Kas nuo ko atskilo?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kaip grėbliu per skruzdėlyną
Esu iš tų Lietuvos evangelikų reformatų, kurie jau keletą metų jautėsi ramūs, pasitikintys savimi ir savo bendruomenės vadovybe, patvirtinama viešai vykstančių sinodų metu. Po to, kai mūsų bendruomenę įregistravo Teisingumo ministerija, mes rečiau bepravardžiuojami pogrindiniais nelegalais, kitokiais atskalūnais. Matome, kad su mūsų kolegijos vadovybe dalykiškai bendrauja ir rajono vadovybė, mes pripažįstami Lietuvos Vyriausybėje. Malonu matyti, kaip su tokia mūsų Bažnyčia įvairiais lygiais bendradarbiauja, visapusiškai remia ir daugelio kitų šalių evangelikai reformatai.
Tai, kad su mūsų Bažnyčia kažką bendro sakosi turintis Algimantas Kvedaravičius, kurio, kaip kunigo, paslaugų Lietuvos evangelikai reformatai atsisakė dar prieš keliolika metų, mes, eiliniai Biržų krašto reformatai, nesureikšminome – tegu sau kirkinasi, anksčiau ar vėliau išsikvėps.
Pasirodo, nusiraminome per anksti. Metamas iš kunigo pareigų ponas ne šiaip trinktelėjo durimis, o iš patiklių naivių žmonių sugebėjo perimti tam reikiamus dokumentus ir Bažnyčią įregistravo kaip jam pavaldžią bendruomenę. Klydome nesureikšmindami to fakto ir galvodami, kad fiktyvus dokumentas negali būti svaresnis už tūkstančių valią.
Šurmulys Biržuose kilo ir 2009 m. rugpjūčio viduryje, kai vienas dienraštis pradėjo spausdinti straipsnius apie tariamą Lietuvos evangelikų reformatų suskaldymą. Vieni spjaudėsi, kiti stebėjosi ir domėjosi, už kiek dienraštis parsidavė, treti naršė po internetą ir piktinosi, kodėl jų komentarai nepatenka į viešumą.
Evangelikai reformatai sujudo kaip skruzdėlynas, gamtos niokotojo perbrauktas grėbliu. Tai paveikė ir tokius snaudalius, kaip kad šių eilučių autorius. Per savaitę susiradau minėtus straipsnius, perskaičiau juos ir pasibaisėjau. Nuo sovietmečio tokio niekalo neteko skaityti.
Pirmiausiai, straipsniuose nutylėta, kad didysis susipriešinimas prasidėjo dar tuomet, kai A. Kvedaravičius, neįtikęs kaip kunigas, pasiskelbė visos Bažnyčios vadovu. Antra, neteisingai pateikiama atskilimo sąvoka – juk visiems akivaizdu, kad su A. Kvedaravičiumi nuėjo tik labai nežymi bendruomenės narių dalis.
Kai nuo medžio vėjas nuplėšia šaką, niekas nesako, kad nuo šakos atplyšo medis. Tai kodėl tarp religijų gali būti kitaip? Mes esame gyvi, veikiantys, dešimteriopai gausesni negu A. Kvedaravičiaus šalininkų būrelis. Kalti mes tik dėl to, kas leidomės apgaunami įregistruojant ar perregistruojant bendruomenę. Dėl to jau keliolika metų beprasmiškai trukdomi teismai, prokuratūros, kitos valstybinės įstaigos.
 
Ne to lizdo paukštis
Kai susirgo kunigas Petras Čepas ir buvo atsisakyta kunigo Reinholdo Moro paslaugų, Biržuose, o kartu ir visoje Lietuvoje, evangelikai reformatai, rinkdamiesi dvasinius vadovus, dvasininko pareigas patikėjo A. Kvedaravičiui. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai ne tas žmogus, kuris galėtų tenkinti sielovados poreikius pratęsiant tėvų, protėvių tradicijas, išlaikytas net slogiais sovietinio buldozerinio ateizmo dešimtmečiais, saikingai reformuojamas, kintant gyvenimiškai situacijai.
Šokiravo pusamžio dvasininko įžūlumas, kai pamaldas prie Dievo stalo jis vedė nenusiėmęs kepurės, jo pasisakymai, kad per jo bažnyčios slenkstį negali peržengti jokio kitatikio koja, kad bendrijoje telieka trys nariai, kurie paklusnūs besąlygiškai. Šokiravo ir baugino jo draugystė su anglų radikalais. Juk jų priešprieša su katalikais Lietuvoje nemaloni, bet sena praeitis.
Dėl to viską apsvarsčius ir buvo atsisakyta tokio, prie daugumos nepritampančio, kunigo paslaugų. Būtent tuomet ir įvyko tai, ką dabar kai kas bando įvardyti skilimu. Mano ir šimtų evangelikų reformatų parapijiečių įsitikinimu tai ne skilimas, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardo, dalies jos turto pasisavinimas. Štai nuo čia ir derėjo pradėti žurnalistinį tyrimą.
 
KKK – tai kunigaikštis kunigas Kvedaravičius
Nesu krimtęs aukštųjų mokslų, nežinomos man ir juridinis reformacijos pradžios Lietuvoje pagrindas, tačiau turėdamas neblogą vaizduotę neįsivaizduoju situacijos, kad baudžiauninkai, kiti dirbantieji dvaruose, susirinkę prie bažnyčios, rinktų savo atstovus į Sinodą ir ten spręstų bažnytines problemas. Mano įsitikinimu, tai sprendė stambieji žemvaldžiai.
Demokratiniai santykiai tarp parapijiečių iš Europos šalių atėjo palaipsniui ir galutinai Lietuvoje susiformavo tik tarpukario metais. Todėl dabar visuomenėje išplitęs A. Kvedaravičiaus pravardžiavimas kunigaikščiu visai priimtinas. To neneigia ir pats A. Kvedaravičius bei jo šalininkai.
KKK ir jo šalininkai skelbiasi skriaudžiami, kad kiti evangelikų reformatų kunigai eina į tariamoje jų teritorijoje esančias kapines. Ten palydi mirusiuosius, šventina paminklus, praveda bendras pamaldas. Ir kaip jiems neiti, jeigu to prašo mirusiųjų artimieji?
Dauguma kapinių įrengtos, kai rėžiniai kaimai buvo suskirstyti į vienkiemius. Kapinėms plotus išskyrė ne dvasininkai, valstybė ar bažnyčios, o patys ūkininkai, atsisakę po keliolikos arų naujai suformuojamuose sklypuose. Ten burtų keliu ar pagal kitokį susitarimą kiekviena šeima prisidėjo prie kapinių įrengimo žeme, pinigais, medžiagomis ar darbu. Šito neneigia ir dabartinė biurokratinė žemėtvarka.
Tad nuo kada tos kapinės tapo XXI amžiaus „kunigaikščio“ nuosavybė? Ir kodėl KKK į tas kapines pats pakviečiamas tik labai retai? Tai dėl jo arogancijos, nesugebėjimo bendrauti su žmonėmis. Visiškai pritariu tiems, kurie, karčiai juokaudami, dabar, kai Lietuvoje sprendžiama kalėjimo teroristams problema, teigia, kad į tokio kalėjimo viršininkus geresnės kandidatūros, negu KKK, nėra.
Šiais metais KKK ir jo šalininkai džiaugiasi, kad jų stovykla pasipildė dviem naujais išsilavinusiais žmonėmis. Panašiai buvo kalbama ir prieš kelerius metus. Ir tai buvo tiesa. Teko dalyvauti ne vienose laidotuvėse, kuriose apeigas atliko KKK pavaldiniai. Dalykiškai, kvalifikuotai. Tokie tarp evangelikų reformatų, neturinčių išankstinio nusistatymo prieš vieną ar kitą bendriją, iškart pelnė simpatijas. Niekas nenarstė jų kilmės, kad tas buvęs katalikų kunigas, o anas teisininkas. Masėms pakanka vien to, kad Evangelija būtų skelbiama įtikinamai.
O kur jie dabar? KKK šalininkai atsakyti vengia. Kadangi A. Kvedaravičius negali pakęsti konkurencijos nei iš šalies, nei iš apačios, tai ir šiuometinio papildymo perspektyva sudėtinga. Pakilti aukščiau reiškia užsitraukti kunigaikštuko nemalonę.
 
Ir Lietuva jau ne už geležinės uždangos
Straipsnių antireformacine tema, spausdintų viename dienraštyje, autorė, negalėdama rasti neigiamų argumentų prieš mūsų dvasinį vadovą kunigą Rimą Mikalauską, visą įtūžį išlieja ant Teisingumo ministerijos, atskirų jos darbuotojų: kalti, kad pripažino, įregistravo mūsų bendruomenę! Kalti, kad savo kaltės nepripažįsta! Kalti, kad nešoka pagal A. Kvedaravičiaus įgeidžius ir t. t.
O kad taip padaryta įvertinant realią padėtį, atsižvelgiant į tūkstančių lūkesčius, tarptautinę patirtį, nutylima. Stilius, kuriuo parašyti tie straipsniai, primena laikotarpį, kai gyvenome prie vienos partijos vienintelės tiesos. Pasakė kiek Lietuvoje gali būti religijų, ir taškas. Nurodė, kas joms tegali vadovauti, ir nebandykite prieštarauti.
Bet juk tai slogi sena patirtis. Nebėra geležinės uždangos, skyrusios mokslininkus nuo mokslininkų, verslininkus nuo verslininkų. Tas pats ir su religijomis. Ir Lietuvos evangelikų reformatai galime bendrauti su pasaulio lietuviais reformatais bei su įvairiatautinėmis daugiamilijoninėmis evangelikų reformatų bendruomenėmis. Visur ir su visais, kaip visateisiai, oficialiai pripažinti savoje Lietuvoje.
Tai labiausiai ir siutina A. Kvedaravičių bei kelis jo pasekėjus. Nors skelbiama, kad Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenė nyksta, iš tiesų mes tvirtėjame kasmet. Jeigu kas ir nyksta, tai tiktai pas A. Kvedaravičių.
 
Nepiktžodžiaukime
Viename iš straipsnių dienraštyje mėgaujamasi teiginiu, kad kažkas kažkada pasakęs, jog antrosios evangelikų reformatų bendruomenės įregistravimas tolygus antrojo popiežiaus įteisinimui. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos evangelikai reformatai, kurie savo dvasiniu vadovu yra pasirinkę kunigą R. Mikalauską, gali lygintis su gausia, darnia viena katalikiška parapija.
Na, o KKK – tai retsykiais ir pas katalikus pasitaikantis kunigas nevykėlis, neturintis nei bendruomenės narių palaikymo, nei aukštesnės vadovybės malonės. Tik laiko klausimas, kada tokios asmenybės paslaugų bus atsisakyta.
Be to, nagrinėjant nesutarimus tarp Lietuvos evangelikų reformatų, nepelnytai sureikšminami kunigai. Ypač nemalonu skaityti, kai nebūtomis nuodėmėmis kaltinamas mūsų kunigas R. Mikalauskas. Jis šiuo metu atlieka jam patikėtas pareigas, daug dirba stiprinant mūsų Bažnyčią.
Tačiau, pasak kunigo iš Vokietijos, tituluoti, išsimokslinę dvasininkai, išpuoštos bažnyčios – dar ne bažnyčia. Bažnyčia – tai žmonės, kuriems viena ir kita reikalinga. O tie žmonės, šiuo atveju – Lietuvos evangelikai reformatai, dvasinius vadovus pasirenka tokius, kurie su jais žmoniškai šneka, vykdo jų valią, supranta ir įvertina Bažnyčios, jos narių galimybes, siekius sparčiai besikeičiančioje aplinkoje.
Tiems, kurie nori suvokti, kas apskritai yra dabartinė, neva į dvi dalis perskirta Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, pakaktų nors valandą sudalyvauti bažnytinėse pamaldose Vilniuje. Pamaldose, kurias KKK užvaldytoje bažnyčioje praveda pats „kunigaikštis“ ar jo patikėtiniai, dalyvius galima suskaityti ant rankų pirštų. Palyginimui sudalyvaukite ir pamaldose, kurias veda kunigas Tomas Šernas.
Akivaizdus skirtumas tarp pamaldų dalyvių skaičiaus „kvedaravičininkus“ siutina. Dėl to jie nevengia pasikandžioti. Štai, smerkiant kunigą Rimą Mikalauską, „Reformatų žiniose“ iš Evangelijos pacituota: „Tegul jis bus kaip pagonis ir muitininkas“. Nejaugi negalėjo rasti citatos, nežeminančios Lietuvos žmonių gerbiamo kunigo T. Šerno, buvusio muitininko, profesijos?
„Taip, mes esame ortodoksai ta prasme, kad išlaikome tokį tikėjimą, koks jis buvo ir prieš 400 metų. Evangelikų reformatų tikėjimą“, – nesikuklina interviu dalinti KKK. Gerieji žmonės, įsigilinkime į šių siekių esmę. Jeigu koks katalikų kunigas ryžtųsi savo parapijiečius grąžinti į viduramžius su inkvizicija ir kitais žiaurumais, toks žmogus būtų uždarytas gydytis.
 
O mūsiškis, tarsi nežinodamas, kokius nusikaltimus žmoniškumui prieš 400 metų darė reformatai, tam užtarimo ieško teismuose, ministerijose, Seime. Ir neatsiranda jėgų, kurios sudrausmintų akiplėšą? – pasipiktinę klausia dori evangelikai reformatai. Ką atsakyti?
 
Apie rimtus dalykus – linksmai
Toks jau esu – kritinėmis akimirkomis vartau ne įstatymų sąvadus ar Šventąjį Raštą, o satyrinius leidinius. Evangelikų reformatų raginamas išsakyti savo nuomonę dėl straipsnių minėtame laikraštyje, bendro KKK suaktyvėjimo iš humoristinių knygų lentynos pasiėmiau pirmą pasitaikiusią knygą.
Kadaise buvusio populiaraus Danijos karikatūrų meistro H. Bidstrupo albume vienas puslapis labai tinka dabartiniam kunigaikščiui – kunigui A. Kvedaravičiui. Karikatūristo piešinyje mažametis vaikas žaidžia su tėvo kišeniniu laikrodžiu ir plaktuku. Šeimos galvai tai nepriimtina ir jis iš sūnaus laikrodį atima. Berniūkštis, pargriuvęs ant žemės, dėl to isteriškai klykia. Jo isterija paveikia šeimos moteris, ir jos prikalbina tėvą vaikui nusileisti. Laikrodis vėl atiduodamas išdykėliui. Vienas smūgis plaktuku, ir laikrodžio šukės lekia į šalis. Suaugusieji stveriasi už galvų, o vaikas, patenkintas savo pergale, juokiasi. Štai tokia ramybės kaina pagal satyriką.
 
O jeigu rimtai?
Kaip rodo įvykių raida, į isteriškus A. Kvedaravičiaus reikalavimus visus Lietuvos evangelikus reformatus sviesti 400 metų atgal, palankiai jau atsiliepė čia linksniuotas laikraštis. Jeigu tam pritartų Seimas, ministerijos, teismai, tikrai lėktumėme į šalis, kaip laikrodžio detalės po išdykusio vaiko smūgio.
Tačiau turime vilties, kad visoms institucijoms, į kurias besikreiptų triukšmadarys, pakaks kantrybės, išminties suprasti, kad per keturis šimtmečius visuomenės raidoje, taip pat ir religinėse bendruomenėse, įvyko esminių pokyčių. Kas to nenori suprasti, telieka už borto.
Žiūrint į skaldomą Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenę, susidaro įspūdis, kad atviri A. Kvedaravičiaus antirasistiniai pasisakymai siekia atstatyti viduramžių radikalizmą. O jo bendradarbiavimas su dr. Stephenu Skottu-Pearsonu senokai galėjo sulaukti tarnybų, atsakingų už žmonių saugumą, dėmesio.
 
Pažadino? Tai kelkimės
Šioje nemalonioje Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios istorijos atkarpoje maloniai nuteikė eilinių bendruomenės narių reakcija į dienraščio straipsnius: stebisi, piktinasi, reikalauja skambinti visais pavojaus varpais, kažką kitą daryti.
Ir jie teisūs. Laikraštyje atviru tekstu ir tarp eilučių parašyta, kad šių dienų kunigaištukas nenurims. Gyventi ramybės nuotaikomis, tikėtis, kad viskas išsispręs savaime – dar anksti. Įsijausti tik į darbščių, taikių, it skruzdėlės, savo bendruomenės narių vaidmenį, net pavojinga. Kodėl bent kartą nepasijausti bitėmis, kurių avilį daužo chuliganai?
Visokeriopai ne tik remkime savo bendruomenės Sinodo kolegiją, jos parinktus dvasininkus, bet ir pareikalaukime, kad jie imtųsi ryžtingų veiksmų, jog apsaugotų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią nuo nepagrįstų išpuolių.
 
T. Bauro nuotr.

www.lrytas.lt

Nuotraukoje: Reformatų tikėjimo išpažinėjai ir puoselėtojai buvo ir garsieji Radvilos. Jie amžinojo poilsio bus palydėti pagal evangelikų reformatų apeigas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra