – oficialiai valdantieji ordinarai tokių dimisorijų bijojo duoti. Tada buvo pasinaudota kanonų teise, kur sakoma, kad dimisorijas gali duoti vienuolijų provincijolai. Taip pogrindinis kunigų rengimas perėjo į įvairių vienuolijų, ypač marijonų ir jėzuitų, rankas. Šventimus teikdavo irgi buvę beveik pogrindyje (ištremti) vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius).
Tais pat metais, kai J. Boruta apsigynė disertaciją, jis buvo įšventintas į kunigus. Iki šiol MA fizikos instituto darbuotojai prisimena stabligę, kuri ištiko instituto vadovybę, o ypač partinius bonzas, kai šie sužinojo naujieną. Sklandė linksmas pasakojimas, kaip per metinį ataskaitinį susirinkimą, išvardijus, kad tais metais paruošta tiek ir tiek mokslų kandidatų, iš salės pasigirdo kandi replika – “…ir vienas kunigas!“.
Suėmus 1983m. „LKB Kronikos“ redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, Jonas Boruta drįsta stoti į jo vietą ir perima Kronikos redagavimą. Režimo tarnai vaikšto įsiutę kaip koridos buliai, bet „faktas ant veido“ – po visų jų pastangų Kronika eina kaip ėjusi.
1989 m. Jonas Boruta skiriamas Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolu, 1995 m. šios pareigos patikėtos dar trejiems metams, 1997m. konsekruojamas vyskupu. Nuo 1991 m. dėsto Bažnyčios istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, nuo 1998 m. docentas, o 1997 m. skiriamas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininku. Taip kad turime vyskupą su unikaliu išsilavinimu – ne tik teologijos, bet ir fizikos–matematikos (1992m. Jono Borutos disertacija buvo nostrifikuota, jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis).
Vyskupas Jonas Kauneckas
Gimė 1938 m. netoli Pasvalio, valstiečių šeimoje – iš dešimties vaikų išgyveno septyni. Mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume, dirbo melioratorium (kažkodėl pogrindžio maištininkai mėgo šį darbą – gal todėl, kad „zimagoro“ [nuo „zimoj gore“, t. y. „žiemą vargas“, nes nėra darbo] gyvenimo būdas, laisvės meilė buvo egzistenciškai artimi). Paskui studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1959 m. kasmet mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau priimtas buvo tik 1972 m.
Iš J. Kaunecko disidentinės biografijos: 1971 m., renkant parašus po garsiuoju Lietuvos Romos katalikų memorandumu, reikalaujančiu Lietuvoje tikėjimo laisvės, asmeniškai surinko 3500 iš 17000 parašų. Nuo 1970 iki 1989 m. bendradarbiavo leidžiant ir platinant pogrindžio leidinius: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką (LKBK), Aušrą, Dievą ir Tėvynę, Rūpintojėlį, Alma Mater bei įvairias patriotines bei religines knygas. Įrengus kopijavimo aparatą Panevėžyje, kartu su kunigu J. Zdebskiu parūpindavo visas spausdinimo priemones ir platindavo savarankiškai padaugintą literatūrą tikintiesiems Alytuje, vėliau ir Kauno Kunigų Seminarijoje. Pogrindinę veiklą sėkmingai tęsė ir Telšiuose. 1977-1989 m. parašė keliasdešimt protestų apie tikinčiųjų teisių pažeidimus ir, kartu su kitais kunigais surinkęs Telšių vyskupijos kunigų bei tikinčiųjų parašus, išsiuntinėjo sovietinėms įstaigoms. Visus šiuos dokumentus pateikdavo išspausdinti LKBK 1978-1989 m., kai kuriuos – Aušroje. 1977-1984 m. Telšiuose platino rusišką kroniką „Chroniška tekuščich sobytii“.
1977-1989 m. buvo pogrindinės jaunimo organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ narys ir vadovas Telšių vyskupijoje. Drauge su jaunimu prižiūrėjo Kryžių kalną ir platino pogrindžio leidinius. Nuo 1978 m. vesdavo jaunimui susikaupimo dienas-rekolekcijas patriotine dvasia. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Alfonsu Svarinsku, Juozu Zdebskiu ir Vincentu Vėlavičiumi įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), iki 1989 m. buvo jo nariu ir sekretoriumi. Iš viso jie parašė 53 protestų ir reikalavimų įvairioms sovietinėms ir tarptautinėms įstaigoms bei organizacijoms. 1978-1989 m. vykdavo į misijines keliones pas Sibiro katalikus vokiečius.
Naujaisiais laikais buvo paskirtas Telšių seminarijos dvasios tėvu, daug širdies atidavė ateitininkų organizacijos atkūrimui. Jonas Kauneckas – iš tų, tikrųjų, tikras kunigas. Kilęs iš liaudies, niekada nuo jos nenutolo – parapijiečiams įprastas yra vaizdas, kai per iškilmingus renginius, į kuriuos valdžia atvažiuoja limuzinais, vyskupas pasiraitojęs kelnes atmina dviračiu, ir galva jam dėl to nenukrenta. Dar pasižymi tuo, kad gerai valdo plunksną ir žodį – kas nori susipažinti su jo jautriais, nuoširdžiais, „giliai kabinančiais“ tekstais ir pasisakymais, gali susirasti kad ir http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-01-11-vysk-jonas-kauneckas-anuomet-ir-dabar/4816http://www.lrytas.lt/-12126909341212429974-vyskupas-turi-recept%C5%B3-nuo-senatv%C4%97s-lig%C5%B3.htm
Vyskupas Eugenijus Bartulis
Gimė Kaune, Šančiuose, trobelėje ant Nemuno kranto, užliejamoje pavasarinių potvynių. Paprastų darbininkų šeima buvo daugiavaikė, o jos gyvoji dvasia buvo „mamelė“, kaip ją pagarbiai ir su neblėstančia meile vadino vaikai ir giminės (tarp jų yra ir žinomas kompozitorius Vidmantas Bartulis). Turbūt iš jos Eugenijus paveldėjo gerąsias savybes – dvasios giedrumą, niekada neblėstančią šypseną, kuri tik retkarčiais išnyksta nuo jo veido, kai jame šmėsteli skvarbaus rūpesčio šešėlis. Po būtinos tarnybos sovietinėje armijoje, 1971m. įstoja į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs, jaunasis kunigas įsijungia į jau įsibėgėjančią disidentinę veiklą, bendrauja su žymaus disidento Povilo Butkevičiaus (1923-1985) jaunimo būreliu. Žvalus, sportiškas (30 atsispaudimų ant lygiagrečių…), mėgstantis greitą važiavimą – ir tuo pat metu, kontrastu, kalnų viršūnių didingą tylą, taip tinkančią susikaupimui bei maldai. Jo vadovaujamo jaunimo būrelio kelionės į kalnus skyrėsi nuo kitų – užkopus į viršūnę, aukoti mišias, kur vietoj altoriaus paprastas akmuo, o vietoj vargonų viršūnių vėjo amžinas gausmas… Toks jis liko ir tapęs Šiaulių vyskupu, vėliau Lietuvos kariuomenės ordinaru.
Ištikimas, bekompromisinis tarnavimas Kristui, nesigailint jėgų ir sveikatos daro savo – dabar vyskupui E. Bartuliui labai reikalinga mūsų meilė ir parama – per maldą ir užtarymo prašymą…
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Iš esmės kaunietis, nes gimė 1937m. Kaune, žinomo diplomato šeimoje. 1955 m. baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo į Saint-Sulpice a Issy-les-Molineux kunigų seminariją, kur baigė filosofijos kursą. Vėliau teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete. 1961 m. kovo 18 d. įšventintas kunigu. Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. 1964 m., baigęs studijas, pradėjo diplomatinę tarnybą. Pirmiausia buvo paskirtas Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Iš čia buvo grąžintas į Vatikaną dirbti Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų taryboje, kur rūpinosi tarptautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo klausimais. Kaip Vatikano delegacijos narys, 1975 m. dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje tarptautinių organizacijų santykiams svarstyti. 1979 m. paskirtas Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi. Toliau jo tarnystė jau buvo surišta su Lietuva. 1991 m. gruodžio 24 d. paskirtas Vilniaus arkivyskupu, o 2001m. buvo pakeltas į kardinolus.
Tokia tad būtų oficiali biografija šio aukšto dvasininko, prisiėmusio visą atsakomybę ir to pačiu smūgius mūsų aprašomuose įvykiuose. Didele dalimi neapykanta – tai žiaurus žodis, bet šiuo atveju pats tiksliausias – jo adresu, plūstelėjusi komentarų upėje buvo sukelta svetimumo jausmo, tai yra išankstinės nuostatos, kad šis hierarchas – atvykėlis, Vatikano statytinis, todėl ne savas, nepažįstantis Lietuvos ir jos žmonių…Nepadeda tokiu atveju ir kardinolo aukštų kvalifikacijų išvardijimas, netgi atvirkščiai – tik stiprina tūžmastingas nuotaikas. Kadangi prieš išankstinį nusistatymą vaistų nėra, nebandysime perrėkti niurgzlaus choro. Pasakysime tik tiek, kad turėjusieji reikalų su kardinolu dar prieš jam atvykstant į Lietuvą buvo nustebinti jo informuotumo apie tai, kas yra kas Lietuvoje; apie tai, kas dedasi ne tik aukštuosiuose sluoksniuose, bet ir lietuviškos kasdienybės užutėkiuose. Šitai buvo pasiekiama iki panagių ištardant pašnekovą, domintis ne tik reiškinių paviršiumi, bet ir jų esme. O kam teko artimiau pažinti šį žmogų, tas sakosi buvęs nustebintas šilto ir atviro bendravimo. Tačiau žmogui iš pašalies, eiliniam tikinčiajam susidaryti nuomonei apie kardinolą turėtų užtekti ir pastarųjų įvykių, nes negalėjo neimponuoti ta tvirta, nepaisanti viešumos teismo nuostata, leidžianti būti užtikrintam, kad Katalikų Bažnyčia niekada nepasiduos cezaropapistinėms pagundoms, atvedusioms kažkada į vieną skaudžiausių Kristaus Bažnyčios nesėkmių – suskilimą.
Dabar – apie jaunąją Lietuvos vyskupų kartą, kuri gavo šventimus jau artėjant Atgimimui ar jau laisvoje Lietuvoje. Jų skiriamasis bruožas – aukštas ir kokybiškas teologinis išsilavinimas, apie kurį vyresnioji karta galėjo tik svajoti. Tačiau tęstinumą pavyko pasiekti – tas moralines vertybes, dėl kurių į kalėjimus ėjo ir galvas dėjo vyresnieji, pavyko perduoti ir jaunesniesiems vyskupams. Nepaisant studijų užsieniuose, mokslo laipsnių žvilgsnis iš pašalies neaptinka juose jokių „pasikėlimo“, arogantiško klerikalizmo požymių, kurio bardzo specificznie bruožai krenta į akis pabuvojus kad ir tarp kaimyninės Lenkijos jaunosios kartos klero. Deja, šių eilučių autoriui neteko artimiau, asmeniškai pažinti Lietuvos jaunųjų vyskupų, jų aplinkos, todėl teks tenkintis tik biografiniais duomenimis.
Vyskupas Jonas Ivanauskas
Gimė Kaune 1960 m. Sovietinės armijos ir jam, kaip ir vyresniesiems, nepavyko išvengti – 1978 m., tik įstojęs į Kauno kunigų seminariją, po kelių mėnesių buvo paimtas į karinę tarnybą (jei būtų studijavęs bet kurioje to meto aukštojoje mokykloje, šito nebūtų). 1985 m. įšventinamas kunigu, 1987 m. – jau teologijos licenciatas. Nauji laikai atveria naujus horizontus – 1989 m. išsiunčiamas į Romą, studijuoja moralinę teologiją Popiežiškojo Laterano universiteto „Alfonsianum“ akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, dėsto VDU Katalikų teologijos fakultete, nuo 1994 m. – docentas, vėliau Specialiosios teologijos katedros vedėjas, Lietuvos Biblijos draugijos narys. Tam tikrų minčių sukelianti detalė – mėgsta keliauti baidarėmis, kaip ir popiežius Jonas Paulius II jaunystėje…
Vyskupas Rimantas Norvila
Gimė 1957 m. Pakaunėje. Studijavo KPI, tarnavo sovietinėje armijoje, aštuonis metus dirbo įvairius darbus. 1986 m. ryžosi stoti į seminariją, 1991 m. įšventintas kunigu. 1995 m. išvyksta į Romą, studijuoja Popiežiškame Šv. Tomo universitete. Grįžta į Lietuvą, 1992 m. konsekruojamas vyskupu, jam patikima jaunimo apaštalavimas.
Gal Jo Ekscelencija neužpyks, jei pasakysiu, kad jaunystėje, kaip pasakoja draugai, būsimasis katalikų vyskupas domėjosi krišnaizmu. Nematau tame nieko blogo, atvirkščiai – reiškia, jaunas žmogus ieškojo savo kelio ir jį rado, o tokius, kaip žinome iš visiems gerai žinomo Naujojo Testamento siužeto, Dievas myli labiau nei tuos, tiesiuosius ir teisiuosius…
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Pats jauniausias – gimė 1966 m. Suvalkijoje. Po sovietinės armijos, 1987 m. stojo į seminariją, šventimus gavo 1992 m. Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete („Gregorianume“) gavo teologijos licenciato, vėliau teologijos daktaro laipsnį, todėl yra vienas mokyčiausių tarp vyskupų. Dėstė fundamentinę teologiją VDU. 2005 m. jam buvo suteiktas monsinjoro – „Bažnyčios kunigaikščio“ titulas, taigi bus bene jauniausias šio labai garbingo titulo nešiotojas. Vyskupu konsekruotas šiemet, 2010 m.
Vyskupas, Lietuvos kariuomenės ordinaras Gintaras Grušas
Iš Amerikos lietuvių – gimė 1961 m. Vašingtone. Aktyviai dalyvavo emigracijos jaunimo organizacijų veikloje. Kelias į kunigystę, pašaukimo brandinimas buvo ilgas – studijavo matematiką bei informatiką Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA), dirbo IBM korporacijoje. Dvasines studijas pradėjo pas pranciškonus, vėliau išvyko į Romą, kur studijavo Popiežiškoje Šv. Bedos kolegijoje, 1992 m. Vilniuje buvo įšventintas diakonu, taigi dar ne kunigu. Ėjo labai atsakingas pareigas per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Vėl grįžo į Romą, studijavo Popiežiškame Šv. Tomo Akviniečio universitete, ir pagaliau, sulaukęs Kristaus amžiaus, 1994-iais, buvo įšventintas į kunigus, ir tais pat metais išrinktas LVK generaliniu sekretoriumi. Bažnytinės teisės daktaras, monsinjoras. Moka anglų, prancūzų, italų kalbas. 2010 m. skiriamas Lietuvos kariuomenės ordinaru.
Tokie tad būtų labai ir atvirai subjektyvūs, beveik asmeniniai svarstymai apie mūsų, Lietuvos katalikų išskydusios kaimenės ganytojus. Vadovai, kurių nesame verti – pasižiūrėkite, kas dedasi aplink, ypač Vakarų pasaulyje, koks knibždėlynas atsiveria ten pakrapščius. Aišku, galima tai aiškinti eiliniu apversto trikampio garbintojų sąmokslu, tikintis apjuodinti Kristaus vietininko karininkiją, bet argi tie kaltinimai yra be pagrindo? Tuo tarpu Lietuva, matyt už patirtas tikėjimo kankinių kančias bei tų aukų užtarymu buvo apdovanota bažnytine vyresnybe, neturinčia nei šešėlio to, kas vadinama klerikalizmu blogąja prasme. Tad nevarykime Dievo į medį, geriu pažvelkime į save, į savo nekokį atvaizdą kasdienybės veidrodyje ir pasistenkime būti verti savo ganytojų.
Post scriptum, grįžtant prie prezidentinių laidojimų temos:
Labai susirūpinusiems prezidentinio karsto įnešimu ar neįnešimu į Katedrą reikėtų, ko gero, susitaikyti su mintimi, kad nei vienas iš dabartinių, esančių ar buvusių prezidentų į Katedrą nebus įneštas. O monsinjoras Svarinskas – bus. Ačiū už tai turime pasakyti mūsų hierarchų išminčiai bei toliaregystei, nes jie yra seniausios žmonijos institucijos, Kristaus Bažnyčios, išminties paveldo saugotojai. Statinio, kuriame dera rūsio šaltis ir varpinės neužmatomi toliai.
Nuotraukoje: Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Iš kairės kunigai: V. Vėlavičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J. Kauneckas
Voruta. – 2010, rugs. 4, nr. 17 (707), p. 14.
Voruta. – 2010, rugs. 18, nr. 18 (708), p. 14.
