Kas padės vaikui skaitymą suvokti kaip malonumą, o ne kaip privalomą pamoką, kas pasirūpins senoliais, kurie mėgsta skaityti, bet jau nepajėgia patys ateiti…

Autorius: Data: 2019-01-04 , 16:36 Spausdinti

Kas padės vaikui skaitymą suvokti kaip malonumą, o ne kaip privalomą pamoką, kas pasirūpins senoliais, kurie mėgsta skaityti, bet jau nepajėgia patys ateiti…

Marytė Vaickuvienė. Visagino CB filialas, 2003 m. M. Vaickuvienės asmeninio archyvo nuotraukos

Dalia SAVICKAITĖ, Visaginas, www.voruta.lt

Jauniausia Lietuvos viešoji biblioteka – Visagine. 2019 m. ji minės veiklos 40-etį. Kadangi tokio administracinio darinio – Visagino savivaldybės – prieš tiek metų nebuvo, o 2020 m. 45-etį minėsiančio miesto įstaigos tuomet buvo pavaldžios Ignalinos r. vykdomajam komitetui, tai biblioteka veikti pradėjo kaip Ignalinos rajono centrinės bibliotekos filialas. Tuomet jai vadovavo šalies kultūrininkų aplinkoje puikiai žinomas ilgametis, deja, metų pabaigoje jau pasirinkęs senjorystę, Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys. Visagino (tuomet Sniečkaus) filialui vadovavo Janina Garbonienė, dirbo Birutė Krūminienė. Vėliau jos darbuotoja tapo ir eruditė Marytė Vaickuvienė. Visaginiečiai gali didžiuotis, kad iki 2018 m. pabaigos – net 35 metus – ji jiems bibliotekoje talkino turiningai leisti laisvalaikį, mokytis, tobulėti, sužinoti… Tai gyva legenda, galinti papasakoti, kaip kito ir kinta visaginiečių literatūrinis skonis, laisvai skaitanti ir rusų, ir vokiečių kalba, puikiai naudojasi naujosiomis technologijomis, žino visas periodikos naujienas, fiksuoja skaitytojų nuomones vienu ar kitu literatūriniu klausimu, konsultuoja, bendravimo ir bendradarbiavimo bibliotekoje moko ir naujai ateinančius čia dirbti. Visagine įdomu dar ir tai, kad čia gyvena ne vien įvairių tautybių, bet ir įvairių Lietuvos etninių regionų žmonės. Atvykusiems gyventi į Lietuvą tai nėra gerai žinomi tautiniai atspalviai, bet jei lietuviui pasakyčiau, kad Marytė – dzūkaitė nuo Leipalingio, tai kiti atitartų, kad tai dainingi ir juokauti mėgstantys žmonės. Kaip vingiavo M. Vaickuvienės gyvenimo kelias?

Jai būnant ketvirtoje klasėje šeima atsikraustė gyventi į Ignaliną. Mama visą jaunystę dirbo vadovaujantį darbą, ignaliniečiai ją žinojo kaip pirmąją „Dringio” restorano direktorę Ramanauskienę, kuri nesibodėjo juodo darbo ir, kuomet aktualus tapo išsilavinimo klausimas, darbinę veiklą tęsė ligoninės valgykloje. Iki mirties ji sakydavo „Eikit dirbt laukų – visi tušti, o tai tik šokat ir dainuojat”. Baigiantis šiems metams mama, gyvenusi Ignalinoje, į amžinybę išėjo sutvarkiusi daržus, priruošusi žiemai maisto atsargų, kuro krosnims… Mažėja Marytės artimųjų ratas. Liūdesiu pasidalinti atėjo mamos brolio šeima. Jie – anksti Anapilin išėjusios vaikystės dienų draugės, pusseserės, garsiosios scenografės Jūratės Paulėkaitės tėvai. Atsisveikinimas su mama, tai galutinis atsisveikinimas su vaikystės Ignalina. Ji ir dukra Daina gyvenimo rudeniui pasirinko Visaginą.

Besimokydama Ignalinos vidurinėje mokykloje Marytė išgarsėjo kaip lengvaatletė, tinklininkė, žaidžianti suaugusių moterų komandoje. Visi jai pranašavo sportininkės karjerą. Anksčiau paskutinėse klasėse buvo mokomasi profesinių įgūdžių. Ignalinoje mokė būti prekybininkais ir bibliotekininkais. Baigę mokslus jie gaudavo įgytų žinių lygį patvirtinančius dokumentus. Du metus mokytoja Talijūnienė Marytę mokė bibliotekininkystės pagrindų ir iki šių dienų ji turi išsaugojusi tai patvirtinantį dokumentą. Gal darbas bibliotekoje su skaitytojais, kataloguojant ir tvarkant knygų fondą, ruošiant nurašymo aktus, o gal dar kokios aplinkybės, bet, iš labiau paveikslėlius knygose mėgusios mergaičiukės, ji tapo labai žingeidžia, skaitančia mergina. Legendinė Ignalinos lituanistė Marija Čepulėnienė klasėje garsiai skaitydavo jos rašinius, o Repšienė palengvėle norus pradėjo kreipti intelektualesne linkme. 1964 m. baigusi mokyklą ji – tuomet Marytė Mizaraitė – pasirinko vokiečių kalbos studijas. Gal laimė, gal nelaimė, bet mokykloje įsižiebusi meilė nenutrūko nei kiek anksčiau mokyklą baigusiam draugui išvykus studijuoti, nei jai pačiai pradėjus studijas. Nors mylimasis studijavo tolimojo Saratovo karininkų mokykloje, būdama antrame kurse ji ištekėjo ir tapo Vaickuviene. Jauniesiems pasirinkimas nebuvo itin platus, tad išvyko gyventi į ginklų gamintojais garsėjantį Nižnij Tagilą. Ten baigė vokiečių kalbos studijas ir įsidarbino. Butą gavo kariniame miestelyje. Iš pirmų buvimo dienų pamena, kaip ją stebindavo nuolat juodas sniegas…

Ignalinos moterų tinklinio komanda „Nemunas“. Marytė ketvirta iš kairės, 1964 m.

Baigusi studijas dirbo už 35 km esančiame miestelyje Verchniaja Salda (paradoksas, bet, jau dirbdama Visagine, parinkdavo knygas čia atvykusiems gyventi to miestelio žmonėms). Mokykla turėjo reprezentuoti vietovę, todėl iš pedagogų reikalavo daug. Po aštuonerių metų, susirgus vyro mamai, pradėjo prašytis į Lietuvą. Tuometinės Sąjungos Gynybos ministerija vyrą iš raketas saugančių dalinių pervedė į statybų būrius naujai statomame mieste, o ji 1978 m. pradėjo dirbti Ignalinos bibliotekoje. Ten sutiko jau po gamybinių mokslų mokykloje įsidarbinusias ir neakivaizdžiai bibliotekinius mokslus baigusias klasės drauges Alvydą Ulozienę ir Danutę Oginskienę. Iš tų laikų kaip anekdotą atsimena trumpam į biblioteką įsidarbinusiųjų klaidas – vasarą, kuomet atvykdavo daug skaitančių poilsiautojų iš tuometinės sąjungos, ji pastebėjo, kad dauguma skaitytojų formuliarų viena pavarde – Bessročnij. Tuomet pasas būdavo išduodamas visam gyvenimui, o jo galiojimo laikas nurodomas daug stambesnėmis raidėmis nei pavardė. Darbuotojos ir rašydavo tas dideles raides kaip pavardes, nors tas žodis reiškė – neterminuotas (pasas)… Po 5 metų – 1983 m. – ją pervedė dirbti į Visagino biblioteką. Pradžioje biblioteka veikė Parko g. 17 trijų kambarių bute. Vėliau su kolegėmis išgyveno įsikūrimo Sedulinos alėjoje rūpesčius. Kolektyvas augo, keitėsi, daugėjo patalpų. 1993 m. žuvo vyras. Rūpesčių kėlė dukros sveikata… Gelbėjo knygos… darbas… galimybė suspėti nusibraukti ašaras už knygų lentynos ir… šypsotis, rūpintis kitais. Galimybė būti reikalingai, galimybė būti dėkingai tiems skaitytojams, kurie savo aukštais poreikiais prusino, stiprino ir tobulino ją, galimybė žinojimą perduoti jaunesniems darbuotojams. Įsijungė į neįgaliųjų draugijos veiklą. „Beklaidžiodama” interneto platybėse atrado ir susisiekė su austrų labdaros organizacija, išsiplėtojo ryšiai, priėmė jų delegacijas, rodė ir pasakojo jiems apie Aukštaitiją, rūpinosi visaginiečių šalpos dalykais, pati vyko pas austrus paviešėti ir stebėjosi, spalvino kasdienybę naujomis spalvomis ir potyriais.

Nors Marytė Vaickuvienė jau 2005 m. galėjo džiaugtis senjoryste, bet nepasirinko lengviausio kelio, nes puikiai žino, kad dabar profesionalių bibliotekininkų aukštosios mokyklos vartotojiška jau tampančioje Lietuvoje neberuošia, kad sunku rasti intelektualiai, sociokultūrinei veiklai pasiaukojančių jaunų žmonių už vos minimumą viršijantį atlyginimą. Kažin ar dabar ruošiami komunikacijos specialistai išmanys LIBIS sistemą? Kažin, ar patys politikai pagalvoja, kas surinks apie juos kraštotyrinę informaciją, kas sudarys pagrindą jų pačių įamžinimui krašto istorijos kūrime? Kad visa, kas spausdinama apie atitinkamą savivaldybę yra sisteminama ir bibliotekininkų pateikiama į „erdvę”, kad net tai uždraudus vienoje savivaldybėje, informacija „išlįs” per kitą? Bibliotekininkas faktų nevertina, o tik fiksuoja ateičiai. O gal būtent dėl vadovaujančiųjų viešumo baimės bibliotekos nesulaukia valstybės dėmesio ir skursta? Kažin ar į bibliotekas retai užsukantys verslininkai žino, kad elektroninėje erdvėje atsispindintis ir joje amžiams liekantis jų ir politikų socialinės atsakomybės vaizdas įtakoja investicijų atsiradimą savivaldybėje ir net ES fondų „atėjimą”? Kas padės vaikui skaitymą suvokti kaip malonumą, o ne kaip privalomą pamoką, kas pasirūpins senoliais, kurie mėgsta skaityti, bet jau nepajėgia patys ateiti… Abejonių patyrusiai bibliotekininkei kelia ir tai, kad bibliotekų likimą sprendžia jose nesilankantys, kad dabar ruošiami visų galų specialistai nebus įgalūs specifines bibliotekines veiklas atlikti kokybiškai…

M.Vaickuvienė su mama ir senele Leipalingyje

M. Vaickuvienei malonu prisiminti laikus, kuomet miestą statę intelektualūs technokratai neleisdavo atsilikti nuo naujienų, kuomet žurnalas „Inostrannaja literatura” būdavo skaitytojams išduodamas 2 paroms, nes visi norėjo susipažinti su moderniais užsienio rašytojų kūriniais, jų gal kiek ir neįprastomis tam laikui, bet labai bendražmogiškomis mintimis. Anksčiau teigiamu gyventojų prieaugliu garsėjęs miestas buvo pilnas moksleiviškos žaismės. Bendrojo lavinimo mokyklų jaunimas privertė gerai susipažinti su įvairių dėstomų dalykų programomis, parinkti mokslams reikalingas knygas. Studentams miesto bibliotekos užtenka pirmuose kursuose, vėliau specializuojasi savo mokymo įstaigose. Gal jie tiesiog užmiršta tarpbibliotekinio abonemento paslaugas, kuriomis naudojantis knygos atkeliauja iki gimtinės? Miesto skaitymo poreikių metraštininkė apgailestauja, kad bibliotekos jubiliejaus nesulaukė pirmasis bibliotekos skaitytojas Silčionok ir primena neužmiršti pagerbti antrosios, vis dar skaitančios – Valentinos Legostaj. Kolegos pasakojo, kad daugelis tuomet stebėdavosi Marytės atmintimi – ji be jokių užrašų žinojo kuriame, kurių metų numeryje publikuotas vienas ar kitas kūrinys, kas jį dabar skaito, kada turi gražinti. Knygos buvo išduodamos gyva eile. Marytė sako, kad ir dabar tas pats – kas išmoko jausti kalbos turtingumą, pajuto skaitymo teikiamą aristokratiškumą ir palaimą, kas skaitydamas susikūrė laisvę nuo kitų nuomonės, kieno sielos pergyvenimai sutapo nors su vieno iš herojų potyriais, tas skaito ir dabar. Nepriklausomai nuo amžiaus jie yra knygos garbintojai. Gal kuriam laikui – kai įsimylės ar bus tik susilaukę vaikelio ir spręs kitus egzistencinius rūpesčius – kiek ir atsitolins, bet juos sutvarkę – sugrįš. Ji užjaučia bukai siekiančius karjeros ir netobulinančius asmenybės žavesio… taip jų tikslas tampa tik vis tolstančiu horizontu… Patyrusi bibliotekininkė sako, kad bet kurios tautybės, bet kokio amžiaus, lyties ar darbingumo žmogus privalo skaityti, kad tobulintų save ir pasaulį. Ji apgailestauja, kad nelabai jautriai reaguojama į kitataučių poreikiusː labai mažai lėšų skiriama lietuvių literatūros vertimams į slavų kalbas. Leidyba tapo tik socialiai nejautriu verslu, nors nauja neišvengiamybė tai, kad į šalį atvyksta daug svetimšalių. Kaip jiems susipažinti su lietuviškos tapatybės subtilumais? Savito Visagino problemos – itin jautrios, bet periodinių leidinių užsakymo finansavimas – savivaldybių reikalas, o jis nedidėja… Visai nepriklausomai nuo tautybės – skaitantis žmogus yra atsakingesnis, ginantis civilizacijos vertybes. Klaiku, kuomet sveikinimo tekstai – internetiniai ir vis pasikartojantys, o juk tiek puikios poezijos tiktų tokioms reikmėms. Visa laimė nors tai, kad subtiliu pradėtas laikyti ranka rašytas sveikinimo žodis.

Mums besikalbant iš stalčiaus Marytė ištraukė jau apiplyšusiais kampučiais „pasipuošusį” sąsiuvinį. Versdama jį pasakojo, kad dar mokykloje buvo išmokyta užsirašyti ką perskaitė. Jame – visų jos pomėgių atspindžiai, privalomai perskaitytų, kad kitiems galėtų rekomenduoti, knygų sąrašai. Kaip ir dera save gerbiančiai bibliotekininkei – susisteminti – surašyti pagal metus… Net ir asmeninių negandų metais perskaitytų knygų skaičius kasmet daugmaž vienodas. Yra žmonių, kurie sako, kad kultūros žmonių darbas – ištisinis laisvalaikis. A.a. I. Seliukaitė pasakytų – kaip ir kitose profesijose, jei tai sutampa su širdies keliu. Nuo 2019 m. sausio Marytė Vaickuvienė pasirenka gyventi taip, kad skaityti galėtų ir ant bibliotekos durų nurodytu darbo laiku. Tai reiškia – pasirenka gyventi savu tempu, sau. Sąsiuvinis bus pildomas toliau, o jei liks laiko – žadėjo būti bibliotekos savanore.

Aktualioji publicistika Kultūra , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com