Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Gerbiamosios ir Gerbiamieji!
Praeities visuomenininkų, valstybės vyrų minėjimai prasmingi tokiu mastu, kokiu padeda suvokti mūsų pačių apleistus darbus ir prigesusį idealizmą. Mokytojo, kunigo, ministro, profesoriaus ir politinio emigranto Mykolo Krupavičiaus biografija žymi praėjusio amžiaus viešojo gyvenimo viršūnes. Ji yra ir vienas akivaizdžiausių liudijimų apie Bažnyčios, dvasininkijos pastangas kurti Lietuvoje krikščioniškais socialiniais principais grindžiamą visuomenę. Kitaip tariant, visuomenę, kuri remiasi ne tik teisėtumu, bet ir teisingumu. Visuomenę, kurioje bendrasis gėris, rūpestis silpniausiais keliamas aukščiau grupinių, partinių ir ypač asmeninių interesų.
Būtent asmeninių tikslų atsisakymas, nuolankus atsidavimas vyresnybės sprendimams palydėjo Dvasinės akademijos absolventą valstybininko keliu. Tas kelias vedė į Valstybės Tarybos talkininkus, partijos pirmininkus, Atkuriamojo Seimo lyderius ir vyriausybės narius. Dar 1928 m. duodamas interviu „Rytui“ Krupavičius teigė: „į politikos darbą įėjau ne tik be, bet ir prieš savo norą“, vyskupo pasiųstas. Episkopatui paraginus kunigus pasitraukti iš politinių postų, krikščionių demokratų vadovas tai nedelsiant padarė. Tokia laikysena buvo vienybės su Bažnyčia pagrindas. Vienybės, kuri leido Krupavičiui būti tikram dėl supratimo ir palaikymo imantis sudėtingų socialinių sprendimų. Vienybės, kuri neįsivaizduojama be deramo paklusnumo ir, matyt, todėl apleista mūsų dienų krikščionių politikų.
Reliatyvistiniai dabartinių istorikų metodai duoda peno patiems įvairiausiems svarstymams apie Krupavičiaus įgyvendintą Lietuvos kaimo pertvarką. Tačiau dėl to nenublanks jos pozityvi reikšmė. Krikščioniškai suvokdamas valstybinę veiklą kaip kolektyvo darbą, Krupavičius gynėsi, kad ne jis ar koks kitas pavienis asmuo yra žemės reformos architektas. Vis dėlto didžioji socialinė permaina buvo ir tyrinėtojų, ir visuomenės susieta su jo vardu. Asmeniškai Krupavičius, jį palaikę vyskupai Karosas bei Karevičius, buvo skundžiami Apaštalų Sostui. Tačiau jie įstengė įrodyti – pasiremdami autoritetingais teologijos veikalais – kad Lietuvos žemės reforma moraliniu požiūriu nesikerta su Bažnyčios skelbiama nuosavybės samprata.
Krupavičiaus sumanymai, greta socialinių, ekonominių, tautinių aspektų, bylojo apie vieną nuostatą, kurios stinga ir šiandienei Lietuvos valdžiai, ir daugeliui žurnalistų, ir pačiai visuomenei. Žemės reformos planas išreiškė didelį pasitikėjimą savo tautos vaikais, jų darbštumu, jų gebėjimu prisiimti atsakomybę ir savarankiškai dirbti bei kurti net pradėjus nuo nulio. Atsiminimai, kaip prel. Krupavičius vadovavo Žemės ūkio ministerijai, galėtų būti ir šiandien įteikiami pasiskaityti visiems skiriamiems ministrams, nes tai puikus didelio pasitikėjimo pavaldiniais ir griežto principingumo derinys.
Su kaimo permainomis sietas viltis Krupavičius yra išreiškęs drąsiais vaizdiniais. „Svajojau“, – rašė jis, – „kaip iš tolo raudonuos lietuviškas kaimas“. Tai buvo svajonė apie turtingas mūrines sodybas, gerokai besiskirianti nuo poezijos įtvirtinto šiaudais dengtų bakužių vaizdo. Tai buvo modernaus, nuo miesto gerove neatsiliekančio kaimo vizija, kuri ir šiandien dar nėra tapusi tikrove. Viena iš priežasčių – apeinamas Krupavičiaus diegtas krikščioniškas nuosavybės supratimas: „kas daugiau turi, tas privalo daugiau duoti“, labiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
Kai kalbama apie žemės reformą, paprastai minimi nepriklausomybės kovų savanoriai. Tačiau Krupavičiaus projekte buvo numatyta, kad pirmieji pretendentai į sklypus – tie bežemiai, kurių tėvų laukai buvo konfiskuoti dar po 1861 m. Šiuo sprendimu jauna valstybė liudijo turinti gyvą istorinę atmintį. Tokios atminties šiandien kartais pristinga, kai vengiama atkurti, pavyzdžiui, religinių bendrijų teises, kurias atėmė visos ankstesnės antilietuviškos valdžios.
Istorinės atminties bei grynojo politinio veikimo principų Krupavičius laikėsi ir išeivijoje – skausmingai, ne visada sėkmingai telkdamas išeivius į bendruomenę, į darbą pavergtos tėvynės labui. Kartais bemaž niūrus atkaklumas leido Krupavičiui formuluoti tokį uždavinį: „neleisim bolševikų okupacijai įgyti įsisenėjimo teisę į mūsų tėvynę“. Kiek besitęstų sovietų valdžia, ji netaps legitimi, jei tik bus nuosekliai ir garsiai vadinama tikruoju – okupacijos – vardu. Ir šiandien matome, kaip tenka grumtis su Rytų kaimynais dėl kai kurių tariamai įsisenėjusių teisių, o tai patvirtina, kokia pagrįsta buvo ilgamečio VLIK-o pirmininko pozicija.
Noriu čia pasidalyti ir dviem asmeninių prisiminimų apie Krupavičių nuotrupom. Po kunigystės šventimų lankiausi Amerikoje. Ten su vienu kitu autoritetu tariausi, ar imtis sielovados darbo lietuvių bendruomenėse, ar stoti į Šventojo Sosto diplomatijos akademiją. Jau apsisprendęs ir grįžęs prie mokslų Romoje, 1962 m. gruodį gavau prelato laišką, kurį drįsiu beveik ištisai pacituoti:
„Mielas Brolau,
Po gero prasivėdinimo įvairiose valstybėse ir kontinentuose vėl sėdai prie moksliškų galvosūkių. Iš savo praktikos žinau, kad po atostogų pirmomis dienomis knyga nelabai patrauklus dalykas, kol neišgaruoja atostoginės nuotaikos ir įspūdžiai. Lankydamas amerikoniškas žemes, palikai gero įspūdžio. Pasirodei geru visuomenininku ir žodžio valdytoju. Bravo. Diplomatui tai pravers. […] Sveikas, pajėgus greit baik sėkmingai savo studija[s], tapk nuncijum, o paskui nepriklausomos Lietuvos kardinolu. Tepadeda Tau Dievas. Tavo – Mykolas Krupavičius.“
Užuot sakęs, kad prelatas turėjo pranašystės dovaną, noriu atkreipti dėmesį į jam būdingą toliaregiškumą, tikro politiko gebėjimą numatyti kelis žingsnius į priekį. Kai daugeliui rūpėjo tik tos dienos reikalai, šiuo atveju, sielovados padėtis išeivijoje, Krupavičius žvelgė į tolimesnę ateitį. Jis skatino būti pasirengus veiklai laisvoje Lietuvoje, nes tokia istorine perspektyva nė akimirkos neabejojo.
Šį įsitikinimą, kaip ir kitas svarbiausias savo nuostatas, reiškė labai atvirai, aiškiai, tiesiai. Dar iš ankstyvos vaikystės, iš Krupavičiaus pokalbių su mano tėveliais, įstrigo status, sakyčiau, kapojantis jo kalbėjimo ir bendravimo būdas. Ne vienas jį pažinojęs mini „kietą ir kampuotą“ charakterį, kuris stebėtinai derėjo su gebėjimu vienyti, ieškoti bendro sprendimo, uždegti prasmingai veiklai. Tačiau Krupavičiaus statumas be išlygų atmesdavo kompromisus, kurie kirtosi su pamatiniais principais. Krikščioniškais principais. Tad ir atminkime jį kaip principingą Jaunosios Lietuvos kūrėją.

Sena Voruta