Kard. A. J. Bačkis: „Nepraraskime vilties“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiuo metu Romoje viešintį Vilniaus arkivyskupą kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Vatikano radijo lietuvių laidų bendradarbiai. Kardinolas dalijasi mintimis apie pagrindinius sielovados rūpesčius, kunigų ugdymą bei Dievo Gailestingumo žinios svarbą nūdienos žmogui. Interviu tekstas adaptuotas, pritaikant dienraščio formatui.

Neseniai buvo įsteigta Popiežiškoji taryba naujajai evangelizacijai, kuri skirs ypatingą dėmesį tradiciškai krikščioniškiems kraštams ir ieškos būdų, kaip atgaivinti tikėjimą jų nuo tikėjimo nutolusiose, nukrikščionėjusiose visuomenėse. Ar tai yra aktualu ir Lietuvai? Jei aktualu, kokių sielovados iniciatyvų būtų galima imtis?

Pati Taryba kol kas nenurodė, kokiu keliu eis, mes atsiliepsime į jos siūlymus, kai jie bus pateikti. Tačiau problema tikrai egzistuoja visoje Europoje. Kalbant pozityviai, matau vieną itin svarbią problemą – šeimos sampratą. Mūsų Konstitucijoje ji gražiai išaiškinta, yra šeimos koncepcija, kurią prieš keletą metų priėmė Seimas, bet ji dar nėra visiškai įgyvendinta. Tai viena iš krypčių, kuria reikia eiti ir dirbti, ja susirūpinusi visa Europa.

Kitas dalykas, pavyzdžiui, kryžių pašalinimas iš mokyklų. Man buvo nuostabu, kad šioje byloje mus labiausiai parėmė stačiatikių kraštai. Man buvo naujas dalykas, kad mes, katalikai, einame kartu su stačiatikiais didžiojoje Europoje gindami esmines vertybes – ar tai būtų šeima, ar pagarba religiniams ženklams.

Kalbant apie Tarybos veiklą, reikia priminti, kad Jonas Paulius II yra labai daug kalbėjęs apie naująją evangelizaciją. Dabar svarbu nustatyti prioritetus ir gaires, bet manau, kad mes visi esame tuo susirūpinę.

Aš esu ne kartą pabrėžęs katechezės svarbą, paruošimą sakramentams. Pastebėjome Lietuvoje, o aš labiausiai savo vyskupijoje – kuri yra labiausiai sekuliarizuota, kaip ir kiekvienas didmiestis, – kad mums nereikia pasitenkinti vien tikybos dėstymu mokyklose, bet būtina ir katechezė parapijose. Reikia rimtai parengti vaikus sakramentams, taip pat katechizuoti ir tėvus. Žinoma, parengimas sakramentams – tai tik pradžia, bet kai kas vis tiek lieka.

Matau daug gražių pavyzdžių, kai mūsų parapijos sėkmingai katechizuoja vaikus, bet katechetai bendrauja ir su tėvais, jų klausia, kam jūs rengiate tą vaiką. Galiu džiaugtis, kad ten, kur tai rimtai daroma, patys tėvai domisi, turi laiko pasiklausyti, kad patys žinotų ir sugebėtų atsakyti į vaiko klausimus. Dažnai ne tik mama, bet ir tėvelis ieško žinių, siekdami pagilinti savo tikėjimą.

Yra daug gražių jaunų šeimų, kurios nori gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą. Einama ta kryptimi. Žinoma, tai nėra masinis dalykas, tai – mažos grupės, maži judėjimai, kuriama įvairių naujų programų. Aš laukiu iš Tarybos padrąsinimo toliau eiti šiuo keliu.

Kokia pašaukimų kunigystei situacija Lietuvoje, kaip plėtojamas seminarijos gyvenimas ir kunigų ugdymas?

Pašaukimų tikrai mažėja. Pavyzdžiui, 1993 metais, atkuriant seminariją, įstojo, jei neklystu, 22 klierikai, iš kurių dauguma ją baigė ir pasirinko kunigystę. Šiais metais iš arkivyskupijos yra tik 6 kandidatai, o iš viso seminarijoje mokosi tik  24 klierikai. Tai mažas skaičius per 6 kursus.

Tačiau galime džiaugtis, kad mūsų profesūra auga – neseniai vienas kunigas apsigynė daktaratą Laterano universitete. Dėstytojai gerai išmano teologiją, o juk popiežius ragina ją studijuoti. Turime ir Šventojo Rašto specialistų. Kadaise dr. A. Rubšys buvo vienintelis, dabar yra dr. Ingrida  Gudauskienė, kunigas Danielius Dikevičius, kuris nemažai rašo „Artumoje“. Darome, ką galime, kad kuo geriau paruoštume klierikus teologijos srityje.

Kitas dalykas, popiežius pabrėžia būtinybę sujungti studijas su gyvenimu. Tai amžina kiekvienos seminarijos problema: siekti gero akademinio pasirengimo, o kita vertus, rūpintis, kaip tai sujungti su gyvenimu, kad tos žinios pasitarnautų ne teologui, bet parapijos kunigui, kad gautų žinių, kurias galėtų vėliau panaudoti konkrečiame parapijos gyvenime. Išlaikyti pusiausvyrą tarp sielovadinio pasirengimo ir teologinio, tarp dvasinio ir žmogiško – tai sunkus uždavinys.

Manau, svarbiausias čia – žmogiškas pagrindas. Mūsų visuomenė ir mūsų šeimos yra pažeistos, tad nereikia stebėtis, kad į seminariją atėję jaunuoliai neturi tos brandos ir to tvirtumo, kurį kadaise turėdavo katalikiškose šeimose užaugę žmonės – baigę katalikišką mokyklą, užaugę katalikiškoje visuomenėje, kur viskas yra sava.

Dabar dauguma kandidatų yra neseniai atsivertę, atrado Kristų, atrado Bažnyčią, eina pirmyn dar keldami klausimus, ieškodami, gal, sakyčiau, kartais ir su kritiška dvasia, kaip geriau atsiliepti į visuomenės iššūkius, poreikius.

Skaičius yra mažas, bet ir jam reikia daug dėmesio, daug pastangų, daug profesūros. Šiuo metu Vilniaus seminarijoje yra daugiau dėstytojų nei klierikų, bet aš visiškai sutinku su Šventuoju Tėvu – nepraraskime vilties. Kai kūriau seminariją, buvo atvykęs tuometinis Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi. Jis sakė: „Vilniaus seminarija yra vilties ženklas, kad pasitikite, kad nėra baigta su kunigyste, nėra baigta su pašaukimais, kad pašaukimų reikia Bažnyčiai.“

Viena iš Kunigų metų iniciatyvų, surengta pas mus, buvo maldos už kunigus. Idėją pasiūlė dabartinis Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Humes. Ėjau ta kryptimi, ir šiuo metu yra 150 maldos grupių parapijose: kai kurios jau egzistavo anksčiau, bet prisiėmė būtent šią misiją – palaikyti kunigus. Ne tiek melstis už pašaukimus, kiek palaikyti kunigą, kad jis nebūtų vienišas, kad Dievo tauta eitų su juo, jį lydėtų.

Matau daug gražių vaisių. Pavyzdžiui, buvo kunigų, kurie gal jautėsi kiek nusivylę, atėjo žmonės ir paklausė: kuo galime padėti? Mes meldžiamės už tave, norime dalyvauti, kai ką daryti dėl tavęs. Tai bus bendradarbiavimo tarp ganomųjų ir kunigų pradžia, gyvenimo bendrystėje pradžia.

Bendrystė – žodis, kurį nėra lengva lietuviškai išversti, ta „comunio“, kuri nėra lengvai suprantama. Jonas Paulius II savo enciklikoje „Novo millennio ineunte“ rašė, kad Bažnyčia turėtų tapti bendrystės namais ir mokykla. Manau, kad einame ta kryptimi.

Viena naujojo evangelizavimo iniciatyvų galėtų būti Gailestingumo teologija. Šv. Faustinos Kovalskos kanonizavimo iškilmės metu popiežius Jonas Paulius II Vilniaus arkivyskupijai patikėjo tam tikrą išskirtinį vaidmenį skelbiant šią teologiją ir šį kultą.

Gailestingumo žinia plačiai plinta pasaulio mastu. Pamaldumas į Dievo gailestingumą ir jo supratimas, kaip sakė Jonas Paulius II, yra naujosios evangelizacijos kelias. Gailestingumas nėra vien išorinis ženklas, pavyzdžiui, išmalda ar pan. Dievo Gailestingumas – tai Jėzaus mirtis ant kryžiaus, didžiausias gailestingumas, parodytas žmonijai. Svarbu suprasti, kad mums jo reikia.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad gailestingumas – paskutinė užtvara blogiui pasaulyje, turėdamas galvoje komunizmą, nacionalsocializmą. Tačiau ir šiandien, norint sustabdyti blogio bangą, kai atmetamas Dievas, gailestingumas yra paskutinė užtvara. Kristus mirė ant kryžiaus, kad išgelbėtų visą žmoniją. Jei jis yra atmetamas, uždaromas kelias evangelizacijai.

Manau, kad mes Vilniuje darome viską, ką galime šia kryptimi. Gailestingumo šventovė plačiai lankoma. Džiaugiausi, kad visi vyskupai su savo piligrimais aukojo šv. Mišias Velykų dieną, per Gailestingumo savaitę. Planuoju šiais metais surengti nors mažą, kelių dienų, Gailestingumo kongresą Lietuvoje – tai dar tik mano idėja, kurią noriu aptarti su visais vyskupais. Tai būtų pasirengimas antrajam tarptautiniam kongresui, kuris vyks Lenkijoje kitų metų spalį. Norėčiau surengti kongresą gegužės mėnesį.

Žmonės jautriai reaguoja į Gailestingumo žinią – ir ne tik mūsų vyskupijoje – pažiūrėkite, pavyzdžiui, Prisikėlimo bažnyčia Kaune turi didžiulį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Gailestingumas mane ir tarsi asmeniškai įpareigoja. Jonas Paulius II žinojo, kad visa istorija prasidėjo Vilniuje. Buvo nesusipratimų dėl to paveikslo, tačiau dabar jis visiems prieinamas, todėl labai džiaugiuosi. Jonas Paulius II norėjo, kad kažkoks ženklas būtų ir Vilniuje. Tad aš buvau pakviestas, kai buvo konsekruojama Dievo Gailestingumui skirta bažnyčia Romoje kartu su kardinolu A. Sodano, Macharskiu ir Glempu. Tad grįžęs į Vilnių galvojau: ką turėčiau daryti? Taip gimė idėja įkurti šventovę, platinti gailestingumo teologiją – nors neturime savų teologų, bet pasikviesime jų iš užsienio.

Šventovėje  lankosi nemažai žmonių: atvyksta piligrimų iš Airijos, Italijos, Prancūzijos. Vilniuje veikia nauja auganti brolija – Gailestingumo broliai. Pakviečiau atvykti ir Gailestingojo Jėzaus seseris – tai nauja kongregacija, kilusi iš šv.Faustinos dvasingumo. Pats šv. Faustinos dvasios tėvas kun. M. Sopočko įsteigė ją, priėmė pirmųjų keturių seselių įžadus.

Sesrims atidaviau namą, kuriame gyveno M. Sopočka, kur buvo nutapytas garsusis paveikslas. Jos pasižadėjo ne tik talkinti šventovėje, bet ir kokį gailestingumo darbą atlikti. Jos dabar kuria ir ,manau, jau kitais metais pradės paliatyvinės slaugos centrą – hospisą. Tokio dar neturime Lietuvoje, nors Europos Sąjungos direktyvose labai daug apie tai kalbama, o štai seselės eina ta kryptimi.

Gailestingumas juk turi būti vykdomas darbais. Seselė Faustina vis sakydava, kad galiestingas turi būti darbais, jei negali – tai bent žodžiais būk gailestngas, o jei negali žodžiais – tai bent malda.

Manau, kad prisidėsim, kuo galėsim, kad Gailestingumo žinia plistų kuo plačiau pasaulyje, ir tai yra viena iš naujosios evangelizacijos krypčių. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog mums reikia Dievo Gailestingumo, kad žmogus nėra autononimiškas, savarankiškas – jam reikia pagalbos iš Dievo. Svarbu, kad žmogus mokėtų jos ieškoti, prašyti ir ją priimti.

Vilniaus arkivyskupija ir Vilniaus miestas turi ir kitą garsią šventovę – Aušros Vartus. Kaip bus švenčiami šių metų Gailestingumo Motinos atlaidai?

Šiais metais šventė šiek tiek paankstinta, kadangi pagrindinis atlaidų sekmadienis sutampa su Kristaus Karaliaus iškilme. Kaip įprasta, bus aukojamos Mišios lietuvių kalba, ir jos bus transliuojamos per Lietuvos radiją. Vyks Mišios ir lenkų kalba. Žmonės labai prisirišę prie šios šventės, nors oras tuo metu nebūna labai palankus.

Ryšys tarp Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus yra akivaizdus. Piligriminis kelias nuo Aušros Vartų iki Gailestingumo šventovės vyksta jau ekumenine dvasia: pakeliui visada sustojame prie liuteronų šventovės, kur kartu meldžiamės. Beje liuteronų vyskupas pernai dalyvavo Gailestingumo kongrese Romoje, visuomet mus priima savo bažnyčioje – tai gražus ekumeninis ženklas.

Pagal Vatikano radiją parengė Saulena Žiugždaitė

Zenekos nuotr.

 
Nuotraukoje: Kard. A. J. Bačkis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra