Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje – Švč. M. Marijos Rožinio slėpinių kelias „Tėviškės šviesa“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rugpjūčio 5 dieną netoli Žaslių gelž. stoties, Guronių kaime, pašventintas Švč. M. Marijos Rožinio slėpinių kelias „Tėviškės šviesa“, skirtas kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimui. Tas kelias kaip tik įrengtas jo gimtajame kaime, buvusios sodybos vietoje. Paprastai jis vadinamas Rožinio slėpinių parku. Spausdiname kai kurių iškilmių dalyvių kalbas, pasisakymus, fotografijas.

Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis
Šis Rožinio slėpinių kelias yra tas kilnus siekis su Švč. M. Marija geriau pažinti Jėzų ir jį pamilti. Kiekvieno žmogaus prigimtyje įdiegtas troškimas siekti laimės, ieškoti tikros, ilgos, pastovios laimės. Ir ta kryptis yra siekimas dangaus. Jėzus, žengdamas į dangų, pasiėmė savo apaštalus, nusivedė ant kalno ir tarė jiems, kad žengia pas savo ir jų tėvą. „Mano tėvas turi daug džiaugsmo buveinių, taigi ir kiekvienam mūsų yra paruošta džiaugsmo buveinė.“ Svarbu, kad mes neprarastume dangaus vilties. Kur atrasti tą kalnelį, kur galima būtų lengviau pasiekti dangiškąją džiaugsmo karalystę? Garbingos atminties kardinolas Sladkevičius mums yra pasakęs, kad toks kalnelis yra mūsų pačių gera širdis, mylinti Dievą ir artimą. Kartą jo paklausė, kodėl jis stengiasi visiems būti geras, atidus. Jis atsakęs, kad pirmoji jo mokytoja buvusi jo mamytė. Ji buvo tokia gera ir jis iš jos visko išmokęs. O didžioji jo mokytoja buvo dangiškoji Dievo Motina Marija. Jis patyrė jos malonę, nesitikėjęs gauti tai, ko meldė, todėl jis Mariją net pavadino Negalimų Dalykų Motina. Todėl ir mes, padrąsinti jo žodžių, esame pakviesti eiti tą Marijos „mokyklą“, kad ir mes galėtume pasisemti dvasinės stiprybės gyvenimo kelyje, nepavargti ir nepamiršti siekti dangaus. O gal mes čia atrastume įmintus jo pėdsakus, eidami tuo taku, lankydami tas koplyčias, šventindami, gal išgirsim ir jo širdies bei maldos atodūsius, kreipimąsi į Dievo Motiną Mariją. Kartu melskime Mariją, kad ir ji padėtų mums išmelsti Dievo palaimos mūsų tautai, pasauliui – taikos, o mūsų asmeniniame gyvenime stiprybės ir Viešpaties malonių. Ačiū.
Šiandien mūsų tautai reikia ištikimų žmonių, kad taręs žodį, jį ištesėtų, žengęs žingsnį, jį žengtų garbingai ir savo šeimose liudytų nepaprastą meilę. Mūsų tauta nedidelė, ji niekuo nenustebins, bet ji gali nustebinti meile ir ištikimybe, todėl prisiglaudę jo eminencijos kardinolo tėviškėje, palinkėkime, kad pasėtas garstyčios grūdelis išaugtų į didįjį tikėjimo medį, kad mūsų Lietuva įaugtų šakelėmis į didįjį meilės vynmedį – Kristų, ir tik tuomet galėsime būti vaisingos šakelės, duodančios meilės ir šventumo vaisių. Ačiū visiems, kurie prisidėjote prie šio nuostabaus darbo ir telydi Dievo palaima mūsų brangios tėvynės žmones. Ačiū visiems.
Viename savo pamoksle kardinolas taip kalbėjo: „Mūsų tautos gyvenime tepasireiškia šeimos dvasia, pajuskime, kad Dievo dovanos ne veltui buvo duodamos, kad šeimos dvasią Dievas žmonijai suteikė nuo pat jos egzistavimo pradžios. Nepraraskime jos, tvirtinkime ją, palaikykime ir įrodykime visam pasauliui, kad Lietuva – viena šeima. Esame broliai ir seserys, tad mokame vienas kitam paduoti susitaikymo ranką ir susijungti rankomis kaip aname Baltijos kelyje, siekdami nepriklausomybės. Džiaukimės ir stenkimės bendroje dvasioje dalytis kaip broliai ir seserys. Kalbės nusipelnęs Kaišiadorių krašto sūnus, kardinolo sielos bičiulis, Jo Ekscelencija Algirdas Brazauskas.
Algirdas Brazauskas: Mieli eminencijos, mieli žmonės, kurie šiandieną susirinko šioje vietoje paminėti garsų Lietuvos žmogų, kuris darė milžinišką įtaką visai Lietuvai ilgus metus ir ypač nuo mūsų nepriklausomybės atstatymo pradžios, kada mūsų visuomenei nebuvo lengva. Tai nebuvo paprasta, nes visuomenėje šalia vienas kito gyveno įvairių likimo ir įsitikinimų žmonės. Dar kartą noriu pabrėžti, kad Vincentas Sladkevičius – žmogus, kuris visą kelią praėjo su eiliniu Lietuvos žmogumi. Jis padarė didelę įtaką daug kam, man taip pat. 1989-90 metais, kai reikėjo spręsti daug valstybinių, mūsų tautos ir asmeninių klausimų, aš visuomet sulaukdavau palaikymo, supratimo, dėmesio ir gerų patarimų. Prisimenu mūsų susitikimus Kaišiadoryse, tame kukliame namelyje, kur jis gyveno, kada jis jau buvo įšventintas į kardinolus. Prisimenu daugybę jo pasakojimų, dar neužrašytų knygose, apie savo gyvenimą. Tikiu, kad jo atminimas bus įamžintas įvairiais būdais. Jis man pasakojo, kaip iš Guronių kaimo, savo gimtojo namo ėjo pėsčias į Kernaviškes (?), į savo pirmąją kunigavimo vietą, kur kaip tik vyko mūšiai (ėjo 1944 metai, liepos antra pusė). Jis pasakojo, kaip ėjęs per tuos laikus, aplinkui sproginėjant bombos, šaudant. Man paliko gilų įspūdį, kad šis žmogus karo metu pėsčias ėjo pas žmones laikyti mišių.
Ir kai mes prieš 3 metus su ekscelencija vyskupu Juozapu Matulaičiu, meru ir kitais žmonėmis atvažiavome čia, ėmėme galvoti, ką padaryti, kad ši vieta būtų žinoma visai Lietuvai, kad šita asmenybė kartų kartoms būtų įamžinta net tik dvasioje, bet ir ant žemės. Iš tikrųjų projektas yra puikus, tai tik jo pirmoji dalis. Ateityje čia stovės ir koplyčia, ir salė. Norisi, kad visa tai būtų baigta, linkiu savivaldybei, vyskupijai užbaigti šį projektą. Noriu, kad šį kelią visi žinotų, galėtų atvažiuoti, ateiti.

Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos mons.Vincas Jalinskas
Mielieji, noriu šiandien pasveikinti didįjį kunigą, kurį pažinau, kuris prisilietė ir pagydė daugelį žmonių. Pasirodo, galima prisiliesti prie žmogaus taip, kad tą prisilietimą žmogus justų visą gyvenimą. Toks buvo kunigas, mes jį vadinam kardinolu, bet jis buvo nuostabiai kuklus. Pažinau jį nuo jaunystės dienų. Susipažinome katedroje: nusižiūrėjau vieną kuklų, neaukšto ūgio kunigą ir mūsų ryšys buvo nuostabus. Dievas davė, kad ir paskutinėmis valandomis mačiau jo kilnius kunigiškus bruožus. Rožinių jis turėjo kelis ir vis pakėlęs savo rankutės sakydavo: „Vinceli, pamečiau savo rožinį“. Sakydavau: „Eminencija, po pagalve vienas, po šonu kitas“. Dar norėčiau priminti vieną vaizdelį. Atvažiavo jis manęs aplankyti. Buvo atlaidų metas. Taigi atvažiuoja vyskupas pogrindininkas. Štai po pietų einam ir matau parapijietę ant dviejų lazdelių. Kardinolas ir klausia: „Kas ji tokia?“ Sakau, Anelė, invalidė, einanti į bažnyčią tris valandas. Kardinolas susigraudino, puolė jai ant kaklo, jai iš išgąsčio net lazdos iškrito. Aš pamaniau, kad ji būsianti jo teta. Iš kur tokia meilė? Yra žmonių, kurie ir kelių žingsnių į šventovę nenueina, todėl jis apkabinęs ją už tai, kad ji tris valandas į bažnyčią eina, ir tris – iš jos. Jis man pasakė: „Šitokius žmones atveski prie altoriaus, šalia kenčiančio Jėzaus.“ Jis turėjo labai daug prietėlių. Mielas kardinole, nuostabus buvai, bet noriu pasakyti, kas tave tokį padarė: Viešpaties ranka. Nuo vaikystės dienų iki paskutinio atodūsio jis prašė, kad Jėzus būtų šalia. Tokia Viešpaties draugystė daro stebuklus. Gyvensime tol, kol vietoj tuštybių rankose turėsim rožinį.

Vyskupas Juozapas Matulaitis

(..)Pagrindiniu taku ateinančius maldininkus pasitinka Švč. M. Marijos skulptūra ant akmens su kardinolo herbo vaizdu. Rožinio kelio centre projektuojama pagrindinė koplyčia su aukštai virš stogo iškilsiančiu kryžiumi. Toliau matome pastoracijos pastatą, kuriame bus rekolekcijų salė, muziejus, administracinės patalpos. Būtą ilgų kūrybinio darbo apmąstymo valandų, tačiau sprendimas priimtas tik su Dievo pagalba, apšvietus gerąją mintį.
Švč. M. Marijos skulptūros ir freskų  prof. Antanas  Kmieliauskas

Kas buvo sunkiausia statant skulptūrą?

Akmuo yra iš Indijos. Pirmiausia jį laivu atplukdė į Portugaliją, o ten jau atvežė į Vilnių. Skulptūrą padariau per pusę metų. Labai įdomus akmuo, šviesus, bet tai nėra marmuras, o kietumas jo kaip granito.
Beje kaip  matome  visuoe  koplyčiose yra mano nutapytos  akriliniais  dažais ant betono plokščių 20  freskų, kurių kiekviena  yra 3,5 aukščio ir 2,5 pločio, sveria apie 2 tonas. Jos kaip matote yra  įstatytos į koplyčias.  Freskos sudarytos iš dviejų dalių – viršuje Marijos slėpinių vaizdai, o apačioje – Lietuvos bažnyčios istorijos svarbiausios datos.  Tokio  turinio freskos Lietuvoje nutapytos pirmą kartą.

Kokia yra skulptūros idėja?

Idėja ta, kad Marija stovi ištiestomis rankomis ir kviečia tikinčiuosius ateiti.

O dirbate vienas ar su padėjėjais?

Freskas žinoma visada tapau vienas. O  skulptoriai dirba kitaip nei aš. Pirmiausia skulptūrą nulipdo iš molio, po to meistrai išlieja ją iš gipso, tada akmenį paguldo ant žemės, samdo akmenskaldžius, kad tie specialiais instrumentais išmatuotų kiekvieną centimetrą, o po jau dailininkas pataiso akis, lūpas. Tačiau aš kalu pats vienas, nes neturiu dirbtuvėse molio. Viena vertus, taip yra blogiau, nes tokiu atveju dailininkui tenka daug darbo, antra vertus, šitaip dirbdamas geriau pajuntu akmens galimybes. Kai kaldami kopijuoja molį, nėra labai gerai, nes molis lipdomas vienaip, o akmuo skyla kitokiomis formomis.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Nuotraukoje: Kardinolas V. Sladkevičius.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra