Karaimų tautos Tėvas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Didelių valstybių pasaulyje yra žymiai daugiau. Jas galime rasti žemėlapiuose, jų teritorijas skiria kalnai, miškai, upės, ežerai bei kiti riboženkliai. Dauguma gyventojų yra vienos tautos žmonės. Jie brangina savo gimtąją kalbą, jos moko vaikus darželiuose, mokyklose, universitetuose. Turi savo Švietimo ministeriją, kuri rūpinasi knygų, vadovėlių, žodynų leidimu. Gimtąja kalba leidžiama daugybė laikraščių, žurnalų, kalbama per televiziją, radiją. Kalbos srityje dirba tūkstančiai žmonių, kurie nagrinėja kalbinius dalykus, remdamiesi įvairias šaltiniais. Tai natūralu, įprasta ir būtina.

Tačiau didelėse valstybėse yra ne viena dešimtis tautinių mažumų, kurios viso to negali turėti. Norėdama išgyventi, mažuma turi būti tolerantiška tai valstybei, kurioje gyvena. Privalo dirbti jai, ginti nuo priešų bei laikytis visų tos valstybės įstatymų. Bet ir tautinės mažumos nėra vienodos. Vienos turi arčiau esančią savo tėvynę, jas gina tos tėvynės įstatymai, valdymo struktūros, ambasados, į kurias galima kreiptis esant reikalui. Šios struktūros bei visuomeninės organizacijos tavęs nepaliks vieno, apgins, patars, palaikys.

Kitaip yra, jei tautinė mažuma neturi nei savo teritorijos, valstybės, nei ambasadų, mokslo ar švietimo įstaigų. Tokia ir yra karaimų bendruomenė, kuri tuo kelia didelį susidomėjimą pasaulyje. Jos jokiame žemėlapyje nerasime, o gyventojus jungia tik tikėjimas ir kalba. Todėl tokioms tautinėms mažumoms nepaprastai svarbūs yra dvasininkai, kurie pašaukti vienyti tautą, tobulinti tautiečių santykius, teigiamai veikti jų vidinį dvasinį pasaulį.

Kiekviena tauta, maža ar didelė, turi žmogų, kurį galima būtų laikyti tautos tėvu. Tokių tautinių mažumų kaip karaimai dvasininkai rūpinasi kiekvienu tautiečiu, jį gerbia, ypatingai vyresnį žmogų, jo nuomonę. Toks mano atminimu ir buvo karaimų dvasininkas Chadži Seraja Chan Šapšalas (1873–1961) – išsimokslinęs, protingas, nuoširdus ir jautrus. Apie jį, jo mokslinę veiklą yra parašyta daugybė darbų.

Dvasininkas buvo labai laukiamas visų karaimų namuose, ypač per  pavasario šventę – Velykas.
Iš vaikystės laikų gerai prisimenu šią šventę. Tai neraugintos duonos šventė, atėjusi iš senų laikų, kai karaimai traukėsi nuo priešų ir išgyveno be galo sunkiomis sąlygomis. Dabar šventė trunka visą savaitę, jos laukia vaikai ir suaugę žmonės.

Nenorom atgyja mamos Lidijos Kobeckos pasiruošimas Velykoms. Tai ir namų švarinimas, krosnių kalkėmis balinimas, puodų, šaukštų švietimas ir kiti darbai. Pagal biblijinius papročius buvo paslepiama viskas, kas rūgštu. Svarbiausi kepiniai – tymbylo (paplotėliai). Mūsų šeimoje buvo kepama tiek, kad užtektų visai savaitei šešiems žmonėms. Tą dieną melsdavomės, linkėjome vieni kitiems sveikatos, sėkmės. Visą savaitę laukdavome svečių, kuriuos vaišindavome tymbylo su medumi. Ypač visi šeimos nariai laukdavo dvasininko apsilankymo, kuris buvo visų mūsų pasididžiavimas. Šį žmogų – Chadži
Seraja Chan Šapšalą – galėčiau vadinti karaimų tautos Tėvu, nes jo gyvenimas buvo neatskiriamai susijęs su kiekvienu iš mūsų, nepriklausomai nuo turto, išsimokslinimo ar padėties visuomenėje. Jis matė kiekvieną žmogų laimės ir nelaimės metu. Kiekvienas tautietis jam buvo mielas ir artimas, jo širdyje užteko vietos ir suluošintam, neįgaliam. Visiems jis mokėjo tarti gerą žodį, kuris gydė kaip vaistai. Sugebėjo padėti jaunuoliui, siekiančiam mokslo, ne tik žodžiu, bet ir finansiškai.

Tai buvo žmogus, iš kurio visada ir visur sklido žmogiška šiluma, o paduota ranka glostė širdį. Jį norėjosi visada matyti ir girdėti. Tokį prisimenu aukščiausią karaimų tautos dvasininką. Esu dėkingas likimui, kad teko gyventi tuo laiku, kai jis buvo karaimų tautos vedlys. Tai žmogus, kuris man atrodė kaip tėvas. Todėl didžiai gerbiamam Ch. S. Ch. Šapšalui tinka žinomo karaimų poeto Simono Kobeckio eilėraščio „Šlovė tau“ žodžiai:

Šlovė tau, jei ką gero padarei
Mūs laikinos būties keliuos alsiuos.
Šlovė tau, jeigu neslėpsi beveik
Tu savo širdyje tikros tiesos.

Šlovė tau, jei gyvenimo gūsty
Išmokai tu kitiems pasiaukot,
Šlovė tau, jei atšalusioj širdy
Bent kibirkštėlę troškai suieškot.

Šlovė tau, jei mylėdamas karštai,
Tu savo brolių neskubėjai teist,
Šlovė tau, jei paklydusį matei
Ir išdrįsai jam nuodėmes atleist.

(Vertė Jonas Strielkūnas)

Tokios mintys laukiant 2010 metais karaimų šventės – Velykų – kilo apie tą žmogų, kurį galėčiau laikyti tautos Tėvu ir kurio atminčiai su pagarba lenkiuosi.

Nuotraukoje: Dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930 m.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra