Kas būsime Europos Sąjungoje: lietuvių tauta, tautine mažuma ar pasaulio piliečiai?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kas būsime Europos Sąjungoje? Ar liksime lietuvių tauta, ar tapsime tautine mažuma ne tik Europoje, bet ir savo valstybėje, ar išvis nebeteksime lietuviškumo šaknų ir pavirsime „pasaulio piliečiais”? Galima į šį klausimą atsakyti bandant analizuoti įvairius politinius aspektus, būdingas tendencijas, įvairių institucijų formuojamas nuostatas, išorines globalizacijos grėsmes ir pan., tačiau atsakymas gali būti ir labai trumpas – labiausiai viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo žmonių savimonės.
Šiame straipsnyje norėčiau atkreipti dėmesį į pačioje Lietuvoje vykstančias tendencijas, paliekant nuošalyje išorinius pavojus lietuvių tautiškumui išsaugoti.
Esame unikali tauta, nors ir linkę pastaruoju metu save nuvertinti. Prisiminkime, kuo buvome daugiau kaip prieš šimtmetį – neturėdami savo valstybės, praradę lietuvišką spaudą, patyrę pirmąją masinę emigraciją į Vakarus, turėdami lietuvių kalba pamiršusią kalbėti inteligentiją, kurios dauguma niekino lietuvišką kaimą ir jo tradicijas. Tačiau lietuvių tauta buvo gyva. Jai pakako palyginti nedidelės grupės šviesuolių iniciatyvos, kad pakiltų knygnešiai, kad steigtųsi slaptos lietuviškos mokyklėlės, kad žmonės burtųsi į lietuvių kultūrą propaguojančius „klojimo vakarus”, kad imtų formuotis naujoji lietuviška inteligentija. Tuomet sugebėjome neįtikėtinomis sąlygomis išsikovoti ir spaudą, ir lietuvybę, ir savo valstybę. Antrąkart lietuvių tauta parodė savo unikalumą prieš penkiolika metų – vėlgi atgaudama nepriklausomybę. Ko gero, šįkart lietuvių tautos atgimimas buvo dar labiau neįtikėtinas, nes per sovietmetį ištuštėjęs ir daugiausia degradavęs kaimas nebeteko lietuvybės lopšio reikšmės, dėl trėmimų ir emigracijos praradome šviesiausius Lietuvos žmones, kelios kartos išaugo auklėjamos sovietinės propagandos, skleidžiamos visais įmanomais kanalais. Tačiau vėlgi pakako „Sąjūdžio” iniciatyvos, kad lietuvių tauta susiburtų į Baltijos kelią ir apgintų valstybinės nepriklausomybės idėją giedodama „Lietuva, tėvyne mūsų…”. Galime didžiuotis tuo, kad esame stebuklingai vis atgimstanti tauta, pasižyminti ypatinga kultūra – sugebanti išsikovoti nepriklausomybę ne ginklu, o dainomis.
Kas gi atsitiko dabar, gal jau nebepasitikime savo tautos gyvybingumu? Ar jau tikrai jį sunaikino visuotinis nusivylimas, stebint, kaip nepriklausomybės šaukliai ir kiti išrinktieji įveikę „drakoną” patys virsta „drakonais”, kaip Lietuva tampa šaltais, nesantaikos dvasia paženklintais namais, neužtikrinančiais saugumo jos vaikams?
Turime pripažinti, kad įsigali pojūtis, jog pastarieji penkiolika metų sugriovė daug daugiau negu ištisą penkiasdešimtmetį trukęs sovietmetis. Kaip rodo prieš porą metų Etninės kultūros globos tarybos užsakymu atlikta sociologinė apklausa, daugiau kaip 50 proc. lietuvių abiturientų nori išvažiuoti iš Lietuvos, vis daugėja tokių, kuriems jau netgi gėda būti lietuviais. Tokia situacija susiformavo dėl daugelio priežasčių, bet viena iš jų neabejotinai yra ta, kad su nepriklausomybės atgavimu viltingai sieta tautinės mokyklos idėja paskendo Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose. Šioje ministerijoje terminai tautiškumas, patriotizmas pamažu tapo vengtinais, vietoj jų uoliai imta piršti verslumo, konkurencijos, savarankiškos ir nepriklausomos asmenybės ugdymo idėjas, vedančias į dar didesnį visuomenės susvetimėjimą ir kiekvieno atskirai kovą už būvį. Kaip rodo minėtas sociologinis tyrimas, tik etninės kultūros ugdymo pakraipos mokyklose besimokantys abiturientai jaučia didesnę atsakomybę už Lietuvą, yra jos patriotai ir mažiau linksta visam laikui išvykti iš Lietuvos į užsienį. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija neskiria tokioms mokykloms reikiamo dėmesio, o kai kuriais atvejais, nežiūrint reikšmingų pasiekimų, netgi trukdo toliau sėkmingai vykdyti etnokultūrinio ugdymo veiklą.
Kita neabejotinai jaunimo tautinės savimonės praradimą paveikusi priežastis yra žiniasklaida. Neplėtodama šios problemos aptarimo, pabrėžčiau tik pagrindinę išvadą – nors nepriklausomybės atgavimo procese žiniasklaida buvo tapusi itin svarbiu tautos subūrimo ir lietuvybės idėjų propagavimo ramsčiu (neveltui tuomet gynėme Lietuvos radiją ir televiziją), tačiau dabar ji virto komercinių ir politinių žaidimų įrankiu, nepalikdama galimybės pasireikšti lietuvių tautinės savimonės propagavimo idėjoms.
Jaunimą veikia ir tai, kad reprezentaciniai kultūriniai renginiai daugiausia propaguoja ne lietuvių tautinę kultūrą, bet atvirumą masinei, beveidei, svetimomis įtakomis persunktai kultūrai. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą šventinius renginius – ar regėjome juose ką nors lietuviško? Nors mus pasitinkanti Europa, priešingai, tikisi išvysti lietuvių kultūros savitumą. Teko pabendrauti su Italijos, Prancūzijos bei kitų šalių televizijų žurnalistais, kurie rengdami laidas apie stojančią į Europos Sąjungą Lietuvą patys susiieškodavo lietuvių etninės kultūros puoselėtojus, bet jei oficialiai kreipdavosi į Kultūros ministeriją, ši vietoj pasirinkto folkloro ansamblio pasiūlydavo, pavyzdžiui, popmuzikos atlikėją A. Mamontovą.
Lietuvių kalba yra tautos išlikimo pagrindas, tačiau pastaruoju metu ji nebetenka prioriteto itin svarbiose strateginėse srityse. Tenka konstatuoti, kad ne be valstybės atsakingų institucijų kaltės, lietuvių kalba pamažu traukiasi iš viešojo gyvenimo užleisdama vietą anglų kalbai, įsigali nelietuviški rašmenys. Tai stebina užsieniečius, nes kitose Europos valstybėse tokių ryškių anglų kalbos intervencijos tendencijų nėra. Lietuvoje mokslo srityje įsigali nuostata valstybiniu lygmeniu įtvirtinti anglų kalba ir užsienyje paskelbtų mokslo darbų prioritetą, nors užsienio valstybėse ir net mūsų kaimyninėse Baltijos šalyse tokių reikalavimų nėra. Užsienio kalbų viršenybės moksle įtvirtinimas žalingas ne tik lietuviškos mokslinės terminijos plėtrai, bet ir duomenų apie mokslinius rezultatus sklaidai Lietuvoje, ypač humanitarinių mokslų srities. Lietuvių kalbos grynumui kenkia ir nepamatuotas reikalavimas lietuviškoje spaudoje rašyti užsienietiškus asmenvardžius originalo kalba be lietuviškos transkripcijos. Kita vertus, yra draudžiama oficialiai skelbti Lietuvos vietovardžius vietine tarme (neleidžiama rašyti Nedzingė, Vieciūnai, tik Nedingė, Viečiūnai; beje, ši taisyklė taikoma nesistemingai, nes vis dar išlieka Marcinkonys, o ne Martinkonys). Tokie nesubalansuoti draudimai prieštarauja Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintai nuostatai ugdyti kalbos etninį savitumą, užtikrinti tarmių ir etninių vietovardžių išlikimą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija netgi įsipareigojo vykdyti įstatymu apibrėžtą ir Vyriausybės patvirtintą tarmių bei etninių vietovardžių išsaugojimo programą, tačiau kol kas šios programos vykdymo rezultatų nematyti.
Galima būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių, parodančių, kaip valdžios institucijos ir beńdrosios Lietuvos kultūros politikos formavimo tendencijos tampa vis nepalankesnės lietuvių tautos savigarbai skatinti, savitai tautinei kultūrai išsaugoti ir skleisti. Tačiau vėlgi grįžtu prie esminio klausimo – ar lietuvių tauta jau praranda savo gyvybingumą ir žengdama į Europos Sąjungą gali išnykti? Ir vėl primenu atsakymą – išnyks, jei mes tai leisime, jei nepasistengsime tam pasipriešinti.
Visuomenės pastangos nors ir sunkiai, šiandien vis dėlto gali duoti tam tikrų rezultatų. Kaip pavyzdį galima paminėti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo priėmimą. Šis įstatymas atsirado vien dėl visuomenės iniciatyvos: etnokultūros tyrinėtojai ir propaguotojai, paskatinti a.a. profesoriaus Norberto Vėliaus, 1996 m. ėmėsi patys kurti įstatymo projektą (man teko vadovauti rengėjų grupei), sugebėjo įrodyti jo svarbą Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui bei kitiems parlamentarams, ir 1999 m. įstatymas Seime buvo priimtas beveik bendru sutarimu (prieš pasisakė tik du Lenkų frakcijos parlamentarai). Pavyko įrodyti, kad įstatymas turi būti skirtas būtent lietuvių etninės kultūros globai, nes iki tol atskiru įstatymu buvo įteisinta tik Lietuvos tautinių mažumų globa. Reikia pripažinti, kad teko susidurti su didžiuliu kai kurių valdininkų pasipriešinimu tiek rengiant įstatymą, tiek vėliau siekiant įtvirtinti pagrindinį įstatymo įgyvendinimo įrankį – iš pradžių įkurti, o vėliau išsaugoti aukšto statuso ekspertų instituciją – Etninės kultūros globos tarybą. Nepaisant aukštų pareigūnų priešiškos įtakos, visuomenininkų atkaklumas iki šiol vis dar yra stipresnis ir įveikia mėginimus sumenkinti Tarybos statusą. Tačiau tenka pripažinti, kad valdžios institucijos nepakankamai vykdo šį įstatymą – iki šiol neįvykdytos 1999 metais Vyriausybei numatytos užduotys įkurti Etninės kultūros valstybinės globos fondą ir suteikti Etninės kultūros globos tarybai patalpas.
Kalbant apie Europos Sąjungos kontekstą, šis įstatymas visiškai atitinka jos dvasią, Lietuva yra gerbiama už šį žingsnį. UNESCO dar 1989 m. generalinėje konferencijoje Paryžiuje patvirtindama „Tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos rekomendacijas”, visų šalių vadovybes ragino savo įstatymais užtikrinti juridinę tradicinės kultūros ir folkloro apsaugą, įkurti įvairias sritis apimančią nacionalinę folkloro tarybą arba kitą koordinacinį organą. Lietuva tapo pirmąja šalimi Europoje, atsiliepusia į šį UNESCO raginimą ir priėmusia tam tikslui skirtą atskirą įstatymą. Dėl to buvo susilaukta UNESCO pagyrimų, mūsų šalis pateikta kaip pavyzdys kitoms valstybėms. Analogiškus įstatymus ėmėsi kurti Estija, Lenkija, Čekija bei kitos Europos šalys. Įstodamos į Europos Sąjungą, ne tik Rytų, bet ir daugelis Šiaurės bei Vakarų Europos šalių skiria didžiulį dėmesį savo piliečių tautinės savimonės išsaugojimui ir stiprinimui. Būtent šia prasme jos suvokia Europos Sąjungos sutartyje dar 1992 m. patvirtintą valstybių-narių siekį išlaikyti pagarbą kiekvienos tautos istorijai, kultūrai bei tradicijoms, taip pat 1997 m. priimtus papildomus nutarimus dėl valstybių-narių bendradarbiavimo siekiant išlaikyti jų kultūrą, kalbą, tradicijas bei papročius ir imtis priemonių regioninei įvairovei užtikrinti. Tuo, kad Europos šalys deklaruoja tautinio identiteto išsaugojimo prioritetą, teko akivaizdžiai įsitikinti prieš kelias dienas lankantis Švedijoje: švedai pabrėžė, kad teikdami projektus Europos Sąjungos struktūriniams fondams (pagal „Lyder +” ir kitas programas), jie pagrindinį dėmesį skiria ne tiek ekonominiams, kiek tautinio savitumo išsaugojimo tikslams.
Tuo tarpu Lietuvoje kartais tenka išgirsti visiškai kitokią, iškreiptą minėtų ES sutarties nuostatų traktuotę – neva jos apima tik tautinių mažumų kultūrų išsaugojimą. Tuomet kyla klausimas: kas Europos Sąjungoje yra tautinės mažumos – ar nacionalinėse valstybėse gyvenantys kitataučiai, priskirtini skaitlingai tautai, ar naujojo junginio erdvėje mažumomis tapusios neskaitlingos tautos, tarp jų turinčios ir savo valstybes, kaip lietuviai? Drįsčiau teigti, kad būtent pastarasis variantas – neskaitlingų tautų kultūros išsaugojimas – Europoje labiau akcentuojamas, tam jau pradėta skirti specialias finansavimo programas (pvz., Šiaurės tautelių išsaugojimui). Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nacionalinių valstybių tautinės daugumos ir tautinių mažumų santykius aiškiai apibrėžia šis Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 20-asis straipsnis: Tautinei mažumai priklausantys asmenys, [….], gerbia nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ar kitoms tautinėms mažumoms [čia ir toliau pabraukta mano, – D.U.]. Iš to galima suprasti, kad prioritetas turi priklausyti nacionalinės valstybės tautinei daugumai, nėra jokios tautinių mažumų viršenybės. Tik Lietuvoje eskaluojama iškreipta nuostata dėl tautinių mažumų viršenybės, nepaisant to, kad mūsų valstybė tiek įstatyminėmis, tiek programinėmis priemonėmis pavyzdingai globoja savo tautinių mažumų kultūrą.
Kaip minėta, lietuvių kultūros savitumo išsaugojimas teisiškai reglamentuojamas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, tačiau pastaruoju metu imama etninės kultūros sąvoką painioti su tautinių mažumų kultūros sąvoka; etninėmis grupėmis siūloma vadinti ir nuo seno gyvenančias tautines mažumas, ir visiškai naujai Lietuvoje atsirandančias tautybes (vietnamiečius, kinus ir pan.), ir lietuvius – kaip tik vieną iš etninių grupių Lietuvoje. Tai akivaizdžiai matyti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento parengtame Etninės politikos koncepcijos projekte, kuriame etninė politika apibrėžiama kaip valstybės institucijų sprendimai ir veiksmai valstybės teritorijoje gyvenančių etninių grupių atžvilgiu. Šio projekto tekste etninė grupė dar vadinama tautine grupe, tautine bendrija, tautine mažuma arba etnine mažuma, o pratarmėje užsimenama, kad koncepcijos principai taikomi visoms tautinėms grupėms, neišskiriant nė lietuvių. Šios koncepcijos rengėjai tarsi pamiršo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardijama tik viena Tauta – lietuvių, Lietuva apibrėžiama kaip nacionalinė valstybė, todėl yra visiškai klaidinantis koncepcijos projekte daug kartų pasitaikantis Lietuvos prilyginimas daugiatautei valstybei.
Šiame Etninės politikos koncepcijos projekte iškreipta ir išeivijos sąvoka, priskiriant jai Lietuvos etninių grupių narius, gyvenančius už Lietuvos ribų – tarsi ketinant išeivija laikyti tik tautinių mažumų narius, emigravusius į kitas šalis arba netgi repatriavusius į savo tautos tėvynę (pvz., į Rusiją išvykusius rusus), bet ne lietuvius, kuriems Lietuva yra vienintelė tėvynė. Su tuo siejasi pastaruoju metu eskaluojamas siekis įteisinti dvigubą pilietybę ne tik lietuvių kilmės, bet ir kitiems asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo Lietuvos piliečiai. Tokia sąvokų ir teisių sumaištis neabejotinai sumenkina bei iškreipia Konstitucijoje įtvirtintą išskirtinį lietuvių tautos, kaip Lietuvos valstybės kūrėjos, vaidmenį, sumenkina lietuvių etninės kultūros svarbą, o dvigubos pilietybės atžvilgiu yra netgi pavojinga Lietuvos valstybingumui išlaikyti.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra