Karališkasis teatras gyvuos net ir su vyžomis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ne pačiais geriausiais teatrui laikais Trakų rajono kultūros rūmų Karališkasis teatras pradėjo naują sezoną ir ruošiasi minėti net du jubiliejus. „Jei jau gimsti karaliumi, tai to niekas negali atimti, nors ir vyžomis avėtum“, – sako teatro režisierė Irena Jocienė. Pokalbis su režisiere – apie Karališkojo teatro gyvavimą ir artimiausius planus.
 
2011 metais Karališkasis teatrui sukaks dvidešimt metų. Kaip minėsite?
 
Taip, teatras įkurtas 1991 m., teatro įkūrėjas – režisierius Vytautas Mikalauskas. 1991 m. vasario mėnesį buvo parodytas pirmasis poezijos spektaklis „Veriu duris į amžinybę“, o po dviejų mėnesių – pati linksmiausia P. Petliuko-Pundzevičiaus komedija „Neatmezgamas mazgas“ ir „Velnias ne boba“. Teatras gyvas, tad ir šventę reikia švęsti. 2011 metais sukanka ne tik 20 metų Karališkajam teatrui, bet ir 10 metų mėgėjų teatro festivaliui „Kanapė“, kurį teatras organizuoja nuo 1992 m. kas dvejus metus. Taigi proga dviguba.
 
Kokie buvo tie 20 metų? Palyginti su žmogaus gyvenimu, dabar Karališkajam teatrui jau branda ar jaunystė?
 
Manau, Karališkasis teatras nuo gimimo buvo vunderkindas ir per pirmuosius 10 gyvavimo metų baigė ne tik pradžiamokslį, bet ir universitetą. Na, o kiti 10 metų – tarsi ieškojimų, susimąstymo ir šiek tiek snūduriavimo laikotarpis. Bet teatras gyvena ir kuria.
 
Kiek išvis spektaklių sukurta Karališkajame teatre, kiek aktorių vaidino teatro scenoje?
 
Per 20 gyvavimo metų teatre pastatyti 28 spektakliai, iš viso vaidino daigiau kaip 30 aktorių.
 
Ryškiausi pastatymai: P. Petliukas „Neatmezgamas mazgas“, J. Gutauskis „Šalaputris“, A. Kazragis „Žentelis“, B. Suoga „Dobilėlis penkialapis“, B. Dauguvietis „Žaldokynė“, „Į Europą“ (pagal A. Griciaus „Palanga“) – režisierius V. Mikalauskas; „Pirkite širdį“ (pagal I. Bukovčaną), „Saldus kelias į pragarą“ (pagal P. Merimė)- režisierius A. Naraškevičius; „Vardan meilės“ (pagal J. Grušo „Barbora Radvilaitė“) – režisierė B. Klevickienė; D. Vaserman, D. Derion miuziklas „Žmogus iš La Mančos“ (2005 m.) – režisierius S. Dimbelis; Bomaršė „Figaro vedybos“ (2007 m.), „Bankas S“ – (2008 m., pagal A. Čechovo „Jubiliejus“) – režisierė I. Jocienė.
 
Kuris sezonas teatrui buvo įsimintiniausias? Smagiausias? Liūdniausias?
 
Smagiausiais – tai 1998 m. Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų festivalis Harštade (Norvegija). Teatras atstovavo Lietuvą su B.Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“ (rež. V. Mikalauskas).
 
Puikūs ir 2000 m., kai Trakuose vyko pirmasis NEATA festivalis „Baltijos skrydis 2000“, kuriame dalyvavo 15 teatrų iš 12 Šiaurės Europos šalių, o mūsų teatras vaidino atidaryme Trakų pilyje „Naktis prieš mūšį“ (pagal V. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“, rež. A. Naraškevičius).
 
Liūdniau buvo nuo 2003 m., kai laukėme naujo režisieriaus, ir pirmasis jo darbas pasirodė tik 2005 m., bet mes išgyvenome.
 
Kokios dabar teatrui didžiausios problemos ir kokie džiaugsmai? Ar karališkai gyvena Trakų rajono kultūros rūmų Karališkasis teatras?
 
Na, jei jau gimsti „karaliumi“, tai to niekas negali atimti, nors ir vyžomis avėtum. Būta visko, bet sunkumai tik skatina kovoti. Ieškome gero mecenato, kuris tiesiog myli teatrą ir nori, kad jis kurtų turėdamas galimybes. Mūsų teatras ne vienadienis – tai „ilga kaip šimtmetis diena“.
 
Kokia jūsų idealaus mėgėjų teatro vizija?
 
Aišku, pasvajoti niekas nedraudžia. Tobulumui ribų nėra. Svarbu, kad niekuomet neužgestų aktorių ir žiūrovų meilė teatrui.
 
Kuo jums skiriasi mėgėjų teatras, aktorius, režisierius nuo profesionalaus? Ir koks žiūrovas jums yra geras ar blogas?
 
Tai tik skirtingi pavadinimai – čia svarbiausias žodis teatras. Vieni kuria už pinigus, (na, gal ir ne visi) o kiti – iš širdies ir pašaukimo.
 
O žiūrovas, jei jis ateina į spektaklius – jis nuostabus. Mielas Trakų žiūrove, teatras, kurį jūs tikrai mylite, yra ir bus. Mes jūsų visuomet laukiame kaip žiūrovų ir kaip aktorių.
 
Paskutinė premjera – Robero Toma „Aštuonios mylinčios moterys“ – labai moteriška, scenoje vaidina tik moterys. Ar lengviau su moterimis dirbti ar sunkiau? Kodėl pasirinkote šią pjesę ir kas apskritai lemia pjesės pasirinkimą?
 
Pirmiausiai, tai moterys scenoje, kaip ir gyvenime, nudirba pačius didžiausius darbus. Jos ir vyrams padeda įkūnyti jų svajones, jei jie nenusišauna. Na, priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl tas, o ne kitas, visuomet galima surasti. Išbandyti norisi įvairius žanrus, juk jeigu nestatei, tai ir nežinai. Gerai, kai pjesė „veža“.
 
Scenoje vis nutinka kuriozų. Būta tokių ir Karališkajame teatre?
 
Nutikimu tikrai buvo. Juk tiek vaidinta ir keliauta. Gal vienas iš įsimintiniausių – iš dalyvavimo festivalyje Punske, Lenkijoje. Turime vaidinti „Dobilėlį penkialapį“, o vienas aktorius, vaidinantis Šnipščiūną, buvo išvykęs ir nespėjo grįžti į spektaklį. Vyrai vaidina keturiese ir penktojo tekstą pasako už jį. Po spektaklio – audringi plojimai ir ovacijos, ir čia pasirodo jis – penktasis dobilas. Mes džiūgaujam, o publika nesupranta – jai net nepritrūko to penktojo.
 
Kokie artimiausi Karališkojo teatro planai?
 
Sulaukti savo kolegos režisieriaus Roberto Čutos spektaklio pagal N. Gogolio „Vedybas“, suvaidinti jau esamus spektaklius Trakuose ir ne tik Trakuose, dalyvauti respublikiniame Lietuvos mėgėjų teatrų festivalyje „Atspindžiai“, na ir, žinoma, teatro jubiliejus bei „Kanapė“.
 
Kalbėjosi Roberta Malinauskaitė, Trakai
 
Nuotraukoje: 1992 m. „Neatmezgamasis mazgas“, rež. V. Mikalauskas. Vaidina V. Babarskienė, J. Jokūbauskas (sėdi), D. Kairaitis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra