Prokuroras V. Nikitinas neseniai atsakė į Seimo narių paklausimą apie įstrigusį „autonomininkų“ veiklos tyrimą, besitęsiantį nuo 1991 m. rugpjūčio. Bent kiek susipažinus su rytinių valstybės pakraščių problemomis negali nestebinti: baudžiamojon atsakomybėn patraukti viek nežinomi asmenys (tai aiškėja iš prokuroro atsakymo), o tikrųjų „autonomijos architektų“, terorizuojančių tiek valstybę, tiek tautinių mažumų žmones, tarp jų nėra. Paprašėme tai pakomentuoti bylą tirti padėjusį teisininką Kęstutį MILKERAITĮ.

                      Voruta. Prieš pradėdami analizuoti V. Nikitino atsakymą Seimo nariams, prašytume priminti šios, jau barzdotos bylos istoriją dar ir todėl, kad neseniai susitikime su gydytojais vienas konservatorių vadovų kaltino Jus, kad palikote Generalinę prokuratūrą nebaigęs jau įpusėtų tyrimų.

                      K. Milkeraitis. Kam jau kam, o konservatoriams šiandien tikrai ne paslaptis, kaip prokuratūros vadovai elgėsi su bylomis: ne tik ekonominėmis, taip pat neatsakingai, nematomų dirigentų valdomi jie stabdė, nutraukinėjo, iškreipė valstybinių nusikaltimų tyrimus.

                      Byla, kuriai visuomenės dėmesys neatslūgo per šešerius metus, buvo iškelta tuoj po rugpjūčio pučo Maskvoje Šalčininkų rajono tarybos pirmininkui Č. Visockiui ir jo pavaduotojui A. Monkevičiui, savo miestelyje įkūrusiems GKČP palaikymo štabą. Po pučo abu paspruko į Gardiną. Byla apėmė visą vadinamųjų „autonomininkų“ veiklą, nes pučistai jau seniai veikė provokaciniame „visų lygių deputatų suvažiavime“, kuris buvo sumanytas veikti etapais (spėjo susiburti 3 kartus), taip pat jie veikė judėjimo „koordinacinėje taryboje“, be to, Č. Visockis buvo ir vadinamojo „vykdomojo prezidiumo“ narys. Gavęs tą bylą iškart susidūriau su daiktinių dokumentinių įrodymų problema. Mat įkalčiai buvo naikinami ir slepiami jau ne vieną dieną. Tam buvo visos sąlygos. Iškart po pučo kažkoks Svetulevičius Vyriausybės vardu rajonams išsiuntinėjo laišką-raštą. Jame pranešė, jog pučas Maskvoje pasibaigė, tačiau nenurodė savivaldybėms, policijai, ką jie turi daryti. Tie nieko ir nedarė. Rajonų valdybos surinko žmones, perskaitė Svetulevičiaus laišką, kad pučas baigėsi. Tuo tarpu neramumus inspiravę LKP rajonų komitetai, KGB Šalčininkų operįgaliotinis, kai kurios apylinkių tarybos, pagaliau Lietuvos lenkų sąjunga ramiai naikino ir slėpė nusikalstamos veiklos įkalčius – tam turėjo puikias sąlygas.

                      Tačiau ir iš likusių įkalčių buvo matyti: pirmiausia „autonomininkus“ ėmėsi burti LKP CK instruktorius R. Maceikianecas ir žurnalistas J. Senkevičius, perėmę į savo rankas katalikiškos nuostatos žmonių įsteigtą visuomeninę organizaciją – Lenkų sąjunga. Su šios organizacijos vėliava jie kurstė žmones abiejuose rytiniuose rajonuose ir už jų ribų. Pagrindinis tikslas – sovietinės armijos teroro akivaizdoje priversti Aukščiausiąją Tarybą teisiškai pripažinti jų sumanytą „nacionalinį-teritorinį“ darinį. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo tarsi želigovskiados kartojimas. Tačiau šios želigovskiados sumanytojai buvo ne Lenkijoje. Tai visiškai sutapo su Maskvoje parengtu planu atskirti Vilniaus ir Klaipėdos kraštus atiduodant V. Landsbergį su „Kauno Lietuva“ bendrapiliečių teismui. Su KGB palaiminimu į autonomijos „maršalkos“ kėdę pretendavo A. Brodavskis ir S. Paško zondavo Lietuvos dalies „gagaūzavimo“ kelius tiek važinėdami į Gagaūziją, tiek kviesdamiesi ekspertus. „Autonomijos“ vadu – koordinacinės tarybos pirmininke paskyrė moterį – L. Sapkevič. Ji kartu su Seržantovič (socialistinio darbo didvyre, melžėja ar traktorininke) buvo dar ir M. Burokevičiaus CK narės, kaip ir L. Jankelevičius, kuris save taip pat matė „maršalkos“ kėdėje, mat jis kaip ir prieškario Klaipėdos autonomininkas Noimanas buvo veteranas. Šiaip jau už moterų pečių mėgstanti slėptis kompanija buvo nusigavusi net iki Ryžkovo Maskvoje, gavo iš jo, kaip ir iš O. Šenino, palaiminimą „autonomijai“ kurti. Organizavo per Baltarusiją abiems rajonams tiekimą, infrastruktūrą. Č. Visockis partijos komiteto pastate įkurdino Maskvai pavaldaus N. Vilnios komercinio banko filialą ir t. t.

                      „Autonomininkų“ judėjimas, demagogiškai pasivadinęs lenkais, gyventojų atstovais, iš tikrųjų rėmėsi apylinkių vykdomųjų komitetų, pirminių partinių organizacijų kadrais ir struktūromis. Žinoma prie „autonomininkų“ taip pat šliejosi tokie veikėjai su šovinizmo   kvapeliu, kaip šiandieninis istorikas J. Volkonovskis, o toks Syčinskis net apsivilkdavo AK uniformą. Beje, „autonomininkų“ tautiškumas buvo labai įdomus. Pats Anicetas Brodavskis pasirodė besąs Alytaus apylinkės gyventojo Petro Bradausko sūnus. Tiesa, jis aiškino, jog tai esanti kažkokia jo mamos paslaptis. Tačiau ne paslaptis, jog jo iniciatyva „koordinacinės tarybos prezidiume“ buvo rusas sovietinės armijos pulko, dislokuoto Valčiūnuose, vadas.

                      Prokuratūros vadovybėje baudžiamąjį tyrimą kai kas norėjo matyti „lenkų byla“. Suvokęs kieno ir kokiu tikslu kurta „autonomija“ ir jog tai ne „lietuvių-lenkų klausimas“, o modifikuota partijos CK (nebūtinai Burokevičiaus) įsčiose gimusi tautų kurstymo akcija, pasijutau esąs atsakingas prieš istoriją – planavau apklausti visus abiejų apylinkių vykdomųjų komitetų bei aktyviai veikusių partorganizacijų funkcionierius, ketindamas atskleisti ten glūdintį „autonomijos“ mechanizmą. Tai buvo taip pat būtina, kaip ir atskleisti baudžiamąsias veikas padariusių asmenų ratą. Neabejoju, kad ėjau teisinga kryptimi. Kai kas supratęs, jog tyrimas tampa jau ne „lenkų byla“, ėmė siūlyti ją sustabdyti – mat Visockis su Monkevičium yra pabėgę. Kai aš su tuo nesutikau, man pavedė kitas bylas, tarp jų – „Kliugerio“. Rytų Lietuvos įvykių bylą vėliau A. Paulauskas siekė diskredituoti vadindamas, „politologiniais tyrimais“. Teko rinktis. Tuo metu „ Kliugerio“ bylos tyrimas valstybei buvo nemažiau svarbus…

                      Voruta. V. Nikitinas atsakyme Seimo  nariams rašo, kad šiuo metu byla perduota teismui. Atsakomybėn patrauktas Karlis Bilanskas, kažkoks Aliukas, bet nieko nekalbama apie asmenis, žinomus visai Lietuvai, siekusius pasmaugti atsikuriančią valstybę jos pirmomis dienomis. Ar baudžiamosios atsakomybės požiūriu buvo padaryta nusikaltimų? Kokia nusikaltimų sudėtis Brodavskio, Maceikianeco, Svetlikovskio bei kitų veiklose?

                      K. M. Karlis Bilansas – latvis, nežinia nuo ko besislapstantis Baltosios Vokės durpyne. Be abejonės, susijęs su sovietmečio spec. tarnyba. Brolius Aliukus, kaip kolchozinio ūkininkavimo specialistus, atsivežė iš „plačiosios šalies“ toks partinis veikėjas Smirnovas. Jie, žinoma, inspiravo „autonomijos“ triukšmą pagal Šalčininkų „pilkųjų kardinolų“ Voroncovo ir KGB operįgaliotinio Kunicino linijas. Bet „autonomijoje“ tai šalutiniai, trečiaeiliai, asmenys, saviti „atpirkimo ožiai“ paulauskinėje teisėsaugoje. Sakysite, kam jų reikia? Vis tiems patiems. Žiūrėkite: „autonomininkai“ per visą nepriklausomybės laikotarpį klastojo rinkimus. Žmonės matė, informavo, bet nieko negalėdavo padaryti. Man dirbant prokuratūroje yra tekę rašyti informaciją dėl rinkimų įstatymo pažeidimų centrinės rinkimų komisijos pirmininkui V. Litvinui. Ir ką gi? Viskas kaip į balą.

                      Dabar artėja savivaldybių rinkimai. Spauda vėl rašo: Rūkainiuose ir kitose apylinkėse staiga padaugėjo „negalinčių vaikščioti“. Tai žinoma, autonomininkų rinkiminiai žaidimai. Rūkainiuose seniūnė ta pati „koordinacinės tarybos prezidiumo pirmininkė“ L. Sapkevič. Neabejoju, kad  naujai veiklai Z. Vaigauskas ir S. Svetlikovskis yra sukūrę teisinę bazę. Bus pasidarbavę, kad atsirastų daugybė „nepaeinančių“, už kuriuos kažkas balsuos.

                      Kas byloje turėjo atsakyti baudžiamąja tvarka? Be Visockio ir Monkevičiaus, tai pirmiausia Brodavskis – už sovietinių karinių komisariatų įskaitos stalų išlaikymą, t. y. rekrūtų gaudymą į sovietinę armiją, sovietinio referendumo organizavimą, nacionalinės nesantaikos kurstymą, infrastruktūros rajonų atplėšimui kūrimą ir kt. Turėjo būti įvertintos jo, kaip ir Svetlikovskio, Maceikianeco, Senkevičiaus pastangos pažeisti Laikinojo pagrindinio įstatymo 4 straipsnį – dėl valstybės teritorijos integralumo. Kaip tai padaryta baudžiamojoje byloje, kad jie netraukiami atsakomybėn, man nežinoma.

                      Voruta. V. Nikitinas rašo, kad kai kuriuos asmenis traukti atsakomybėn trukdo dalis Parlamento priimtų norminių dokumentų, sudariusių sąlygas „autonomininkų“ veikimui.

                      K. M. Tokie dokumentai atsirado 1991 m. sausį – atviro šantažo ir karinės agresijos akivaizdoje.

                      Tardytojęs, tyręs bylą, siekęs nustatyti tiesą apklausdamas buvusius AT narius, privalėjo išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo išplėsti anie sprendimai, kad galėtų juos kritiškai vertinti. Kaip tuo metu rašė į Maskvą agentas „Janek“ – toks Merkulovas – „autonomininkų“ tikslas buvo vienas – atplėšti rytinę valstybės dalį.

                      Be abejonės, ir Seimas savo ruožtu turi grįžti prie „autonomijos“ klausimo. Vadinamasis „visų lygių suvažiavimas“ oficialiai nenutraukė savo veiklos, o jo nariai toliau negatyviai reiškiasi valstybės gyvenime. Jei „autonomija“ buvo politinė provokacija, ar jos nariai veikė prieš valstybę? Tuomet nei Aukščiausiosios Tarybos etikos ir mandatų komisijos pirmininkas, nei Vyriausybė nereagavo į prokuratūros informaciją dėl kai kurių parlamentarų veiklos, švelniai tariant, nekuriančios valstybingumo, kaip ir dėl Lenkų sąjungos perregistravimo, kai Maceikianecas nuslėpė nuo tardymo šios organizacijos dokumentaciją iki 3-ojo suvažiavimo. Argi ne ciniška, kai Brodavskis, stabdęs žemės grąžinimo klausimų sprendimą, šiandien dedasi Vilnijos žemės savininkų užtarėju. Iš tikrųjų jis jiems padarė daug blogo, inicijavo skurdinimą.

                      Voruta. Net buvęs Lenkijos ambasadorius J. Vidackis nesusilaikė nepasakęs karčios tiesos  apie Maceikianecą kaip tautinės mažumos gynėją…

                      K. M. Ne vien Vidackis. Lenkai, tradiciškai mėgstantys žvalgybą, gerai žino, kas po kuo slepiasi, kas kokiam tikslui tarnauja ir kaip tai gali paveikti lenkų ir lietuvių  valstybių santykius. Todėl vizito į Lietuvą metu prezidentas A. Kvasnievskis buvo nuo „autonomininkų“ apsaugotas.

                      Tuo tarpu Lietuvoje LDDP panaikino VSD „autonomininkų“ stebėjimą. Kas gali geriau paaiškinti ir provokacinio judėjimo atsiradimą, ir jo išsaugojimą?

                      Voruta. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

„Voruta“ Nr. 12 (294) 1997 m. kovo 22-31 d.