Kardinolas A. J. Bačkis: „Šiandien Lietuvai labiausiai reikia liudijančių krikščionių“

Autorius: Data: 2011-03-18, 08:24 Spausdinti

Kardinolas A. J. Bačkis: „Šiandien Lietuvai labiausiai reikia liudijančių krikščionių“

2011-ųjų pavasarį sukanka penkiasdešimt metų, kai Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis tapo kunigu.

Ta proga siūlome pokalbį su Ganytoju, kuriame susitelkiame ne tiek į dabartines jo pareigas, kiek į kunigystės kelią, kuris driekėsi per daugybę valstybių ir galiausiai atvedė į Lietuvą.

Kelias į kunigystę

Gimėte Kaune, tačiau būdamas tik dvejų metų buvote nublokštas į Prancūziją, kuri garsėja priešiškumu religijai. Ar vaikystėje teko šį priešiškumą pajusti? Kaip atpažinote, kad esate kviečiamas į kunigystę?

Nors Prancūzija iš tiesų yra religijai priešiška dvasia persmelkta valstybė, tačiau pirmoji aplinka, kurioje auga ir formuojasi žmogus – tai jo šeima. Todėl galiu sakyti, kad augau labai palankioje tikėjimui, katalikiškoje aplinkoje. Tėvai buvo katalikai, religinis gyvenimas jiems buvo labai svarbus. Tėveliai rūpinosi mano vertybiniu ugdymu, leido mane į katalikišką mokyklą.

Tikrai negaliu sakyti, kad pašaukimas kunigystei man buvo koks nors akimirkos nušvitimas – jis atėjo iš vaikystės ir vis brendo. Vaikystėje man patikdavo eiti į bažnyčią, patarnauti Mišioms. Visas liturginis gyvenimas, bažnytinė aplinka man buvo labai artima.

Kiek vėliau, paauglystėje, mintį tapti kunigu kuriam laikui buvau apleidęs ir ketinau rinktis kurią nors pasaulietinę profesiją. Tačiau iš katalikiškos aplinkos nebuvau iškritęs, ir čia man labai svarbus buvo katalikiškas skautų judėjimas, kuriam priklausiau. Tai buvo galimybė bendrauti ir padėti žmonėms, patekusiems į bėdą. Nuo skautystės man išliko gyvas tarnystės stokojantiems troškimas. Net kai galvojau apie pasaulietinę profesiją, man svarbiausia buvo – ar galėsiu padėti žmonėms?

Kai po katalikiškos mokyklos perėjau į universitetą, patyriau savotišką kultūrinį šoką. Tiek šeima, tiek mokykla man buvo aplinka, persmelkta tikėjimo, o universitete vyravo tikėjimui priešiškos nuostatos, kai studentai tiesiog bijojo prisipažinti, kad yra tikintys.

Mane šis susidūrimas su religijai priešiška aplinka privertė susimąstyti ir net savotiškai paskatino plaukti prieš srovę. Norėjau padėti žmonėms, tačiau taip pat man svarbu buvo išlaikyti tikėjimą ir meilę Dievui.

Tai buvo apmąstymų ir tylios maldos laikotarpis. Dažnai pasiimdavau Šventąjį Raštą ir eidavau tyliai pabūti prie Švč. Sakramento, aplankyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovės. Galiausiai priėmiau sprendimą stoti į seminariją ir tapti kunigu. Tai buvo visiškai savarankiškas apsisprendimas. Tėveliai gal ir nujautė, jog toks apsisprendimas bręsta, tačiau tikrai nežinojo, kol aš vieną dieną jiems pranešiau, jog po poros mėnesių stoju į seminariją.

Mama, tai išgirdusi, pasakė, kad, kai buvau mažas, kai dar buvome Lietuvoje, mane buvo paaukojusi Dievo Motinai, tai dabar Marija esą mane savo artumon ir pasiima. Tėtis santūriai, bet širdyje palankiai šią žinią išklausė.

Viską savarankiškai sutvarkiau: dokumentus padaviau, stipendiją iš vyskupijos išsirūpinau. Gerai pamenu, kai pirmą kartą susitikau su seminarijos rektoriumi, jis paklausė: „Ko tu čia atėjai? Jei nori tarnauti Dievui, eik į kontempliatyvų vienuolyną, jei nori tarnauti žmonėms – tapk socialiniu darbuotoju.“ Atsakiau, kad labai noriu suderinti ir viena, ir kita. Sakiau, jog man labai brangus mano tikėjimas ir noriu jį skelbti, taip pat noriu siekti, kad pasaulis būtų geresnis ir gražesnis.

Sakote, kad sprendimą tapti kunigu priėmėte savarankiškai, tačiau gal Jūsų aplinkoje buvo žmonių, kurie suteikė tam postūmį?

Mane kunigystei rengė skautų tarnystė žmonėms. Pamenu, kai keletą metų iš eilės per Didžiąją savaitę važiuodavom pas kunigą ir jam padėdavome pasirengti Velykoms. Lankydavome žmones, surengdavome įspūdingus Kryžiaus kelius, iškilmingai švęsdavome Velykas, o po jų vykdavo džiugus koncertas. Visa tai darydavo mūsų skautų grupė.

Kaip ir minėjau, negaliu sakyti, kad buvo koks nors išskirtinis įvykis ar akimirka, po kurios galutinai apsisprendžiau. Norėjau sujungti du man svarbius dalykus: maldą ir tarnystę žmonėms.

Didelės įtakos turėjo ir kunigų darbininkų pavyzdys. Tai toks kunigų, kurie eidavo į žmones, įsidarbindavo ir būdavo kartu su stokojančiaisiais, neturtingaisiais, sąjūdis, kurio atstovus pažinojau ir su jais bendravau. Man tai buvo savotiškas idealas: tarnauti žmonėms, būti arti jų, dalytis jų gyvenimu. Šių kunigų tarnystė buvo galimybė geriau suprasti tuos, kurie paliko Bažnyčią, nutolo nuo tikėjimo, ir prieiti prie jų.

Niekada nesigailėjote tokio apsisprendimo?

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna abejonių, sunkių periodų, tačiau man labai svarbi pati ištikimybė įsipareigojimui, kurį prisiimu.

Su skautais eidavome pas gatvės vaikus, su jais rinkdavomės kas savaitę parapijoje. Pradžioje mūsų, skautų, pasiryžusių bendrauti su gatvės vaikais, buvo visa grupė. Tačiau paskutiniais metais aš buvau likęs vienas. Tai buvo labai sunku, nes reikėdavo bendrauti su 40–50 gatvės vaikėzų, tačiau išlaikiau iki pat seminarijos. Paskui labai nudžiugau, kai jau įstojęs į seminariją mačiau, kad keturi jaunuoliai atėjo į mano vietą – tarnystę su gatvės vaikais. Tai tarsi tebuvo nedidelis įsipareigojimas: pabendrauti su jais, pažaisti, kokį filmą parodyti. Tačiau man visą laiką atrodė, kad ištikimybė mažuose dalykuose yra ne mažiau svarbi, kaip ištikimybė dideliuose.

Skautų kapelionas yra man pasakęs svarbius žodžius: negalvok, jog būdamas kunigu, ką nors naujo išrasi, tačiau turi būti žmogus, kuriuo galima pasitikėti, kuris lieka ištikimas iki galo savo įsipareigojimams.

Žvelgiant į jau ilgą kunigystės kelią, galiu tik pasidžiaugti, kad niekada nebuvo didžiulių svyravimų, visą laiką jaučiausi, jog esu savo vietoje. Tai – didžiulė Dievo malonė. Per visus tuos metus tik ieškojau būdų, kaip priimti visas Dievo siunčiamas dovanas, kaip ugdyti protą ir tikėjimą, stiprinti maldos gyvenimą, tarnauti žmonėms.

Ta ištikimybė tiek mažuose, tiek dideliuose dalykuose – ar jos išmokote iš savo tėvelių?

Augau tikrai lietuviškoje šeimoje ir ta prasme, jog jos pagrindas buvo visur spėjanti mama (juokiasi). Ji rūpinosi tiek mūsų materialiniu, tiek dvasiniu gyvenimu. Mano tėtis į auklėjimo reikalus nesikišo, tačiau visas jo gyvenimas man buvo tylus ištikimybės pasirinktam keliui liudijimas. Manau, kad tą nuostatą, jog turi iki galo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, perėmiau būtent iš tėčio. Jam tarnystė Lietuvai buvo pagrindinis dalykas, kuriam jis buvo visiškai atsidavęs. Jis visur gynė Lietuvos reikalus, negailėdamas jėgų padėjo visiems pabėgėliams spręsti sunkumus, su kuriais susidurdavo naujoje aplinkoje.

Kai buvo uždaryta ambasada, kai nebuvo savo krašto valdžios, kai nebuvo algos, tai tą darbą tikrai nebuvo lengva atlikti, ir tikrai vargingai gyvenom, bet vis tiek ištikimybė Tėvynei buvo neginčijamas dalykas. Iš tėčio nesu išgirdęs nė vienos nuoskaudos dėl Šventojo Sosto politikos Lietuvos atžvilgiu. Nors mačiau, jog kai kuriuos sprendimus jis išgyveno labai skausmingai, tačiau juos priimdavo pasitikėdamas Dievu ir Jo vietininkų sprendimu, žvelgdamas į visa su pasitikėjimu ir iš platesnės perspektyvos, Visuotinės Bažnyčios perspektyvos.

Tėvelis nebuvo teologas, tačiau kruopščiai studijavo Bažnyčios dokumentus, ypač apie socialinį ir visuomeninį mokymą, skaitė teologines knygas. Neatsimenu nė vieno atvejo, kai tėtis nebūtų dalyvavęs sekmadienio pamaldose. Jis buvo pareigos žmogus, ir tikrai didžiulė malonė augti tokioje aplinkoje, kurioje aš augau.

Deja, kai šiandien žiūriu į šeimas, dažnai tenka pripažinti, kad jos nesugeba pasiūlyti vaikui tikrai palankios, saugios ir puoselėjančios aplinkos. Neretai tenka girdėti apie tai, jog ne tėvai padeda vaikams atrasti savo vietą gyvenime ir Bažnyčioje, bet vaikai, nuoširdžiai priėmę Pirmąją Komuniją, skundžiasi, jog negali atsitempti tėvų į Mišias, jog tėvai juos sekmadieniais į sodus ar dar kur nors išveža.

Tad būtent šeimos, kurioje augote, pavyzdys Jus skatina ir šiandien kalbėti apie būtinybę atkurti šeimą kaip tikėjimo, bendrystės mokyklą?

Šeima šiandien Lietuvoje, visoje Europoje, yra tikrai esminis dalykas. Šeimos sunykimas, mano įsitikinimu, kelia pavojų visai Europos kultūrai, nes yra pažeista erdvė, kur tradiciškai buvo perteikiamos visos vertybės, kur vaikas mokėsi laisvės ir atsakomybės. Mažas žmogeliukas mato, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu, kaip elgiasi su juo, patiria meilę, pasitikėjimą, dalijimosi džiaugsmą, pagaliau mokosi tarpusavio pagarbos. Deja, kai šeimoje viso to nelieka, prasideda problemos, kurios persikelia į mokyklas, prasideda nesusikalbėjimas, konfliktai, savotiškas visų karas su visais. Kai vaikas užauga, įpratęs vien tik su kitais kovoti, lipti per kitų galvas, tai jau tampa visos visuomenės problema. Kitas dalykas – kaip jau sakiau, būtent šeimoje vaikas mokosi būti laisvas, mokosi pasitikėti kitais. Kai to nelieka, laisvė tampa surogatu, ją keičia agresija pridengtas bailumas.

Šiandien jauni žmonės bijo įsipareigoti: tiek vedybiniam gyvenimui, tiek kunigystei. Dėl to kenčia jie patys, nes gyvena be pamato, tarsi ant takaus smėlio. Visa tai ateina iš šeimos krizės. Dažnai tėvai paprasčiausiai per visus darbus neturi laiko vaikams, bendravimui, ir tada vaikams gyvenimo mokykla tampa gatvė ar internetas. Kita vertus, aš matau ir labai gražių šeimų, kurios jungiasi į judėjimus, organizuoja vasaros stovyklas, palaiko viena kitą. Po truputį gerėja ir pasiruošimo santuokai sistema, atsiranda ne vien pamokėlės, bet daugiau gyvo bendravimo.

Iš pradžių mokėtės Paryžiaus seminarijoje, o paskui persikėlėte į Romą – labai skirtinga socialinė bei kultūrinė aplinka, ar ne?

Kiekviena seminarija yra tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, todėl kartais paprasčiausiai neįmanoma seminarijų lyginti, neteisinga galvoti, kad kur nors egzistuoja idealus modelis, kurį tereikia paprasčiausiai perimti.

Paryžiuje buvau tik dvejus metus, skirtus filosofinėms studijoms, paskui studijuoti teologiją perėjau į Romą. Paryžiaus seminarija buvo išskirtinė tuo, kad nors centre buvo Eucharistijos šventimas ir dvasinis gyvenimas, tačiau asmeninis ugdymas buvo pavestas dvasios tėvui. Kiekvienas seminaristas turėjo savo dvasios tėvą ir su juo intensyviai bendraudavo. Nebuvo jokių ugdytojų, prižiūrėtojų. Žinojom, kad yra bendra seminarijos tvarka, kurios reikia laikytis, taip pat visi supratome atsakomybę už savo dvasinį gyvenimą. Tas atsakomybės ugdymas, man atrodo, labai svarbu. Taip pat žinojome, jog gyvename, esame kartu ir turime vienas kitam padėti, vienas kitą palaikyti.

Paryžiuje visas gyvenimas vyko už seminarijos sienų, nebuvo numatyta laiko tarnystei už jos ribų, buvome raginami susitelkti į savo dvasinį gyvenimą. Mus išmokė pamilti Šventąjį Raštą ir juo vadovautis. Dauguma mūsų profesorių buvo pirmosios Jeruzalės Biblijos vertėjai ir komentatoriai.

Romoje, Grigaliaus universitete, buvo akcentuojamas intelektinis pasirengimas, čia jau studijos buvo kitokios, o Šv. Kazimiero kolegijos ugdymas buvo parengtas pagal Lietuvos seminarijos pavyzdį. Aišku, ir visai kita kultūrinė aplinka nei Paryžiuje.

1961 metų kovo mėnesį, taigi prieš penkiasdešimt metų, Romoje buvau įšventintas kunigu, ir ši diena man iki šiol išlieka viso gyvenimo kelio kulminacija.

Kunigystė ir Bažnyčios diplomatinė misija

Kunigu buvote įšventintas Vatikano II-ojo Susirinkimo, labai pakeitusio Bažnyčios gyvenimą, išvakarėse. Taip pat ir Susirinkimo metu gyvenote Romoje. Ar visa jo aplinka darė išskirtinį įspūdį?

Nuvilsiu jus pasakydamas, kad Susirinkimo svarbą tik paskui galėjau pajusti, nes ir po kunigystės šventimų intensyviai studijavau. Laiko dairytis aplinkui nebuvo, reikėjo labai daug ko išmokti, o sekmadieniai buvo skirti darbui parapijoje. Nuo pat kunigystės šventimų dienos stengiausi dirbti pastoracinį darbą, kasdien ėjau į parapiją klausyti išpažinčių, aukoti šv. Mišių.

Kunigystę įsivaizdavau tik kaip darbą parapijoje, ir kai gavau pasiūlymą eiti diplomatinio darbo keliu, mano pirmoji reakcija buvo – ne. Sakiau sau ir kitiems, jog ne tam tapau kunigu, kad dirbčiau diplomatinį darbą, kurį įsivaizdavau labai iškreiptai, kaip esą niekaip nesusijusį su pastoracine veikla. Tada labai įsiminė profesoriaus S. Ylos man pasakyti žodžiai, kad Šventasis Sostas yra labai daug padėjęs Lietuvai, atėjo laikas kažką ir lietuviams duoti Šventajam Sostui…

Aš pats norėjau tik darbo parapijoje. Nuvažiavau į Ameriką, lietuvių parapijas, tai visi ten tik ir laukė lietuvių kunigų, mano širdis taip pat traukė į jas, man labai patiko ir ateitininkų stovyklos. Tačiau viskas susiklostė kitaip, ir pats mano patekimas studijuoti Šventojo Sosto diplomatinėje akademijoje buvo man netikėtas. Vatikano Susirinkimo tėvai buvo išreiškę norą, kad Romos kurijoje ir nunciatūrose atsirastų daugiau įvairių tautų dvasininkų, o ne vien italai. Romos tautinėms kolegijoms buvo išsiųstas kvietimas siūlyti kandidatus, kardinolas Samore, kuris prieš karą buvo šešerius metus Kaune, ir labai mylėjo Lietuvą, mane rekomendavo. Jis pažinojo ir labai gerbė mano tėvelį, žinojo, kad moku užsienio kalbų.

Į visas abejones man atsakė, kad kunigystė visų pirma yra tarnauti Bažnyčiai, o tai pasireiškia labai plačiai ir įvairiais būdais. Jis sakė, kad turiu galvoti ne apie savo, bet apie Viešpaties valią ir šaukimą. Ir tikrai niekada nesigailėjau, jog sutikau. Per visą diplomatinę tarnystę galėjau jaustis daugiau kunigas nei diplomatas,

Nors neturėjote galimybės įdėmiai sekti Susirinkimo eigos, tačiau jo vaisius neabejotinai labai greitai pajutote?

Be abejonės. Tai buvo svarbus naujas postūmis. Kaip sakė popiežius Jonas XXIII, reikėjo atidaryti Bažnyčios langus ir išsivėdinti. Tai buvo nepaprasto sudėtingumo misija, ir jos įgyvendinimas didžiąja dalimi teko popiežiui Pauliui VI, kuris buvo labai iškili asmenybė ir didžio intelekto žmogus. Jo katechezės, kurias nuosekliai skelbė po Susirinkimo uždarymo, aiškina dokumentus, kurie buvo priimti Susirinkime, ir yra gairės, kaip visa tai įgyvendinti.

Pats Susirinkimas buvo labai svarbus įvykis, tačiau turime sutikti, kad dėl priimtų dokumentų įgyvendinimo būta problemų. Labiausiai dėl visuomenės spaudimo ir revoliucinių permainų troškulio. Būta daug perlenkimų liturgijos reformos srityje. Nors kalbėta apie kristocentrišką liturgiją, tačiau neretai liturgija tapdavo tik bendruomenine švente, iš kurios Kristus išstumtas. Taip pat mačiau ir tai, kaip sunku tiems žmonėms, kurie per kartų kartas buvo suaugę su lotynų kultūra, o dabar ji staiga atmetama.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje absoliuti dauguma tikinčiųjų mokėjo lotynų kalbą, kurios mokėsi dar mokykloje. Daug kas skaudžiai išgyveno, kad perėjimas prie gimtosios kalbos kartu buvo ir grigališkojo choralo bei tų liturgijos elementų, prie kurių buvo pripratę, atmetimas.

Problema – tikrai ne pats Susirinkimas, bet tai, kad jo nutarimus daug kur skubėta įgyvendinti, net į juos neįsiskaičius. Kai popiežius Benediktas XVI buvo paklaustas, galbūt atėjo laikas kviesti Vatikano III Susirinkimą, jis atsakė, kad tikrai ne, nes pirmiausia reikia įgyvendinti Antrojo Susirinkimo nutarimus.

Susirinkimo dokumentuose galima atrasti labai svarbių gairių dėl ekumenizmo, dėl religijos laisvės, dėl Bažnyčios ir pasaulio santykio, tačiau reikia visa tai analizuoti, taip pat gilintis ir į laiko ženklus, ieškoti dialogo su pasauliu, kartu neprarandant skelbiamos žinios svarbos.

Susirinkimo nutarimų padarinius pajutau ir tuose kraštuose, kuriose dirbau diplomatinį darbą. Nes teko čia būti svarbių permainų laikotarpiu.

Prancūzija, Italija, Filipinai, Kosta Rika, Turkija, Nigerija, Olandija – tai valstybės, kuriose teko mokytis ar dirbti, prieš grįžtant į Lietuvą. Puiki galimybė savo akimis pamatyti Bažnyčios vienovę įvairovėje?

Kiekviena valstybė, kurioje buvau, man daug davė. Jau po studijų Romoje kiek kritiškiau pradėjau žiūrėti į kunigų darbininkų judėjimą Prancūzijoje ir grįžęs su jais apie tai diskutavau. Mačiau svarbų norą eiti pas žmones ir būti su žmonėmis, tačiau kartu mačiau ir polinkį Evangeliją pakeisti socialinio išlaisvinimo žinia.

Na, o Filipinai iš tiesų sukrėtė. Susižavėjau tų žmonių pamaldumu, širdies gerumu, jautrumu. Filipiniečiai yra linksmi žmonės. Ir daugiausia dėka krikščionybės, kurią jiems atvežė iš Meksikos atvykę misionieriai. Tai buvo krikščionybė, perteikta su ispanišku džiaugsmu. Kaip tik buvau Filipinuose, kai buvo švenčiamos misionierių atvykimo 400-osios metinės. Ten krikščionybė ir likusi su ispanišku temperamentu…

Kai po 30 metų grįžau į Filipinus per Jaunimo dienas, tai sunkiai atpažinau kraštą, liūdna buvo žiūrėti į permainas. Ten, kur buvo švara, džiugesys, dabar jau vis daugiau šiukšlių, daug daugiau socialinių problemų. Tačiau tas linksmumas, gyvas tikėjimas tebejaučiamas.

Man Filipinuose buvo sunku gerai perprasti kultūrą, dvasinį gyvenimą nemokant vietinės kalbos, o tų kalbų ten labai daug. Ispanų kalba – tik senosios inteligentijos kalba. Tiesa, mokyklose amerikiečiai jau buvo įvedę anglų kalbą, ir su jaunimu jau galėjau susikalbėti angliškai, tačiau kalbos barjeras liko. Kol negali su žmogumi laisvai kalbėtis jo gimtąja kalba, tol sunku bendrauti tikrai nuoširdžiai, kalbėtis apie svarbiausius dalykus.

Kitas mano paskyrimas buvo Kosta Rikoje, Centrinėje Amerikoje. Dauguma žmonių klaidingai visus Centrinės Amerikos kraštus sumeta į vieną krūvą, nors skirtumai tarp valstybių nepaprastai dideli. Pavyzdžiui, užeini į seminariją Kosta Rikoje ir tave pasitinka akinanti tvarka, visos pamaldos prasideda griežtai nurodytu laiku, o visai netoliese – Nikaragva, ten seminarijose – netvarka, bažnyčiose – taip pat, voratinkliai, pamaldos vyksta tada, kada kunigas sumano. Kodėl? Nes Kosta Rikoje seminarijas visą šimtmetį globojo vokiečių misionieriai. Jie kunigui sakydavo: „Pagalvokite, kad žmogus eina daug kilometrų į Mišias pėsčias, todėl nepagarba ir didelė nuodėmė pradėti jas ne laiku“.

Labai gerai buvo tai, kad čia atvažiavau jau pramokęs ispaniškai. Netrukus galėjau ispaniškai pamokslus sakyti. Apskritai Kosta Rikoje dirbau labai daug pastoracinio darbo – kiekvieną sekmadienį praleisdavau parapijoje, taip pat ir kitas dienas važiuodavau lankyti žmonių.

Taigi, tiek Filipinai, tiek Kosta Rika gerokai pakeitė mano vaizdinį apie diplomatinę tarnybą. Supratau, kad popiežiaus diplomatas vis vien pirmiausia išlieka kunigas.

Pavyzdžiui, Kosta Rikoje daug teko bendrauti su šeimomis ir kalbėtis apie gyvybės kultūrą. Tuo metu Paulius VI buvo paskelbęs encikliką „Humanae vitae“. Kartu su šeimomis analizavome šį tekstą. Turėjau progos pažinti visus visuomenės sluoksnius: nuo valstybės vadovų iki paprastų varguolių.

Kita stotelė – Turkija, su visai kitomis problemomis…

Turkijoje susitikau su musulmonų visuomene, su umma – musulmoniška bendruomene. Oficialiai Turkija yra sekuliari, tačiau realiai žmonės jaučia labai stiprų musulmoniškos bendruomenės spaudimą. Pagal Turkijos konstituciją visos religinės bendrijos, išskyrus musulmonus, tik toleruojamos, negauna leidimo norėdamos pastatyti savo šventyklą ar kitą pastoracijai reikalingą statinį. Arba reikia gauti valdžios leidimą atsiųsti kunigą, net jei jis keliamas į mirusio kunigo vietą. Neseniai kalbėjausi su žmonėmis, kurie čia dabar dirba, tai situacija nepasikeitė.

Dėl to kiek su nepasitikėjimu žiūriu į dialogo su islamu pastangas, nes pats patyriau, jog čia praktiškai neegzistuoja žmogaus apsisprendimo laisvė, kad viską sprendžia umma. Jei tapsi kataliku ar tavo dukra ištekės už krikščionio, tai būsi išmestas iš bendruomenės, iš šeimos, o gal net fiziškai sunaikintas. Kita vertus, aišku, yra dalykų, kurių turėtume pasimokyti iš musulmonų. Pavyzdžiui, pagarbios Dievo baimės. Pamaldus musulmonas niekada nepavogs, nes žino, kad Dievas mato. Toks paprastas supratimas, jog gyvename Dievo akivaizdoje.

Mano darbas Turkijoje buvo padrąsinti krikščionis, tarpininkauti santykiuose su valdžia. Šiaip Turkijoje absoliuti dauguma krikščionių yra ne turkai, bet tautinės mažumos. Turkijoje ir vėl daug laiko praleidau keliaudamas po šalį ir bendraudamas su paprastais žmonėmis.

Kai buvo svarstoma, kur mane paskirti po Turkijos, pats pasiprašiau į Afriką. Labai norėjau iš vidaus pamatyti kontinentą, kuriame taip gyvai auga krikščionybė. Gavau siuntimą į Nigeriją, kur ką tik buvo pasibaigęs pilietinis karas. Tai buvo žiaurus dviejų genčių susidūrimas, per kurį labai nukentėjo Bažnyčia. Kita vertus, kaip pasirodė, tai paradoksaliai tapo Bažnyčios „antruoju kvėpavimu“. Per pilietinį karą iš Nigerijos buvo išvarytas šimtas misionierių kunigų iš Airijos, daug čia atvykusių vienuolių. Tačiau tuščioje vietoje labai greitai pradėjo augti nauji daigai, buvo atidaryta seminarija, kurioje netrukus prisirinko daugybė kandidatų. Kai aš išvažiavau iš Nigerijos, seminarijoje jau mokėsi šeši šimtai klierikų. Liko keli jaunesni airių vyskupai, o visus kitus Šventasis Sostas pakeitė vietiniais vyskupais. Reikėjo paskirti daug naujų vyskupų, tai buvo radikali Nigerijos Bažnyčios pertvarka. Netrukus Nigerijoje vyravo vietiniai vyskupai ir kunigai, girdėjau žmones sakant: pagaliau mes matome, jog tai iš tiesų yra mūsų Bažnyčia.

Nigerijoje pamačiau labai gražių dalykų, kurie būdingi tik Afrikai. Pavyzdžiui, nepaprastai glaudi bendrystė. Visas miestelis yra tavo šeima. Jei pas tave atvažiuoja žmogus iš tavo miestelio, be kalbų tu turi jį priimti ir pasirūpinti.

Pavyzdžiui, gelbėjantis nuo karo iš Nigerijos buvo išvežti tūkstančiai vaikų, siekiant juos apsaugoti. Popiežius Paulius VI norėjo statyti specialią našlaičių prieglaudą, tačiau Nigerijos vyskupai pasakė, kad tikrai nereikia prieglaudos, tereikia grąžinti vaikus į šalį. Iš tiesų, kai tik penki tūkstančiai vaikų buvo grąžinti, per labai trumpą laiką atsirado naujų globėjų. Šeimos, kurios turėjo bent mažiausią sąsają su vaikais, jautė pareigą juos paimti globoti.

Taip pat ir pagarba tėvams. Čia kaip Senajame Testamente parašyta – „gerbk tėvą ir motiną“. Nesvarbu, kaip dabar jis jaučiasi, kiek jėgų turi. Žmogus gerbiamas jau už visą nueitą kelią.

Paradoksaliai skamba, tačiau mums vertėtų iš afrikiečių pasimokyti problemų sprendimų būdų. Kai miestelyje reikia priimti sprendimą, susirenka seniūnas ir garbingiausieji žmonės, o tada vyksta ilgos diskusijos, kol prieinama prie bendro sprendimo. Tokių gražių pavyzdžių daug, ten yra tikras bendruomeninis gyvenimas.

Iš Nigerijos pervažiavote į Olandiją – tai turėjo būti absoliutus kontrastas?

Kaip man pasakė šios valstybės ambasadorius prie Šventojo Sosto, prieš man išvažiuojant dirbti į šią šalį: „Visi olandai yra kalvinistai, ir 40 procentų kalvinistų olandų yra katalikai.“ Paskui įsitikinau šių žodžių teisingumu, ta prasme, jog dalis katalikų buvo labai nusiteikę prieš Šventąjį Sostą. Tai istorijos padariniai, katalikų ir protestantų tarpusavio priešiškumo patirtis. Veiksnys ir tai, kad olandai labai gerai materialiai apsirūpinę, sutvarkę socialinį gyvenimą, ir Bažnyčios jiems tarsi nereikia.

Prieš karą Katalikų Bažnyčia Olandijoje turėjo savo radiją, profsąjungas, mokyklas, viskas buvo labai gerai suorganizuota. Olandai geri vadybininkai, viskas atrodė tvarkinga, solidu, tačiau visa tai sugriuvo kaip kortų namelis ir pakrypo į kitą kraštutinumą. Iš didelio katalikiško krašto, kuris turėjo apie penkis tūkstančius misionierių, Olandija virto Europos valstybe, kurioje vyrauja dvasia „viskas leistina“ ir labai gajus išankstinis nusistatymas prieš Vatikaną.

Į Olandiją vykau jau kaip nuncijus, ir mano misija buvo bent kiek suartinti Olandijos Katalikų Bažnyčią su Visuotine, taip pat tiesti tiltą tarp Bažnyčios ir visuomenės.

Stengiausi pramokti olandų kalbą, ir tai irgi man buvo raktas į vietinių katalikų širdis. Olandijoje sutikau žmonių, kurie jautėsi visiškai izoliuoti, ir jiems labai reikėjo dvasininko, kuris išklausytų. Nuostata „viskas leista“, kai paneigiamos bet kokios ribos, atmetama tradicija, žmogų padaro labai vienišą ir nelaimingą. Tuo ne kartą įsitikinau per tą laiką, kai buvau Olandijoje.

Čia Bažnyčia buvo nuėjusi į kraštutinumus, kurie ją pačią slėgė. Pavyzdžiui, parapijas faktiškai valdė pasauliečiai, o klebonas neturėjo jokių teisių. Nemaža dalis pasauliečių, kurie dalyvavo valdant parapijas, buvo kunigystę ar vienuolystę palikę žmonės. Jie jautė nuoskaudą ir priešiškumą Visuotinei Bažnyčiai. Net jei parapijų veikla ir atrodė socialiai neblogai sutvarkyta, tačiau joje vis mažiau buvo evangelinio pamato. Kaip ir visoje visuomenėje. Kai olando mediko paklausiau, kokias medicinos etikos problemas jam dėstė universitete, jis atsakė, kad pamena tik vieną: kaip elgtis su pacientu, kuris skundžiasi savo ankstesniu gydytoju. Apie bioetiką net nebuvo kalbama. Todėl nereikėtų stebėtis, jog katalikišku besivadinantis universitetas darė eksperimentus su embrionais ir nereagavo į Šventojo Sosto teiginius, kad taip elgtis katalikiškas universitetas negali. Nustota tai daryti tik dėl to, kad moteris, gimusi dirbtinio apvaisinimo būdu, pateikė ieškinį, jog ji turi teisę žinoti, kas yra jos tėvas.

Sutikau ir labai priešiškų tikėjimui žmonių. Tačiau kartu išmokau, kaip su jais kalbėtis. Vienas vietinis katalikas pamokė, kad kai priešiškas žmogus ateina, reikia leisti jam išsakyti visą susikaupusį pyktį, visus stereotipus apie Bažnyčią, o tada, kai žmogus aprimsta, jau galima argumentuotai kalbėtis ir netgi įtikinti pašnekovą. Ne kartą įsitikinau, jog toks elgesys duoda vaisių.

Kalbu daugiau apie problemas, tačiau man atrodo, kad situacija Olandijoje pamažu keičiasi. Svarbiausia, kad pati vietinė Bažnyčia pradeda orientuotis ne tik į socialinių struktūrų kūrimą, bet į evangelizaciją.

Teko išklausyti daug kritikos Bažnyčios atžvilgiu, o pačiam nekilo noras maištauti prieš kurią nors Bažnyčios mokymo dalį?

Kiekvienam tikinčiajam būna silpnumo akimirkų, kai kuri nors tikėjimo tiesa virsta klausimu. Juk velnias taip pat dirba savo darbą – gundo. Tačiau aš puikiai suvokiu, jog nesu toks protingas, kad galėčiau kiekvieną dalyką iki smulkmenų perprasti. Aš pasitikiu Bažnyčios mokymu, nes žinau, jog jį sudaro ne atsitiktinai čia atsiradę, bet liudytojų krauju užantspauduoti ir iš Dievo valios klausymosi kilę dalykai. Pats ne kartą įsitikinau, kad, jei nuoširdžiai klausi, giliniesi, galiausiai gauni atsakymą, kuris viską sudėlioja į savo vietas. Svarbu vengti pagundos arogantiškai sakyti – aš žinau geriau.

Problemų kelia ne Bažnyčios mokymas ar kuris nors jo aspektas. Man daug sunkiau, kai matau, kad veikla kartais duoda priešingus rezultatus, nei tikėjausi, kai matau, jog ne viską pasisekė savoje tarnystėje padaryti. Mane tokiomis akimirkomis palaiko sesers Faustinos žodžiai: jei tu padarei viską sąžiningai ir iš visų jėgų, kas nuo tavęs priklauso, o viskas išsirutulioja ne taip, kaip siekei, prisimink, kad Dievas vertins tavo širdies nuostatą, o ne rezultatus.

Jau šį pavasarį popiežius Jonas Paulius II bus paskelbtas palaimintuoju. Jums šį popiežių teko laimė pažinti geriau nei bet kuriam kitam Lietuvos vyskupui ar kunigui – gal galite plačiau pakomentuoti teiginį, kad tai buvo popiežius, kuris iš esmės pakeitė Magisteriumo veidą?

Kiekvienam laikotarpiui reikia jam skirto popiežiaus. Žvelgiant į XX amžių, galima atrasti, kad kiekvienas popiežius yra savaip didingas ir labai svarbus. Tačiau, jei kalbėsime apie popiežiaus santykį su pasauliu, apie popiežystės įvaizdį, tai, akivaizdu, kad lygių Jonui Pauliui II neatrasime. Jo kelionės visiškai pakeitė popiežiavimo stilių. Jis tapo popiežiumi, kuris yra regimas ir prieinamas žmonėms. Per Jaunimo dienas jis sugrąžino jaunimą Bažnyčiai, jo kelionės į skirtingus pasaulio žemynus sutvirtino Bažnyčios visuotinumo jausmą. Tačiau, kai aš galvoju apie Joną Paulių II, man jis pirmiausia yra tikėjimo žmogus. Mačiau, kaip jis meldėsi prieš svarbius susitikimus, kaip jis atkakliai klausė Dievo, ką vienoje ar kitoje situacijoje daryti. Pamenu, kai jis sakydavo, jog dar nemato problemos sprendimo, dar nemato išeities, todėl reikia dar pasimelsti. Paskui, kai jau apsispręsdavo, kai atrasdavo sprendimą, tapdavo tvirtas kaip uola. Iki sprendimo priėmimo jis daug klausydavosi kitų, diskutuodavo, tačiau, kai jau suprasdavo, koks turi būti sprendimas, tai buvo neperkalbamas. Mačiau, kad visi Jono Pauliaus II sprendimai ne tik apmąstyti, bet ir pavesti Šventajai Dvasiai: Dieve, tu geriau žinai, aš tesu klystantis žmogus, nurodyk man kelią…

Jis labai daug dėmesio skyrė maldos gyvenimui, adoracijai, ir jo maldingumas darė neišdildomą įspūdį. Kitas dalykas – jis buvo visiškai atsidavęs savo misijai. Jei jau teko būti popiežiumi, tai turi šiai misijai atsiduoti iki galo, nieko sau nepalikdamas, visą save atiduodamas.

Jonas Paulius II nekeitė Bažnyčios mokymo, tačiau bandė nuosekliai įgyvendinti Vatikano II-ojo Susirinkimo nutarimus. Jis turėjo dovaną paliesti žmonių širdis, net ir kalbėdamas apie dalykus, apie kuriuos buvo kalbama daug metų, tačiau anksčiau jų tarsi neišgirsdavo, o kai tai pasakė Jonas Paulius II – išgirdo.

Giliai širdyje įstrigo ir pokalbis su šiuo popiežiumi jau po jo apaštalinės kelionės į Lietuvą. Jis paprašė papasakoti, su kokiomis problemomis susiduriu Lietuvoje, kas čia vyksta. Pradėjau jam pasakoti labai atvirai apie viską. Jis atsiduso ir pasakė, jog panašius procesus numatė ir to baiminosi, nes visa tai – antropologinės katastrofos padariniai. Jonas Paulius II tąsyk sakė, kad pokomunistiniai kraštai yra labai dvasiškai nukraujavę, jiems trūksta gyvybinės energijos, pamatai išjudinti. Nors popiežius labai aiškiai matė problemas, tačiau jis niekada neprarado vilties ir jo raginimas: „nebijokite“ – plaukė iš pačių jo širdies gelmių.

Vėl Tėvynėje

Kalbame apie Jūsų kunigystės kelią ir kur jis Jus vedė, tačiau taip pat esate ir vyskupas bei kardinolas…

Vyskupu buvau konsekruotas popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metų spalio 4 dieną ir jau kaip vyskupas buvau paskirtas nuncijumi Olandijoje. Tačiau suprantu, kad Šventasis Tėvas mane ruošė grįžimui į Lietuvą. Jau 1991 metų gruodžio 24 dieną popiežius įkūrė Vilniaus bažnytinę provinciją, o aš buvau paskirtas arkivyskupu metropolitu. Ingresas vyko kovo 3 dieną Vilniaus arkikatedroje, ir viena pirmutinių užduočių buvo pasirengti istoriniam įvykiui – popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkajai kelionei į Lietuvą.

Na, o kardinolu buvau paskirtas prieš dešimt metų – net sunku patikėti, kad tiek laiko jau prabėgo – 2001 metų vasario 21 dieną.

Tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad mano pašaukimas yra kunigystė, o visa kita išplaukia iš šio pagrindinio pašaukimo. Visa kita yra kunigystės tąsa. Aišku, šis tas keičiasi, atsiranda daugiau rūpesčių. Klebonas neretai skundžiasi, kaip nelengva rūpintis parapija, o ką tada kalbėti apie visą vyskupiją? Kardinolo pareigos taip pat suteikia savo atspalvį, tenka rūpintis ir Visuotinės Bažnyčios valdymo problemomis, tačiau noriu pabrėžti, kad man esminis dalykas lieka kunigystė. Ir dabar, nepriklausomai nuo kitų pareigų, man labai svarbu dirbti kunigo darbus: aukoti Mišias, skelbti Dievo Žodį, švęsti sakramentus, rūpintis sielovada. Man tai pamatinė misija, ir didžiulė nelaimė būtų, jei pamatinė misija taptų tik paradine uniforma, joje neliktų esmės. Todėl labai svarbu nuolat ugdyti savo dvasinį gyvenimą.

Regis, esate vienintelis kardinolas lietuvis, kuris dalyvavo naujo popiežiaus rinkimuose?

Na, gal Sapiegų laikais kas nors panašaus buvo, nors, tiesa, tada popiežių rinkimo procesas buvo kiek kitoks, į jį labai kišosi politikai. Mūsų laikais Konklava – tai labai jaudinantis momentas. Kartais jis vaizduojamas kaip politinės varžytuvės, tačiau galiu paliudyti, kad viskas yra tikrai ne taip. Tai maldos, susikaupimo ir bendrystės išgyvenimo laikas.

Taip, buvo susitikimų su kardinolų grupėmis, diskusijų, buvo ir nerimo, kai pagalvodavau apie atsakomybę, kuri teko. Tačiau pats pasiruošimas labai padėjo, nes viskas prasidėjo nuo trijų dienų rekolekcijų, kurioms vadovavo tėvas Raniero Cantalamessa. Visos tos dienos buvo skirtos Šventosios Dvasios veikimo apmąstymui.

Kadangi esu dirbęs Vatikane daug metų, aš tam tikru mastu pažinojau visus iškiliausius kardinolus, buvau su daugeliu bendravęs. Pagalvoju, jei dabar ar po kurio laiko tektų dalyvauti konklavoje, būtų be galo sunku, nes per tą laiką kardinolų sudėtis labai pasikeitė ir dabar jau daug mažiau ką asmeniškai pažįstu.

Konklavoje buvo labai graži maldos dvasia. Labai greitai per balsavimus išryškėjo pagrindiniai kandidatai, aplink kuriuos gali burtis dauguma ir, kai reikėjo pasirinkti, praktiškai niekam klausimų nekilo.

Girdint Jūsų žodžius apie tai, kiek svarbi Jums kunigystė, aišku, kodėl vienu pirmųjų darbų, sugrįžus į Lietuvą, tapo Vilniaus kunigų seminarijos steigimas…

Man seminarijos steigimas atrodė itin svarbus. Kaip sakė anuomet į Lietuvą atvykęs Katalikiško Auklėjimo kongregacijos prefektas Pio Laghi, tai, kad Vilniuje įkurta seminarija – tai vilties ženklas, kad tikėjimas, nepaisant visų totalitarinės sistemos išbandymų, čia gyvas ir skleidžiasi.

Kurdamas Vilniaus seminariją, labai akcentavau laisvę ir atsakomybę. Aš pats esu žmogus, kuris labai nemėgsta prievartos ir kontrolės. Stengiuosi išlikti kuo savarankiškesnis, ir man daug maloniau, kai kas nors daroma iš vidinio įsitikinimo, bet ne iš sankcijų baimės. Todėl ir seminariją galvojau kurti ant laisvės pamato, norėjau, kad jauno žmogaus laisvas apsisprendimas ir atsakomybė už prisiimtus įsipareigojimus būtų svarbiausia. Tačiau, prisipažįstu, susidūriau su kitokia nei tikėjausi tikrove. Neįvertinau, kad žmonės, užaugę totalitarinėje sistemoje, turi iškreiptą santykį su laisve ir lengvai nukrypsta į kraštutinumus, supriešindami laisvę ir įsipareigojimą, taisykles suvokdami ne kaip pagalbą, bet kaip kliūtį, kurią reikia apeiti. Pamačiau, jog ir jauni žmonės dažnai ieško ne laisvės, bet patogios erdvės, dėl kurios sutinka prisitaikyti. Teko koreguoti pirminį sumanymą.

Labiausiai seminaristams trūko paties pagrindo – bendražmogiškų vertybių, atvirumo kitam žmogui, pagarbos vieni kitiems. Prancūzijoje, kai mokiausi seminarijoje, buvau įpratęs tiesiai į akis pasakyti, ką galvoju, taip pat su manimi elgdavosi ir kiti. Lietuvoje viskas buvo kiek kitaip. Ypač pradžioje man buvo sunku priprasti prie tokio bendravimo, kai sunku atskirti, kas tikra, o kas prisitaikymas prie santykių, kuriuose trūksta skaidrumo. Ilgainiui supratau, jog tai gyvenimo totalitarizmo sąlygomis vaisiai, kelio iš priespaudos atkarpa, kurią tenka nueiti.

Nors šiandien pašaukimų Vilniaus arkivyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, gerokai sumažėjo, o ir pačioje seminarijoje šiandien dėstytojų jau netgi daugiau nei seminaristų, tačiau aš į seminarijos nueitą kelią ir į jos ateitį žvelgiu viltingai.

Vienas iš svarbiausių kiekvienos, kad ir kur ji būtų įsikūrusi, seminarijos uždavinių – atrasti deramą pusiausvyrą tarp teologinio, pastoracinio ir bendražmogiško ugdymo, kaip paruošti jaunus žmones būti tikrais žmonių žvejais?

Pamenu, kai dar mokiausi Paryžiaus seminarijoje, buvo išleista tokia sociologinė knyga, pavadinta „Prancūzija – misijų kraštas“. Ji sukėlė labai didelį rezonansą, kaip ir popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai pirmos kelionės į Prancūziją metu: Prancūzija, kodėl apleidai savo krikšto pažadus?

Kai gyvenau Prancūzijoje, iš tiesų jaučiau, kad gyvenu misijų krašte. Negalima sakyti, jog čia žmonės nepažinojo Bažnyčios. Katalikų tradicija daugelį amžių formavo Prancūzijos kultūrą, tačiau kartu vis daugėjo žmonių, kurie atvirai priešiški viskam, kas susiję su religija. Vienas iš kunigų darbininkų kadaise man pasiguodė, jog 20 metų darbavosi kartu su darbininkais, tačiau toli gražu ne su visais net ir po to laiko galėjo pradėti kalbą, susijusią su religija. Žmonės priimdavo pagalbą, bendraudavo, tačiau vos tik kalba pasisukdavo apie religiją, tarsi nukrisdavo geležinė uždanga.

Prancūzijoje yra tikrai daug žmonių, kurie priešiški religijai ir yra pasiryžę su ja kovoti. Lietuvoje situacija gerokai skiriasi. Čia kovotojų su religija skaičius daug kartų mažesnis, čia tikrai nejaučiu priešiškumo tikėjimui. Kita vertus, galima kalbėti apie didžiulį susvetimėjimą Bažnyčios tradicijos atžvilgiu, nes ji dešimtmečiais nebebuvo ta aplinka, kurioje vaikas užauga, kuria persismelkia nuo pirmųjų žingsnių.

Atvažiavęs ganytojo misijai į Lietuvą, atradau, viena vertus, komunistinės sistemos nualintą visuomenę – kaip jūros vanduo per atoslūgį pasitraukia ir palieka visokiausio šlamšto. Kita vertus, atradau norą geriau pažinti tikėjimą, prasmės alkį. Yra daug žmonių, kurie turi visokiausių stereotipų apie Bažnyčią, net keikia ją, tačiau tuokiantis, gimus vaikui ar mirus artimam žmogui bėga į bažnyčią ir nori patarnavimų. Tai rodo, kad sieloje išliko ieškojimo, atvirumo dvasia. Vakarų Europoje to, mano galva, likę mažiau. Tačiau ten daugiau apaštaliniu uolumu pasižyminčių katalikų šeimų ir mažų bendruomenių ir daugiau veržlumo. Lietuvoje žmonės dažniau ieško kunigų, o ne kunigai žmonių.

Aš sakau Vilniaus seminaristams, kad galėsiu tvirtinti, jog seminarija gyva, tik tada, kai dalis seminaristų sakys: aš noriu važiuoti į misijas, noriu visiems skelbti Evangeliją. Misijos nebūtinai turi būti už Lietuvos ribų, gali būti ir čia, tačiau svarbiausia nuostata: aktyvus sielų ieškojimas.

Skaitome apie kunigus Sibire – yra ne viena istorija, kai kunigai, po tremties termino vėl grįždavo į tolimą kraštą evangelizuoti ir tarnauti žmonėms. Visi sako – kaip gražu ir gerai, tačiau kai reikia atrasti kunigą, kuris sutiktų važiuoti į misijas ne Lietuvoje ar į kokią sudėtingą parapiją, staiga matau, kad daugelio ryžtas blėsta, prasideda atsikalbinėjimai.

Būtent misionieriškos ugnelės šiandienėje Lietuvoje pasigendu. Gražu, kai žmonės stato kryžius praeities atminimui, bet svarbu Evangeliją skelbti šiandien, o ne vien gyventi atminimais, kaip kažkada ji buvo skelbiama.

Aišku, labai trūksta inteligentijos, kurios didžioji dalis buvo sunaikinta sovietmečiu ar buvo priversta pasitraukti į užsienį. Tokios asmenybės kaip Antanas Maceina kadaise labai daug davė Lietuvos katalikams, tokio inteligentijos indėlio trūksta ir šiandien.

Nūdienos Lietuvoje mums labiausiai trūksta liudytojų, o ne mokytojų. Pasak Pauliaus VI: „Pasaulis klausosi mokytojų, jei jie kartu yra ir liudytojai.“ Mums reikia tokių tikybos mokytojų, kurie uždegtų vaikus tikėjimu, o ne vien perteiktų religines žinias, mums reikia liudytojų – tiek kunigų, tiek pasauliečių.

Taigi, kai kalbame apie seminaristus, apie kunigus, svarbu, kad jie gerai išmanytų Bažnyčios mokymą, tačiau svarbiausia, kad jie visada prisimintų, jog yra Jėzaus siųsti žmonių žvejai ir turi atkakliai ieškoti kelių į žmonių širdį.

Jau beveik dvidešimt metų, kai sugrįžote į Lietuvą, tapote Vilniaus arkivyskupu. Jau minėjote, kad atvykęs atradote tiek iš sovietmečio paveldėtų žaizdų, tiek tikėjimo alkį – kaip visa tai per du dešimtmečius keitėsi?

Sudėtingas ir platus klausimas. Man atrodo, kad svarbiausia, jog atsiranda vis daugiau ieškančių ir norinčių meilėje bei tiesoje gyventi jaunų žmonių. Labai džiaugiuosi stiprėjančiomis jaunimo bendruomenėmis, kurios pasiryžusios ginti tiesą, kaip ją supranta, kurios ir aplinkinius įkvepia savo gyva dvasia. Taip pat džiaugiuosi gražiomis jaunomis šeimomis, kurios tarsi gydantis balzamas situacijoje, kai šeimos institutas taip nualintas ir puolamas įvairiausių pagundų.

Daug prisidėjo ir iš užsienio atvažiavę tikėjimo žmonės. Pavyzdžiui, Tiberiados broliai ar joanitai. Jie sukūrė svarbias dvasines oazes, kurių labai reikia šiandien ir kurios suteikia dvasinių impulsų vis daugiau žmonių.

Yra daug savanaudiškumo, sunkumų, tačiau aš vis dėlto matau daugiau gero nei blogo, matau daug tiesos alkstančių žmonių ir viliuosi, kad netrukus ateis laikas, kai sugebėsime ne tik žvelgti į praeitį, dairytis pagalbos svetur, bet ir patys kartu statyti dvasinį rūmą čia ir dabar. Daugėja ir pasauliečių grupių, kurios yra įrodžiusios ištikimybę Bažnyčiai, kuriomis visiškai galiu pasitikėti ir žinau, jog jos dega tarnyste žmonėms. Mane džiugina, kad po truputį atsigauna ir savanorystės dvasia, daug jaunų žmonių aukoja savo laiką ir jėgas tarnaudami kitiems.

Bažnyčia man pirmiausia yra gyva bendruomenė. Todėl džiaugiuosi kiekvienu ženklu, jog atsigauna kuri nors parapija, stiprėja joje maldos gyvenimas. Matau vis aktyvesnių kunigų, ieškančių kelio į žmonių širdis, nors vis dar laukiu tikrų misionierių.

Noriu pasidžiaugti ir ramiai, vaisingai augančiu ekumeniniu bendravimu – tikrai galima kalbėti apie bendrystės dvasią, ir ji ima tapti svarbia atrama bendriems darbams visuomenėje.

Jei atsisuktumėte atgal į penkiasdešimt kunigystės metų, kokią bendrą jų ašį išskirtumėte?

Kunigystės esmė – tai Eucharistija, šv. Mišios, kurias aukoji kasdien. Man jos ne tik ašis, bet ir stiprybės šaltinis, kurio niekada neapleidau per tiek metų, kad ir kur buvau. Taip pat, kaip jau esu sakęs, svarbu nuolatinis dvasinis ugdymas, todėl, kad ir kurioje šalyje būčiau, iš karto stengiuosi susirasti dvasios tėvą, su kuriuo galėčiau kalbėtis. Jei eini aukštesnes bažnytines pareigas, ne taip paprasta surasti žmogų, kuris tau sakytų tiesą, o ne pataikautų.

Man labai svarbu bent pusvalandį per dieną praleisti prie Švenčiausiojo adoracijoje. Man tai svarbu nuo pat studijų laikų. Taip pat ir dirbdamas Vatikane, prieš darbą ar popiet, visada užeidavau į koplyčią pasimelsti, nors atrodė, jog yra skubių darbų, jog nėra tam laiko. Man to būtinai reikia.

Dirbu Bažnyčiai, kurią myliu, kuriai noriu tarnauti, ir man labai svarbu jausti, kad ta Bažnyčia yra gyvas kūnas, kuriame ir aš turiu savo tarnystę. Man kartais sunku suprasti, kai reikia iš vienos parapijos į kitą kunigą perkelti, o jis pradeda skųstis, jog jam tai bus didelis stresas. Aš tada sakau – pažiūrėk, kiek man teko gyvenime viršininkų turėti, kiek kartų teko darbo vietą keisti, ir visada žinojau, kad turiu eiti ten, kur mane siunčia.

Labai svarbu išlaikyti gyvą savo misijos supratimą, kad nesusireikšmintum pats ir suprastum save kaip vynmedžio šakelę, o ne pasaulio centrą.

Noriu pasakyti ir apie dar vieną man labai svarbų dalyką. Kai nuvažiuoju į Italiją, būtinai susitinku su „jaunimo grupe“, kurios nariams jau gerokai per šešiasdešimt. Tai yra grupė, į kurią įsitraukiau dar jaunystėje, mokydamasis Romoje, kuri man išlieka svarbi iki šių dienų. Man ryšys su šia jaunystės laikų grupe labai svarbus.

Aš ir seminaristams nuolat primenu popiežiaus Benedikto XVI žodžius, jog kunigui, ne tik vienuoliui, reikia bendrystės ir broliško gyvenimo. Skatinu, kad mūsų kunigai tarp savęs nuoširdžiai bendrautų ir pasidalytų savo džiaugsmais ir sunkumais, taip pat nebijotų susidraugauti su pasauliečiais, su tikinčiųjų šeimomis, kad nesijaustų vieniši ir ieškotų bendrystės. Mano įsitikinimu, būtų idealu, kad klebonijoje bent kartą per dieną grupė žmonių susirinktų pasimelsti ir kartu papietauti.

Kai tenka bendrauti su pasauliečiais, kurie jau kelintus metus dalyvauja maldos už pašaukimus ir kunigus judėjime, aš juos raginu: nebijokite pasikviesti kunigą pas save, pasikalbėti, pabūti drauge. Puikiai žinau, jog neretai toks bendravimas turi įveikti apkalbų, įtarinėjimų voratinklius, tačiau turime pasitikėti Viešpačiu ir valytis nuo tokių piktojo darbų.

Baigiant pokalbį, norime paprašyti trumpai pakomentuoti šių metų pradžioje paskelbtą ganytojišką laišką apie Dievo Gailestingumą. Kuo ši tema šiandien tokia aktuali?

Ši tema man buvo labai svarbi dar prieš atvykstant į Vilnių, miestą, kuriame yra Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, iš kurio į pasaulį su nauju įkarščiu pasklido per šventąją Faustiną žinia apie gailestingumą. Būnant čia, natūralu, jog ši tema man tapo dar svarbesnė.

Kas iš tikrųjų yra Dievo gailestingumas? Dažnai jį neteisingai suprantame kaip Dievo silpnumą, nuolaidžiavimą mūsų nuodėmėms ir ydoms. Ne, gailestingumas nepanaikina Dievo teisingumo, nesumenkina nuodėmės ir jos pasekmių, bet parodo jautrią Dievo Širdį. Nekęsdamas nuodėmės, Jis myli nusidėjėlį ir trokšta jo atsivertimo. Dievas visada yra pasirengęs dovanoti savąjį gailestingumą, tačiau žmogus ne visuomet nori jį priimti. Dievo gailestingumas yra priimamas per atleidimą. Gailestingumu Dievas vaduoja asmenį iš nuodėmės. Gailestingumas kyla iš meilės, tačiau tam, kad jis taptų veiksmingas mūsų gyvenime, turime būti pasirengę jį priimti.

 Dievas myli žmogų gailestinga meile, tačiau sykiu Jis mums nurodo pagrindinius gyvenimo įstatymus, kurių laikomės ne iš Dievo įgeidžio, bet dėl to, kad patys išliktume gyvi, kad mūsų gyvenimas nesubyrėtų, ir mes nepražūtume. Dievo meilė yra švelni ir gailestinga, bet kartu apšviečianti ir tvirta. Ji mus veda į tiesos pilnatvę. Nėra tikros meilės be tiesos. Tik sutikę meilę ir ją patyrę, mes galime atsigręžti savo kelyje, atgauti regėjimą ir išvysti save tokius, kokie iš tiesų esame, bei leisti Dievui žvelgti į mus.

Mūsų visuomenėje, kur tiek apkalbų, purvo, labai svarbi gydanti gailestingumo žinia. Primenanti, jog ne aš esu teisėjas, primenanti, jog tikrasis gailestingumas yra ne pataikavimas žmogaus įnoriams, bet pagalba žmogui pakilti iš tos pelkės, į kurią jis yra įklimpęs. Patyrę Dievo gailestingumą, esame kviečiami juo dalytis su kitais savo šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje.

Esame gyvieji akmenys, Kristaus kviečiami statydinti dvasinius namus, kurie yra kupini meilės ir gailestingumo. Tai nėra vien tik kunigų ir vienuolių pašaukimas, bet ir kiekvieno jūsų: šeimoje, bendruomenėje, universitete ar mokykloje, įstaigose ar politikoje, – nesvarbu kur mes esame, – visi, kuriuos palietė Dievo atleidimas, turime perduoti šį gailestingumo gestą šalia mūsų esantiesiems. Kiekviena mūsų parapija turi būti šaltinis, iš kurio trykšta Viešpaties gailestingumas. Tai neturi būti proginis dalykas, bet nuolatinė gyvenimo nuostata.

Jau sakiau, esu įsitikinęs, kad šiandien labiau reikia liudytojų, o ne mokytojų. Nenoriu sumenkinti mokymo reikšmės, tačiau tam, kad žmonės pradėtų gilintis į mokymo turinį, jie turi pajusti gydančią Dievo meilę, jų gyvenimas turi pradėti keistis. Popiežius Jonas Paulius II buvo vienas iš tokių liudytojų, kaip ir Motina Teresė. Turime ne tik žavėtis jais, bet ir tęsti jų misiją čia ir dabar.

Kalbino Andrius Navickas ir kun. Kęstutis Dvareckas

Žurnalas „Kelionė“

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Jau 50 metų kaip Vilniaus arkiv. kard. A. J. Bačkis tapo kunigu

2. Audriui Juozui dveji metai, 1939 m.

3. Bačkių šeima Paryžiuje, 1943 m.

4. Po įšventinimo į kunigus – su mama ir tėčiu, 1961 m.

5. Tarnystė Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje Filipinuose, 1965 m.

6. Akimirka iš darbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, 1970 m.

7. Tarnystė Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje Nigerijoje, 1972 m.

8. Su popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane

9. 1988 m. spalio 4 d. popiežius Jonas Paulius II konsekravo A. J. Bačkį vyskupu

10. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos Lietuvoje, 2007 m.

11. „Kunigystės esmė – tai Eucharistija, šv. Mišios, kurias aukoji kasdien“, – A. J. Bačkis

12. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos Lietuvoje, 2007 m.

13. „Nuo skautystės man išliko gyvas tarnystės stokojantiems troškimas“, – A. J. Bačkis

Katalikų (arki)vyskupai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra