Karaimų šventovės Lietuvoje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiandien mes negalime atsidžiaugti Vilniaus senamiesčiu: barokas, gotika, visų kitų gražiausių pasaulio menų simbiozė… Ir be galo smagu, kai Žvėryno rajone turistai pamato rytietiškos ornamentikos pastatą – karaimų kenesą. Kaip ji čia atsirado? Ir kodėl?

Lietuvos senbuviams stebuklo nėra. Kenesa yra šventovė, kurioje meldžiasi karaimai. Arabiškai bažnyčia – kanisa. Musulmonai šiuo žodžiu vadina visas nemusulmoniškas šventyklas. Karaimams kenesa turi šventovės reikšmę. Altorius joje yra pietų pusėje, beje, laidojama taip pat veidu į pietus. Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais, grindys išklojamos kilimais, langai puošiami vitražais. Karaizmas draudžia kenesoje turėti žmonių ir gyvulių atvaizdus. Čia visi privalo būti su galvos apdangalu, kurio forma nėra griežtai nustatyta.

Kaip ir kitose Rytų religijos šalyse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Kaip mini H. Kobeckaitė knygoje „Lietuvos karaimai“, seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g. 30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV amžiuje, nes kiekviena bendruomenė privalėjo turėti šventovę. Medinis pastatas ne kartą buvo sudegęs. Po paskutinio 1824 metų gaisro ketinta pasistatyti mūrinę kenesą, bet dėl lėšų stygiaus vėl pastatyta medinė. Statinys rekonstruotas pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. Beje, šis architektas buvo parengęs ir Trakų pilies rekonstrukcijos projektą.

Nors Trakų kenesa kelis kartus remontuota, perdažytas jos interjeras, tačiau dabartinis jos pavidalas atitinka paskutinės rekonstrukcijos projektą. Totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių proga Trakų kenesa rekonstruota pirmą kartą po karo.

Žurnale „Šeima ir pasaulis“ Zina Rimgailienė 2002 metais labai gražiai aprašė kenesos „raktininkę“ 80-metę Lidiją Maškevič.

Ponia Lidija parodė žurnalistei javų vainiką, kuris kabo ant  kenesos galerijos sienelės nuo 1938 metų. Tiesiai priešais altorių. Tais metais buvo atšvęsta paskutinė derliaus šventė prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Pagal tradiciją naujas derliaus vainikas turėjo būti kabinamas ir šventinamas kasmet. Karaimai laikė save žemdirbiais, dėkojo kunigaikščiui už jiems dovanotas žemes, kurios priklausė džimatui, ir stengėsi dorai nudirbti visus žemės darbus, išauginti gausų derlių.

Deja, sovietiniais laikais kolūkiai pasisavino džimato žemes, iš senųjų žemdirbių beliko vienas kitas, o iš jaunųjų šeimų žemdirbyste verstis šiandien sugebėtų retas.

L. Maškevič pasibėdojo, kad per pagrindines karaimų šventes susirenka vis mažiau žmonių, kadangi gausėja mišrių šeimų, o svarbiausia – šeimos vis mažėja, vietoj 5–6 vaikų dabar teaugina viena ar dvi atžalas.

Šalia Trakų kenesos – karaimų mokykla mažyčiais langeliais, kuri buvo nacionalizuota sovietiniais laikais, 1940 m. 1994 m. pastatas grąžintas karaimų bendruomenei, 2009 m. rekonstruotas. Jis atvėrė duris kultūrinei ir visuomeninei karaimų veiklai.

Panevėžyje, Ramygalos ir Nemuno gatvių kampe, šiandien stovi paminklinis akmuo, liudijantis, kad šioje vietoje iki 1970 metų buvusi kenesa, vėliau ji uždaryta ir, statant gyvenamąjį namą, nugriauta.

1995 m. liepos paminklinį akmenį atidengdamas vicemeras Raimondas Alekna priminė, kad ir mažai tautai išlikti padeda jos dvasinė stiprybė, religija, tradicijos. Svečias iš Vilniaus, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius sukalbėjo maldą.

Karaimų bendruomenės vardu jis apgailestavo, kad kenesa dingo galingai ir piktai jėgai panorėjus, padėkojo paminklą stačiusiems žmonėms. Vyresnysis dvasininkas panevėžiečiams  priminė, kad į Lietuvą karaimus iš Krymo atsivedė XIV a. Vytautas Didysis ir apgyvendino Trakų pilies prieigose. Vėliau karaimai įsikūrė Biržuose, Pasvalyje, Panevėžyje, Naujamiestyje ir kitur.

Ir dabar Naujamiestyje, ant Nevėžio kranto, yra didelės veikiančios kapinės. Naujamiestyje XVIII a. pabaigoje gyveno nemažai karaimų, valdė savo žemes, kol XIX a. pabaigoje didikai ir dvarininkai jas atėmė. Tada karaimai persikėlė į Panevėžį. XIX a. Panevėžyje gyveno 301 karaimas (Naujamiestyje jų teliko 7). Dabar Naujamiestyje ir šalia jo  gyvena dvi šeimos. Iki 1940 m. Panevėžyje gyveno 150 karaimų, plėtojo kultūrinę veiklą: rengė  spektaklius, leido žurnalą „Onarmach“ („Pažanga“) (išėjo trys numeriai). Kultūros centre stovėjo kenesa. Jos rekonstrukcijai A. Smetonos vyriausybė skyrė 2 400 litų, buvo renkamos aukos.

M. Firkovičius priminė karaimų puoselėjamus bruožus – dorumą, kuklumą, pagarbą tėvams, kitiems žmonėms, iš pat jaunystės ugdomą panieką pavydui ir išdidumui. Panevėžiečiai ta proga prisiminė savo kaimynus karaimus – gerus žmones, tarp jų Basę Peleckienę, auginusią braškes ir visada jomis vaišinusią šalia gyvenusius.

Taigi Panevėžyje kenesą beprimena dvi granitinės plokštės su įrašais karaimų ir lietuvių kalbomis, kurias savo lėšomis 1995 metais pastatė miesto savivaldybė.

Naujausia Lietuvoje, didžiausia ir gražiausia yra Vilniaus kenesa. Ji pradėta statyti pagal architekto Michailo Prozorovo projektą 1911 metais. Tai turėjo būti mūrinis maurų stiliaus statinys, panašus į Kijevo kenesą. Tų pačių metų rudenį buvo pašventintas kertinis akmuo, į kenesos fasadą įsiremianti Žvėryno gatvelė miesto savivaldybės sprendimu  pavadinta Karaimų gatve.

Prabėgus 77 metams poetė Judita Vaičiūnaitė rašė: 

Suradau karaimų kenesą Žvėryne,
Pučiant šalto pavasario  vėjams nuo upės,
Lyg ant skraidančio kilimo šičia nutūpusią
Ūkanotų miglotų dienų vėriny.
O egzotiškas šiaurės rūkų tvariny,
Jau įleidai šaknis, negali jau pakilti –
Suradau, troleibusams pradundant per tiltą,
Karaimų apleistą kenesą Žvėryne.

Statyba aniems laikams vyko gana sparčiai, po dviejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Žurnalas „Karaimskoje slovo“ džiaugėsi: „Pagaliau visu gražumu pasirodė karaimų kenesa. Tik gaila, kad dėl lėšų stokos vidaus apdailos darbai atidedami.“

Atidėti jie buvo ne tik dėl lėšų stygiaus – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tad darbai buvo atnaujinti 1921 metais, o dar po dviejų metų – 1923 m. rugsėjo 9 dieną – kenesa buvo pašventinta. Ceremoniją atliko tuo metu Vilniaus karaimų bendruomenės vyresniojo dvasininko pareigas ėjęs Feliksas Maleckas.
Brolių Lopatto labdara šalia kenesos tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai, kuriuose rinkdavosi jaunimas, vykdavo paskaitos, susirinkimai, veikė religinė mokykla, gyveno dvasininkai.
Deja, ir Vilniaus kenesos gyvenimas netrukus sustojo. 1949 metais Religinių kultų tarybos prie buvusios SSRS Ministrų tarybos sprendimu ji buvo uždaryta, nes, anot protokolo, „tikinčiųjų skaičius tėra vos 15 žmonių ir nėra dvasininko“.

Tai, žinoma, grynas melas. Tuo laiku Vilniuje gyveno apie 200 karaimų, o dvasininko pareigas ėjo Juzefas Zajončkovskis, jau nekalbant apie tai, kad tuolaik Vilniuje gyveno ir aukščiausias karaimų dvasinis hierarchas Chadžy Seraja Chan Šapšalas.

Kenesa buvo nacionalizuota, iš pradžių joje įsikūrė kažkoks trestas, vėliau – geodezijos tarnybos archyvas, atlikus perdengimus buvo įrengti du butai.

Vilniaus karaimų bendruomenės nuosavybe kenesa vėl tapo 1993 m. spalio 14 dieną. Po penkerius metus trukusio remonto, minint pastatymo 70-metį, ji vėl buvo pašventinta. Ceremoniją atliko Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius, kuris, beje, buvo ir didysis kenesos remonto organizatorius.

Taigi iš trijų karaimų šventovių Lietuvoje beliko dvi: seniausia Trakuose ir jauniausia Vilniuje. Panevėžyje ją buvus primena tik paminklinis akmuo.

Nuotraukoje: Didžiausia ir gražiausia karaimų kenesa yra Žvėryne (Vilniuje)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra