Karikatūra turi skambėti lyg stiklas

Autorius: Data: 2014-07-13, 06:22 Spausdinti

Šaipokais save vadinantys karikatūrininkai atšventė jau 43-iąją sukaktį. Pirmoji karikatūrų paroda Kaune surengta 1971 m. Kauno senamiestyje veikusiame jaunimo klube „Žilvinas“, vėliau – „Santakos“ kino teatre, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Velnių muziejuje. Aktyviausi šaipokų klubo nariai: Saulius Medžionis, Algirdas Radvilavičius, Algimantas Snarskis, Vladimiras Beresniovas, Edmundas Unguraitis, Jonas Varnas, Marta Valaikienė…Vieną iš jų – E. Unguraitį, ne tik šaipoką, bet ir Kauno senamiestyje įkurtos stiklo galerijos savininką, kalbina Regina Jasukaitienė.

Kaip šaipokai šiandien gyvena?

Prisimenu, kai buvo šaipokų pakilimo banga. Į humoro vakarus prisirinkdavo pilnut pilnutėlė tuometinio „Girstupio“ salė. Dalyvaudavo aktoriai, poetai satyrikai, rašytojai ir mes, šaipokai, rengdavom parodą. Tai būdavo viso miesto įvykis. Apie jį rašydavo laikraščiai, žurnalai… Tuo metu karikatūrininkų gyvenimas buvo labai aktyvus. Paskui viskas griuvo, sumenko.

Kada buvo to „griuvimo“ pradžia?

Apie 1987-uosius. Ėmė trūkti pinigų. Parodoms reikia salę nuomoti. Jas anuomet organizuodavo Kultūros skyrius, viskas buvo tarsi savaime suprantama. Prisimenu, Fotogalerijoje veikdavo ir Sauliaus Medžionio, ir mano karikatūrų ekspozicijos. Neseniai šiai galerijai pasiūliau surengti savo parodą, bet jie atsisakė. Fotografijos galerijoje dabar rengiamos tik fotografijų parodos.

Žodžiu, kitokio meno neįsileidžia?

Anksčiau vienaip bendrauta, dabar – kitaip. Kitoj salėj, kur bandžiau tartis, paprašė pusantro tūkstančio litų. Va toks tų parodų rengimas. Prisimenu, vienu metu mano alga Stiklo fabrike buvo 200 litų, o už karikatūras iš „Kauno dienos“ honoraro gavau 360 litų. Tai buvo laikai, kai jas spausdino ir laikraščiai, ir žurnalai. Ir prašė duoti kuo daugiau…

Ar šiuo metu laikraščiams jų nereikia?

Viskas po truputį „išsigrynino“: „Respublika“ turi savą karikatūristą, „Lietuvos ryte“ dirba Vytautas Jurkūnas ir Jonas Varnas, „Kauno diena“ už piešinį sumoka 3-5 litus… Kaip ir nėra rinkos. O kadangi niekam nereikia, tai šaipokų kūryba prigeso. Anksčiau „Kauno dienos“ redaktorė Teklė Mačiulienė – drąsi moteris – leido kritikuoti ir valdžios žmones. Man buvo didžiausias pagyrimas, kai valdžios vyrai sakė: „Nepriimkim to sprendimo, nes Unguraitis vėl nupieš.“ Pats negirdėjau, man pasakojo Regina Pupalaigytė, buvusi „Kauno dienos“ žurnalistė. Matai, sako, kiek daug galim. O dabar karikatūros visiems valdinikams – dzin, niekas į jas nekreipia dėmesio. Anuomet karikatūra eidavo šalia reportažų, o dabar – tik tekstas ir nuotrauka. Ji buvo tarsi idėjos santrauka. Jei tingi skaityti visą straipsnį, užmetęs akį į piešinį, suprasi mintį. Etatiniai karikatūrininkai nekonkuruoja su kitais. Jie tarsi yra priklausomi, turi piešti kiekvieną dieną, jų darbas be įkvėpimo, monotoniškas. Tuometinėje „Šluotoje“ savo karikatūras spausdindavo daug autorių, tai sudarydavo stimulą konkuruoti, stengtis piešti geriau, įdomiau.

O dabar tokio leidinio kaip „Šluota“ nėra?

Yra „Šluotos“ internetinis variantas. Bet tai jau ne tas. Jonas Lenkutis bandė atgaivinti popierinę „Šluotą“, išleido tris numerius. Tik tiek. Reikia pinigų. Į tokį laikraštį reklamos niekas nededa. Tiems, kurie prijaučia, patiems reikia paramos, o tie, kurie galėtų paremti, karikatūrų nemėgsta…

Tas pats atsitiko visiems kultūriniams leidiniams. Be reklamos neįmanoma išsilaikyti. Bet dabar dar apie jūsų stilių. Atpažįstu šmaikščią, labai taiklią liniją ne tik karikatūrose, bet ir stiklo gaminiuose…

Mano braižas susiformavo per laiką, o veikiau – dirbant. Nuo 14 metų mokiausi Stepo Žuko dailės technikume. Mūsų, stikliorių, pagrindinė užduotis buvo ranka nupiešti servizą, vazą, puodelį taip, kad jie atrodytų kaip tikri. O tikri – vienas brūkštelėjimas. Kad išreikštų skaidrumą. Jei ilgai zulinsi – bus „medis“.

Ranka neturi sudrebėti. Taiklus, skaidrus, lakoniškas brūkštelėjimas. Bet prieš tai jį reikia pamatyti mintyse?

Šitai suformavo ir mano karikatūros braižą. Tuo metu Stepo Žuko technikume atliekant darbus buvo labai griežta tvarka. Stipri dėstytoja Filomena Ušinskaitė reikalaudavo maksimumo. Projektus darydavau po du tris kartus. Gėda gauti trejetą, ištaisau klaidas, dar kartą nešu – jau ketvertas. Dar liepia pasistengti – gaunu penketą. „Repeticia mater studiorum“ – viskas pasiekiama per darbą. Ranką išlavino dizaino studijos.

Iš šalies žvelgiant atrodo, kad piešiate labai lengvai.

Taip ir yra. Arba pavyksta vienu brūkštelėjimu, arba nepavyksta. O „užmūčyti“ negali – „neskambės“. Nei stiklas, nei karikatūra. Turi išeiti iš karto.

Kuo skiriasi karikatūros, piešiamos parodoms, nuo skirtų laikraščiams?

Man retai pavyksta nupiešti juokingą karikatūrą parodai. Stengiuosi, kad ji turėtų ir filosofinę, gilesnę prasmę. O laikraščiams skirtuose piešiniuose – žvilgt, ir viskas turi būti aišku. Visai kitas pobūdis. Jei karikatūroje užrašytas žmogaus pasakymas, jis turi būti išdėstytas pagal tam tikras taisykles. Žiūrintysis jį turi pamatyti tada, kai reikia. Jei iš pradžių supras piešinį, o tik paskui perskaitys, bus negerai. Sakykim, jei 10 sekundžių žiūri ir tik paskutinę akimirką perskaito užrašą, karikatūra „nesuveikia“. Čia kaip anekdotas – viskas turi būti laiku. Kitaip sakant, jei anekdotą reikia aiškinti, tai jau nejuokinga. Karikatūra – mažas kūrinukas, bet jis turi kulminaciją, atomazgą. Negalima pažeisti jos struktūros.

Na, o koks buvo jūsų, Edmundai, kelias į meną?

Viskas iš baimės neapsijuokti…

Paaiškinkit plačiau.

Iš Kybartų, kur gimiau ir mokiausi, išvažiavau su trenksmais. Buvau geras futbolininkas – vartininkas. Mokykloje pasakė, kad vartuose stovėti turiu iki vienuoliktos klasės, o paskui eiti į gamyklą kaip ir mano tėvas – toks buvo profesinis orientavimas. Ir trenerio, ir klasės auklėtojo nuomonės sutapo. Kilo piktumų. Net mama, rami moteris, buvo atėjusi į mokyklą, klausė: kas čia, baudžiava? Buvau palydėtas su palinkėjimais: „Tegul važiuoja, vis tiek grįš.“ Žodžiu, neįstos. Ir ta gėda sugrįžti mane vertė stengtis. Tai buvo pagrindinis postūmis.

Užsispyrimo netrūko?

Ir ambicijos. Kai pridavėm dokumentus (atvažiavom į Kauną su mama), komisijai buvo aišku – iš kaimo. Atvyko vilniečiai, pasitikintys vyrukai – plaukikai, tarp jų pasijutom tokie vargšai… Viena dėstytoja, Švažienė, paklausė, ar aš kur nors dar, be Kybartų, esu buvęs, ar kur nors mokęsis piešti. Maniau, kad šitai moku: noriu – nupiešiu arklį, tanką, bet ką… Ta dėstytoja ir sako: „Turiu trečiame aukšte tokią klasikę, užlipam – parodysit, ką mokat.“ Pasiūlymas, kaip vėliau supratau, buvo grynai iš gailesčio kaimietukui. Nei mes prašėm, nei susipratom. O ten – molbertai, tokių berniukėlių kaip aš koks dešimt, visi piešia puodynę su dėžute… Aš – portretus, o čia – puodynę… Pasijuokimas. Pradedu. Papiešiau gal penkias minutes, gal dešimt. Dėstytoja sako: „Viskas aišku, vaikine. Galim baigti.“ Išeinam į koridorių. Ji mano mamai taria: „Jūsų sūnus net pieštuko paimti nemoka. Apie piešimą nekalbu. Jo šansai įstoti… lygūs nuliui.“

Ką tada darėt?

Ta pati dėstytoja pasiūlė pamokyti mane, jei turėčiau kur dvi savaites Kaune prisiglausti. Jos dėka išmokau laikyti pieštuką, dirbau nuo ryto iki vėlyvaus vakaro. Ir dėžutes, ir puodynes… Jai esu dėkingas už visus pasiekimus. Per dvi savaites man išaiškino pagrindus – tai, ką kiti mokosi metus. Tiesa, patarė į „medį“ nestoti – ten labai didelis konkuras, geriau – į stiklo dizainą. Ta specialybė nauja, nedaug kas apie ją žino, bus lengviau. Iš tikrųjų iš 12 vaikinukų įstojo 6, kitaip sakant, buvo du į vieną vietą. Va tokiu būdu tapau „stikliorium“. O kai nuvykau į Stiklo fabriką ir pamatęs dirbinius išsižiojau, tai taip iki šiol ir neužsičiaupiu… Stiklas yra pasaka.

Na, medis būtų saugesnė medžiaga. Stiklas – tokia trapi …

Čia ir yra visas įdomumas…

Norėčiau dar sugrįžti prie karikatūros. Mano supratimu, tai yra vertinimas. Tačiau to imdamasis žmogus privalo turėti tam tikrą vertybių sistemą. Iš ko jūs negalėtumėte pasišaipyti?

Anksčiau tokių temų buvo daugiau. Bet kuo toliau, tuo jų mažiau. Dabar manau, kad reikėjo pradėti kaip tik nuo to, kas anksčiau atrodė tabu (juokiasi). Iš ko tikrai negalima šaipytis – tai mamos ir vaiko meilė. Ji pernelyg tikra. Esu piešęs net laidotuves. Ne mirtį norėjau pašiepti, tai irgi neliečiama, bet mūsų požiūrį, „įsikirtimą“ į materialines vertybes, tuštybę. Nupiešiau žmogų, gulintį karste, o vietoj rožinio – dešros rinkė. Buvo laikai, kai negalėjai taip paprastai dešros nusipirkti. Tai ir įsitvėrė žmogelis… Na, o mano vertybės panašios kaip visų: sąžiningumas, dorumas, šeima, draugystė. Kas nuklysta – tą ir „pjauni“…

Žmonės skundžiasi dviem dalykais: laiko ir pinigų stygiumi. O kaip jums viskam užtenka laiko?

Taip susidėjo aplinkybės – vėl atsirado žmogus, kuris mane pamokė. Tai Stiklo fabriko direktorius – griežtas, bet teisingas žmogus. Jis pasakė: „Jei ateini į darbą be plano, laiko niekam neužteks. Lakstysi šen, ten, po kelis kartus į tą pačią vietą.“ Jo pamokymas labai pravertė, kai pats tapau fabriko direktoriumi. Iš pradžių buvo 40 darbininkų, paskui jų skaičius išaugo iki 150-ies. Neišmokęs iš anksto planuoti veiklos būčiau pražuvęs.

Dar man atrodo, kad labai svarbu vidinė žmogaus darna. Kaip ją pasiekėte?

Tai tėvų nuopelnas. Mano mama dirbo siuvėja. Atsikeldavau – rasdavau besiuvančią, eidavau miegoti – palikdavau siuvančią. Bet sekmadienis – šventa diena: tėvelis, darbininkas, apsivilkdavo kostiumines kelnes, marškinius su baltais kalnierukais, ir tai niekam nekėlė nuostabos. Šitai įdiegta nuo vaikystės: sekmadienį turi stabtelėti, pabūti su šeima, į bažnyčią nueiti. Jei šeimai ir tau iš to pabuvimo yra dvasinės naudos, atsiranda ramybė, pusiausvyra. Minčių netvarka atneša chaosą gyvenime – ir aplinkiniai pikti, ir pats jautiesi nepatenkintas. Svarbūs santykiai tiek su kitais, tiek su savimi.

Nuotr. – V.Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas“ iliustracija

Kultūra , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra