Kartais taip norisi paskaityti straipsnį ar knygą be įmantrių žodžių, kai nereikia atsiversti jokio žodyno. Vakaro žvilgsnis

Autorius: Data: 2021-05-19 , 08:47 Spausdinti

Kartais taip norisi paskaityti straipsnį ar knygą be įmantrių žodžių, kai nereikia atsiversti jokio žodyno. Vakaro žvilgsnis

Viršeliui panaudotas dailininko Algio Griškevičiaus paveikslas „Vakaro žvilgsnis“

Margarita ir Algirdas Grigaravičiai, www.voruta.lt

Kai vakarais, kartais ir naktimis negali užmigti, sugrįžta prisiminimai. Džiugūs siunčia spalvingus sapnus, blogus visi siunčiame šalin.

Birutės Želvytės-Daulenskienės prisiminimai buvo džiugūs, prasmingi ir kupini žaismės, gal todėl dėliojo mintis ant popieriaus lapų. Dėliojo ir sudėliojo   puikią knyga „Vakaro žvilgsnis“. Nemokėjau jos perskaityti, o girdėjau žmonių balsus, su kuriais autorė bendravo, gyveno, kiek galėdama padėjo. Netiesa, jog knygos neskaičiau, tik įspūdis toks, jog kalbuosi su visais jos aprašytais žmonėmis.

Žavėjo puikus stilius, kurio beveik neliko technologijų pasaulyje. Kartais taip norisi paskaityti straipsnį ar knygą be įmantrių žodžių, kai nereikia atsiversti jokio žodyno. Ką gi tenka džiaugtis klasika, nors daug Lietuvos ir užsienio knygų perskaitytos ir ne kartą. Atgaivą radau, skaitydama B. Želvytės-Daulenskienės knygą „Vakaro žvilgsnis“. Ji ne tik apie žinomus Lietuvos menininkus: Eimuntą Nekrošių, kurį autorė vadindavo Eimiu, Vytautą Grigolį, Rimą Tuminą, Algirdą Latėną, Kostą Smoriginą, Kristiną Kazlauskaitę, Juozą Pocių. Daug biografinių faktų apie autorės gyvenimą knygoje nemažai sudėta.

Eikime į pradžią. Birutė dirbo redaktore „Vagos“ leidykloje, vėliau sužavėjo vertimai iš bulgarų kalbos, pasiūlė dirbti Kultūros ministerijos Teatro skyriuje. Štai ir atsivėrė autorės talentai.

Birutė Želvytė-Daulenskienė. Nuotraukos autorius Algirdas Sruoga

Man jau daug metų, bet ir dabar pamenu, kai su vaikais eidavome žiūrėti spektaklio „Raudonkepuraitė“. Mano sūnus ir dukra puikiai mokėjo pritarti aktoriui A. Žebrauskui „Zuikiai broliai, šen visi šaunuoliai“. Kartą apsilankėme Akademiniame dramos teatre dėl to vaikų pamėgto spektaklio, bet draugės sūnelis nelabai mokėjo kalbėti, bet ir jis dainavo „Zuitiai boliai, sen isi senuoliai“. Po daugybės metų prisimenu vaikų džiaugsmą, juoką ir jaukumą.

Tylenis Eimis

Užsimezgė Birutės draugystė su teatru, aktoriais ir režisieriais. Šviesios atminties Eimuntas Nekrošius žinomas toli už Lietuvos ribų, sukūrė daug įsimintinų spektaklių. Mane visuomet žavėjo aktorių įsigyvenimas į vaidmenį, o ne režisieriaus sumanymų vykdymas be vidinės motyvacijos. Tačiau ne apie tai… Autorė detaliai aprašo visus susitikimus, pokalbius ir net jo judesius. Reikia knygą perskaityti, tuomet atsivers dar neatrasti režisieriaus gyvenimo klodai. Birutė mano, kad jaunystėje tiek ji, tiek ir jos sutuoktinis Mintautas Daulenskis buvo atviri ir imlūs naujoms pažintims, džiaugėsi ir žavėjosi menininkų pasiekimais. Taip radosi glaudus ryšys su E. Nekrošiumi. Ji pastebi: „Režisierius mėgo nešioti striukę atversta apykakle.“

„Ak, ponai ir ponios…“

Štai į Jaunimo teatrą įžygiavo Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. Aš buvau tik pirmame kurse, o jie ketvirtame, mes žiūrėjome į Juos kaip į Dievus. Knygos autorė taip nežvelgė, visus aktorius ir režisierius glaudė kaip draugus, kiekvienas susitikimas teikdavo stiprybės jai ir su ja bendraujantiems žmonėms. Kostas Smoriginas su žmona Dalia Brenciūte ir dar mažu sūneliu Kostuku ne kartą lankėsi Birutės ir Mintauto sodyboje, Kristina Kazlauskaitė atviravo apie keliones po pasaulį, aišku, reikėjo spektaklius pristatyti, nedaryti gėdos Lietuvai ir žinoma E. Nekrošiui.

Negaliu ir nenoriu knygos aprašinėti. Paskaitykite tris ar penkis sakinius ir negalėsite sustoti, skaitysite iki pabaigos. Pagarba leidyklai „Gelmės“ už atidžiai, nuoširdžiai ir jautriai išleistą knygą ir įdomias nuotraukas.

Štai lyg ir tiek, bet… liko Rimas Tuminas ir režisieriaus teatras.

Sėkmingas debiutas

Akademiniame dramos teatre premjera „Viduržiemis“ – pjesės autorius Jordanas Radičkovas, režisavo R. Tuminas, iš bulgarų kalbos išvertė Birutė Želvytė-Daulenskienė. Taip prasidėjo Daulenskių ir Tuminų draugystė. Prieš trisdešimt metų buvo įkurtas Vilniaus Mažasis teatras. „Prie virtuvės stalo buvo auginama ir brandinama teatro gimimo idėja. Tuomet Vilniaus Mažojo teatro įkūrėjas režisierius Rimas Tuminas ir pirmasis teatro direktorius Mintautas Daulenskis „paspaudė rankas“. Lengva buvo jas spausti ir sakyti „įkursim!“. Bet… „įkūrė“. Apie tai reikia skaityti „Vakaro žvilgsnyje“. Negaliu pamiršti R. Tumino žodžių apie Birutę. Juos užrašė Kristina Noreikienė: „Romantika, dešimtmečių sąsajos, praėjusios tarpukario Lietuvos kultūros. Ir štai čia – Daulenskių tokia bohema. Mėgo Birutė susiėjimus, susibūrimus, dirbo Kultūros ministerijoje, buvo pažiba, gražuolė su savo nuostabia viliojančia šypsena.“

Šiandien

Gyvenimas žygiuoja pirmyn, kam greičiau, kam lėčiau. Dabar Birutė verčia iš bulgarų kalbos Jono Basanavičiaus parašytą „Lomos srities apžvalgą sanitariniu ir etnografiniu žvilgsniu“ kurią XIX a. pabaigoje recenzavo prancūzai, lenkai, čekai, vokiečiai. O lietuviams nereikia. Pastatė paminklą Vilniuje prieš filharmoniją, duoklę atidavė ir sudie, kai reikės, nueis ir gėlių padės. Žodžiai, žodžiai ir tiek. Valstybės tarnautojai „išmano savo darbą“.

Pokario nutikimai ir likimai

Tekstai apie teatrą spalvingi, kiek nostalgiški, bet šviesūs ir linksmi. Tokia pat ir skyriaus „Tebemyliu, nors nepažinojau“, kuriame pasakojama apie Želvių giminės ir Daulenskių šeimos istoriją, pradžia, skirta tautiškai margai Skapo gatvelei Vilniuje. Čia prabėgo pokarinė Birutės vaikystė. Daug vietos skirta tėveliui Pranui, Lietuvos karininkui, vėliau apsuptam enkavedistų bunkeryje nusišovusiam rezistentui. Sunki dalia pokaryje perteikta per artimųjų ir aplinkinių gerumą ir pagalbą, raiškiais potėpiais ir detalėmis  aplipdant laikmetį: dėdė Justinas iš karo grįžo gyvas, bet suluošintas, leisdavo vaikams pačiupinėti jo dešinę krūtinės pusę, kur neturėjo šonkaulių…  Arba  1947 m. vasarą vienintelis ir paskutinis susitikimas su tėvu, „visam gyvenimui įsiminęs kartas“. Tik keliasdešimt lapų, o lietuviškos giminės istorija XX a. kaip ant delno su džiaugsmais ir negandom.

Neseni laikai – tai gyvųjų trijų keturių kartų liudininkų aktyvioji atmintis. Kai prieš trisdešimt metų su draugais palyginome atskirų šalių istorijas nuo seniausių laikų iki dabarties, atradome statistinį bendrumą: du trečdalius teksto užimdavo paskutiniųjų šimto metų įvykiai. Atskiro žmogaus santykį su praeitimi gožia nostalgija, nes joje visados būna keletas likimo galimybių, tačiau prisiminus Justiną Marcinkevičių, akivaizdu kad į praeitį atsiremiame ten, kur ji gera. Pasirodė, jog autorė prisimindama lyg ir dėkoja gyvenime sutiktiems žmonėms ir artimiesiems. Tai brangintinas bruožas mums visiems, nes buvusieji šalia rodė aukojimąsi, gerumą, atjautą ir tikėjimą geresne ateitimi.

Birutė Želvytė-Daulenskienė. Vakaro žvilgsnis. – Vilnius:  VšĮ „Gelmės“, 2021, 167 psl.

Kultūra Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra