Karybos festivalis – dangiška kelionė į praeitį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Archeologija kiekvienam iš mūsų suteikia galimybę pažinti savo šaknis, rasti daiktai – išsamiau supažindina su protėvių buitimi, tačiau, kaip sako Lietuvos karybos festivalio organizatoriai, patys daiktai už save nekalba, juos reikia prakalbinti tam, kad galėtumėme suvokti jų pagaminimo ir panaudojimo būdus. O tam geriausiai pasitarnauja gyvosios archeologijos festivaliai. Vienas iš tokių, pavadintas Lietuvis karybos festivaliu, minint Lietuvos vardo paminėjimo viduramžių metraščiuose 1 000 metų sukaktį, praėjusį šeštadienį vyko Dubingių piliakalnyje (Molėtų rajonas). Kaip renginio pradžioje sakė vienas iš jo organizatorių – senovės baltų kovų brolijos „Vilkatlakai“ viršaitis Arūnas Bugvilionis, tokių renginių kaip šis dar nematė ne tik lietuviai, bet ir visas Pabaltijys. Pasak viršaičio, karybos festivalis iš kitų išsiskyrė jame dalyvavusių karybos klubų gausa. Nors iš pradžių renginio lankytojų dangus šiluma nelepino ir oras buvo ne itin palankus tokiam renginiui, tačiau vėliau – turbūt žynių burtai padėjo – lietų ir ūkaną pakeitė saulė. Renginys, sulaukęs svečių net iš Vokietijos, tiesa, kalbintieji Erika ir Markas sakė, netyčia pakliuvę į šį nuostabų renginį, unikalus tuo, kad jame buvo pristatyta įvairių epochų Lietuvoje gyvenusių ir mūsų valstybei padėjusių pagrindus genčių buitis bei šarvuotė.
„Užlipęs į piliakalnį negalėjau patikėti savo akimis. Buvome skaitę apie Radvilų palikimą Dubingiuose ir atvažiavome pasižiūrėt, kaip atrodo piliavietė, o radome žodžiais nenusakomus jausmus sukėlusį reginį. Niekada nebūčiau net galėjęs pasvajoti, jog dalyvausiu tokiame renginyje, prisiliesiu prie pagal senovines tradicijas kurtų ginklų, šarvų, ragausiu patiekalų iš XII-XVI a. pabaigos indų analogų“, – grožėdamasis dienai atgimusiu senoviniu kaimu, sakė Markas. Ir iš tiesų, žavėtis tikrai būta kuo, juk festivalyje daugiau nei 100 Lietuvos karinių-istorinių klubų narių pristatė įvairių epochų (nuo V iki XIX a.) lietuvių karybą. Vaikštinėdamas po senovine dvasia alsavusį Dubingių piliakalnį ir klausydamasis ginklų žvangėjimo, patrankų gaudesio, ragaudamas Vilniaus puodžių meistrų pagal senovines tradicijas pagamintų valgių, kiekvienas galėjo bent maža dalimi prisiliesti prie to, kuo anksčiau gyveno mūsų protėviai. Smalsiausieji galėjo išbandyti savo jėgas šaudydami archajiniu lanku, Napoleono laikmečio kareivių autentišku pabūklu. Drąsiausiems renginio svečiams klubų nariai iš dvylikos Lietuvos ir Latvijos klubų: senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakai“, gyvosios istorijos klubai „Kovarnis“, „Varingis“, „Utgardas“, riterių brolijos „Šiaurinės šventyklos ordinas“ ir „Šiaurinės šventyklos ordino“ Klaipėdos komandorija, o taip pat Kauno karo istorijos klubas „Ordo domus Sanctae Mariae Teutonicum“, Riterių brolija „Hospitalierių ordinas“, 1812 m. prancūzų linijinis „129 de ligne“, Kauno karo istorijos klubas „1792-1794 m. LDK Grafo Rudolfo Tyzenhauzo raitosios artilerijos baterija“, Karo istorijos klubas „1-as LDK Didžiosios Buožės pėstininkų regimentas“ bei svečių iš Latvijos klubas „Excalibur“, leido pasimatuoti šarvus ir šalmus, pakilnoti senovinius ginklus, pasakojo apie savo aprangos kūrimą.
Visą dieną ant Dubingių piliakalnio gyvenimas virte virė. Vyko įvairių epochų ginkluotės pristatymas, veikė, tiesa negausus, senųjų amatų turgus, kur galėjai ne tik pasižiūrėti, bet ir įsigyti unikalių, auksakalių pagal rastus senovinius atkurtų papuošalų, amatininkų darbų: medžio, molio, odos, stiklo ar kailio dirbinių. Festivalio metu žiūrovams teatralizuotai buvo pristatytos V-VII a. baltų ir germanų, keltų, IX-XII a. baltų (kuršių, žiemgalių, skalvių) ir vikingų epochos. Taip pat ir X-XII a. baltai (rytų lietuviai, jotvingiai) bei slavai; XIII a. baltai ir vakarų Europos riterių ordinai (Livonijos ir Vokiečių/Prūsijos); XIV-XV a. lietuviai (Žalgirio mūšio) ir vakarų Europos riteriai (Prūsijos ordinas); XVIII-XIX a. LDK ir Napoleono kariuomenė.
Koks karybos festivalis be kovų, tad stebėtos baltų, vikingų, riterių kautynės, Napoleono laikmečio kareivių pasirodymai, V-VII a. dvikovos ietimis, IX-XII a. kovos ratas, IX-XII a. baltų, vikingų ir slavų masinės kautynės, XIII a. Vakarų Europos riterių turnyras, XIII a. baltų, vakarų Europos riterių masinės kautynės. Taip pat buvo pristatytos XV a. Žalgirio mūšio laikmečio bei XVIII-XIX a. kovos. Vakarėjant patiems ištvermingiausiems renginio svečiams buvo dovanotas archajinio folkloro ansamblio „Sedula“ koncertas.
Kodėl tokiam renginiui pasirinktas istorija alsuojantis Dubingių piliakalnis? Atsakymo toli ieškoti nereikia. Kaip renginio metu pasakojo vienas iš jo organizatorių Arūnas Bugvilionis, Dubingių apylinkės pasižymi ne tik įspūdinga gamta, bet ir sena, savita, beveik tūkstantį metų menančia  istorija. Kad čia nuo seno buvo gyvenama liudija dideli, gerai išsilaikę Jutonių, Žingių ir Degsnės pilkapynai. Pilkapiai mirusiems čia buvo pilami apie aštuonis šimtus metų. Asvejos ežero pakrantė į rytus nuo Dubingių dar tebevadinama Alka, o šis vardas liudija, jog kadaise čia buvo senojo lietuvių kulto vieta – šventas miškas. Dubingiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1334 m., o nuo XIV a. antros pusės jų pilis dažnai minima kryžiuočių kronikose, aprašant ordino mūšius su lietuviais. Tą laikmetį mena ryškiausia Dubingių apylinkių kultūros paveldo vertybė – Dubingių piliavietė. Anksčiau buvusi ežero saloje, dabar jau siaura sąsmauka sujungtoje su krantu, stūkso įspūdinga, ąžuolais apaugusi kalva ant kurios pilį pastatė dar Vytautas Didysis, joje lankėsi Jogaila, Kazimieras Jogailaitis ir kiti to meto didikai. Vėliau ant kalno įsikūrusi Dubingių pilis bei dvaro rūmai buvo Radvilų, Tiškevičių rezidencija. Iki šiol yra išlikusios pilies mūrų ir kalvinistų bažnyčios griuvėsių liekanos. Rašytiniai istoriniai šaltiniai liudija, kad ir visas Asvejos ežeras buvo vadinamas Alkos vardu. Paskutinio apledėjimo ledynai bei jų tirpsmo vandenys vidurinėje Aukštaičių aukštumos dalyje, suformavo beveik 60 km ilgio vingiuotą dubaklonį, besitęsiantį nuo Alionių pelkių, per Giedraičius ir Dubingius iki Buivydžių kalvų, kuriam Lietuvoje nėra lygių. Šiame dubaklonyje, įsispraudusi tarp aukštų, brandžiais miškais apaugusių šlaitų, lyg vinguriuojanti upė, telkšo ilgiausias ir vienas iš giliausių Lietuvos ežerų – Asveja. Siauras ežeras su penkiomis salomis, vaizdingomis atšakomis, aukštais miškingais krantais, tęsiasi 22 kilometrus, o su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis visus 30 km. Norint apeiti ežerą reikėtų žingsniuoti 72,5 km, nes ežero krantai vingiuoti, čia gausu įlankų ir pusiasalių. Jo vidutinis gylis beveik 15 m, o didžiausias – siekia 50 m, tad kur dar rasi geresnę vietą gyvosios archeologijos festivaliui, jei ne Dubingiuose, kur viskas ir taip alsuoja senovine dvasia…

Autorės nuotr.


Nuotraukose:


1. 4. Akimirkos iš Lietuvos karybos festivalio Dubingių piliakalnyje
2. A. Bugvilionis ir jo darytų šalmų kolekcija bei juvelyro G. Cirulio sulaukė didžiasusio lankytojų susidomėjimo 
3. Vilniaus puodžių meistrė Elena ruošė gardžius patiekalus pagal senovinius receptus

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676), p. 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra