Kas gi laimėjo Žalgirio mūšį?

Autorius: Data: 2013-06-17, 11:07 Spausdinti

Prof. Aldona GAIGALAITĖ, Vilnius

Apie Žalgirio mūšį per 6 šimtmečius prikurta tiek daug istorinės, grožinės ir kitos literatūros, pritapyta drobių, pastatyta skulptūrų, įamžinta asmenų, kad atrodo pateikti ką nors naujo nebėra galimybės. Tačiau mūsų trys energingi ir kūrybingi istorikai Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas surado nišą, kurios iki šiol nepastebėjo kiti istorikai ir jų išleista knyga „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“ (Vilnius: Mintis, 2012, 294 p.) suskambėjo visai naujai lietuvių istoriografijoje. Ta problematika juos susidomėti matomai paskatino lenkų ir vokiečių istorikai, kurie, kaip matyti iš autorių pateiktos naujos lietuvių kalba knygos šaltinių, yra rašę istorinio paveldo dalybų tarp valstybių atskirais istoriniais periodais tematika. O pirmiausiai ir turbūt daugiausia  dėmesio yra sulaukęs bei nevienareikšmiškiausiai vertinamas toks  didelis ir reikšmingas, ne tik 15 amžiui ir Lietuvai, bei turėjęs  lemiamos įtakos ir vėlesnių laikų istorijos eigai reiškinys, kaip Žalgirio mūšis. Be to, Žalgirio mūšis reikšmingas ne tik Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorinio proceso raidai ir likimui. Drąsiai galima teigti, kad jis  – iš esmės nulėmė Vidurio ir Rytų Europos  tautų likimą.

Autoriai knygos įžangoje rašo, jog jų veikalas tai tyrimas kolektyvinės atminties tradicijų, o metodas – lyginimas Žalgirio vaizdinio tvirtumo priežasčių Vidurio Rytų Europoje. Be to naujos knygos negalima būtų pavadinti ir grįnai istoriografiniu veikalu, nes autoriai aptaria ne tik politinę atminties eigą, naudodami istorinius faktus, bet ir gana plačiai literatūrinius, meninius ir kitus, kurie išplėtė istorinės atminties ribas, įgydami naujas užduotis ir papildė bei praplėtė praeities įvykius. Greta  to jie silpniau ar stipriau yra susiję ir su politine raida.

Man, kaip skaitytojai, pradžioje kilo knygos pavadinimo tikslingumas. Jis lyg ne visai atitiko veikalo turinį. Kilo klausimas ką dar, XXI amžiaus pradžioje, autoriai gali pasakyti naujo apie Žalgirio mūšį ir apie jo pergalę? Toks veikalo pavadinimo klausimas, matyt, buvo kilęs ir autoriams arba jų oponentams dar knygos svarstymo iki jos išleidimo metu. Dėl to po stambia knygos antrašte  atsirado lyg ir paaiškinamoji mažesnė paantraštėlė “Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje”, jau tiksliai atskleidžianti autorių užmanymą analizuoti knygoje faktą kaip reikšmingas politinis įvykis istorijos eigoje įgauna ne tik visai netikėtų naujų bruožų, vertinimų, nepagrįstų faktų, bet ir keletos šiandien egzistuojančių valstybių politinių veikėjų, istoriografų, kūrybinio  fronto atstovų savasties objektu, politinės veiklos įrankiu. Ir tada iš tikrųjų visiškai tikslingas tampa knygos pavadinimas ir jame pateiktas klausimas, o kas gi iš tikrųjų laimėjo Žalgirio mūšį?

Taigi kaip knygos autoriai D. Mačiulis, R. Petrauskas ir D. Staliūnas išsprendė savo naujajame veikale iškeltą problemą –padalino istorinį paveldą, kurio pirmine priežastimi buvo  lenkų  ir lietuvių pergalė prieš vokiškųjų kryžiuočių ordiną XV amžiuje?

Veikalas “Kas laimėjo Žalgirio mūšį?” didelės apimties, susijęs su  ne vienos Vidurio ir Rytų Ruropos valstybių praeitimi, todėl mūsų skaitytojui įdomia problema tampa tai, kaip įžymus bei reikšmingas praeities faktas buvo ir iki šiol naudojamas politikai. Kaip juo naudojosi ir tebesinaudoja Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, o taip pat net Čekijos, Ukrainos, Vengrijos  bei kitų šalių politiniai ir ideologiniai vadovai savųjų politinių pozicijų sustiprinimui. Giliai pasiremdami, dažnai mūsų istoriografijoje negirdėtais faktais, naujosios knygos autoriai atskleidžia visiškai viena kitai prieštaringas ir tik tam tikram laikotarpiui būdingas tendencijas. Jie parodo, kaip istorinis faktas ”kūrybingai”, jeigu taip galima pasakyti, apverčiamas “aukštyn kojomis”. Pasinaudojus praeities istoriniu faktu sukūriamas tik tam politikui, tik  tai politinei situacijai, tik tam politiniam momentui reikalingas arba tiksliau pasakius naudingas,visiškai naujas kūrinys.Todėl pabandysime bent labai glaustai peržvelgti tik politinio vertinimo eigą atskirais laikotarpiais, atskirų politinių santvarkų, jų lyderių, politinių partijų požiūriu. Nuošaleje paliksime mažiau įdomias meninės kūrybos problemas bei kitus klausimus, kurie taipgi daugiau ar mažiau susiję su politika, o be to gal net kai kuriems skaitytojams  yra įdomesni.

Knygos autoriai savo pasakojimą pradeda nuo pirmųjų kronikų, sukurtų Jano Dlugušo, “Cronika confliktus”, Bychovco ir kitų kronikų autorių. Jie pažymi, kad jau XV a. skyrėsi mūšio politiniai aspektai lenkų, lietuvių, prūsų  vertinimuose.  Lietuvių ir lenkų literatūroje mūšio atminimas tuo metu beveik nesiskyrė. Tačiau buvo skirtingesnis negu prūsų kronikų. Istoriografiniai neatitikimai tarp karą laimėjusių lenkų ir lietuvių ryškiau išsiskirti pradėjo ir naujų atspalvių įgijo vėliau,  derybų Liublino unijos išvakarėse metu, t. y. 1564 – 1566 metais J. Dlugošas, kad ir nemėgęs Vytauto bei nepakankamai vertinęs lietuvių įnašą mūšio metu , nors autoriai to fakto nemini, o aprašo kitus, vis tiktai pažymėjo, jog Vytautas vadovavo konkretiems karo veiksmams. Be to, kad atskirtų savus karius nuo lenkų karių, liepęs saviškiams ant kairės  rankos užsirišti šiaudų gniužtes. Tai rodo, kad lietuvių ir lenkų karinė apranga bei ginklai nesiskyrė. Dlugošas paleido ir versiją, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai mūšio pradžioje, neatlaikę stipraus ordino karių puolimo, pabėgo iš mūšio lauko ir bėgo nė neatsižvelgdami atgal iki pat Vilniaus. Tačiau tuoj po mūšio pergalės ir Kryžiuočių ordino žlugimo tie lenkų metraštininko teiginiai plačiau eskaluojami nebuvo.  Nebuvo jie eskaluojami XVI –XVII amžiuje, nes kaip pažymi  autoriai,  po Liublino unijos iškilus Abiejų Tautų Respublikai naujoms politinėms aktualijoms –  karams su Rusija, Švedija, Osmanų imperija, politinė Žalgirio mūšio reikšmė neteko aktualumo. Autorių nuomone “Abiejų Tautų Respublikų bajoriškos visuomenės atmintyje Žalgiris liko kaip viena iš daugelio  prisiminimų vertų herojinių lenkų ir lietuvių bajorų karinių pergalių.”/37/

Žalgirio vaizdinys tapo  suaktualintas  XIX a. ir savo apogėjų pasiekė XX a. pradžioje, stiprėjant lenkų ir lietuvių tautiniams sąjūdžiams. Be to, greta skirtingų politinių lenkų ir lietuvių literatūros rašinių apie Žalgirio mūšį, patekus didelei daliai Abiejų Tautų Respublikos teritorijos į Rusijos imperijos glėbį, greta lenkiškosios ir lietuviškosios mūšio vertinimo versijos, atsirado rusiškoji mūšio interpretacija. Ji susijusi su pablogėjusiais Rusijos ir Vokietijos santykiais ir panslavizmo idėjų sklidimu. Ir tuo metu ryškiausiai išsiskiria  mūšio nugalėtojo iškėlimas. Lenkų literatūroje įsivyrauja laukiniai lietuviai ir jų pasitraukimas iš mūšio lauko. Lietuvių ir rusų literatūroje teiginys, kad karo veiksmams vadovavo Vytautas, bet pergalę lėmė slavai. Ir čia reikšmingiausias vaidmuo pradedamas skirti  kautynių rikiuotės viduryje pastatytiems trims sunkiai ginkluotiems  Smolensko pulkams. Įrodinėjama, kad jie atlaikė kryžiuočių puolimą pasitraukus iš fronto lietuviams. Užmirštama tik, kad tie pulkai buvo LDK sudėtyje, o jiems vadovavo Naugarduko ir Mstislavlio kunigaikštis, Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis. Apie tai šiek  tiek bandė  užsiminti  baltarusių istorikai, bet jų balsas liko tusčiai nuaidėjusiu “tyruose”. Tuo tarpu Smolensko pulkų reikšmė juo toliau, tuo labiau įgijo neregėtą mąstą. Įgijo jį ypač sovietinėje istoriografijoje, kai tam susiklostė palankios politinės aplinkybės.

XX-asis Europos amžius  pilnas politinių įvykių. Vyko du dideli Vokietijos inicijuoti karai. Po Pirmojo pasaulinio karo iš esės pasikeitė Europos žemėlapis, subyrėjus visom trims žemyno imperijoms. Po Antrojo –  susiklosčius Rytų ir Vidurio Europoje dviems skirtingoms  politinėms valdymo sistemoms. Išaugusi Tarybų Sąjungos  įtaka bei rafinuota  socializmo propaganda už komunistinės visuomenės sukūrimą. Naujai susiklosčiusios politinės  aplinkybės sukūrė neįtikėtinai daug įvairiapusių Žalgirio mūšio vertinimų. Tiksliau Žalgirio faktas imtas   naudoti beveik visų Europos politikų saviems politiniams vidaus ir užsienio  tikslams. Be to į tą politinį „žaidimą’ aktyviai įsijungė ne tik politikai, bet ir istorikai., nes jų kūrybinei veiklai atsivėrė nauji šaltiniai.

Tarpukariu, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, sustiprėjo skirtingumai lenkų ir lietuvių istoriografijoje. Juos paaštrino konfliktas dėl  Vilniaus krašto užgrobimo, atvedęs iki tarptautinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos nutraukimo. Tokioje situacijoje kalbėti ir rašyti  apie bendrą pergalę 1410 metais prieš kryžiuočius tapo abiejų valstybių politikams ir istorikams nebepatogu. Tada į pirmą planą iškeliamas vadų kultas, ypač, kad vadizmas tiek J. Pilsudskio vadovaujamoje Lenkijoje, tiek A. Smetonos Lietuvoje, tam tikru atžvilgiu, autorių nuomone, buvo būdingas abieju šalių santvarkų bruožas. Todėl minint Žalgirį Lenkijoje sukuriamas Jogailos , o Lietuvoje Vytauto Didžiojo kultas.  Žalgirio didvyriams  statomi paminklai, organizuojamos eitynės į Griunvaldo lauką,  ten prisiekia lenkų pionieriai –  hercerai. Lietuvoje per visą kraštą iškilmingai nešamas Vytauto Didžiojo portretas. Jis kiekviename valsčiuje sutinkamas su didelėmis iškilmėmis. Skulptoriai kuria Vytautui skulptūras, o tapytojai piešia  portretus, nors jokio didžiojo Lietuvos kunigaikščio originalaus portreto nėra likusio. Greta to Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, šie renginiai buvo paženklinti antilenkiška  bei antilietuviška retorika.

Tačiau, kaip pažymi knygos autoriai, abiems kraštams buvo ir kai kas būdingo. Tai – antivokiškoji nuostata. Tam paskatino ir istorinį mūšį pasiryžę išaukštinti  patys vokiečiai. Tanenbergą, kaip pergalės simbolį vokiečių ideologai po Pirmojo pasaulinio karo  prilygino 1914 m. Pauliaus von Hindenburgo pergalei toje pat vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais, “ paversdami tai istorinės  germanų satisfakcijos už prieš penkis šimtmetčius slavams pralaimėtą mūšį simboliu.”/p. 273/.

O tuo tarpu tarpukariu Tarybų Sąjungoje Žalgirio vaizdinys buvo toliau tebevaizduojamas , o Antrojo pasaulinio karo metais stipriai aktualizuojamas kaip istorinis sutelktų slavų tautų pergalės prieš germanų agresiją veiksnys.

Sovietmečiu Žalgirio mūšis užmirštas neliko. Sukako tam tikras mūšio jubiliejus. Atsivėrė naujų šaltinių galimybės. Jį prisiminė daugelio Vidurio ir Rytų šalių prosovietinių ir nepriklausomų šalių istorikai. politikai. Susirūpino ir lietuviai. Istorijos instituto iniciatyva, nors ir pavėluotai, buvo išleista  knyga apie lietuvių karą su kryžiuočiais. Organizuotas Žalgirio mūšiui skirtas minėjimas. Pastatytas paminklinis akmuo ant Gedimino kalno. Tačiau, kad tuos veiksmus pateisintų, Lietuvos komunistų partijos ir istorikų vadovai, prieš Maskvos ideologus, nutarė jiems suteikti ideologinį pamušalą. Jo esmė buvo prikergtas aktualizavimas, kad  Žalgirio pergalė  tai didžiausias lietuvių ir rusų, kartu su ukrainiečiais ir baltarusiais, talkinant čekams, totoriams, vengrams ir kitiems draugystės triumfas prieš amžiną priešą- vokiškuosius grobikus. O atminimas apie jį toliau stiprina bei ugdo tarybinių tautų sandraugą ir socializmo stiprybę. Taigi prieš kelis šimtmečius įvykęs karinis susidurimas tapo tautų draugystės stiprinimo įrankiu XX a. Tarybų Sąjungos politikoje. Ir mes klausėmės didele minia sustoję  ant Gedimino kalno tų “pritemtų “. “vyresniajam broliui” pataikaujančių J. Žiugždos apibendrinimų, nekreipdami į juos dėmesio, vien džiaugdamiesi tuo, kad galime paminėti šį įvykį, kad mūsų tautos istorija dar gyva. Ir tai buvo mums, skirtingai negu šių dienų knygų autoriams, jokia naujiena,  nes buvome išmokyti priklijuoti panašias etikėtes ar citatas prie kiekvieno savo parašyto straipsnio ar knygos, kad galėtume rašyti Lietuvos istorijos faktais naudodamiesi, kad rašinyje pateikti faktai taptų žinomais visuomenei. O skaitytojas tuo metu  mokėjo atsirinkti. Ir reikia pritarti paskutinei knygos “Kas laimėjo Žalgirio mūšį?” autorių D. Mačiulio. R. Petrausko, D. Staliūno minčiai:”Kaip tai neatrodytu paradoksalu, būtent sovietinių rėžimų ideologų dėka Žalgirio vaizdinys tvirtai išsikerojo sovietinių šalių lagerio atminimo kultūroje, tiesa paverstas istoriniu “tautų draugystės” liudijimu”>/p.274.

Paminėti visų per kelis šimtus metų sukurptų daugiau ar mažiau, ar visiškai tolimų, tiems istorinės pergalės Žalgirio kautynių lauke įvykių vertinimams, kurie yra pateikti naujojoje knygoje trijų autorių, neįmanoma. Paminėjome tik pačius kurioziškiausius ir plačiau žinomus. Tuos, kurie istorijos tėkmėje buvo labiausiai iškraipyti. Priminėme tik politinius vertinimus, kad suprastume, kaip istorinis faktas tampa politikos įrankiu.Tie , kuriuos domintų literatūriniai, meniniai siužetai, kuriuos sąmoningai „užmiršau“susižavėjusi politiniais vertinimais, naujojoje knygoje, taip pat ras įdomių minčių ir detalių. Pradedant nuo raguotų ir meškos kailiais apsisiautusių laukinių lietuvių paveikslų, kokiais Žalgirio mūšyje, kai kurių lenkų vaizduotėse atrodė lietuviai, greta tuometine europine ginkluote ir šarvais apsirengusių lenkų. Kaip kartą svarstant Istorijos institute knygą apie Lietuvių karą su kryžiuočiais taikliai pastebėjo  prof. Ignas Jonynas negalėjo būti lietuviai puslaukiniai,  apsirengę žvėrių kailiais ir  raguotomis kepurėmis kariauti miškuose. Būtų tuos ragus tuoj nusilaužę ar už jų pasikabinę ant medžių…

Manau, kad naujoji knyga “Kas laimėjo Žalgirio mūšį ?” jau pačiu savo pavadinimu atkreips skaitytojų dėmesį. Ir atras jie čia tai, ko visai nesitikėjo. Pamatys kaip sumaniai galima svarbų istorinį faktą, lenkų ir lietuvių didvyriškame mūšyje, užkirtusiame kelią tolimesnei kryžiuočių agresijai į Lietuvą ir Lenkiją, mūšyje, kuris iš esmės atvedė religinį karinį europonio mąsto ordiną prie jo žlugimo, panaudoti amžių bėgyje įvairioms politinėms teorijoms kurpti. Ir ne tiek joms sukurti, kiek jų pagalbą įtvirtinti vienos ar kitos santvarkos, valstybinės valdžios, politinės  partijos interesus. Tuos interesus visuomenės sąmonėję paskleisti, sustiprinti, padėti įgyvendinti. O į klausimą kas gi tą didžiulę pergalę laimėjo istoriniame Žalgirio mūšyje knygoje raudonu siūlu praeina mintis, kad laimėtoju tampa ta šalis, tas valdovas, to krašto žmonės, kokios tautybės autorius, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis, apie tai viename ar kitame kūrinyje, ką nors rašė. Taigi be lenkų ir lietuvių autorių dar rašė rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, vengrai, čekai, totoriai. Tiesa pastarųjų keturių ambicijos palyginti kuklios, o mūsų artimiausių kaimynų baltarusių istoriografijai kiek labiau išsiplėtoti galimybes užkirto tas pats kaip ir mūsų “vyresnysis brolis”, pergalės aureolę suteikdamas slavizmui, o gal galima pasinaudoti ir  ankstesniu  terminu – panslavizmui.

Reikia tikėtis, kad autoriai, pasinėrę į naujos įdomios tematikos ir rašymo metodo ieškojimą, neapsiribos šiuo pirmuoju veikalu, bet pratęs jį jau XX a. pab. – XXI a pradžios Žalgirio mūšio literatūros istoriniu vertinimu, pasinaudodami naujuoju savo metodu. Tam  yra galimybės. Be to keičiasi požiūris į lietuvių laikyseną Žalgiryje tarptautiniu mastu. O gal sėkmingai pradėję autoriai suras galimybę panašiu metodu parašyti kita tematika naujų veikalų.

Nuotraukoje:

Žalgirio (Vladislovo Jogailos) paminklas Krokuvoje. Iš D. Mačiulio, R. Petrausko, D. Staliūno knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį ? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“. Vilnius: Mintis, 2012, p. 48.

Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 7.

Istorija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra