Kas davė startą Antrajam pasauliniam karui ir kas buvo pirmoji jo auka?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Normanas Daviesas ir kai kurie kiti istorikai teigia, kad Antrajam pasauliniam karui davė startą toks Alfredas Helmutas Naujocksas, vadovavęs 1939 m. rugpjūčio 31 d. įvykdytai provokacijai Vokietijos pasienio mieste Gleivice (Gleivicas, dabar Lenkijos teritorijoje – Glivicė). Tas incidentas 1939 m. rugsėjo 1–2 dienomis nuskambėjo visame pasaulyje.
 
Pavyzdžiui, „The New York Times“ 1939 m. rugsėjo 1 d. numeryje greta pranešimų apie prasidėjusius karo veiksmus pirmajame puslapyje išspausdino kartoschemą anglų kalba. Joje parodyta bendra Vokietijos ir Lenkijos siena, o viena vieta išskirta juodu storu kryžiuku – tai „Gleiwitz“.
 
Naujienos reikšmingumą, kai kurių lenkų tyrinėtojų nuomone, galėjo dar labiau padidinti Hermanno Göringo paaiškinimas švedų pramonininkui Birgeliui Dahlerusui per jų susitikimą rugsėjo 1 d. 8 val. ryto. Nacių hierarchijos antras asmuo po Hitlerio informavo, esą karo veiksmai prasidėjo todėl, kad lenkai atakavo radijo stotį Gleivice, be to, sugriovė strategiškai svarbų tiltą per Vyslą prie Diršau. Švedas Dahlerusas bandė neformaliai tarpininkauti tarp nacių vadovybės ir Anglijos, turėjo ryšių abiejose pusėse. Gautą informaciją jis operatyviai perdavė į Londoną (1). Radijo stoties Gleivice užpuolimu, dėl kurio tariamai prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Lenkijos, susidomėjo ir britų žvalgyba, kuri savais kanalais iš Vokietijos jau rugpjūčio 25 d. buvo gavusi žinių apie planuojamas pasienio provokacijas, slaptą informaciją ji perdavė savo vyriausybei (2).
 
Provokacija Gleivice ir propagandiniai jos aspektai
 
1944 m. rudenį Alfredas Helmutas Naujocksas (1911–1966) pasidavė į nelaisvę sąjungininkams, atidariusiems Antrąjį frontą Europoje. Buvo nugabentas į Londoną, kur 1945 m. jį tardė britų žvalgyba. 2000 m. išslaptinus kai kuriuos slaptosios tarnybos MI5 dokumentus, paaiškėjo, kad Naujocksas jam užvestoje byloje apibūdinamas žodžiais The Man who started the War. Apie tai pranešė įtakingas dienraštis The Independent (3). Šią žvalgybininkų formuluotę turėjo žinoti ir pats suimtasis, nes ji labai padėjo jam pelningai parduoti „savo istoriją“ žurnalistams. Britų rašytojas ir žurnalistas Comeris Clarke’as 1958 m. paskelbtame straipsnyje Naujocksą apibūdino kaip „žmogų, kuris davė startą paskutiniam karui“ (4). Austrų žurnalistas ir istorikas Günteris Peisas parengė spaudai Naujockso biografiją, kuri, išleista 1960 m. Londone, taip ir vadinosi The Man Who Started The War. Ji buvo sėkmingai parduodama ir sulaukė pakartotinių leidimų daugelyje šalių.
 
Vokietijoje tos knygos išleisti niekas nedrįso, bet šiemet rudenį turėtų išeiti M & V Verlags- und Vertriebsgemeinschaft leidyklos parengta nauja 350 puslapių Naujockso biografija, kurią parašė vokiečių istorikas dr. Florianas Altenhöneris. Ji irgi vadinasi panašiai: „Žmogus, kuris pradėjo Antrąjį pasaulinį karą“. Smulkesniu šriftu surinkta paantraštė „Alfred Naujocks: agentas ir karo nusikaltėlis“ rodo, kad tai nėra biografija žmogaus, kuriuo verta didžiuotis. Knygą Amazon.de interneto svetainėje jau galima užsisakyti už 18 eurų. Susidaro įspūdis, kad šios kaip ir ankstesnės biografijos titulinis pavadinimas parinktas neužmirštant komercinių interesų. Kas skubės pirkti kažkokio Naujockso biografiją, bet pasiskaityti apie žmogų, kuris „pradėjo pasaulinį karą“, tikrai įdomu!
 
 
SS šturmbanfiurerio, 1911 m. gimusio Vokietijos mieste Kylyje, pavardė išduoda baltišką jo kilmę. „Naujokas“ – taip Rytprūsiuose, lietuvių gyvenamoje teritorijoje, buvo vadinamas naujai atsikėlęs žmogus, o pavardė Naujocksas yra kilusi iš „naujoko“ (naujakurio) lietuviškos pravardės. Tokią ar panašiai skambančią pavardę Rytprūsiuose turėjo nemažai žmonių, genealoginių duomenų bazėse yra Naujoks, Naujox, Naujock, Naujokat, Naujokeit, Naujokeitis… Solidus vokiškas pavardžių žodynas DUDEN nurodo, kad pavardė Naujocks, iš pradžių paplitusi Rytprūsiuose, yra lietuviškos kilmės. Vokiečių genealogijos serverio metapaieškoje įvedus Naujocks pavardę, duomenų bankas pateikia keliasdešimt asmenų tokia pavarde. Kai kurie iš jų XIX a. gimę Rytprūsiuose, gyvenvietėse su lietuviškais pavadinimais, ir net turėjo lietuviškus vardus. Pavyzdžiui, Jurgis Naujocks, gimęs 1869 m. Klaipėdos krašto kaime „Lilischken“. Vėliau, žinoma, žmonės šia ar panašia pavarde išsklido plačiau po Vokietijos žemes. Pasaulio mastu išgarsėjusių žmonių tokia pavarde kaip ir nebuvo, išskyrus nebent Alfredą Helmutą…
 
Pernai Australijos spaudoje pasirodė Alfredo Naujockso pavardę minintis straipsnis pavadinimu „Šūvis, kuris uždegė Europą“ (5). Jame peršama analogija su teroristinės jaunimo grupuotės „Mlada Bosna“ nario serbo Gavrilo Principo išpuoliu, kai 1914 m. atvirame automobilyje miesto gatvėje iš kelių metrų atstumo dviem mirtinais šūviais jis nušovė Austrijos erchercogą Franzą Ferdinandą ir jo žmoną. Sunku būtų rasti tokį istorijos vadovėlį, kuriame, aprašant Pirmojo pasaulinio karo pradžią, nebūtų paminėtas kruvinas atentatas Sarajeve. Net paragrafų pavadinimuose tai pažymima: „Šūvis, kuris sukėlė karą“, „kuris sukrėtė Europą“ ir pan.
 
Istorijos vadovėliuose kol kas neteko matyti paragrafo, kad tokiu ar panašiu pavadinimu būtų įvardyta Gleivico afera. Bet kas žino, kaip bus ateityje? Juk įvairių šalių vadovėliuose Gleivico provokacija natūraliai siejama su karo pradžia, parodant nusikalstamus nacių Vokietijos veiksmus. 1945 m. Sąjungininkai sėkmingai pasinaudojo Naujockso liudijimu Niurnbergo kariniam tribunolui – SS šturmbanfiureris atskleidė, kad jis buvo tik sraigtelis ir vykdė nacių vadovybės įsakymus. O įrodyti karo nusikaltimus, nustatant konkrečius kaltininkus, nėra toks jau paprastas dalykas teisiniu požiūriu.
 
Jugoslavijos eksprezidentas Slobodanas Miloševičius, suimtas ir teisiamas už karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje, įskaitant genocidą Bosnijoje, 2006 m. mirė taip ir nesulaukęs Jungtinių Tautų Karo nusikaltimų tribunolo Hagoje pabaigos. Tačiau, daugelio teisės ekspertų nuomone, jei jis būtų sulaukęs tarptautinio teismo verdikto, vargu ar būtų buvusi įrodyta jo asmeninė atsakomybė už tai, kas vyko Srebrenicoje ar kitose vietose, kurios tapo karo nusikaltimų Balkanuose simboliais. 2010 m. birželio mėnesį JT Karo nusikaltimų tribunolas nuteisė kelis Bosnijos serbus už 1995 m. žudynes Srebrenicoje. Bet ar galima dokumentais įrodyti tiesioginę Miloševičiaus atsakomybę už tai, kas ten vyko prieš 15 metų?
 
Hitlerio atsakomybė už holokausto organizavimą daugeliui logiškai mąstančių žmonių nekelia jokių abejonių. Bet kur dokumentai su Adolfo Hitlerio parašu, t. y. kur įsakymai nužudyti milijonus žydų? O jei jų nerasta, tai gal Hitleris ir nežinojo, kas vyko Aušvice ar Paneriuose prie Vilniaus? Remiantis tokia ir panašia šaltiniotyrine logika, galima perrašyti visą Antrojo pasaulinio karo istoriją, pavyzdžiui, britų istorikas Davidas Irvingas tą ir daro.
 
1961 m. Rytų Vokietijoje (VDR) ir 1979 m. komunistų valdomoje Lenkijoje buvo sukurti įtaigūs meniniai filmai apie Gleivico incidentą (vokiškas „Der Fall Gleiwitz“, lenkiškas „Operacja Himmler“) su gerais aktoriais. Čia pretenzingai bandoma dokumentuoti įvykius vos ne „minučių tikslumu“, autentiškumo dėlei filmuota Glivicėse (Gleivice), kur ir įvyko incidentas. Nors filmų anotacijose skelbiama, neva jie yra tiksli Gleivico provokacijos rekonstrukcija, tačiau vėlesnė istoriografija atskleidė naujų detalių, paneigė arba patikslino kai kurias ankstesnes įvykių versijas. Todėl pasitikėti šių filmų pateikiamu „istoriniu autentiškumu“ ne itin verta. Pats filmų sukūrimo faktas rodo, kad tai buvo tema, naudinga ne tik Kremliaus, bet ir komunistinės tiek Varšuvos, tiek Rytų Berlyno valdžios propagandai. Šiuo požiūriu Gleivico tema gali būti patogi ir dabar, nes daug kam yra paranku atsakomybę už Antrąjį pasaulinį karą suversti vien Hitleriui ir jo „sraigteliams“.
 
Šiuolaikiniuose lenkų vadovėliuose Gleivico provokacija taip pat neretai minima, tačiau pirmaisiais karo šūviais laikoma vokiečių karinio laivo „Schleswig-Holstein“, su tariamai draugišku vizitu stovėjusio Dancigo (Gdansko) uoste, pabūklų salvė įlankoje. Naratyviniu patriotiniu požiūriu yra geriau pabrėžti, kaip atkakliai lenkai visą savaitę gynėsi apsuptame Vesterplatės pusiasalyje Baltijos jūros pakrantėje. Lenkai savo istorijos vadovėliuose pastaruoju metu akcentuoja, esą pasaulinis karas prasidėjo todėl, kad Lenkija pasipriešino nacių Vokietijos agresijai. „Lenkijos gynybinis karas – Antrojo pasaulinio karo pradžia“ – toks skyrelio pavadinimas istorijos vadovėliuose gana dažnas (6). Jis skamba herojiškai. Nors Lenkija kariniu požiūriu buvo sutriuškinta palyginti greitai (pagal vokiečių Blitzkrieg strategiją), mūsų kaimynai istorijos vadovėlius rašo taip, kad ugdytų lenkų moksleivių patriotizmą. O nešvarioje Gleivico istorijoje įžiūrėti ką nors herojiška būtų sunku.
 
Inscenizuotas radijo stoties užpuolimas Gleivice vis dėlto turėjo didžiulį propagandinį poveikį. 1939 m. rugsėjo 1 ir 2 dienomis pranešimai apie „incidentą Gleivice“ kartu su žiniomis apie prasidėjusius karo veiksmus tarp Vokietijos ir Lenkijos buvo perduodami pasaulio mastu. Naudodamasis duomenų baze Australian Newspapers atitinkamų pranešimų radau net Australijos dienraščiuose, pavyzdžiui, The Canberra Times 1939 m. rugsėjo 2 d. numeryje (7).
 
Australija toli, be to, nesusijusi su kariniais veiksmais, tad pranešimai net apie karščiausius įvykius Europoje dažnai vėlavo, šiuo atveju – vieną dieną. O kaip viskas klostėsi Lenkijai kaimyninėje Lietuvoje?
 
Pagrindinio dienraščio Lietuvos aidas rytinė laida 1939 m. rugsėjo 1 d. apie tą incidentą pranešė pirmajame puslapyje. Pavadinimas raudonomis raidėmis skambėjo kaip klausimas: „Lenkų sukilimas Gleiwitze?“, o paantraštė informavo: „Lenkai tas žinias griežtai paneigia.“ Minėtame Lietuvos aido numeryje šalia įvykių Gleivice aprašymo įdėtas straipsniukas „Nepaliaujami incidentai Lenkijos Vokietijos pasienyje“. Jame aprašomi keli smulkūs incidentai, kai kuriuose iš jų buvo panaudoti ginklai. Žinoma, tokie pranešimai buvo perduodami ir per radiją, o jo pranešimais žmonės ypač pasitikėjo. Radijas ir laikraščiai tada buvo pagrindiniai žinių perdavimo kanalai, televizija žengė dar tik pirmuosius žingsnius ir pasaulyje paplito jau po Antrojo pasaulinio karo.
 
Hitlerinė Vokietija agresiją pradėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. anksti ryte (4 val. 45 min.). Tai reiškia, kad Gleivico provokacijos laiką (20 valandą) nacių specialiosios tarnybos parinko ne tik todėl, kad žmonės vakarais masiškai klausydavosi radijo, laukdami pranešimų apie įtemptą tarptautinę padėtį, bet ir todėl, kad pranešimai apie „agresyvius“ lenkų veiksmus būtinai pasiektų spaudą rugpjūčio 31 d. vėlų vakarą ir dar spėtų pakliūti į rytinius laikraščių numerius. Radijas ir spauda turėjo pranešti pasauliui apie „lenkų sukeltus įžūlius incidentus pasienyje“, kad susidarytų įspūdis, neva vokiečiai buvo tiesiog priversti imtis atsakomųjų veiksmų. Toks informacijos pateikimo būdas buvo svarbi propagandinio karo dalis.
 
Hitleris, sakydamas kalbą Reichstage 1939 m. rugsėjo 1 d., nevartojo sąvokos „karo paskelbimas“, pradėtus karo veiksmus traktavo kaip vokiečių „atsišaudymą“, esą tai reakcija į lenkų išpuolius pasienyje. Gleivico incidentas įvardytas nebuvo, bet fiureris paminėjo, kad neseniai per vieną naktį įvyko 21, o „šiandien naktį“ – 14 incidentų pasienyje, 3 iš jų gana sunkūs. Hitlerio kalbos stenogramoje parašyta: „Šiandien naktį pirmą kartą mūsų teritorijoje šaudė Lenkijos reguliarieji kareiviai. (Audringi „Pfui“ šauksmai). Nuo 5.45 valandos yra dabar atsišaudoma! (Ilgi plojimai).“
 
Karo veiksmus prieš Lenkiją vokiečiai pradėjo visa valanda anksčiau nei skelbė oficialiai. Kai kurie lenkų istorikai mano, kad pirmoji gyvenvietė, patyrusi nacių Vokietijos agresiją, buvo Veliunio miestelis, kurį Liuftvafės bombonešiai ėmė bombarduoti rugsėjo 1 d. maždaug 4 val. 40 min. ryto. Kai kas karinių veiksmų pradžia laiko 4 val. 34 min., kai keli vokiečių bombonešiai atakavo tiltą per Vyslos upę prie Tčevo (lenkiškai Tczew, vokiškai Dirschau). Toje vietoje palei Vyslos upę ėjo siena tarp Lenkijos ir Laisvojo Dancigo miesto. Antpuolio iš oro tikslas – ne subombarduoti tiltą, o sutrukdyti galimiems bandymams jį susprogdinti, nes tiltas, buvęs lenkų rankose, turėjo itin svarbią reikšmę Vokietijos susisiekimui su Rytprūsiais. Nors per aviacijos antpuolį buvo pažeisti kabeliai, nutiesti iki detonacinių įrengimų, tačiau lenkų minuotojams pavyko greitai juos sutvarkyti ir anksti ryte jie susprogdino tiek geležinkelio, tiek automobilių kelio tiltus.
 
Vokiečiai planavo surengti ir daugiau provokacijų pasienyje, bet visos jos buvo, net keista, palyginti menkos. Lietuvos aidas 1939 m. rugsėjo 1 d. įdėjo Lenkijos telegrafo agentūros PAT (Polska Agencja Telegraficzna) rugpjūčio 31 d. pranešimą, kad vokiečių patrulis peržengė sieną į lenkų pusę, gyvulius ganę vaikai išsigandę pabėgo. Nors apie tai buvo rašoma laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, tačiau negi dėl to pradėsi karą? Minėtu atveju, kai buvo išgąsdinti piemenukai, apsieita be šaudymo.
 
Lietuvos aidas 1939 m. rugsėjo 1 d. į rytinę laidą įdėjo rugpjūčio 31 d. pranešimą, kad „lenkų sukilėliai užėmė Gleiwitzo radijofoną“. Iš tikrųjų Naujockso grupė Gleivice užėmė technines patalpas su radijo siųstuvu, bet Elta rėmėsi vokiečių telegramų agentūros pranešimu, kuriame, siekiant padidinti įvykio reikšmingumą, nutylėta, kad tai radijo stoties techninės patalpos. Todėl kitų šalių agentūros, kurios, kaip ir Elta, rėmėsi vokiečių pateikta informacija, pranešinėjo jau apie „radijofono“, „radijo stoties“ užėmimą, galėjo net susidaryti įspūdis, esą užimta Vokietijos radijo stotis, transliuojanti savarankišką programą, vadinasi, tų „lenkų sukilėlių“ turėjo būti nemažas būrys. Iš tikrųjų Naujocksas vadovavo civiliais drabužiais vilkinčių 5–6 esesininkų grupei, jie atvažiavo dviem lengvaisiais automobiliais. To užteko, kad būtų užimtos retransliacinio siųstuvo stoties patalpos, kur dirbo vos keli žmonės. Kad nekiltų komplikacijų, vietinės policijos apsauga prie pastato tą vakarą nebudėjo. Formaliai apsaugą perėmė SS saugumo policija, netrukdžiusi provokatoriams laisvai patekti į saugomą objektą (8). Radijo siųstuvo stoties darbuotojai apie diversiją iš anksto nežinojo.
 
Tai, kad Naujocksas įsiveržė į techninį radijo stoties pastatą, sukėlė netgi problemų, mat ten nėra radijo studijos, buvo tik retransliuojama Reicho radijo stoties programa iš Breslau (dabar Vroclavas) esančio stiprintuvo. Lenkų sukilėliais apsimetę esesininkai iš pradžių net nerado retai naudojamo techninio mikrofono, per kurį galėtų paskelbti provokacinį pareiškimą. Po karštligiškų paieškų mikrofoną vis dėlto pavyko rasti ir prijungti. Bet ar techniškai viskas buvo atlikta teisingai ir ar Aukštutinės Silezijos klausytojai įprastu Gleivico siųstuvo dažniu per radiją tikrai išgirdo raginimą lenkų kalba sukilti prieš vokiečius? Ar lenkiškai kalbantis Naujockso grupės narys tiesioginiame eteryje perskaitė visą iš anksto parengtą tekstą? Daugelis įvykio tyrinėtojų teigia, kad per radiją buvo suspėta perduoti tik iš anksto parengto teksto pradžią, o dėl silpnos siųstuvo galios ją girdėti galėjo tik Gleivico ir jo apylinkių gyventojai.
 
Praėjus 20 metų bandyta išsiaiškinti, kaip būta iš tikrųjų, ir rasta vos keletas radijo klausytojų, kurie kai ką įstengė prisiminti. Vienas iš jų teigė, kad tiesioginiame eteryje nutraukus transliuojamą laidą pasigirdo kažkoks triukšmas, po to kažkas buvo pasakyta ir vėl eterį užliejo triukšmas. Matyt, triukšmauta, gal net šaudyta į orą, norint sudaryti įspūdį, kad studijoje vyksta grumtynės. Tačiau tai galėjo būti ir elementarus traškesys, mat įjungtas mikrofonas veikė labai trumpai, esą jis atsijungė dar skaitant provokacinį „lenkų sukilėlių“ atsišaukimą.
 
Kad ir kaip būtų, Naujocksas po atliktos operacijos raportavo vyresnybei viską įvykdęs sėkmingai, o vokiečių propagandinė mašina suskubo pranešti pasauliui apie „lenkų sukilimą“, net pacitavo, ką „lenkų sukilėliai“ esą paskelbė tiesioginiame eteryje. Pirmasis toks vokiečių pranešimas buvo perduotas per Reicho radiją jau 22.30 val.
 
Nors fiureris reichstage kitą dieną apkaltino Lenkiją, esą jos reguliarioji kariuomenė ėmusi šaudyti Vokietijos teritorijoje, ir paminėjo net 3 gana sunkius incidentus (tiek iš tikrųjų buvo numatyta surengti tokio pobūdžio inscenizacijų pasienyje), tačiau rimto susidūrimo, kuris galėtų įtikinamai paaiškinti, kodėl Vokietija pradėjo puolimą, realiai neįvyko. Hitleris paminėjo tik incidentų skaičių, bet nenurodė nė vieno konkretaus (kad niekam nekiltų pagunda užduoti konkrečius klausimus). Pats „rimčiausias“ įvykis post factum pasirodė būtent tas incidentas Aukštutinės Silezijos mieste Gleivice, kai „lenkai“ tiesioginiame eteryje neva paragino tautiečius sukilti. Dar tą patį vakarą vokiečių žinių agentūra pranešė, kad, sureagavus radijo stoties klausytojams, į įvykio vietą atvyko vietinė policija. Kadangi „lenkai“ atidengė ugnį, policininkams irgi teko panaudoti ginklą, yra aukų. Lietuvos aido 1939 m. rugsėjo 1 d. rytinėje laidoje paskelbtas pranešimas perpasakojo vokiečių telegramų agentūros informaciją: „Iš vienos ir antros pusės yra mirusių.“
 
Pirmoji Antrojo pasaulinio karo auka?
 
Istorikų tyrimai rodo, kad gestapininkai Gleivico akcijai iš pradžių parūpino vieną auką. To asmens pavardė skelbiama nebuvo, tačiau žymiai vėliau, 1968 m., nustatyta, kad tai Vokietijos pilietis, vietinis Silezijos gyventojas Franzas (Franciszekas) Honiokas, gimęs 1898 m. (9) Vokiečių savaitraštis Der Spiegel 1979 m. išspausdino jo nuotrauką (10). Biografijos požiūriu tai buvo tinkama kandidatūra tapti numatytos provokacijos auka. Honiokas gyveno tuometinės Vokietijos teritorijoje netoli Gleivico, 1921 m. dalyvavo sukilime prieš vokiečius Silezijoje. Kai kas jį laiko lenku, kai kas vokiečiu, simpatizavusiu lenkams. 1939 m. rugpjūčio 30 d. gestapininkai Honioką suėmė, rugpjūčio 31 d. apkvaišino (letaline narkotizuojančių medžiagų injekcija) ir atskiru automobiliu kaip „konservą“ atgabeno į įvykio vietą, kur inscenizuotos akcijos metu nušovė. Esesininkų žargonu, „konservais“ buvo vadinami gyvi žmonės, parengti likviduoti, – įvykio vietoje jie turėjo būti nužudomi, sudarant žūties autentiškumo įspūdį, kad nekiltų abejonių būsimai teismo ekspertizei. Pats Naujocksas po karo neigė, kad jis pats ar kuris nors jo grupės esesininkas per operaciją būtų nušovęs žmogų, tvirtino per užpuolimą šaudęs tik į orą, kaltę dėl „konservo“ likvidavimo suvertė vietiniams Gleivico gestapininkams, kurie, aišku, irgi veikė pagal įsakymą iš aukščiau.
 
Į Berlyną iš įvykio vietos operatyviai perduota lavono nuotrauka nepasirodė pakankamai įspūdinga, todėl SS saugumo tarnyba (SD) iš Zachsenhauzeno konclagerio „suorganizavo“ dar porą „konservų“. Jie buvo atgabenti į Gleivico radijo stotį ir nušauti, tarsi būtų kritę per „lenkų sukilėlių“ ataką (11). Skirtingai negu pirmoji, kitos dvi aukos niekada nebuvo identifikuotos (12). Didesnio žuvusiųjų skaičiaus veikiausiai prireikė tam, kad būtų pagrįsti vokiečių telegramų agentūros pranešimai, esą policijai atidengus ugnį aukų yra iš abiejų pusių, taigi vieno lavono buvo per mažai.
 
Incidentas Gleivice buvo surengtas ir išpūstas neatsitiktinai. Berlynas, formaliai nepaskelbęs karo Lenkijai, rugsėjo 1–2 d. dar vis tyrinėjo, kaip reaguos jos sąjungininkės Anglija ir Prancūzija. Nacių logika buvo naiviai paprasta: jei pavyktų įrodyti, kad lenkai pirmieji atakavo Vokietiją ir įsiveržė į jos teritoriją, Anglija ir Prancūzija neturės formalaus pagrindo stoti Lenkijos kaip agresorės pusėn ir išvengs ankstesnių įsipareigojimų lenkų atžvilgiu. Atitinkamai buvo parengti ir pirmieji vokiečių pranešimai. Rugpjūčio 31 d. vėlai vakare vokiečių žinių agentūra informavo (tą atpasakojo ir Elta), kad be Gleivico radijo stoties užpuolimo ir eteryje duoto signalo lenkams sukilti, dviejose kitose vietose du ginkluoti lenkų būriai perėjo Vokietijos sieną, remiami reguliariosios kariuomenės. Esą vokiečiai ginasi nuo puolančių lenkų saugumo policijos dalinių pajėgomis. Buvo perduodama, kad „kovos tęsiasi“.
 
Lenkai skubiai reagavo į tokius vokiečių pranešimus, numanydami jų potekstę. Rugpjūčio 31 d. vėlai vakare Lenkijos telegramų agentūra griežčiausiai paneigė, „kad lenkai buvo užėmę Gleiwitzo radijofoną“. Šį paneigimą Lietuvos aidas išspausdino greta vokiečių telegramų agentūros informacijos, net įdėjo į paantraštę, o antraštę apie lenkų sukilimą Gleivice išspausdino su klaustuku. Taigi galima konstatuoti, kad Lietuvos, kaip neutralios valstybės, oficiozas laikėsi teisingos pozicijos: tiek vokiečių, tiek lenkų pateiktą informaciją paskelbė greta. To, deja, nepasakysi, apie daugelio kitų šalių spaudą, kurioje nacių propagandinės mašinos sukurti pranešimai buvo spausdinami be klaustukų.
 
Kai rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija vis dėlto išdrįso paskelbti Vokietijai karą, Gleivico incidento propagandinė reikšmė ėmė blėsti. Nors apie jį dar kurį laiką rašyta, tačiau būtent to incidento aukų nuotraukos nacių spaudoje paskelbtos nebuvo. Pirmuosiuose pranešimuose teigta, esą policija suėmusi „lenkų sukilėlius“, bet vėliau pranešta, kad jiems pavyko pasprukti iš įvykio vietos. Operacija buvo atlikta ne itin sklandžiai, nacių propaganda negalėjo pateikti įtikinamų lenkų „kaltės“ įrodymų, todėl vengė detalizuoti incidentą.
 
Nacių propaganda atkakliai laikėsi versijos, neva Lenkija pirmoji atakavo Vokietiją, kuri iš pradžių tariamai bandė priešintis vien saugumo policijos pajėgomis. O 1939 m. rugsėjo 1 d. ankstų rytą fiureris davė įsakymą jau panaudoti ir kariuomenę. Esą taip prasidėjo kariniai veiksmai tarp Lenkijos ir Vokietijos. Rugsėjo 3 d. konfliktas virto europiniu, faktiškai ir pasauliniu karu, bet anaiptol ne dėl Vokietijos, o dėl Anglijos ir Prancūzijos kaltės – tokia buvo nacių propagandos potekstė. Turėdami tai omenyje, geriau suprasime, kodėl po karo Naujocksas su savo liudijimais tapo britams labai naudingas – juk tai žmogus, „davęs startą“ karui jau rugpjūčio 31 d., vykdydamas aukščiausios nacių vadovybės įsakymą.
 
Nustačius asmens, nušauto per inscenizuotą Gleivico incidentą, tapatybę, kai kurių šalių spauda maždaug nuo XX a. 9 dešimtmečio ėmė kelti mintį, kad Franzą Honioką reikėtų laikyti pirmąja karo auka. Tai kol kas nesulaukė oficialaus Lenkijos valdžios pritarimo. Vienas dalykas, kai pirmąją karo auką įvardija vietiniai kraštotyrininkai, turistų gidai ar užsienio žurnalistai, kuriems Gleivicas, kur tariamai buvo pradėtas pasaulinis karas, tampa reikšminga istorinės atminties vieta. Bet oficiali valstybės pozicija ir istorinės atminties politika yra visai kas kita, čia būtina atsižvelgti ir į teisinius aspektus. Ar galima karo auka pripažinti žmogų, nušautą rugpjūčio 31 d., jei tą dieną Lenkija dar nekariavo su Vokietija? 2009 m. rugsėjo 1 d. pažymint Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-ąsias metines, pagrindinį minėjimą Lenkija surengė Gdanske. O kaip būtų atrodę, jei Lenkijos ir užsienio valstybių vadovai pažymėti tragiško jubiliejaus būtų susirinkę prie namelio Glivicėse?
 
Vis dėlto karo išvakarėse Gleivice nušautą žmogų pirmąja karo auka kai kada įvardija jau ir akademinė istoriografija. Pavyzdžiui, 2004 m. solidi akademinės literatūros leidykla Routledge išleido Bradley‘o Lightbody‘o knygą, kurioje Franzas Honiokas apibūdinamas kaip „pirmoji užfiksuota karo auka“ (13). 2009 m. išleistoje monografijoje lenkų autorius Eugeniuszas Guzas įdėjo Honioko nuotrauką su užrašu, kad tai pirmas žuvusysis per Antrąjį pasaulinį karą (14). 2009 m. publikacijų, kuriose Honiokas įvardijamas kaip pirmoji Antrojo pasaulinio karo auka, pasirodė solidžiuose britų, australų, ispanų, vokiečių, rusų, ukrainiečių spaudos leidiniuose, informacinių agentūrų interneto portaluose. Vokiečių istorijos žurnalas GEO Epoche 2010 m. birželio mėnesio numeryje išspausdino straipsnį „Karo pradžia: pirmasis šūvis“ apie Naujockso provokaciją ir Honioką – „pirmąjį Antrojo pasaulinio karo žuvusįjį“ (15).
 
Lenkams Glivicės nėra herojiška vieta, vokiečiams gėda dėl Gleivico provokacijos, bet Franzo Honioko pagerbimas po mirties yra gana svarbus šiuolaikinei istorinei atminčiai, kad geriau suvoktume įžangos į Antrojo pasaulinio karo pradžią aplinkybes. Jei pirmąja karo auka laikysime asmenį, nužudytą karo išvakarėse, logiškai galvojant, teks pripažinti, kad pirmieji karo šūviai nuaidėjo rugpjūčio 31 d. vakare, 20 val., kai Naujockso smogikai pradėjo provokaciją Gleivice. Tokia logika yra grindžiamas Floriano Altenhönerio 2009 m. straipsnis, kuriame sakoma, kad Franzas Honiokas buvo pirmoji iš daugiau kaip 50 milijonų Antrojo pasaulinio karo aukų (16). Australas Peteris Wilsonas 2009 m. straipsnyje apie „šūvį, kuris uždegė Europą“, Honioką laiko pirmąja auka jau iš daugiau kaip 60 milijonų žuvusiųjų Antrojo pasaulinio karo metais (17).
 
Panašia logika pagrįstas ir jau minėtas 1961 m. vokiečių meninis filmas „Der Fall Gleiwitz“, kuriame kino kritikai įžiūri italų neorealizmo įtaką ir bandymą dekonstruoti propagandinį nacių režisierės Leni Riefenstahl stilių. Filmo pabaigoje Naujocksas nušauna dar gyvą žmogų („konservą“). Po pirmojo šūvio aukos kūną tampo konvulsijos, po antrojo pasigirsta trumpas riksmas, kurio efektą sustiprina aidas, tada nuaidi dar vienas šūvis. Parodoma, kaip nužudytojo akyse vertikaliai sukasi žemė.
 
Filmo pabaigoje girdėti Hitlerio 1939 m. rugsėjo 1 d. kalbos įrašo fragmentas, baigiamas žodžiais, kad nuo 5.45 val. yra „atsišaudoma“. Po to pasigirsta Deutschland, Deutschland über alles melodija, o Alfredo Naujockso grupė šaltakraujiškai išsinešdina iš radijo siųstuvo stoties teritorijos. Prietemoje matyti Gleivico radijo bokštas, kurio fone atsiranda užrašas baltomis raidėmis: „43 000 000 Tote“. Filmo kūrimo laikais manyta, kad tiek – 43 milijonai – žmonių žuvo per Antrąjį pasaulinį karą.
 
Išvados
 
Šio straipsnio autoriaus nuomone, Alfredas Naujocksas nedavė „starto“ Antrajam pasauliniam karui, to karo pirmojo šūvio neiššovė, o Franzas Honiokas nebuvo pirmoji karo auka. Istorijos vadovėliuose taip kol kas nerašoma, taip rašyti juose nederėtų ir ateityje. Gleivico provokacija buvo gangsteriškais metodais įvykdyta karo išvakarėse, ja vokiečiai siekė ne sukelti pasaulinį karą, o duoti propagandinį argumentą Londonui ir Paryžiui, kad nevykdytų savo kaip sąjungininkų įsipareigojimų Lenkijos atžvilgiu, atseit agresorė yra ji pati.
 
1939 m. rugpjūčio 31-oji – paskutinė taikos diena. Tai, kad kariniai veiksmai tarp Vokietijos ir Lenkijos prasidėjo Gleivico radijo stoties užpuolimu, yra nacių valdžios viršūnių sukurtas mitas. Bet šis mitas, transformuotas propagandai naudinga linkme, masina žurnalistus ir net istorikus atskleisti jo užkulisius, be to, yra komerciškai naudingas knygų leidėjams.
 
Vis dėlto literatūriškai patrauklūs naratyvai gali pasirodyti ne itin tikslūs faktografiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, Normanas Daviesas Lenkijos istorijai skirtoje monografijoje „Dievo žaislas“ aprašydamas Gleivico provokaciją, pasak lenkų istorikų, padarė net keliolika faktinių netikslumų ir klaidų. Lietuviškame vertime jų galima rasti dar daugiau. Ko vertas vien toks sakinys: „Lauke „konservus“ išguldė SS patrankos.“ (18) Savo klaidinantį „storytelling“ britų istorikas iš esmės pakartojo ir fundamentalioje Europos istorijoje. Aprašydamas 1939 m. rugpjūčio 31 d. Naujockso vykdytą operaciją (19), Daviesas, kaip ir daugelis kitų autorių, suplakė į krūvą dvi nacių provokacijas, įvykdytas tuo pat metu: Gleivico mieste ir Hochlindeno kaime, kuriame, inscenizavę Vokietijos muitinės posto užpuolimą, naciai nužudė ir paliko gulėti keletą konclagerio kalinių, aprengtų lenkų karinėmis uniformomis. Abi minėtos Normano Davieso knygos yra išverstos į lietuvių kalbą, jose pateiktas bene detaliausias Gleivico provokacijos aprašymas, prieinamas lietuviškai. Naujoje knygoje „Kariaujanti Europa: 1939–1945“, pernai išleistoje ir lietuvių kalba, apie Gleivico provokaciją Daviesas jau neužsimena ir rašo, kad Antrasis pasaulinis karas „prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., 4.45 val. ryto“ (20).
 
Šiuo straipsniu, atsižvelgdamas į naujausius tyrimus ir šaltinių analizę, norėjau suteikti lietuvių skaitytojams papildomų ir tikslesnių žinių apie incidentą, kuris, net praėjus daugiau kaip 70 metų, vis dar kelia susidomėjimą visame pasaulyje. Be to, vis dar esama nemažai neatsakytų klausimų. Ir ne tik dėl paties įvykio detalių.
 
Kodėl britų ir jiems artima australų žiniasklaida pranešimus apie incidentą Gleivice 1939 m. rugsėjo 1–2 dienomis perdavė remdamasi iš esmės tik vokiečių propagandiniais pranešimais ir nutylėjo, kad Lenkijos telegramų agentūra jau rugpjūčio 31 d. vėlų vakarą paskelbė paneigimą? Rugsėjo 1 d. Lietuvos aidas rytinėje laidoje išspausdino informaciją, paremtą tiek vokiečių, tiek lenkų telegrafo agentūrų pranešimais. Kodėl to nepadarė Didžiosios Britanijos ir daugelio kitų šalių spauda? Kodėl britų žvalgybininkų teiginys, esą Alfredas Naujocksas yra žmogus, „davęs startą pasauliniam karui“, tebėra toks reikšmingas? Kodėl Didžiosios Britanijos ir kai kurių kitų šalių žurnalistai ir net istorikai palaiko šį mitą, o pastaraisiais metais net bando jį sustiprinti skelbdami, kad pirmoji Antrojo pasaulinio karo auka buvo Franzas Honiokas?
 
Literatūra:
 
1. M. Kozłowski (Focus.pl), Uwaga! Tu Gliwice…, Twoja-Strona.Net – Biblioteka, 2005-08-20. URL.
2. Х. Хëне. Черный орден СС. Москва, 2003, с. 239.
3. P. Lashmar. Revealed: The man who started World War Two, The Independent, 10 November 2000. URL.
4. B. Graham. World War II’s first victim, Telegraph.co.uk, 29 Aug 2009. URL.
5. P. Wilson. The shot that ignited Europe, The Australian, August 29, 2009. URL.
6. Poznajemy przeszłość. Od 1939 roku do czasów współczesnych / Podręcznik dla liceum ogólnokształcącego, liceum profilowanego i technikum. Zakres podstawowy, Toruń, 2004, s. 7.
7. URL.
8. Unternehmen Tannenberg, Der Spiegel, 1979, Nr. 34, S. 70-71.
9. F. Altenhöner, Tote Der erste des Zweiten Weltkriegs, Potsdamer Neueste Nachrichten, 29. 08.2009. URL.
10. Der Spiegel, 1979, Nr. 34, S. 71.
11. F. Leipold, Alfred Naujocks: Der Mann, der den Krieg begann, FOCUS Online, 2009 09 01. URL.
12. J. Keegan, When the World Went Back to War, Los Angeles Times, Aug 27, 1989, start page: 1.
13. B. Lightbody, The Second World War: ambitions to nemesis, London, 2004, p. 1.
14. E. Guz, Zagadki i tajemnice kampanii wrześniowej, Warszawa, 2009.
15. R. Bernhorst, Kriegsbeginn: Der erste Schuss, GEO Epoche, Nr. 43 – 06/2010. URL.
16. F. Altenhöner, Tote Der erste des Zweiten Weltkriegs, Potsdamer Neueste Nachrichten, 2009 08 29.
17. P. Wilson. The shot that ignited Europe, The Australian. August 29, 2009.
18. N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija. II tomas, Iš anglų kalbos vertė Vilija Balčiūnienė, Vilnius, LRS leidykla, 2002, p. 476.
19. N. Davies, Europa. Istorija, Vertė L. Tamas, V. Petrukaitis, Vilnius, Vaga, 2002, p. 992.
20. N. Davies, Kariaujanti Europa: 1939–1945. Sunki pergalė, Vertė Leonas Tamošiūnas, Vilnius, Vaga, 2009, p. 105.
 
***
 
* Šį tekstą dr. Arūnas Vyšniauskas (Vilniaus universitetas) parengė redakcijos užsakymu.
 
„Kultūros barai“ nr. 7-8.
 
www.lrytas.lt
 
1-oje nuotraukoje: Rugpjūčio 31 d. vėlai vakare Lenkijos telegramų agentūra griežčiausiai paneigė, „kad lenkai buvo užėmę Gleiwitzo radijofoną“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra