Karolinai Masiulytei-Paliulienei – Prancūzijos Garbės Legiono kavalieriaus vardas

Autorius: Data: 2017-01-04, 09:02 Spausdinti

Karolinai Masiulytei-Paliulienei – Prancūzijos Garbės Legiono kavalieriaus vardas

Karolina Masiulytė-Paliulienė skaito R. Andre prancūzų kalba rašytą laišką. V.Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus – BLOGas.lt nuotr.

KAROLINAI MASIULYTEI-PALIULIENEI – PRANCŪZIJOS GARBĖS LEGIONO KAVALIERIAUS VARDAS

Mums rašo Arūnas P. Paliulis: Noriu Jums pranešti, kad šį rytą (2017-01-03) gautas patvirtinimas iš Eliziejaus rūmų, kad mūsų Karolinai suteiktas “Chevaliere de la legion d’honneur”, t.y. Prancūzijos garbės legiono kavalieriaus vardas, kuris yra aukščiausias Prancūzijos valstybės apdovanojimas civiliams. Jis buvo įsteigtas imperatoriaus Napoleono 1804 metų liepos 14 dieną.

Šis apdovanojimas skirtas Karolinai už nuopelnus (antrai) Tėvynei už vaidybą, režisūrą, vertimus ir knygų pakartotiną išleidimą bei literatūros puoselėjimą.

Vivre la France!

Pagarbiai

Karolinos kavalierius Arūnas P. Paliulis

Karolinos Masiulytės-Paliulienės, gimusios Paryžiuje, gerte gėrusios prancūzų kultūrą, kurios dalimi ji tapo, o nuo 1993 metų su vyru Arūnu Paliuliu grįžusios į Lietuvą, giminės istorija jau pradėta rašyti. 2005-aisiais pasirodė Joanos Vigos Čiplytės knyga „Juozas Masiulis: knygnešys ir knygininkas“, kuri buvo pristatyta minint Panevėžio Juozo Masiulio knygyno gyvavimo šimtmetį. Renginyje dalyvavo ir žymiojo knygos mylėtojo vaikaitė Karolina,  po Nepriklausomybės sugrąžinimo tapusi knygyno paveldėtoja. K. Paliulienė – įvairių frankofonijos renginių, projektų Lietuvoje bendradarbė. Ji sako rimtai ketinanti pratęsti giminės istorijos rašymą. Šeimos genealogija labai domisi ir jos sūnėnas, gyvenantis Prancūzijoje. Tai giminė, kurios likimas negali nestebinti, nežavėti – stiprių ir šviesių žmonių, esmingai ir lemtingai surištų su Lietuva, dinastija!   

KAROLINA MASIULYTĖ-PALIULIENĖ: „PRANCŪZIJOJE BUVAU TIPIŠKA LIETUVĖ, O ČIA ESU PRANCŪZĖ…“

Giminės istorija. Koks viliojantis dalykas išgirsti pasakojimų apie savo senelius, prosenelius, o ką jau kalbėti – apie dar labiau praeityje nutolusias kartas. Nėra giminės, kurios istorija nebūtų verta užrašymo, atsiminimo. Santvarkos, revoliucijos, karai įsirašo į žmonių gyvenimus, pažymėdami juos, o paskui pagal tuos žymenis mėginame atskirti, atsirinkti pažinotus ar nepažinotus savo artimuosius. O koks pavienio žmogaus vaidmuo kuriant savo giminės istoriją? Kaip ta istorija atsikartoja jame, kokius vingius ar posūkius jis gali arba negali padaryti?

Karolinos Masiulytės-Paliulienės, gimusios Paryžiuje, gerte gėrusios prancūzų kultūrą, kurios dalimi ji tapo, o nuo 1993 metų su vyru Arūnu Paliuliu grįžusios į Lietuvą, giminės istorija jau pradėta rašyti. 2005-aisiais pasirodė Joanos Vigos Čiplytės knyga „Juozas Masiulis: knygnešys ir knygininkas“, kuri buvo pristatyta minint Panevėžio Juozo Masiulio knygyno gyvavimo šimtmetį. Renginyje dalyvavo ir žymiojo knygos mylėtojo vaikaitė Karolina, po Nepriklausomybės sugrąžinimo tapusi knygyno paveldėtoja. K. Paliulienė – įvairių frankofonijos renginių, projektų Lietuvoje bendradarbė. Ji sako rimtai ketinanti pratęsti giminės istorijos rašymą. Šeimos genealogija labai domisi ir jos sūnėnas, gyvenantis Prancūzijoje. Tai giminė, kurios likimas negali nestebinti, nežavėti – stiprių ir šviesių žmonių, esmingai ir lemtingai surištų su Lietuva, dinastija!  

Pokalbis įrašytas 2008 metų pabaigoje.

Gimėte, užaugote ir ilgą laiką gyvenote Prancūzijoje, tačiau sugrįžote į savo protėvių žemę – Lietuvą. Tik čia ir išmokote šitaip gerai kalbėti lietuviškai. 

Taip, į tėvynę sugrįžau tikrai ne jauna, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Atvykdavau ir anksčiau, sovietmečiu, atvykdavo ir mano vyras Arūnas Paliulis, su kuriuo susipažinome Paryžiuje. Pirmą kartą atkeliavau į Lietuvą dar su savo tėveliu Jonu Masiuliu ir broliu, 1977-aisiais. Palaikydavome ryšius su čia gyvenančiais giminėmis. Manau, kad su būsimu vyru lietuviu, užaugusiu JAV, mane suvedė likimas. Tuojau po mūsų vestuvių prasidėjo Sąjūdis. Dar gyvenant Paryžiuje gimė mudviejų dukra Lina, ir tada aš pasiūliau persikelti į Lietuvą. Mano vyras dirba tarptautinės žemės ūkio produktų prekybos srityje, tad jam tekdavo ir tenka dažnai keliauti po įvairias šalis.

Taip, augdama šeimoje kalbėjau prancūziškai. Be abejo, žinojau daug lietuviškų žodžių, kurie įsispaudė giliai sąmonėje. Su entuziazmu lankiau Žibunto Mikšio lietuvių kalbos pamokas Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų institute, bet geriau lietuvių kalbą pramokau susipažinusi su vyru, o paskui jau gyvendama Lietuvoje. Mano visa istorija – patriotizmas, idealizmas. Žmonės dažnai su nuostaba klausia: „Kaip? Jūs palikote Paryžių?.. Pasirinkote gyventi Lietuvoje?!.“ Girdėti tą man visada skaudu, tarsi tai būtų didelė klaida…

Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę Paryžiuje. Kaip tenykštė aplinka, prancūzų kultūra formavo Jūsų asmenybę?

Mano šeima gyveno labai vargingai. Tačiau dabar suprantu, kodėl mano mama Angelė Jankauskaitė-Masiulienė būtinai norėjo, kad mes, vaikai, gautume išsilavinimą labai gerose mokyklose. Ji surasdavo visokių galimybių, kad mes gautume stipendijas. Nors mūsų šeima buvo neturtinga, tačiau aš užaugau su Paryžiaus visuomenės „grietinėle“: mano draugės buvo ministrų, garsių gydytojų dukterys. Aišku, buvo matyti didžiulis skirtumas tarp mano ir tų mergaičių drabužių, aš dėl to išgyvenau, tačiau svarbiausia buvo įdomus ir vertingas bendravimas. Bendraudama su šiais žmonėmis aš daug ko mokiausi, jie sužadino manyje įvairių norų. Taip pat turėjau nuostabių mokytojų mokykloje. Pavyzdžiui, už išsipildžiusią svajonę tapti aktore tikriausiai turiu būti dėkinga savo lotynų kalbos mokytojai, be galo mylėjusiai teatrą. Ji vis surasdavo laiko pastatyti su mokiniais kokią pjesę, į kurią integruodavo lotynų kalbą. Mano vaikystė ir paauglystė praėjo prestižiniame Paryžiaus 16-ajame rajone, kuriame lankiau Šv. Marijos koledžą, netoli Eifelio bokšto. Namuose atmosfera dažnai būdavo liūdna, mano mama turėjo lengvą depresiją, tėvelis išvyko dirbti į užsienį… Tačiau ilgainiui išmokau į tai žvelgti kaip į mane praturtinusią patirtį.

Galima žiūrėti į Paryžių kaip į stebuklingą miestą su neaprėpiama istorija, tačiau apie Vilnių galima pasakyti tą patį. Čia taip pat kiekvienas kampelis yra istorijos paminklas.

Jūsų mama Angelė Jankauskaitė gimė 1912-aisiais Paryžiuje, 1930-aisiais susipažino su čia studijuoti atvykusiu Jūsų tėveliu Jonu Masiuliu, ir tarpukariu abu Jūsų tėvai grįžo į Kauną. Tačiau dėl sovietų užėjimo šeima turėjo bėgti, ir 1942-aisiais vėl atsidūrė Paryžiuje…

Ir mano mamos, ir tėvelio tėvai turėjo stiprių ryšių su Prancūzija. Mano mamos tėvelis, Jurgis Jankauskas, būdamas vos aštuoniolikos dirbo Sankt Peterburge caro Nikolajaus II brolio virėjo padėjėju. Vėliau, kai prieš I pasaulinį karą rusų karo atašė atvyko į Paryžių, senelis buvo pakviestas būti virėju Paryžiuje. Vėliau, pasiekęs labai aukštą lygį, senelis dirbo „Ritz“ viešbutyje kartu su žymiuoju prancūzų kulinaru Auguste‘u Escoffier, tarnavo pas princus, kilminguosius, tokius kaip Jungtinės Karalystės karaliaus Jurgio V draugas markizas de Cholmondeley. Senelis buvo tikras savo srities menininkas. Jo trys dukros Elena, Angelė ir Birutė gimė Prancūzijoje. Dukros buvo auginamos kaip prancūzaitės, nes niekas tuo metu Paryžiuje nežinojo, kas ta Lietuva. Seneliai nenorėjo būti laikomi rusais, tai pasirinko būti laikomi lenkais. Dokumentuose jie buvo registruoti ne kaip Jankauskai, bet kaip Jankowski. Mano mama taip ir liko Jankowski, tačiau jos seserys Elena ir Birutė – Jankauskaitės.

Močiutės Elenos Jurgelionytės brolis, Antanas Jurgelionis, studijavęs Sankt Peterburge, atvyko į Paryžių tęsti medicinos studijų. Grįžęs į Lietuvą jis buvo Kūno kultūros rūmų steigėjas (1932 m.) ir direktorius Kaune. Drauge su mano seneliu Antanas Jurgelionis, gyvendamas Paryžiuje, parašė knygą prancūziškai apie sveiką mitybą.

Senelis iš mamos pusės svajojo, kad jo dukros ištekėtų už lietuvių. Tuo metu Paryžiuje gyveno Oskaras Milašius, viename pokylyje mano mama, keturiolikametė, su juo susipažino. Yra tai net aprašiusi. Močiutė organizuodavo visokiausius priėmimus. Ir senelių troškimas išsipildė: teta Elena ištekėjo už būsimo diplomato Eduardo Turausko, o mano mama Angelė susipažino su būsimu mano tėveliu, studentu Jonu Masiuliu, atvykusiu iš Panevėžio. Jaunesnioji teta Birutė vėliau tapo Lietuvių aktyvistų fronto veikėjo Leono Prapuolenio žmona.

Senelis iš tėvo pusės, knygnešys ir knygininkas Juozas Masiulis mirė 1940-aisiais, o senelis Jurgis Jankauskas – 1945-aisiais, dar prieš mano gimimą. Juozas Masiulis gyveno Lietuvoje, nebuvo emigravęs, tačiau siuntė savo vaikus studijuoti į Prancūziją – matyt, Prancūzijos demokratija, ten gerbiamos žmogaus teisės jam buvo prie širdies. Mano seneliai iš tėvo pusės turėjo du vaikus – Onytę ir Joną, ir abu juos siuntė į Prancūziją. Tiems laikams buvo neįprasta ir drąsu siųsti mergaitę mokytis į užsienį. Mano teta Ona vėliau emigravo į Ameriką, ten buvo knygyno direktorė.

Viskas kartojasi, ir aš atkartojau tai, ką kadaise darė mano seneliai ir tėvai. 1918-aisiais buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Močiutė Elena Jankauskienė ir jos dukros grįžo į Lietuvą, nes troško dirbti Tėvynės labui. Mano mama ir jos sesuo Birutė išmoko lietuvių kalbą. Tetos Elenos vyras Edvardas Turauskas dirbo diplomatiniu pasiuntiniu Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje, buvo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. Lietuva jiems visiems buvo labai svarbi. Mano senelis kulinaras Jurgis taip pat turėjo atvažiuoti ir netgi ketino dirbti „Metropolio“ restorane Kaune vyriausiuoju virėju. Tačiau prasidėjo karas ir teko trauktis į Vakarus. Norėjo trauktis į Šveicariją, tačiau Šveicarija nepriėmė, netgi E. Turauskas čia negalėjo padėti. Paryžius buvo vokiečių okupuotas. Mano šeima laukė Alpėse apie porą metų, kol galėjo grįžti į Paryžių. Tėvelis Jonas Masiulis įsijungė į generolo Šarlio de Golio armiją, užsienio legioną ir dalyvavo paskutinėje kovoje Elzase. Už pralietą kraują jis tapo pripažintas prancūzu.

Tačiau tėvelis matė, kad Prancūzijoje po karo bus sunku integruotis – nedarbas, skurdas, – ir norėjo išvykti gyventi į JAV arba į Kanadą. Paryžiuje buvo likę vieni menininkai, iš lietuvių – skulptorius Antanas Mončys, dailininkai Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Žibuntas Mikšys, su kuriais mes bendravome.

Tad nors šeimoje lietuviškai ir nekalbėjote, bet nuolat buvote apsupti lietuvių? 

Aš užaugau Prancūzijoje, tačiau su lietuviška dvasia. Mano mama mums – man ir mano broliams Petrui ir Laurynui, seseriai Silvijai – perdavė meilę Lietuvai. Mano gimimo metai, 1949-ieji, beveik sutampa su Prancūzijos lietuvių bendruomenės susikūrimo metais (1953 metais įvyko pirmieji rinkimai į Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybą). Mūsų dvasios tėvas buvo kunigas Jonas Petrošius. Jis buvo kaip sielų žvejys: ateidavo į kiekvieną šeimą, bendraudavo ir reikalavo nepamiršti, kad esame lietuviai, o ne prancūzai. Kaip ir visose užsienio lietuvių bendruomenėse, veikė ansamblis. Užaugome su Bačkiais. Kiekvienos vasario 16-osios proga vykdavo susirinkimai, pokalbiai. Tą Tėvynės pasiilgusių žmonių meilę Lietuvai gėrėme kaip nektarą.

Mano vyras Arūnas, užaugęs Amerikoje, nuo vaikystės kalbėjo lietuviškai. Jo aplinkoje ta lietuviška dvasia ir Tėvynės meilė buvo dar stipresnė. Tad mudviejų sprendimas vykti gyventi į Lietuvą buvo visiškai logiškas. Esame idealistai.

Mano tėvelis Jonas Masiulis mirė 1995 metais. Jis pats ėmėsi Juozo Masiulio knygyno grąžinimo proceso. Labai lengvai atgavo tą knygyną, nes jo mama buvo išsaugojusi dokumentus. Nuostabus buvo Masiulių grįžimas į Panevėžį. Panevėžiečiai buvo išlaikę knygyno vardą. Tad tik formaliai knygynas priklauso mums, iš tikrųjų jis priklauso panevėžiečiams. Paskui vyras nemažai investavo, įkūrėme dar keturis knygynus. Dirbome dvylika metų, paskui atėjo sunkesni laikai ir teko ieškoti pagalbos. Dabar leidykla „Alma littera“ iš mūsų nuomoja tuos knygynus. Svarbiausia – kad knygynai išliktų. Tikiu, kad Juozo Masiulio knygyno pavadinimas Panevėžyje bus išsaugotas visada. Gal ateityje dukra Lina norės tęsti šį verslą…

Kai augau, mūsų šeimos giminės Paryžiuje – močiutė Elena Jankauskienė, teta Elena Turauskienė, dėdė Eduardas Turauskas – darė man didelę įtaką. Dėdė E. Turauskas, kuris mirė, kai man buvo 17 metų, visą gyvenimą dirbo vardan laisvos Lietuvos: buvo krikščionis demokratas, labai bendravo su ateitininkais, vadovavo telegramų agentūrai ELTA Lietuvoje. Jis mirė gerokai per anksti. Jo palaikai yra Prancūzijoje, galvoju, kad reikėtų juos parvežti ir perlaidoti Lietuvoje, jaučiu tokią pareigą.

Prisiminkite savo kelią į aktorės profesiją. Minėjote, kad Jūsų lotynų kalbos mokytoja įkvėpė Jus studijuoti aktorystės meną. 

Taip, didelį įspūdį darė graikų klasikinės tragedijos, Jeano Racine‘o pjesės, kurias vaidindavome. Mes labai stipriai išgyvendavome tai, ką vaizduodavome scenoje. Tie archetipai, mitai veikė mano vaizduotę.

Tuo metu Paryžiuje didelis atradimas buvo Jeanas Vilaras, modernizavęs teatrą. Iki tol teatre būdavo didžiulės, sunkios dekoracijos. Jeanas Vilaras didžiausią reikšmę teikė aktoriams, jų vaidybai, o ne dekoracijoms. Jis taip pat demokratizavo teatrą, siekė, kad spektaklių galėtų ateiti pasižiūrėti visi, kad bilietai nebūtų pernelyg brangūs. Mano vyresnysis brolis Petras turėjo to teatro, kuris buvo įsikūręs netoli Eifelio bokšto, abonementą, eidavo į spektaklius ir man pasakodavo. Kai man suėjo dvylika metų, brolis pradėjo mane vestis į spektaklius. Jau tada pajutau, kad labai norėčiau būti scenoje arba tapti režisiere. Pirmosios pamatytos pjesės – pavyzdžiui, Šekspyro „Makbetas“ – paliko man didžiulį įspūdį.

Mano tėvelis, nuo studijų metų gerai pažįstamas su režisieriumi Juozu Miltiniu, ir močiutė susirašinėjo su režisieriumi. Močiutė kartą parašė J. Miltiniui: „Karolina nori tapti aktore“, tai Miltinis iškart atsakė ir patarė, kad reikia studijuoti Charles‘o Dullino dramos mokykloje. Ta mokykla buvo taip pat prie Eifelio bokšto – jis mano gyvenime lemtingas. Po vidurinės mokyklos baigimo atėjusi į tuos kursus pasisakiau, kad atėjau nuo Miltinio, ir tie žmonės gerai jį atsiminė.

Visada mėgau deklamuoti Oskarą Milašių, kai kuriems prancūzams jis buvo naujas, atrastas įdomus poetas. Prancūzijoje aš visada buvau tipiška lietuvė – aukšta, šviesiaplaukė, o čia esu prancūzė… Bet nesikratau tokio likimo.

Greta aktorystės studijavau ir istoriją Sorbonos universitete, tačiau istorijos mokslų nebaigiau. Dėl 1968-ųjų gegužės mėnesio įvykių viskas buvo išardyta, paskui jau ten nebegrįžau. Tačiau istorija iki šiol mane labai domina ir traukia.

Po  Charles Dullino kursų dar dvejus metus skyriau aktorystės studijoms valstybinėje mokykloje, o paskui pradėjau vaidinti. Mano fiziniai duomenys buvo labai klasikiniai, tad vaidindavau antikinėse graikų tragedijose, Moljero pjesėse… Atlikdavau vadinamuosius jeune première vaidmenis – vaidindavau jaunas išauklėtas, doras merginas. Toks mano amplua tęsėsi apie dešimt metų. Vaidinau įvairiuose teatruose, gastroliuodavome po užsienį. Taip pat skaičiau poeziją. Kai artėjo mano trisdešimtmetis, supratau, kad profesine prasme gyvenu labai vidutinišką gyvenimą. Norėjosi imtis ko nors naujo.

Ir tada pradėjote rašyti?

Mano draugės žinojo, kad rašau. O tuo metu buvo labai madingi café théâtre – kavinės, kuriose pasirodydavo aktoriai ir vaidindavo savo pačių sukurtas programas. Ne visiškai tas pats, kas „Dviračio šou“, bet maždaug panašaus žanro. Tose programose būdavo ir poezijos, grožio, bet nemažai ir humoro, pašiepiančio kasdienius įvykius.

Iki tol mano rašytinėje kūryboje nebuvo humoro, tačiau aš nuo vaikystės turėjau gerą humoro jausmą, mokėjau su humoru žvelgti į gyvenimo kontrastus, sunkumus. Taigi vienai draugei ypač prisispyrus ir įkalbinėjant, parašiau humoristinį tekstą. Nieko nesitikėdama pasiūliau vienai café théâtre, ir jo savininkė nusprendė: pradedate kitą savaitę! Toje kavinėje apačioje buvo tik trisdešimt vietų, o viršuje knygynas. Pirmoji mano programa vadinosi „Kodėl taip yra?“, kurią atlikdavau aš viena, persikūnydama į įvairiausius personažus. Tarp tų personažų šioje ir vėlesnėse programose būtinai pasirodydavo Močiutė iš Lietuvos. Į mano pasirodymus pradėjo rinktis žmonės, atvyko televizija… Su ta programa keliavau, dalyvavau humoro festivalyje Šveicarijoje… Sukūriau ir kitą pjesę „Vanagas ant mano balkono“. Vieną dieną man paskambino žinomos televizijos laidos prodiuserio sekretorė ir pakvietė susitikti su prodiuseriu. Vaidinau jam savo monologą „Menininko žmona“, kurį ir dabar, kaip gaunu žinių, įvairūs aktoriai atlieka Prancūzijoje. Tai skečas apie moterį, kuri pasakoja apie savo vyrą tapytoją ir vis aukština jį, koks jis nuostabus, tačiau kuo daugiau ji kalba, tuo labiau aiškėja, kad jos vyras – dykaduonis, tinginys, kad jo žmona tik įsivaizduoja jį esant nepaprastai talentingą.

Taip prasidėjo Jūsų kūrybinė veikla televizijoje.

Taip, tas prodiuseris Philippe Bouvard priėmė mane dirbti į televiziją. Jis sukūrė humoro programą „Le Petit Théâtre de Bouvard“, į kurią pakvietė 25 aktorius, tarp jų ir mane. Mes patys rašėme sau scenarijus. Vaidinome įvairiausius personažus, kurie turėjo perteikti visuomenę. Pašiepdavome ne tik politikus, bet ir paprastų žmonių kasdienį gyvenimą. Dirbome intensyviai, kartais filmuodavome po tris kartus per savaitę. Ta programa buvo rodoma septynerius metus, pelnė didžiulį populiarumą. Mus, vaidinančius toje programoje, atpažindavo gatvėse.

 Ar vaidindama toje laidoje nesiilgėjote teatro?

1986 metais drauge su kitu lietuvių kilmės prancūzų aktoriumi Kristupu Mončiu, skulptoriaus Antano Mončio sūnumi, pasiūlėme režisierei Martine Merri sukurti spektaklį apie disidentę, kovotoją už Lietuvą ir tikėjimą Nijolę Sadūnaitę. Patys parašėme sceninę adaptaciją pagal N. Sadūnaitės dienoraštį, knygą „KGB akiratyje“, išleistą JAV.

Iš pradžių nuogąstavau: esu humoristė, o imuosi tokios rimtos medžiagos. Tačiau žmonės, kurie žiūrėdavo humoristinę laidą, nebuvo tie patys, kurie žiūrėdavo rimtas pjeses teatruose.

Todėl žiūrovai, atėję pasižiūrėti spektaklio „La porte de l‘Aurore“ („Aušros vartai“), visiškai nežinojo manęs kaip humoristės.

Tai buvo dramatiškas spektaklis, turėjęs didelį pasisekimą. Vaidinome jį Paryžiuje, šv. Eustachijaus bažnyčios kriptoje, beveik trejus metus. Prieš premjerą Jonas Jurašas, kuris buvo gerai pažįstamas su mano vyru iš Niujorko laikų, atvyko į Paryžių. J. Jurašas žiūrėjo tą spektaklį – nors nesuprato prancūziškai, bet suprato režisūrą ir vaidybą. Jis pasiūlė spektaklyje panaudoti liepsną, žvakę, ir tai buvo didelis atradimas. Žvakė figūravo įvairiose scenose: jos prireikdavo ir veikėjai skaitant knygą, ir meldžiantis prie altoriaus, ji simbolizavo šviesą, viltį. Spektaklis buvo nufilmuotas, jį vėliau parodė Lietuvos televizija. Kristupas Mončys vaidino tardytoją ir Nijolės Sadūnaitės brolį Joną, o aš – pačią Nijolę Sadūnaitę.

Labai keista ir nepaprasta, kad mudu su Kristupu pajutom, jog pats laikas kurti tokį spektaklį. Juk tai kaip tik buvo Sąjūdžio priešaušris, Nijolė Sadūnaitė kėlė vėliavą prie Adomo Mickevičiaus paminklo… Net šiurpas ima pagalvojus, kaip mes pajutome tuos dalykus, nors nieko apie juos nežinojome: aš juk lietuviškai nekalbėjau. Tik buvo vidinis tikrumas, kad turime tą daryti.

Tada labai padėjo Ugnė Karvelis, kuri neigė tikinti į Dievą, tačiau Nijolės Sadūnaitės dienoraštį ir mūsų spektaklį įvertino kaip vienintelius liudijimus apie Bažnyčios kančias sovietmečiu. Ji organizavo spektaklio filmavimą. Tik ji sakė: neskelbkite, kad aš tai padariau, nes man nereikia dvasininkų, noriu tik užfiksuoti istorinį liudijimą. Labai įdomi moteris Ugnė Karvelis, gera draugė ir svarbus žmogus mano gyvenime.

Prieš imdamasi to vaidmens Nijolės Sadūnaitės nebuvau sutikusi, pažinojau ją tik iš knygos. Mano vyras susipažino su ja pirmas, kai nuvyko į Lietuvą. Jam grįžtant į Paryžių, N. Sadūnaitė palydėjo jį į stotį ir slapčiomis įkišo į kišenę mikrofilmą su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Aš ją susitikau vėliau Paryžiuje. Ji buvo tokia, kokią įsivaizdavau: deganti Dievo ugnimi, beveik beprotiška meile. Galbūt vaidinau pernelyg dramatizuodama, tačiau tą teismą aš prilyginau Antigonės situacijai. Antigonė sako Kreontui: nors tu karalius, bet aš tau pasakysiu visą teisybę į akis. Sadūnaitė lygiai tą patį kalba savo teisėjams, reikalauja, kad būtų paisoma žmogiškumo. Labai įdomu, kaip istorijoje atsikartoja mitai.

Lietuvoje jau gyvenate penkiolika metų. Drauge su vyru esate istorinio Juozo Masiulio knygyno, taip pat dar  dviejų knygynų Panevėžyje, vieno knygyno Kaune ir prancūziškos literatūros knygyno, įsikūrusio prie Prancūzų kultūros centro, savininkai. Jūs pati, be verslo reikalų, užsiimate ir visuomenine veikla…

Taip, Prancūzų kultūros centras kviečiasi mane, kai atvyksta iš Prancūzijos rašytojai, įvairūs kultūros žmonės – juos pristatau, kalbinu. Jau antri metai teikiama Lietuvos frankofonų literatūrinė premija (Le Prix du livre francophone). Ją skiria dešimties studentų ir moksleivių frankofonų iš visos Lietuvos žiuri, kurios prezidentė aš esu. Ši žiuri susitinka kas mėnesį ir diskutuoja apie knygas. Pernai premiją laimėjo Jeanne Benameur romanas „Les Démeurées“ (liet. „Beprotės“), kurį lietuviškai išleido leidykla „Tyto Alba“. Šios knygos autorė kovo mėnesį turėtų atvykti į Lietuvą. Ryšiai su jaunimu man labai svarbūs.

Prieš keletą metų inicijavote XIX a. Vilniaus universitete dėsčiusio frankofono medicinos profesoriaus Jozefo Franko, gyvenusio tame pastate, kuriame dabar įsikūręs Prancūzų kultūros centras, memuarų perrašymą.

Taip, tai didelis darbas, jis užsitęsė penkerius metus. Buvusi kultūros atašė Lietuvoje, Sylvie Lemasson, labai prie to prisidėjo. Jai daviau skaityti J. Franko (pusiau vokiečio, pusiau prancūzo) memuarus, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje. Reikėjo padaryti to sudėtingo plunksnos rašto transkripciją. Sylvie Lemasson skaitė ir suprato, kad tai – fantastiškai įdomu, nes iš tų memuarų, rašytų prieš du šimtmečius, iškyla Vilnius kaip Europos miestas: čia atvykdavo profesoriai iš užsienio, tarp jų nemažai prancūzų, kurie dėstė mediciną, chirurgiją, botaniką… Iš Franko atsiminimų sužinome apie tuo laikmečiu paplitusias ligas, apie tuometinę pinigų sistemą, apie koncertus, kuriuos rengdavo su žmona, ypatingo talento dainininke Christina Gerhardi. Frankas labai stengėsi padėti skurstantiems žmonėms, savo lėšomis įkūrė pirmosios pagalbos ligoninę, akušerijos institutą… Surinkdavo pinigų iš žmonos koncertų, į kuriuos atvykdavo aristokratai. Frankas turėjo vilties, kad jo memuarai bus išleisti, todėl rašė prancūziškai, o ne vokiškai, kad tuo laikmečiu didžioji dauguma suprastų. Memuarų yra išlikę penki didžiuliai tomai. Dabar norime juos pristatyti prancūzams. Genovaitė Dručkutė yra savo iniciatyva išvertusi tą memuarų dalį, kuri labiausiai susijusi su Vilniumi, knygą išleido „Minties“ leidykla (Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“, iš prancūzų k. vertė ir paaiškinimus parengė G.  Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2001).

Manau, kad dabar, kai Vilnius vėl tampa europinio intereso miestu, pats laikas priminti, kokie žmonės čia gyveno ir kūrė. Būtų gerai kitais metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė, išleisti Jozefo Franko memuarus Prancūzijoje. Ieškome tų galimybių. Neilgai trukus viena Prancūzijos leidykla išleis kito autoriaus, šiuo metu Lietuvoje gyvenančio Gilles Dutertre, knygą „Prancūzai Lietuvoje“.

Dabar, kai nebėra tiek darbo su knygynais, turiu laiko ir galiu užsiimti šia veikla. Turiu ryšių, kalbu prancūziškai. Tad visiškai normalu, kad tą darau.

Čia, Lietuvoje, suvaidinote Igno Jonyno filme „Sekmadienis toks, koks yra“. Kokių dar turite kūrybinių sumanymų?

Taip, buvo labai įdomu filmuotis I. Jonyno filme. Gal, jeigu nepasensiu, po to, kai išleisime J. Franko memuarus Prancūzijoje, reikėtų sugrįžti prie vaidybos ar kitokios kūrybos. Aš kartais galvoju, kad gal reikėtų grįžti į teatrą… Žinoma, man to trūksta. Teatro lygis Lietuvoje – nepaprastai aukštas. Tiesą pasakius, mąstau apie scenarijų apie J. Franko gyvenimą. Būtų galima pagal jį sukurti istorinį televizijos filmą. Rėmėjų būtų galima ieškoti visoje Europoje, nes Franko gyventa ir Austrijoje, ir Italijoje, ir Peterburge, ir Vilniuje… Personažai būtų labai ryškūs. Frankas bendravo su vienu žydu daktaru, jo memuaruose skaitome, kaip darniai Vilniuje sugyveno žydai, mahometonai, krikščionys. Tai būtų gražus projektas.

Dar vienas įdomus faktas, susijęs su J. Franku: mano vyro bičiulis Ramūnas Kondratas, gyvenęs Vašingtone, „Smithsonian“ muziejaus Medicinos istorijos departamento direktorius, buvo pirmasis, susidomėjęs Franko memuarais, jis sovietmečiu praleido metus Vilniuje su žmona ir naujagimiu ir čia rašė savo disertaciją apie Franką, kurią apsigynė Harvardo universitete. Neseniai jis, jau pensininkas, sugrįžo į Vilnių ir dabar skaito paskaitas apie medicinos istoriją.

Jūsų nuomone, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų kaip iš tautos?

Atsakomybės, pilietiškumo. Būti atsakingam piliečiui – tai visų svarbiausia. Kai reikia, protestuoti, streikuoti, reikalauti. Šito reikia išmokti. Sutinku su protestuojančiais studentais, nes nesąmonės vyksta: vienas ministras pažada nemokamą mokslą, kitas sako – nesapnuokit, valstybė neturi pinigų… Mūsų politikai – bestuburiai, nekenčiu šitos jų savybės.

Piliečiai turi išeiti į gatvę, kovoti už savo teises. Europa kritikuoja nuolat streikuojančius prancūzus, tačiau aš manau, kad bent viena tauta turi ginti žmogaus teises. Žmogaus teisės juk ir gimė Prancūzijoje. Valdžia negali nereaguoti, kai dauguma piliečių sako, kas jiems nepatinka. Prancūzijoje taip ne kartą buvo pakeisti įstatymai ar susiklosčiusi ydinga tvarka.

Man džiugu, kai internetu gaunu pasirašyti peticijas, tai geras ženklas.

Kaip Jūsų akimis atrodo dabartinė situacija Lietuvoje?

Liūdna situacija. Bet nenorėčiau tikėti, kad yra kažkokių nematomų įtakų, kad Lietuvą slapčiomis valdo komunistai, buvę KGB‘istai… Daugelis mano giminių, nukentėjusių sovietmečiu, taip mano. Mums visiems reikia susimąstyti, kodėl vertybė „Tėvynė“ nieko nebereiškia. Lietuvių emigrantai turėjo labai stiprų tos vertybės jausmą, perdavė jį savo vaikams, anūkams Prancūzijoje, Amerikoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje…  Nenoriu tikėti, kad visa Lietuva praradusi šį jausmą.

Neseniai buvau laidotuvėse Duokiškio kaime (Rokiškio rajone), ir mane labai sujaudino ta lietuvybė, kurią ten pamačiau. Vieno draugo tėvelis, kurį laidojome, buvo nepaprastai mylimas savo kaime žmogus, taikdarys, dainavo chore. Toks gražus ruduo, tos maldos, palydint žmogų į amžinybę, atsisveikinančiųjų šiluma… Visa tai man – Lietuva. Tos laidotuvės mane sustiprino.

Bet negaliu suprasti tokių dalykų, kai, pavyzdžiui, nuostabus Panevėžio režisierius Julius Dautartas, įkūręs teatrą „Menas“, nusprendžia palikti teatrą ir tapti Seimo nariu. Ką jis ten, Seime, veikia?! Man baisu, kad švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, o pensininkai (buvę gydytojai, inteligentai) turi pragyventi iš kelių šimtų litų per mėnesį.

Mūsų šeimos butas yra tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Prezidentūros. Kieme yra konteineriai ir kas valandą ateina žmonės, kurie ieško sau valgyti konteineriuose. Aš juos fotografuoju. O tuo pačiu šalia – Prezidentūra, prabangios statybos… Tai milžiniškas kontrastas. Vadinasi, kažkas yra ne taip, kažkas yra absoliučiai neteisinga.

Reikia rasti kelią, kuriuo einant būtų daugiau teisybės. Įdomu, kad dabar žlunga ir komunizmas, ir kapitalizmas. Būtina garantuoti žmonėms saugumą, visiems suteikti socialines garantijas, normalų pragyvenimą.

Aš tikiu jaunąja karta – tais studentais, kurie dabar mokosi užsienyje, kurie viską apmąstys ir sugrįš. Tada viskas bus jų rankose. Viskas yra naudinga, viskas yra patirtis, reikia ir per purvą pereiti. Galų gale turi laimėti demokratijos idėjos. Kodėl Dalai Lama turi tiek gerbėjų visame pasaulyje? Nes jo veiksmai atitinka jo žodžius. Toks buvo ir Kristus: neįžvelgiame jokio skirtumo tarp jo žodžių ir darbų.

Labai dėkoju už pokalbį.

Atsisveikindama su elegantiška ir itin didelę vidinę kultūrą spinduliuojančia ponia Karolina galvoju, kad būtų puiku ją pamatyti dar ne viename lietuviškame filme arba spektaklyje ir kad užrašyta šios moters giminės istorija niekuo nenusileistų netgi išsamiesiems

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Lietuva - Prancūzija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra