Kardinolo ir arkivyskupo memorialinė ekspozicija Birštone

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su Roma Zajančkauskiene, Birštono sakralinio muziejaus vedėja
 
Prieš dešimtmetį Birštone buvusios klebonijos patalpose atidarytas Birštono sakralinis muziejus, sėkmingai dirba ir šiandien. Tada pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatyta kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio memorialinė ekspozicija, kurioje įamžinta ir tokiu būdu sėkmingai populiarinama didžiųjų Lietuvos Ganytojų veikla ir gyvenimas. Beveik visą dešimtmetį muziejui vadovauja jos vedėja Roma Zajančkauskienė, ieškanti informacijos ir daug žinanti apie žymiuosius Lietuvos Ganytojus.
 
Kodėl muziejus įkurtas būtent Birštone, kuo šis miestas seniau išsiskyrė iš kitų Kaišiadorių vyskupijos miestų ir parapijų?
 
Birštono parapija Kaišiadorių vyskupijoje yra nedidelė, tačiau ypatinga. Nuo XIX a. vidurio į miestelį atvyksta pailsėti ar gydytis žmonės iš visos Lietuvos ir užsienio. Todėl ši parapija visuomet buvo laikoma ypatinga, nes pastoracijos laukas apėmė ne mažo miestelio ir keleto kaimų tikinčiuosius, bet ir daugybę atvykstančiųjų į kurortą. Čia darbuotis vietos vyskupas skirdavo pačius iškiliausius vyskupijos kunigus. Vienas iš tokių buvo kunigas Marijonas Mykolas Petkevičius (1920–1987), atvykęs į Birštoną 1969 m. ir dirbęs iki mirties. Jis sovietiniais laikais itin rūpinosi parapijos bažnyčios ir jos aplinkos estetiniu grožiu. Žinoma, labiausiai kunigas sielojosi dėl parapijos aktyvaus gyvenimo raiškos, būrė parapijos tarybą, chorą, procesijų dalyvius, patarnautojus. Iš susirašinėjimo su bičiuliais žinome ir apie vieną iš daugelio kunigo idėjų. Jis svajojo apie religinių reikmenų muziejaus Birštono bažnyčioje įkūrimą. Deja, sumanymo įgyvendinti negalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Tačiau jo rinkta istorinė medžiaga išliko kunigo asmeniniame archyve, o būsimieji eksponatai – bažnyčioje.
 
Sakralinio muziejaus atsiradimas Birštone 2000 m. susijęs ir su 1992 m. atvykusiu dirbti kunigu Jonu Dalinevičiumi. Birštono savivaldybei sugrąžinus parapijai senosios klebonijos pastatą, Kaišiadorių vyskupui Juozapui Matulaičiui ir Birštono merui susitarus, buvo įkurtas Birštono sakralinis muziejus.
 
Muziejui skirtos patalpos buvusioje klebonijoje. Kada ji pastatyta, kas ir kokie Lietuvos bažnyčios kunigai jame gyveno ar apsistodavo. Kas šį pastatą jau mūsų laikais projektavo, remontavo, skyrė tam lėšų?
 
Apie klebonijos pastato istoriją žinome nedaug. Manoma, jog pastatas pastatytas XX a. pradžioje. Gali būti, kad čia gyveno ir XIX a. pabaigoje atvykęs karmelitas kunigas A. Rubša, kuriam kilo idėja statyti Birštono mūrinę bažnyčią. Šiam mirus, klebonu paskiriamas kunigas Jonas Karvelis, kuris garsėjo savo švietėjiška ir tautinio atgimimo dvasia. Jis ne tik vadovavo bažnyčios statybai, bet būrė parapijoje įvairias draugijas. Šis kunigas buvo galbūt pirmasis, kuris pamokslus ėmė sakyti lietuvių kalba. Už meilę ir atsidavimą parapijai, išleidžiant kunigą į kitą parapiją, dėkingi birštoniečiai jam padovanojo auksinį Nukryžiuotąjį.
 
Vėliau čia gyveno ir dirbo kunigai: T. Akstinas, P. Cibulskis, Meškėnas, J. Jonys. Pastarajam gyvenant Birštone apsistojo iš Vladimiro kalėjimo ir Mordovijos lagerio sugrįžęs Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis. Vyskupas šioje klebonijoje 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu kanauninką Vincentą Sladkevičių. Vyskupą T. Matulionį šiuose namuose aplankydavo ne tik jaunasis vyskupas, bet ir dauguma Kaišiadorių vyskupijos kunigų. Suėmus kunigą J. Onį ir išvežus į tremtį vyskupą T. Matulionį, pastatas buvo nacionalizuotas ir vėliau atvykę kunigai gyveno kaip nuomininkai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje kunigas M. Petkevičius įsikūrė naujoje klebonijoje, kuri buvo kitame miesto gale.
 
1999 m. grąžinus pastatą, buvo atlikta rekonstrukcija, siekiant atkurti XX a. pr. išorę, o vidų pritaikyti muziejaus reikmėms. Projekto autorė yra architektė Nijolė Švėgždienė. Pastatą remontavo Žemaitijos meistrai statybos bendrovė „Vėtrūna“. Lėšas muziejaus įrengimui skyrė Birštono savivaldybės taryba. Ekspoziciją rengė talkininkai iš Lietuvos dailės muziejaus, vadovaujami direktoriaus R. Budrio. Gražaus visų bendradarbiavimo rezultatas buvo po metų atidarytas pirmasis sakralinis muziejus, kurio misija atstatyti istorinę tiesą apie okupacijos metų Bažnyčios priespaudą, pasitelkiant Dievo tarno T. Matulionio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimo pavyzdžius.
 
Jau žinome, kad muziejuje įrengta kardinolo V. Sladkevičiaus ekspozicija. Kas joje yra ir kaip viskas surinkta bei pateikiama?
 
Kardinolo V. Sladkevičiaus ekspoziciją muziejuje sumanyta įrengti iš karto po jo mirties. Čia rodomos istorinės kardinolo artimiausių žmonių, gimtinės ir pastoracijos vietų fotografijos, asmeninės bibliotekos knygos, liturginiai indai, rūbai bei kiti memorialiniai jo daiktai. Daugumą eksponatų maloniai padovanojo kardinolo giminės. Trūkstamus eksponatus skolinomės iš Kaišiadorių katedros ir Kaišiadorių muziejaus. Iš ties smagu lankytojams pamatyti kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškės namelį, kuris, deja, neišliko, popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo sveikinimo laišką, brevijorių, kurį jis ypač brangino.
 
Arkivyskupui T. Matulioniui skirta ekspozicija yra vienintelė Lietuvoje. Kuo ji ypatinga ir kas joje pristatoma?
 
Kuriant Dievo tarno T. Matulionio ekspoziciją, buvo siekiama atskleisti šio nuostabaus dvasininko asmenybės grožį ir stiprybės priežastį. Juk jo rami, tačiau drąsi laikysena bei pastoracinis veiklumas žavėjo bendražygius. Rodome įvairių laikotarpių Dievo tarno portretus bei fotografijas, kuriose jis su bičiuliais, giminaičiais, Birštono klebonijos kambaryje, taip pat tas, kuriose vyskupas – Solovkų lagerio kalinys. Eksponuojama Dievo tarno T. Matulionio mitra, krūtinės kryžius pektoralas, šv. Mišių taurės, rankraštinė maldaknygė, vyskupo rožančiai, iš kurių vienas yra pagamintas iš duonos Vladimiro kalėjimo kameroje. Rodome ir visiems gerai žinomas „šimtasiūles“. Eksponuojamos ir Dievo tarno relikvijos, kurios buvo dovanotos muziejui po palaikų ekshumacijos. Šalia išvardintų eksponatų, knygų apie arkivyskupą T. Matulionį rodome ir apdovanojimus, kuriais po mirties buvo apdovanotas Dievo tarnas: Vyčio kryžiaus ordiną ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, kuriuos maloniai paskolino Kaišiadorių vyskupijos kurija. Ekspozicijoje siūlome lankytojams pažiūrėti režisieriaus D. Ramanausko sukurto dokumentinio filmo „Palaimintas kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis“.
 
Kokie reikšmingi Lietuvos bažnyčios istorijos dokumentai jūsų muziejuje pristatomi, kas kaupiama?
 
Birštono bažnyčios ekspozicijoje galima išvysti XIX a. vidurio rusifikacijos procesą liudijantį dokumentą. Tai Vilniaus vyskupijos tikinčiųjų, perėjusiųjų iš Romos katalikų bažnyčios į stačiatikių bažnyčią, rankraštinis sąrašas. Šį dokumentą vienas kunigas kažkur nusipirko ir atsivežė drauge su savo biblioteka. Galbūt jis mirė Birštone, o biblioteka buvo priglausta bažnyčioje, tad ir išliko. Eksponuojame ir keletą Birštono parapijos bažnyčios perstatymo dokumentų. Kaupiame dokumentus ar jų patvirtintas kopijas, susijusius su Dievo tarno T. Matulionio kankinyste. Vykstame į Rusijos archyvus Maskvoje ir Peterburge, iš kur parsivežame originalių dokumentų, kurie pažymėti žyma „visiškai slaptai“ arba „saugoti amžinai“. Taip pat užrašome prisiminimus apie Birštone dirbusius kunigus, vargonininkus, mokytojus, knygnešius.
 
Kokių dokumentų ir eksponatų dar pageidautumėte? Ko dar trūksta ir ką muziejaus lankytojai ir mūsų skaitytojai galėtų Jums pateikti ar padovanoti?
 
Dažniausiai lankytojai mums dovanoja XIX a. pab.–XX a. pr. maldaknyges. Labai norėtųsi, kad muziejuje būtų daugiau mažosios liaudies skulptūros eksponatais vadinamų rūpintojėliais arba šventųjų eksponatų, kurių rinkinyje neturime. Džiaugiamės, kai lankytojai pasiūlo mums susirašinėjimo su arkivyskupu T. Matulioniu dokumentų. Tačiau tokių atvejų būna labai retai… Mes suprantame, kad šiuolaikiniam žmogui senieji dokumentai primena jų protėvius, todėl labai brangūs ir sunku su jais išsiskirti.
 
Mūsų muziejus džiaugtųsi ir religinio meno eksponatais. Tiesa, prieš metus viena šeima iš JAV ketino atsiųsti keturis religinio turinio lietuvių išeivio tapybos darbus, bet šios dovanos dar negavome. Lietuviai dailininkai yra padovanoję muziejui keletą savo darbų, kurie mums tikrai brangūs. Labai džiaugiamės kiekvienu lankytojo dovanotu eksponatu, nes lėšų jiems įsigyti neturime.
 
Dažnai tenka išgirsti apie Jūsų renginius bei parodas, juk Birštonas yra kurortas: ir poilsiautojų, ir lankytojų netrūksta. Regis, kad edukaciniams projektams negailite nei laiko, nei lėšų…
 
Parodos išties dažnai organizuojamos. Prieš keletą metų jos buvo keičiamos kas mėnesį. Tačiau pastaraisiais metais parodas eksponuojame ilgiau, ypač jeigu pažiūrėti parodos ateina daugiau lankytojų. Paminėsiu keletą tokių parodų autorių: skulptorius Leonas Strioga, jaunas menininkas Linas Giedrimas, fotomenininkas A. Balčytis, tekstilininkė L. Valienė, kalvis V. Jarutis, grafikė A. Žiupsnytė, keramikas I. Kazlauskas, tautodailininkė E. Kniūkštaitė ir kiti.
 
Tarp pamėgtų muziejaus renginių yra jau ketvirti metai tęsiamas Lietuvos dailės istorikų draugijos vykdomas paskaitų ciklas, kuris šiemet, deja, dėl vieno fondo nepatvirtinto finansavimo nutrūko. Gaila, kad meno istorikų edukacinės programos neremia valstybė. Tai išties labai puiki suaugusiųjų mokymo programa, kuri skatina pažinti Lietuvos kultūros senuosius klodus.
 
Mūsų muziejuje vykdyti edukaciniai projektai nėra brangi paslauga. Todėl visas edukacines programas vykdome naudodami Birštono savivaldybės muziejui skirtas lėšas. Brangiausia šių projektų dalis yra žmogiškieji ištekliai. Muziejuje trūksta edukatorių. Todėl dažnai mums padeda savanoriai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios velykinių margučių marginimo edukacijos savanorei A. Danulevičienei jau 87 m. Kitais metais ji negalės padėti, o kas ją pakeis? Labai sunku vyresnio amžiaus žmogų pakviesti būti kaip muziejaus savanoriu, mokinančiu kokio nors amato. Vieni turi sveikatos sutrikimų, kiti dirba tik ramioje namų aplinkoje, dar kiti vengia bendrauti arba tiesiog nenori dalintis amato paslaptimis… Trūksta ir muziejininkų, kurie išmoktų senųjų amatų, kurių mokytų muziejuje. Vis dėlto džiaugiamės, nes iš Vytauto Didžiojo universiteto sulaukiame studentų, kurie atlikti specialybės praktiką pasirenka Birštono sakraliniame muziejuje.
 
Tradicinis klausimas: kaip populiarinate muziejų savo leidiniais, lankstukais, atvirukais? Kas išleista ir kas bus leidžiama, kokius suvenyrus siūlote savo lankytojams?
 
Muziejaus penkerių metų gimtadieniui išleidome lankstinuką, muziejaus vadovą, kišeninius kalendoriukus. 2008 m. buvo sukurta interneto svetainė, kurioje jaunoji karta sužino apie Birštono sakralinį muziejų. Daugiausiai muziejų populiarina patys lankytojai, kurie artimiesiems rekomenduoja, anot jų, „atrastą“ muziejų.
 
Dešimtojo gimtadienio proga ketiname išleisti 2011 m. kalendorių. Ateityje numatome atnaujinti interneto svetainę. Taip pat, jeigu atrasime mecenatų, ketiname išleisti ir šiuolaikinio religinio meno parodų „Gloria Dei“ katalogą.
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
 
Danos Buinickaitės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Aukštieji dvasininkai. Iš kairės: Vatikano nuncijus arkv. dr. Erwin Josef Ender, prel. J. Jonys, Kaišiadorių vysk. Juozapas Matulaitis, Vilniaus vysk. Jonas Boruta, mons. Kazimieras Vasiliauskas, 2001 m.
2. Birštono sakralinio muziejaus pastatas
3. Birštono sakralinio muziejaus ekspozicija
4. Apie kardinolą V. Sladkevičių išleistų knygų ekspozicija
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 6-7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra