Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejus-butas Kaune

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Antrojo Lietuvos bažnyčios kardinolo gyvenimu domisi visi lietuviai, o svarbiausias jo kunigiškos ir vienuoliškos veiklos populiarintojas yra Kauno miesto muziejaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinis muziejus-butas. Nuo pat įkūrimo dienos jo vedėja bei kardinolo Vincento Sladkevičiaus biografė yra Irena Petraitienė.
 
Memorialianis muziejus-butas skaičiuoja savo veiklos dešimtmetį, ta proga apsilankėme Kaune, M. Valančiaus g. 6, ir pakalbinome Ireną Petraitienę.
 
Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsikūrė kardinolo muziejus?
 
Kaip pastoracijos įrankis, muziejus siekia atskleisti ir atgaivinti praėjusių kartų tikėjimo liudijimus. Šį uždavinį suprato Kardinolo V. Sladkevičiaus (1920–2000)memorialinio muziejaus- buto steigėjai. 1990–2000 m. pastate, kur dabar įsikūręs Kauno miesto muziejus, gyveno Šv. Romos Bažnyčios kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Vincentas Sladkevičiaus – vienas didžiausių Lietuvos XX amžiaus dvasinių autoritetų. Jo Eminencija visu savo gyvenimu ir ganytojiška tarnyste giliai įprasmino pasirinktąjį credo „Padarykmane gerumo ženklu“. Vincento Sladkevičiaus asmenybė yra ir ilgai bus aktuali kaip tarnystės Dievui, tiesai bei žmogiškumui orientyras. Dvasinės krizės kamuojamam dabarties žmogui tauri ir išmintinga Kardinolo laikysena, tiek sovietinės priespaudos, tiek tautos laisvės sąlygomis gali būti moralinis kelrodis, vidinio gyvenimo atsinaujinimo impulsas, kultūrinio įsipareigojimo krikščioniškosioms tradicijoms pamatas.
 
Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus dekretu buvo sudarytakomisijaKardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniam muziejuibutui įkurti ir 2001 m. sausio 31 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su LR Kultūros ministerija. Kuriant muziejų buvo bendradarbiaujama su Valstybinio dailės, Maironio lietuvių literatūros muziejų, Kultūros vertybių apsaugos departamento metodinę pagalbą suteikusiais specialistais. Kauno arkivyskupijos kurija, pagal muziejinius reikalavimus atlikusi Kardinolo buto remontą, parengė jį ekspozicijai, nupirko ekspozicijos baldus. Kultūros vertybių apsaugos departamentas restauravo pietinį pastato fasadą, kur buvo įmontuota kardinolo V. Sladkevičiaus atminimui įamžinti skirta skulptoriaus A. Sakalausko sukurta heraldinė lenta su bareljefu. LR Kultūros ministerija, kuriai buvo pateiktas projektas, finansiškai parėmė parengtą parodą „Kardinolas V. Sladkevičius“. Šią kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimui skirtą parodą sudaro memorialinė ir literatūrinė dalys. Memorialinėje dalyje autentiškai atkurti trys kardinolo V. Sladkevičiaus buto kambariai. Literatūrinę dalį sudaro jo gyvenimą ir dvasinę veiklą atspindinti paroda (nuotraukos, dokumentai ir pan.). Muziejaus vedėja buvo paskirta filologė žurnalistė, Kardinolo biografė I. N. Petraitienė, knygų „Kardinolas“, „Padaryk mane gerumo ženklu“autorė. 2001 m. birželio 2 d. atidarius memorialinį muziejų, plūstelėjo gausus lankytojų būrys, ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Muziejuje yra užvesta Svečių ir Lankytojų registracijos knygos. Išanalizavus lankytojų nuomones, padaryta išvada, jog kardinolo V. Sladkevičiaus, kaip aukšto katalikų dvasininko, asmenybė yra labai aktuali, imponuoja ir traukia įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmones. Lankytojų priėmimas ir pokalbiai su jais parodė, jog žmonės ilgisi ir trokšta betarpiško ryšio, autentiško liudijimo apie Kardinolo gyvenimą, asmeninės patirties ieškant ir plėtojant dvasingumą. Juk Kardinolo namas Kaune, JE V. Sladkevičiui 10 metų čia gyvenant, tapo unikaliu dvasinės kultūros centru, kuriame buvo išgrynintos ir įtvirtinamos krikščionybės stiprinimo strategijos, ieškota dvasinių, pilietinių paskatų Lietuvos valstybės ateities kūrimui.
 
Muziejaus pavadinimas turi žodį „butas“. Gal papasakokite šio namo istoriją ir dabartinę jo paskirtį?
 
Bažnyčią ir jos hierarchus reprezentuojantis muziejus, kaip teigiama Vatikano dokumentuose, turi būti įsišaknijęs specifinėje teritorijoje ir tiesiogiai susijęs su jos veikla, taip jis tampa matomu istorinės praeities skelbėju, pristatančiu religinės prigimties meno ir istorijos darbus. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis muziejus įkurtas M. Valančiaus g. 6, klasicistinio stiliaus pastate (XVIII a.), kuriame buvo įsikūręs augustijonų vienuolynas, į kurį 1864 m. buvo atkelta Žemaičių vyskupijos kurija, čia gyveno vyskupai M. Valančius, M. Paliulionis, G. Cirtautas, P. Karevičius. Nuo 1926 m., įkūrus Lietuvos Bažnyčios provinciją, pastatas buvo naudojamas Kauno metropolijos reikmėms. Antrojo pasaulinio karo metais į šį pastatą buvo atkeltas Bažnytinio meno muziejus. Sovietiniais metais pastatas buvo nacionalizuotas. 1990 m. grąžintas Bažnyčiai. Čia įsikūrė Kauno arkivyskupijos kurija (pirmame aukšte), antrame aukšte apsigyveno Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius. 1993 m., perkėlus Kauno arkivyskupijos kuriją į 1935 m. statytus metropolijos rūmus (Rotušės a. 14a), pirmame aukšte įsikūrė Katalikų televizijos studija. 2000 m. mirus kardinolui V. Sladkevičiui, 2001 m. Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus dekretu buvo įkurtas Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis muziejus-butas. 2002 m., išsikėlus Katalikų televizijos studijai, visas pastatas atiteko įsteigtam Kauno arkivyskupijos muziejui. 2005 m. čia įkūrus Kauno miesto muziejų, memorialinis muziejus tapo integralia jo dalimi.
 
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejus – vienintelis Lietuvoje, todėl eksponatus rinkti nebuvo sunku, dauguma jų liko Jo Eminencijos bute…
 
Mintis, kad Jo Eminencijos Vincento Sladkevičiaus gyvenamoji kultūrinė aplinka turėtų išlikti ir būti prieinama visuomenei, buvo gyva, dar Kardinolui gyvam esant, kai medikai, deja, negalėjo guosti geromis sunkios ligos prognozėmis. Pirmasis, kuris tą garsiai ištarė, buvo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Kardinolo įpėdinis ir buvęs Jo mokinys kunigų seminarijoje. Todėl suprantama, kad po Kardinolo mirties 2000 m. gegužės 28-ąją., be mažų išimčių, viskas išliko: kambariai, baldai, liturginiai drabužiai, knygos… Tačiau rengiant muziejaus ekspoziciją pagal muziejinius reikalavimus vis dėlto teko rinkti papildomų autentiškų eksponatų. Kodėl? Jo Eminencija buvo labai dosnus, didžiadvasis žmogus. Jis mėgdavo priminti: „Nemylėkime kūrinių labiau už Kūrėją, neprisiriškime prie daikto.“ Todėl Jį lankiusiems artimiems bendradarbiams – vienuolėms, kunigams ar giminaičiams būtinai ką nors padovanodavo. Pavyzdžiui, kad ir iš aukšto politiko dovanų gautą televizorių. Gal kokius tris dovanų buvo gavęs, visus atidavė tai vaikų namas, tai sielovados centrui. O radijo aparatą mėgo, klausydavosi žinių iš viso pasaulio, puikiai orientavosi ne tik dvasiniuose, teologiniuose reikaluose, bet ir politikoje. Kardinolas mokėjo apie 10 kalbų, laisvai galėjo kalbėti lotyniškai, itališkai, angliškai, vokiškai, lenkiškai, prancūziškai. Su popiežiumi Jonu Pauliumi II Jis kalbėdavosi itališkai arba lenkiškai, kartais lotyniškai. Taigi ekspoziciją papildė iš arkivyskupijos kurijos gauti kunigų, sesers Emilijos Červokienės dovanoti eksponatai.
 
Pristatykite, Jūsų manymu, reikšmingiausius eksponatus, pavyzdžiui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos rankraščius, kuriuos JE kardinolas skaitydavo, ar popiežiaus bulę, kuria buvo nominuotas kardinolu…
 
Šiame muziejuje vertybinės orientacijos akcentas yra ne tiek patys daiktai, nors jie turi didelę istorinę ir memorialinę vertę, kiek iškili Kardinolo asmenybė, Jo, aukšto katalikų dvasininko, gilius pėdsakus palikęs pastoracijos laukas, jo kitiems pavyzdžiu tapusi žmogiška laikysena ir pilietinės nuostatos. Pastebėta, jog šiame muziejuje į pirmą vietą iškyla ne tradicine prasme suprantamos muziejinės vertybės, o tikėjimo liudijimo ir praėjusio laiko ženklai, dabarties realijos bei ateities įžvalgos. Todėl nesvarbu, ar į muziejų atėjo du trys žmonės ar 20–30 žmonių grupė, nė vienas lankytojas nepaliekamas be dėmesio, be prasmių aiškinimo, be asmeninio liudijimo. Antai jaunimui, moksleiviams tenka paaiškinti, kokia liturginių drabužių, atskirų jų detalių prasmė, kas yra mitra, kodėl ji būtent tokios formos, ką reiškia bažnytiniai simboliai. Vitrinoje prie Kardinolo liturginių drabužių yra Jono Pauliaus II arnotas, dovanotas 1993 metų rugsėjį viešnagės dienomis. Lankytojai mėgsta ta proga prisiminti Šv. Tėvo vizitą – užsimezga dialogas. Daugelis atėjusiųjų prisimena, kad būtent šią eksponuojamą mitra užsidėjęs ant galvos Kardinolas Šiluvoje ar Pivašiūnuose aukojo šv. Mišias. Aišku, Jono Pauliaus II bulės, beje, skolintos arkivyskupijos kurijos archyvo, lankytojams kelia didelį susidomėjimą – jos pergamentinės, laikantis senosios bažnytinės tradicijos – rašytinės. O svarbiausia, kad šiose bulėse – kardinolo ir arkivyskupo skyrimo dokumentuose – kelerius metus buvo saugomas 1990 metų Kovo 11-osios aktas. Mokiniai dažnai prašo paaiškinti paties žodžio „kardinolas“ prasmę. Paaiškinus, jog kardinolas – tai Bažnyčios kunigaikštis, priminus, kad tik iš kardinolų renkamas popiežius, visi nustemba: toks garbingas asmuo, o tokia kukli aplinka. Vaikai mėgsta palyginti – kaip pas senelį kaime. Tada savaime išplaukia mokymas apie evangelinę neturto dvasią. Netgi paprasta kaimiška, nuo pirmųjų kunigystės metų iki paskutinių gyvenimo dienų buvusi Kardinolo lova, užtiesta mamos Uršulės geltonu audeklu, dažnai tampa liudijimu, nes žmonėms svarbu žinoti, kaip buvo slaugomas Kardinolas. Visus stebina tai, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis, jau nepakildamas iš tos lovelės, jį lankyti atėjusiems katalikų dvasininkams pravesdavo rekolekcijas, mąstymus. Kiekvienąkart tenka pasakoti, jog Kardinolą į Amžinybę palydėjo arkivyskupas S. Tamkevičius skaitydamas Dovydo psalmę: „Atsiverkite Dangaus vartai, priimkite šią sielą.“
 
Įvairiais gyvenimo laikotarpiais Jo Eminencija turėjo sukaupęs nuotraukų, kurias įvairiomis progomis dovanodavo ir žurnalistams. Kaip kaupiamos ir populiarinamos JE nuotraukos, ką dar planuojama išleisti?
 
Taip, Kardinolas noriai viską, ir nuotraukas, dovanodavo kitiems, tačiau jų pats nekaupė, nelaikė, net ir nemėgo jų žiūrinėti. Todėl kuriant memorialinį muziejų teko rankioti – iš kurijos, arkivyskupo archyvo, iš kunigų, vienuolių, kauniečių – iš visur, kur buvo įmanoma jų ieškoti. Nuotraukų archyvas pildomas iki šiol. Nemažai nuotraukų panaudota literatūrinėje muziejaus dalyje, knygose „Kardinolas“, „Padaryk mane gerumo ženklu“, internetinėje svetainėje www.kaunomuziejus.lt. Iš turimų nuotraukų yra parengtos kelios virtualios parodos, naudojamos integraliose tikybos pamokose. Būtų gerai abi pačios rašytas biografines knygas sudėti į vieną. Papildyti, surinkti daugiau teologinių tekstų, kitų dokumentų, ir Kardinolo 100-osioms gimimo metinėms, o gal ir anksčiau, išleisti pilną monografiją.
 
Kiek Jo Eminencijos laiškų yra suregistruota ir kokius būtų galima įvardinti? Pavyzdžiui, Telegrama Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui…
 
Laiškai, deja, būdavo negailestingai deginami, naikinami. Pats Kardinolas pasakojo, jog per 23-ejus tremties, nuolatinio Saugumo sekimo metus įprato naikinti bet kokius ryšio su kitais žmonėmis pėdsakus, kad kitiems nepakenktų, kad nuolatiniams persekiotojams nesukeltų nereikalingo smalsumo, kad nekaltam žmogui neatneštų kokios negandos. Todėl jų neišliko. Po ilgų tremties metų sugrįžus į vyskupo, paskui kardinolo tarnystę, buvo rašomi oficialūs ganytojiški laiškai – jie publikuoti Katalikų kalendoriuose, saugomi kurijos archyve ir pan.
 
Dėl LKB Kronikos laiškų. 1972 m. vyskupas V. Sladkevičius, būdamas Nemunėlio Radviliškyje, pats parinkęs pogrindžio leidinio pavadinimą ir palaiminęs jos iniciatorių ir redaktorių to meto kunigą Sigitą Tamkevičių, pats laiškų neskaitė – tai buvo redakcijos darbas. O ši irgi gaunamus laiškus dėl suprantamų priežasčių taip pat naikindavo. Muziejuje yra parengta išsami LKB Kronikos paroda, kurioje atsispindi vyskupo Vincento indėlis. Laiškai, kuriuos rašė vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, adresuotus Šv. Tėvui ar aukštiems to meto valdžios pareigūnams, panaudoti atskiruose, JAV leistuose LKB Kronikos tomuose, rankraščių nėra.
 
Muziejus džiaugtųsi, turėdamas Kardinolo įvairių laikotarpių pamokslų užrašus, ką turi kiti katalikų dvasininkai. Bet Jo Eminencija, kaip pats pasakojo, nemėgo iš anksto pasirašyti pamokslų, konferencijų, kalbų, net mąstymų, kuriuos teikdavo Kunigų seminarijos auklėtiniams. Iš vakaro savyje subrandinęs vieną kitą aktualesnę mintį, auditorijai pateikdavo vietoje, laisvai. Jis buvo įkvėpimo, gyvosios dvasios žmogus.
 
Ar jau žinomi visi namai, kuriuose JE gyveno dirbdamas įvairiose parapijose?
 
1944 metais, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, kovo 26-ąją Kauno vyskupas Vincentas Brizgys diakonui V. Sladkevičiui suteikė kunigystės šventimus. Balandžio 10-ąją Žasliuose, gimtojoje parapijoje, įvyko jo primicijos. 1944 m. birželį paskirtas vikaru Kietaviškėse, gyveno klebonijoje, 1944 m. rugsėjį paskirtas Merkinės progimnazijos kapelionu gyveno klebonijoje, 1946–1948 metais kunigavo Kaišiadoryse, Aukštadvaryje, Kuktiškėse, Šešuoliose, gyveno klebonijose. 1948-ųjų rugsėjį kun. V. Sladkevičius atvyko į Inturkę, tarp Molėtų ir Pabradės esančią parapiją. Klebonija buvo partorgo užimta, todėl vietos teko ieškotis kitur. Netoli Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vienų viena gyvenusi senutė Elena Klenevska, lietuviškai Kleniauskienė, su malonumu priėmė gyventi. Namelis išlikęs, Inturkiečiai žino, kad čia beveik trejus metus gyveno kardinolas V. Sladkevičius. Memorialiniame muziejuje lankęsi to miestelio žmonės dalijosi prisiminimais. 1959–1982 metais vyskupas tremtinys gyveno Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje, deja, senos trobelės jau nugriautos, tačiau miestelių bažnyčiose yra atminimo lentos, kuriose skelbiama, kad čia gyveno ir Bažnyčiai tarnavo kardinolas V. Sladkevičius. Renkant prisiminimus antrajai knygai „Padaryk mane gerumo ženklu“, labai aktyviai dalyvavo Nemunėlio Radviliškio gyventojai. Tarp memorialinio muziejaus bičiulių yra nemažai žmonių, kilusių iš tų vietų, kur Jo Eminencija jaunystėje kunigavo.
 
Koks Jo namo Kaišiadoryse, Kęstučio gatvėje, kuriame jis priimdavo svečius tik tapęs kardinolu, likimas?.
 
„Žemėje yra tik vienas kalnelis, ant kurio užkopę turime galimybę pradėti kilti jau čia – žemėje, kad pasiektume angų ir amžinąją laimę. Toji vieta – mūsų pačių širdis, toji aukštuma – tai mūsų meilė Dievui ir žmonėms, mūsų pačių dvasinis pasikeitimas,“ – sakydavo kardinolas Vincentas. 2002 m. popiežiui Jonui Pauliui II į Rožinio maldą įtraukus dar vieną – Šviesos slėpinių dalį, Kaišiadorių vyskupija šioje vietoje (Guronių km., Kaišiadorių r. Sav.), kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje, pradėjo kurti sakralinį Rožinio slėpinių kelią. Vieta parinkta ieškant būdų, kaip įamžinti šio garbingo ganytojo, itin branginusio Rožinio maldą, atminimą. Penkias slėpinių kelio koplytėles su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius, ir Švč. M. Marijos statulą Rožinių slėpinių kelio komplekse-parke (10 ha), minint Kaišiadorių vyskupijos 80-metį, pašventino Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis. Sakralinių kūrinių autorius – skulptorius prof. A. Kmieliauskas, architektas – S. Petrauskas.
 
Parko pietinėje pusėje 2007 m. duris atvėrė rekolekcijų namai, kuriuos, o ir visą Rožinio slėpinių kelio kompleksą, administruoja Eucharistinio Jėzaus seserys – vienuolės; čia taip pat įrengta ir veikia kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinė bei rožinių ekspozicija. Kaišiadoryse prie namo, kur gyveno Kardinolas, yra atminimo lenta (aut. V. Žuklys), pastatas ir sodas gerai prižiūrimi. Čia ketinama įrengti muziejų.
 
Kiek yra JE giminių ir kur jie gyvena, kiek prisideda prie muziejaus veiklos?
 
„Tas kraštas Žaslių apylinkėse nuostabiai gražus, net trys ežerai miestelyje. Taigi dvasioje buvau labai poetiškas,“ – apie savo tėviškę pasakodamas yra pažymėjęs Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Iš išlikusių Žaslių bažnyčios krikštų, santuokos, mirimų ir parapijos gyventojų sąrašų knygų matyti, jog Sladkevičių giminė Guronių kaime gyveno jau 1820 metais. Stanislovas Sladkevičius (kardinolo proprosenelis) tada buvo 60 metų, o jo žmona Gertrūda – 46. Jie turėjo tris sūnus – Motiejų, Juozapą ir Lauryną bei tris dukteris – Oną, Rozaliją ir Marijoną. 1850 metais Juozapas Sladkevičius (prosenelis) ir jo žmona Kotryna sulaukė dviejų sūnų – Jono ir Kazimiero bei trijų dukterų – Onos, Marijonos ir Agotos. Juozapo Sladkevičiaus sūnus Kazimieras (senelis) vedė Marijoną Žigutytę. Šie Sladkevičiai turėjo tris sūnus – Mykolą, Vincentą ir Bernardą bei keturias dukteris – Kotryną, Marijoną, Agotą ir Oną.
 
Mykolas Sladkevičius, Kazimiero sūnus, būdamas 33 metų, 1910 m. vasario 22 dieną Žaslių bažnyčioje susituokė su dvidešimtmete Uršule Kavaliauskaite. Jaunavedžius sutuokė kun. Antanas Pakštys (1870–1937). Sutuoktiniams Sladkevičiams gimė vaikai: Ona, Emilija, Jonas, Marija, Vincentas. Ant motinos Uršulės rankų dar kūdikiai mirė jauniausieji vaikai: Martynukas, Bronislava ir Janytė. Tris mažas atžalėles nuo savo širdies su skausmu atplėšusi Uršulė Sladkevičienė savo meilės spinduliuose šildė išblyškusį, čiuplutį Vincentą, gimusį 1920 metų rugpjūčio 20 dieną. Vaiką Žaslių bažnyčioje krikštijo kun. Antanas Meigys (1894–1933). Krikštatėviai buvo Jonas Paulavičius ir Bronislava Sladkevičiūtė, abu iš Guronių kaimo.
 
Kardinolo broliai ir seserys jau Amžinybėje. Iki mirties Jo Eminenciją Vincentą globojo vyresniojo brolio Jono dukra Janina Sladkevičiūtė-Lukavičienė, lankydavo vyresnė sesuo Emilija Červokienė su dukra Veronika, kiti giminaičiai. Dabar jie dalyvauja memorialinio muziejaus rengiamuose atminimo vakaruose, dalijasi prisiminimais, patikslina vaikystės nuotraukų aprašus. Ta proga pateikiame žiupsnelį Janinos Skadkevičiūtės-Lukavičienės prisiminimų.
 
Užaugau Guronyse, gimtajame mūsų giminės kaime, močiutės, mano tėvo mamos Uršulės Sladkevičienės globojama. Močiutė buvo labai geros širdies, pamaldi, kukli, vaikus ir anūkus mylinti moteris. Niekada nepamiršiu, kaip ji man vakarais šildydavo kojas, glausdavo prie širdies, mokydavo maldų ir giesmių. Rytais, išleisdama mane į mokyklą, kietai supindavo dvi kaseles ir būtinai palaimindavo. Kokia buvo mūsų močiutė? Kiekvieną kartą išgirdusi šį klausimą, susimąstau, nes žodžiais sunku išreikšti jos kilnų būdą. Būdavo gražu žiūrėt, kaip ji tykiai, mažais žingsneliais tipena į Žaslių bažnyčią. Jeigu niekas pakely neužkalbina, tai nesidairydama į šalis bėga mažu keliuku. Atsimenu tą dieną, kai močiutė į bažnyčią išėjo apsigobusi nauja gėlėta skarele. Stebėjomės, kodėl ji namo grįžo tokia susikrimtusi. Pasirodo, jog bažnyčioje moterys grožėjosi jos skarele, bet dėl tokio dėmesio jai buvo labai nesmagu. „Geriau būti nepastebimai, nematomai,“ – sakydavo močiutė. Visi kartu gyvenome tol, kol ji neišvažiavo pas savo sūnų vyskupą Vincentą į Nemunėlio Radviliškį. Mes, jo brolio Jono vaikai, labai gerbėme savo garbingą giminaitį, jį vadinome tik Ekscelencija, o vėliau – Eminencija. Vasaros atostogų metu ar šiaip kokiam reikalui iškilus, į Nemunėlio Radviliškį važiuodavome visi iš eilės. Mano brolis Jonas netgi buvo susilaukęs nemalonumų darbe dėl to, kad lanko vyskupą tremtinį. Vyskupui Vincentui apsigyvenus Pabiržėje, mano vyras Petras Lukavičius, taip pat mano broliai talkino remontuojant mažą seną trobelę. Visa mūsų šeima bet kurią minutę buvo pasirengusi ištiesti pagalbos ranką. Ir jis mums buvo geras, atidus.
 
Ar jau išsiaiškinta, kaip ir kokiomis priemonėmis JE buvo sovietų valdžios sekamas?
 
KGB archyvuose rasta faktų, patvirtinančių, jog KGB pareigūnai suko galvas, kaip vysk. Teofilius Matulionis susisiekė su Vatikanu ir pateikė kan. V. Sladkevičiaus ir prel. S. Kiškio kandidatūras į vyskupus; to teiravosi agentų Arguso, Juliaus ir kitų. Tačiau jiems taip ir nepavyko išsiaiškinti: spėliojo, kad laiškas nukeliavo per Lenkiją. Kardinolo Dominyko Tardini 1957 m. gruodžio 2 d. pasirašytas laiškas Nr.7972/57 buvo atsiųstas jau sunkiai sergančio vysk. K. Paltaroko vardu. Laiške pirmuoju punktu kan. V. Sladkevičius skiriamas Kaišiadorių vyskupu su paveldėjimo teise, o vysk. Julijonas Steponavičius buvo skiriamas Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Laiškas iš Vatikano Vilniaus kuriją pasiekė 1957 m. gruodžio 17-ąją. Pirmasis šią žinią kan. V. Sladkevičiui pranešė Birštono (kur gyveno ir vyskupas T. Matulionis) klebonas kun. Jonas Jonys. Kan V. Sladkevičius naujieną sutiko be džiaugsmo: manė esąs nevertas. Agentas Gediminas 1957 m. gruodžio 27 d. agentūriniame pranešime rašo, kad kan. V. Sladkevičius jam rodė savo laišką vysk. T. Matulioniui, kuriame aiškinosi netinkamas būti vyskupu. KGB rinko kunigų atsiliepimus apie naująjį vyskupą ir svarstė, kaip išspręsti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Nemaloniai KGB pareigūnus nuteikė tai, kad beveik visi Kaišiadorių vyskupijos kunigai pritarė vysk. T. Matulionio žengtam žingsniui perimant vyskupijos valdymą į savo rankas. 1958 m. tas pats agentas persakė Ukmergės altaristo, buvusio Kunigų seminarijos rektoriaus, žodžius apie naująjį vyskupą; „Sladkevičius – tai proto ir širdies šedevras. Mūsų laikų šedevras.“ 1958 m. sausio 8 d. pranešime pateikti kelių Kaišiadorių vyskupijos kunigų atsiliepimai apie naująjį vyskupą V. Sladkevičių: jie jį laiko tinkamiausiu iš visų vyskupijos kunigų, nes jis „jau dabar šventas“.
 
1958 m. vasario 8 d. agentūriniame pranešime agentas Jurijus rašė, kad vysk. V. Sladkevičius jam kalbėjęs: „Kai būnu vienas, taip neramu būna, tokios abejonės apninka – kodėl aš sutikau priimti šventimus. Kai nuvažiuoju į Birštoną, tai šalia vyskupo T. Matulionio būna taip ramu. Taip tikra. Stebina jo ištvermė, nuotaika, pasitikėjimas dievu…“ Kadangi po vysk. V. Sladkevičiaus konsekracijos saugumas areštavo Birštono kleboną kun. J. Jonį, vyskupas Vincentas kartais laikydavo ir pamaldas Birštone. KGB numatė siųsti į bažnyčią agentus ir patikimus asmenis klausytis jo pamokslų.
 
1958 m. lapkričio 5 d. KGB pirmininkas K. Liaudis pranešime Nr.S/4-907 A. Sniečkui rašo, kad vysk. T. Matulionis 1958 m. spalio 17 d. perkeldintas į Šeduvą. Dėl vysk. V. Sladkevičiaus rašoma: „Be to, įvertinant tai, kad vysk. Matulionio nelegaliai konsekruotas vysk. V. Sladkevičius toliau gyvena Kaune ir gali neoficialiai valdyti Kaišiadorių vyskupiją, tiriamas jo elgesys ir požiūris į sovietų valdžią. Jei paaiškės, kad tolesnis Sladkevičiaus buvimas Kaune yra kenksmingas ir nepageidautinas, jis bus perkeltas į tolimą nuo Kaišiadorių vyskupijos parapiją“. Analogišku plk. Martavičiaus 1958 m. spalio 5 d. pranešimu Nr S/4-906 informuojama SSSR KGB, kad vysk. T. Matulionį Šeduvoje, kur dažnai lankydavosi ir vysk. V. Sladkevičius, seks agentas Algimantas, kuris stebės dvasininkų lankymąsi pas jį; jį prižiūrės gydytojas agentas Vasaris, periodiškai lankysis agentai Gediminas ir Takas.
 
Kokią muziejus turi vaizdinę ir garsinę JE gyvenimo medžiagą?
 
Paskutiniaisiais Kardinolo gyvenimo metais, 2000-ųjų pavasarį, LRT parengė dokumentinį filmą „Žemė, padovanojusi Lietuvai Kardinolą“ (režisierius Petras Garnys, operatorius Vytautas Balsys). Muziejus saugo šią dovanotą kino juostą. Kauno TV dirbęs operatorius Stasys Dargis, nemažai filmavęs Kardinolo gyvenimo akimirkų, dokumentines juostas pasižadėjo dovanoti muziejui. Vaizdinė medžiaga nuolat pildoma, gaunant dovanų dokumentinių juostų. Pavyzdžiui, kun. Algimantas Keina nufilmavo Kardinolo 75-ųjų gimimo metinių šventimą Kauno arkikatedroje, 1988-aisiais sugrįžimą iš Romos, Kardinolo sutikimą Kaišiadoryse. Taip pat renkami Kardinolo įvairių laikotarpių žmonių įrašyti pamokslai, vienuolėms vestų rekolekcijų įrašai. Jie skaitmeninami, bus pateikiami visuomenei.
 
Jo Eminencija nemėgo pozuoti dailininkams. Kokius turite tapytus Jo portretus ir kam pavyko tai padaryti?
 
Kardinolui tapus Kauno arkivyskupu, o 1990 m. Bažnyčiai grąžinus senuosius vyskupų rūmus M. Valančiaus gatvėje, čia įsikūrė kurija, o antrame aukšte apsigyveno JE V. Sladkevičius. Priešais gyveno dailininkas V. Kasatkinas, kuriam pavyko Jo Eminenciją prisikalbinti. Dailininkas nutapė vieną didesnio formato Kardinolo portretą, kuris šiuo metu yra Birštono sakralinio meno muziejuje, kitą mažesnio, jis yra šiame memorialiniame muziejuje. Tačiau ir plika akimi matyti, jog Kasatkinas portretuojamo asmens „nepagavo“. 1999 m. kovą Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos Kauno skyriaus nariai Jo Eminencijai padovanojo menotyrininko Jono Sidaravičiaus tapytą portretą, kuris yra memorialiniame muziejuje. Iš tiesų, Jo Eminencija, nors padėkodavo, bet labai santūriai vertindavo savo atvaizdus. Po mirties, 2001-aisiais, ruošiantis atidaryti memorialinį muziejų-butą, Kauno dailininkas Arūnas Vaitekūnas nutapė Kardinolo portretą. Klaipėdiškis skulptorius Arūnas Sakalauskas sukūrė įspūdingą heraldinę atminimo lentą – Kardinolo viso ūgio bareljefą vyskupų rūmų pietinėje fasado pusėje, kur iš arkikatedros išėję jaunavedžiai ar ką tik pakrikštyto vaiko artimieji mėgsta fotografuotis, kur visada galima rasti atneštų gėlių.
 
Kokios reikėtų visuomenės paramos?
 
Puoselėti Kardinolo atminimą, nepaleisti iš rankų gautos memorialios medžiagos, užrašyti prisiminimus, lankytis ir kitus kviesti į memorialinį muziejų Kaune, dalyvauti renginiuose, o kartais juos net inicijuoti. .Būti čia ir dabar.
 
Dėkoju už pokalbį
 
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
 
„Vorutos“ laikraščio archyvo nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Kardinolo V. Sladkevičiaus bareljefas vyskupų rūmų petinėjė fasado pusėje. Skulpt. Arūnas Sakalauskas (Juozo Vercinkevičiaus nuotr.)
2.  I. Petraitienė duoda interviu Lietuvos televizijai po kard. V. Sladkevičiaus muziejaus atidarymo (Juozo Vercinkevičiaus nuotr.)
3. 1988 m. spalio 23 d. šv. Mišios prie Vilniaus katedros dalyvaujant arkivyskupui L. Poviloniui, vyskupams A. Vaičiui, J. Preikšui, V. Michelevičiui. Prie mikrofono kardinolas V. Sladkevičius (Jono Česnavičiaus nuotr.)
4. Kardinolas kalbasi su pėlėsiškais. Kairėje – Marija Kruopienė
 
Voruta. – 2010, rugpj. 21, nr. 16 (706), p. 1, 6-7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra