Karlas Schlögelis „Teroras ir svajonė, Maskva, 1937-ieji“: kodėl Stalinas pasirinko masinį terorą?

Autorius: Data: 2013-06-23, 14:33 Spausdinti

1948 m. gimęs Karlas Schlögelis, ką tik knygynuose pasirodžiusio veikalo „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“ (iš vokiečių k. vertė Valdemaras Kvietkauskas, išleido „Tyto alba“) autorius – Rytų Europos istorijos profesorius Europos universitete Frankfurte prie Oderio. Berlyno, Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose jis studijavo filosofiją, sociologiją, Rytų Europos istoriją ir slavistiką.

K. Schlögelis siekia, kad istoriografijoje vėl įsivyrautų samprata apie geografinės erdvės reikšmę analizuojant istorinius įvykius – savo knygose jis, galima sakyti, grąžina istoriją į jos veiksmo vietą. 2009 m. kovą K. Schlögelis už naujausią savo veikalą „Teroras ir svajonė, Maskva 1937-ieji“ buvo apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei.

Knygoje „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“ Rytų Europos istorijos specialistas naujai pažvelgia į 1937 metais Stalino vykdytus parodomuosiuos teismo procesus – autoriaus nuomone, šie procesai buvo savotiški spektakliai, turėję sutvirtinti solidarumo, bendruomeniškumo jausmą.

Jūsų naujoji knyga vadinasi „Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“. Sakyčiau, gluminamas pavadinimas. Ką bendra turi teroras ir svajonė?

Aš tiesiog konstatuoju faktą – 1937-aisiais šiame mieste teroras ir svajonė žengė koja kojon. Tuo metu vyko festivalis šimtosioms Puškino mirties metinėms paminėti, buvo atidarytas Gorkio kultūros ir poilsio parkas, buvo rodomos filmų premjeros, bet kartu vyko ir masiniai šaudymai miesto pakraštyje, ir parodomieji teismo procesai.

Kas nusvėrė svarstykles – teroras ar svajonė?

1937-ieji nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių atmintyje liko kaip prakeikti, katastrofų metai. Knygos pavadinimas anaiptol nereiškia, kad buvo išlaikyta pusiausvyra tarp siaubo ir praktinės naudos. Aš tik noriu pasakyti, kad ir viena, ir kita vyko tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – ir tai buvo iš anksto užprogramuota. Darbo pasidalijimas sąlygojo tam tikrą atskirtį – vienų daliai teko gražioji komunizmo pusė, o kitų – baisioji. Ir viena, ir kita vyko vienu metu, buvo glaudžiai susiję ir susipynę. Amžininkams tai buvo didžiulė problema.

Ar galima sakyti, kad tokia situacija atitinka jūsų terminą „įvykių sinchroniškumas“?

Taip. Istorinius įvykius visada stengiausi sieti su jų veiksmo vieta. Bet šiuo atveju tai padaryti buvo ypač sunku, nes čia kalbame apie vietą, kur vyko protu nesuvokiamos žudynės, – jų dalyviai ir nukentėjusieji nepajėgė suprasti viso to košmaro. Mes, istorikai, visada esame neįtikėtinai protingi ir gudrūs, nes į įvykius galime žvelgti per atstumą. O tuo metu žmonės nežinojo, kas vyksta. Niekas nekėlė klausimo: „Kodėl?“ Tad nusprendžiau rimtai pasigilinti į priežastis.

Radote atsakymą?

Nekėliau sau tikslo būtinai rasti atsakymus. Mano tikslas buvo pažvelgti į 1937-ųjų įvykius ir veiksmo vietą, kelti klausimus, kurių iki šiol niekas nekėlė. 1937-aisiais prasidėjo nenutrūkstama masių mobilizacija. Turėjo įvykti rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą su visais privalomais elementais – rinkimų sąrašais, kandidatų apklausomis, kandidatų kritika… Gali kilti klausimas, kaip masių mobilizacija ir rinkimų kampanija susijusi su masinėmis žudynėmis. Juk tada per vienus metus buvo planingai nužudyta beveik 700 tūkstančių žmonių. Vien Maskvoje nužudytųjų skaičius siekė 25 tūkstančius.

Kaipgi rinkimų kampanija susijusi su masinėmis žudynėmis?

Nepamirškite, kad 1937-aisiais būta ne tik aukų, bet ir pasinaudojusiųjų valymais – jie mielai užimdavo ištuštėjusius postus. Į kiekvieną po suėmimų ir egzekucijų atsilaisvinusią vietą taikėsi šimtai jos trokštančių ir pasirengusių ją užimti žmonių. Visa septintojo dešimtmečio valdžios grietinėlė, tai yra tokie žmonės kaip Leonidas Brežnevas, karjerą padarė būtent ketvirtajame dešimtmetyje. Tai griovimo ir iškilimo istorija. Neįtikėtina, bet tūkstančiams žmonių valymai buvo naudingi. Daugybė jaunuolių padarė kvapą gniaužiančią karjerą – vienas po kito jie katapultavosi į itin atsakingus postus. Suprantama, amžininkus trikdė toks pokyčių viesulas. Bet 1937-ųjų valymai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai beprasmiai, tarsi kokia loterija.

Norite pasakyti, būta racionalių priežasčių?

Šiame chaotiškame procese galima įžvelgti kryptingumą, netgi tam tikrą tikslą. Iš esmės taip buvo šalinamos ir žudomos galimai pavojingos žmonių grupės. Čia ir išryškėja žudynių ryšys su rinkimų kampanija. Partija beprotiškai bijojo, kad rinkimų kampanija jiems ims slysti iš rankų ir ilgainiui taps nevaldoma, kad kaip alternatyva gali iškilti komunistams priešiški elementai. Sutikite, sąsajos tarp rinkimų kampanijos ir tikslinių žudynių, eliminavusių vadinamąsias rizikos grupes, išties akivaizdžios.

Tuomet kyla klausimas, kodėl valdžia pasirinko masinį terorą, o ne tiesiog suklastojo rinkimų rezultatus?

Logiškas klausimas. Kodėl sovietų valdžia išvis nusprendė keisti Konstituciją? Juk naujoji Konstitucija radikaliai skyrėsi nuo senosios. Ji panaikino iki tol galiojusius balsavimo teisės apribojimus, dekriminalizavo piliečių grupes, ilgai buvusias už politinio gyvenimo ribų, tokias, kaip dvasininkai, politiniai oponentai ir buvę caro karininkai. Manau, po tiekos metų prievartos, ypatingosios padėties priemonių ir kolektyvizacijos – iš esmės tai buvo paslėptas, o gal net ir atviras pilietinis karas – režimas vėl norėjo atgauti pusiausvyrą. Pagaliau buvo prieita prie išvados, kad šalį galima valdyti remiantis ne vien prievarta, jėga, bet ir tam tikru sutarimu. Rusija buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto. Manyčiau, naujoji Konstitucija buvo ne šiaip demagoginis triukas, kaip dažnai manoma, – tai buvo bandymas suteikti nusilpusiam ypatingosios padėties režimui platesnę masių paramą ir daugiau teisėtumo.

Dažnai sakote, kad Rusija buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto, turėdamas galvoje tam tikrą nervinę krizę, apėmusią visuomenę. Kokį vaidmenį tokioje situacijoje vaidino parodomieji procesai?

Manau, parodomieji teismo procesai šiame kontekste įgyja ypatingą reikšmę. Nederėtų į juos žiūrėti tik kaip į farsą. Tai buvo daug didesnis – gal net reikėtų sakyti – didingesnis reiškinys, viešas spektaklis, skirtas sužadinti bendruomeniškumo jausmą, sutelkti visuomenę kovai prieš grėsmes. Tai buvo kuo tikriausia baimę, apokaliptines grėsmes ir Linčo atmosferą generuojanti viešųjų ryšių mašinerija. Dauguma tų grėsmių nebuvo išgalvotos. Tvyrojo karo nuojauta. O Rusijoje išties buvo juntama krizė – tuo metu pasitaikydavo daug nelaimių, avarijų, epidemijų. Paprasčiausias būdas atsikratyti atsakomybės dėl įvairiausių nenumatytų kliūčių, konfliktų ir sunkumų – sukurti bendrą priešą. Tas priešas ir tapo atpirkimo ožiu. Mano galva, būtent taip derėtų žiūrėti į parodomuosius procesus.

Knygoje niekur nelyginate stalinizmo su nacionalsocializmu. Ar sąmoningai to siekėte?

Ir taip, ir ne. Tiesiog tokį užsiėmimą laikau nieko vertu ir netgi neetišku – turiu galvoje tiek moralinę, tiek mokslinę jo pusę. Manau, žvilgčiojimas į to meto situaciją Vokietijoje ne tik nepadėtų įsigilinti į padėtį Rusijoje, bet netgi savotiškai mus apakintų. Dažnai mūsų požiūrį lemia pažįstamos ir jau įprastos kategorijos, tam tikra sistema, padedanti orientuotis. Bet šiuo atveju tos kategorijos netinka. Nepamirškite, kad Adolfo Hitlerio Vokietijoje jau egzistavo pilietinė visuomenė, buvo susiklostęs subtilus biurokratinis aparatas ir apskritai sistema puikiai veikė. Kitaip tariant, viskas turėjo savo vietą. Pabandykite šią situaciją palyginti su šalimi, kurioje gerus dvidešimt metų nebuvo ramybės. Lazaris Kaganovičius, vienas artimiausių Stalino bendražygių, kadaise Rusiją palygino su milžinišku čigonų taboru, kuriame nėra nieko pastovaus. Rusijoje buvo visiškai kitokios sąlygos. Tam, kad galėtume užduoti teisingus klausimus, turime išsivaduoti iš mums įprastų kategorijų. Toks ir yra mano tikslas.

Turite savų metodų – pavyzdžiui, mieliau vaikštote po įvykių vietas nei sėdite archyvuose. Mėgstate analizuoti adresų knygas, žemėlapius, eismo tvarkaraščius. Ar nebijote, kad galite paskęsti šaltiniuose ir nebeatskirti svarbių dalykų?

Aš seku Walterio Benjamino praktika. Jis yra pasakęs, kad istorikų užduotis – iškelti įvykius ir įrodymus į dienos šviesą. Aš juk neišgalvojau knygoje aprašomų įvykių – perskaičiau apie juos, tyrinėdamas 1936–1938 metų laikraščius, be to, ne vieną dešimtmetį domėjausi šiuo istoriniu lauku. Sakyčiau, turiu gerą akį ir žinau, į ką reikia kreipti dėmesį, – pavyzdžiui, į tai, kad tuo metu buvo rengiami paradai Raudonojoje aikštėje, kad kaip tik prasidėjo nauji mokslo metai ir vaikai buvo kupini svajonių, žinau, kad tuo metu, kai vyko parodomieji teismo procesai, rusų smuikininkai ir pianistai skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose, o lakūnai vieną po kito pasiekė pasaulio rekordus.

Apie teismo procesą prieš buvusį „Jukos“ vadovą Michailą Chodorkovskį vienas laikraštis rašė: „Šis procesas toks absurdiškas, kad net kaltinamasis nesupranta, kuo yra kaltinamas.“ Chodorkovskio byla labai primena Jūsų aprašytus parodomuosius teismo procesus, be to, jų daugėja… Ar sutiktumėt, kad čia galima nutiesti paraleles?

Tikiu, kad paralelių tikrai esama, ypač kalbant apie šio teismo proceso organizatorių bei inscenizuotojų politinę kultūrą ir priemones, kurių jie linkę griebtis. Vis dėlto kur kas akivaizdžiau už teismo procesus mums prieš akis iškyla kitas reiškinys – vėl kartojasi „penktosios kolonos“ istorija: viskas, kas neatitinka valdžios pozicijos, sulaukia įtarimų ir kaltinimų tėvynės išdavimu ar ardomąja veikla, tarnaujant priešiškoms jėgoms. Kitaip tariant, vėl aktualizuojami ir naujam gyvenimui prikeliami stereotipai, turintys sužadinti baimę ir sukurti bendrą priešą. Suprantama, tai braižas žmonių, kurie nepajėgia kitaip galvoti ir yra pripratę manyti, jog Rusija yra uždara visuomenė ir kad visa, kas kitoniška ir naujoviška, jai netinka. Tokie įsitikinimai labai gajūs.

Minėjote, kad 1937-ųjų parodomieji teismo procesai turėjo sužadinti bendruomeniškumo jausmą ir suvienyti žmones. Ar tą patį galim pasakyti ir apie šių laikų procesus?

Kaip ir sakiau, paralelių esama, bet reikia įžvelgti ir skirtumus. Valdžia, aišku, bando tokiais teismo procesais žmones suvienyti. Bet Rusijos visuomenė jau kitokia nei buvo 1937-aisiais. Šiandieninė visuomenė jau nusikamavusi ir pakankamai subrendusi. Per pastaruosius dvidešimt metų ji paragavo laisvės. Milijonai rusų turistų lankėsi užsienyje, visuomenė jau žino, kaip atrodo pasaulis už Rusijos ribų. Tokiai visuomenei jau neįmanoma įvaryti baimės. Milijonai žmonių įgijo patirties ir žino, kas yra privati nuosavybė ir asmens teisės. Žmonių jau neišjudinsi tarsi stebuklingo mygtuko paspaudimu, įsukęs agitacinės propagandos mechanizmą. Jau nebepavyks sukviesti maskviečių į Raudonąją aikštę, pašūkavus apie priešą ir jo sunaikinimą, jie greičiau susirinks pasiklausyti koncerto. Tie laikai praėjo, todėl nemanau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie stalinizmo šmėklos prisikėlimą. Čia šis tas naujo – tai veikiau meistriško žaidimo viešaisiais ryšiais ir senųjų KGB instinktų kombinacija.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

www.woz.ch

Bernardinai.lt

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra