Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarui – 300

Autorius: Data: 2018-03-29, 12:47 Spausdinti

Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarui – 300

www.voruta.lt

2018 m. kovo 28 – gegužės 10 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarui – 300“. Skaityklos stenduose rodomos Bibliotekos senųjų lietuviškų knygų fonde saugomos seminaro dėstytojų ir klausytojų parengtos knygos: P. F. Ruigio (apie 1725 – po 1781) Gramatika, parašyta iš savo dėstymo ir praktinių seminarų patirties ir anuomet kilstelėjusi kalbos mokymąsi į deramą lygį, A. F. Šimelpenigio atliktas Biblijos vertimas (1755), K. G. Milkaus Žodynas (1800), M. L. Rėzos darbai – Naujojo Testamento (1823), Ezopo pasakėčių (1824) vertimai, Dainos (1825), taip pat jo gabiausio mokinio F. Kuršaičio Žodynas (1883), Gramatika (1876), Pagerintų giesmių knygų 1893 metų laida, K. Donelaičio Metai (1818). Be to, naudojamės reta galimybe parodyti rankraštinius eksponatus: M. L. Rėzos fondo (F137) dainų rinkinių tekstus su natomis, patarlių ir priežodžių, retesnių žodžių užrašus, kitus dokumentus. Vaizdumo ekspozicijai suteikia kelios Karaliaučiaus iliustracijos: raižinys iš Michaelio Lilientalio (Lilienthal, 1686–1750), mokslininko, bibliotekininko 1716 metais išleistos studijos apie Karaliaučiaus katedrą ir atvirukai su XX amžiaus pradžioje fotografuotais Karaliaučiaus universiteto ir katedros vaizdais.

Nors Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba nutilo, sugriauti net ir senieji Karaliaučiaus universiteto rūmai, po kurių skliautais ji skambėjo, senosios lietuvių raštijos istorijos tyrėjai kaskart vis grįžta prie tų pačių lietuvių rašytinės kalbos ištakų – į Mažąją Lietuvą.

Verčiant Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaro istorijos puslapius, iškyla žmonių, turėjusių lemiamą įtaką šios įstaigos gyvenimui, vardai ir veidai. Lietuvių kalbos seminaro ištakos sietinos su Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I 1718 m. birželio 27 d. raštu Teologijos fakultetui. Seminaro steigėjas, ragindamas apsvarstyti tinkamiausią mokymo formą ir pasiūlyti lietuvių kalbos mokytojų kandidatūras, siekė praktinio tikslo – sustiprinti religinį mokymą ir švietimą maro nusiaubtose lietuviškose parapijose. Pirmuoju seminaro dvasiniu globėju laikytinas Prūsijos vyskupas Johanas Jakobas Kvantas (Quandt, 1686–1772). Jo vadovaujamas seminaras tapo jaunųjų lietuvių religinės raštijos rengėjų ugdymo institucija. Problemos, su kuriomis susidūrė pirmasis pasaulyje lietuvių kalbos mokymo centras, buvo menki mokymo priemonių ištekliai, tinkamų mokytojų stoka ir dažnai nepakankama pačių studentų motyvacija. Ir vis dėlto iki XVIII a. pabaigos Lietuvių kalbos seminaras jau buvo išugdęs būrį būsimųjų lietuvių raštijos veikėjų. Tai – Adomas Frydrichas Šimelpenigis, Adomas Henrikas Pilgrimas, Mykolas Zigmantas Engelis, Johanas Richteris, Petras Gotlybas Milkus, Frydrichas Vilhelmas Hakas, Johanas Henrikas Kuncmanas, Kristijonas Donelaitis, Gotfrydas Ostermejeris, Kristijonas Lovynas, Kristijonas Frydrichas Štimeris, Paulius Šrėderis, Povilas Frydrichas Ruigys, Frydrichas Tiška, Kristijonas Gotlybas Milkus, Danielius Frydrichas Milkus, Dovydas Gotfrydas Cudnachovijus, Johanas Gotfrydas Jordanas, Kristupas Danielius Hazenšteinas, Zygfridas Ostermejeris, Martynas Liudvikas Rėza, Samuelis Teodoras Cipelis, Lebrechtas Godofrydas Ostermejeris, Natanelis Frydrichas Ostermejeris ir kiti.

XVIII–XIX a. sandūroje seminaras išgyveno gilią krizę: dėl prižiūrėtojų aplaidumo jo lygis smuko. Konsoliduojantis vokiečių nacijai, universitetas buvo pertvarkomas nauja dvasia, seminaras tapo balastu atgimstančioje Albertinoje ėmus skambėti vienos valstybinės kalbos idėjai. Nesunku nuspėti, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne jaunojo privatdocento M. L. Rėzos iniciatyva, kurią palaikė vokiečių švietimo ministras Vilhelmas fon Humboltas (Wilhelm von Humboldt). Rėza reformavo seminarą ir iš esmės pradėjo naują veiklos etapą. Mokymo turinys pasaulėjo, augo dėmesys kalbos studijoms. Jo pradėtą darbą tęsė gabiausias ir mylimiausias mokinys Frydrichas Kuršaitis (1806–1884). Lietuvių kalba tapo studijų objektu, o Karaliaučius – žinomu Europos baltistikos centru. Didelis F. Kuršaičio nuopelnas yra tas, kad jis pradėjo dėstyti lietuvių kalbos kursą visų fakultetų studentams.

Beveik visi žymesnieji XVIII–XX a. Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos ir kultūros veikėjai baigė Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarą ar bent jį lankė. Studijų programos ir išlikę dokumentai rodo, kad seminare buvo ugdomas kūrybiškumas. Dalis docentų ir klausytojų pasižymėjo dar studijuodami, tačiau kai kurie vėliau nuo plunksnos darbo nutolo. Lietuvių kalbos gramatikas parengę Povilas Frydrichas Ruigys (Ruhig, 1725–1781) ir Frydrichas Vilhelmas Hakas (Haack, 1706–1754) po studijų raštijai nieko nedavė. Seminaristų profesinis pasirengimas buvo geresnis, negu kitų teologijos studentų, jo absolventai mokėjo dvi ar net tris kalbas. Skiriant į tarnybos vietas, buvo atsižvelgiama į kalbos mokėjimo lygį: geriau ją išmokę galėjo tikėtis greičiau tapti kunigais ir gauti geresnę, pelningesnę parapiją. Ne vieno seminaristo tėvas pats buvo nusipelnęs lietuvių raštijai ir gyvu pavyzdžiu auklėjo savo įpėdinį. Į lituanistinę veiklą buvo įsitraukusios ištisos šeimos – Ruigiai, Hakai, Engeliai, Šimelpenigiai, Štimeriai, Šperberiai, Milkai, Ostermejeriai, Kuršaičiai ir kiti. Patekę į lietuviškas parapijas, daugelis jaunų dvasininkų ir mokytojų dėjo pastangas jų būklei pagerinti. Pradėję nuo žemiausios bažnytinės pakopos, jie turėjo progą artimiau bendrauti su tikinčiaisiais, pažinti jų buitį, pamilti dainas, ne vienas vėliau ėmėsi uoliai jas rinkti ir propaguoti. Manytina, jog būtent tuo gyvenimo laikotarpiu konkrečioje vietoje, realioje lietuviškoje aplinkoje, subrendo daugelio seminaristų pasiryžimas darbuotis lietuvių raštijos ir kultūros labui bei realizuoti tas taurias idėjas, kurias iškėlė jų mokytojai – Kvantas, Rėza, Kuršaitis.

Daugiau kaip 200 metų seminaras buvo reikšmingas lietuvių kultūros židinys ir stipriai paveikė dvasinį Mažosios Lietuvos gyvenimą. Jo absolventai sudarė Rytų Prūsijos lietuviškosios inteligentijos branduolį. Iš universiteto jie išeidavo nepraradę dvasinio ryšio su tauta, patys uoliai darbavosi raštijos labui, telkė apie save gabesnius provincijos šviesuolius. Nenutrūkę šių akademijos auklėtinių asmeniniai ir kūrybiniai ryšiai teigiamai veikė visą lietuvių raštiją ir budino visuomenę. Studijavę seminare leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, steigė ir rėmė lietuviškas mokslo ir kultūros draugijas, platino lietuviškas knygas. Jų parengti leidiniai sudaro didžiausią ir reikšmingiausią XVIII–XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos dalį. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių seminaro absolventai atnaujino visą religinę lietuvių raštiją ir gerokai praturtino jos žanrus, patobulino religinių raštų kalbą, išvertė ir parengė originalių lietuviškų giesmių bei pamokslų. Ir vis dėlto daugiausia jie nuveikė lietuvių kalbos mokslo labui. Jų parengtomis gramatikomis, žodynais, kalbotyros veikalais domėjosi ir naudojosi iškiliausi Europos kalbininkai. Kai kurie iš šių darbų ir šiandien neprarado savo vertės. Seminaro auklėtiniai taip pat talkino vokiečių ir kitų šalių filologams kaupiant leksikografijos ir kalbotyros medžiagą.

Martyno Liudviko Rėzos (1776–1840) organizuotas tautosakos rinkimas įgavo didžiulį mastą ir nenutrūko XX a. Į šią veiklą jis įtraukė daugelį seminaristų, o lietuvių dainynas pateko į Europos kultūros lobyną. Seminaro auklėtiniai rūpinosi populiarios religinės, didaktinės ir šviečiamosios literatūros rengimu, patys vertė ir kūrė grožinę literatūrą. Lietuvių raštiją praturtino Adomo Frydricho Šimelpenigio (1699–1763), Kristijono Gotlybo Milkaus (1732–1807), Natanelio Frydricho Ostermejerio (1784–1846), Martyno Liudviko Rėzos, Jono Pipiro (1833–1912), Edvardo Jokūbo Daukšos (1836 – apie 1890) didesnės ar mažesnės apimties originalūs pasaulietiniai kūriniai. Seminaro auklėtinio Kristijono Donelaičio (1714–1780) plunksnai priklausantis reikšmingiausias XVIII amžiaus lietuviškas grožinis kūrinys – poema Metai – liko nepralenktas ir vėlesniais amžiais.

Tokiu būdu lietuvių kalbos seminaras iš menkų sėklų išaugo į galingą medį, pats ėmė brandinti vaisius ir teikti kasdienę paunksmę lietuvninkams.

Parengta pagal: Citavičiūtė, Liucija. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai. Vilnius, 2004.

Parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyriausioji bibliografė
Dalia Bikauskienė

Lietuva - Rusija , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra