Karaimų liturgija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Karaimų liturgija buvo sutvarkyta XIII a. pabaigoje. Tai atliko Aaronas Vyresnysis. Jis buvo garsus mokslininkas, filosofas, teologas, egzegetas, teisininkas, poetas, gydytojas. Gimė ir gyveno Solchato mieste (dabar Staryj–Krym), vėliau – Konstantinopolyje. Aarono parengta maldaknygė dviem knygomis pirmą kartą išspausdinta 1528–1529 m. Venecijoje.
 
Karaimų liturgija remiasi Dovydo psalmėmis ir jų pagrindu karaimų teologų bei poetų sukurtomis giesmėmis ir himnais. Aukštinamas neturtingumas ir gailestingumas. Pamaldose, be bažnytinės hebrajų kalbos, vartojama ir karaimų kalba, kadangi besimeldžiantys privalo suprasti maldos turinį. Karaimai – vienintelė tiurkų tauta, liturgijoje vartojanti gimtąją kalbą. Dauguma islamą išpažįstančių tiurkų meldžiasi arabiškai.
 
Trakų karaimai nuo XIX amžiaus pabaigos naudojasi Vilniuje išleistomis Felikso Malecko redaguotomis maldaknygėmis.
 
Jas sudaro keturios knygos:
 
1. Kasdieninės ir šeštadienio maldos,
2. Šventinės maldos,
3. Nuodėmių atleidimo dienos maldos,
4. Apeiginės maldos.
 
Naujausia karaimų maldaknygė išleista 1998–1999 m. Vilniuje dviem knygomis (pirmoji skirta liturginiam metų ciklui, antroji – apeigoms).
 
Liturginis karaimiškų pamaldų vyksmas priklauso: nuo paros laiko (išvakarės ar rytas), nuo dienos reikšmingumo (eilinė diena ar šeštadienis), nuo konkrečios metų kalendoriaus progos. Nuo papildomos sąlygos priklauso pamaldų sąranga. Turinio prasme pamaldas sudaro šlovinimo, dėkojimo, atgailos, maldavimo, prašymo maldos. Jų tekstai, kaip jau minėta, grindžiami psalmėmis ir kitais bibliniais tekstais, o iškilmingi himnai – dažniausiai autorine kūryba. Meldžiamasi, o tai labai svarbu, gimtąja karaimų kalba.
 
Prieš maldą patartina nepersivalgyti, nevartoti alkoholio. Į Viešpaties namus reikia įžengti nuolankiai nusiteikus, susikaupus. Maldos vertę lemia ne žodžių kiekis, o jausmų gilumas, dievobaimingumas ir tikėjimas.
 
Meldžiamasi veidu į pietus, kaip kad kenesoje nukreiptas altorius. Per maldas negalima šnekėtis, vaikščioti iš vienos vietos į kitą, drumsti ramybę.
 
Išpažintis yra grupinė, atliekama gimtąja kalba, vadovaujant dvasininkui ir kartojant paskui jį atgailos žodžius. Pamaldų pabaigoje meldžiamasi be žodžių – tik krutinant lūpas. Tai – Širdies malda.
 
Karaimų religinė tradicija Lietuvoje net sovietmečiu nebuvo nutrūkusi, nes Trakuose visą laiką veikė vienintelė Europoje kenesa, gyveno karaimų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius. Pokariu jis yra sutuokęs visus karaimų jaunavedžius, palaiminęs visus naujagimius, su malda palydėjęs Anapilin Trakų, Vilniaus ir Panevėžio karaimus (karaimai savo kapines turi Trakuose, Vilniuje ir Naujamiestyje prie Panevėžio).
 
* * *
 
Gyvena karaimai pagal Mėnulio kalendorių, pagal jį nustatomos ir metų šventės. Mėnulio kalendorių sudaro 354 dienos 8 valandos ir 48 minutės. Kad laiko skaičiavimas nesiskirtų nuo Saulės kalendoriaus, jis suskirstytas į 19 metų ciklą (Mėnulio ratas), kuriame yra 12 paprastųjų metų ir 7 keliamieji metai su tryliktu papildomu mėnesiu. Mėnuo susideda arba iš 29 dienų (nepilnas mėnuo), arba iš 30 (pilnas mėnuo).
 
Karaimai švenčia šeštadienį, jauno Mėnulio dieną (kiekvieno mėnesio pirmąją dieną), metines šventes ir pasninkus. Jų Naujieji metai Jyl bašy yra pirmojo pavasario mėnesio pirmoji diena. Kenesoje jie minimi pamaldomis, o namuose – šventiškais pietumis.
 
Netrukus bus švenčiama pati didžiausia šventė Tymbyl chydžy (Velykos). Ji minima visą savaitę. Ypač reikšmingos pirmoji ir paskutinioji šių švenčių dienos bei tos savaitės šeštadienis ir sekmadienis. Velykų pamaldų metu giedamos psalmės apie išėjimą iš Egipto.
 
Pirmiausiai meldžiamasi kenesoje šventės išvakarėse. Po pamaldų namuose sėdamasi šventinės vakarienės, šeima klauso Biblijos ištraukų. Pasakojimai trunka 15–20 minučių, po to pašventinamos Dievo dovanos ir ta proga iškepti paplotėliai tymbyl. Kadangi su šių paplotėlių pavadinimu siejasi pats šventės pavadinimas (Neraugintos duonos šventė), jų kepimas karaimų Velykose – labai svarbus ritualas.
 
Paplotėliai kepami iš neraugintos tešlos. Jai išminkyti reikalingi specialūs įrankiai – tešlos minkytuvas talky – ilgas dantytas medinis strypas, pritvirtintas prie stalo, ilga mentė tešlai pašauti į krosnį ližia (ližė) ir skrytulka – 3–4 cm skersmens varinis skrituliukas su ašele, pritaisyta prie nedidelio kotelio. Juo paplotėliai subadomi, kad kepdami neišsipūstų.
 
Tešla labai kieta, todėl minko ją vyrai. Moterų darbas – ją kepti. Tymbylai pakeičia duoną, todėl jų reikėdavo prikepti visai savaitei. Paprastai tam rengiamos talkos ir kepama kiekvienai šeimai iš eilės.
 
Ant vieno paplotėlio tymbyl dedama karčių šaknų, beriamas žiupsnelis druskos, ant kito – kąsnelis kaulėtos keptos mėsos, keptas kiaušinis. Ir laiminamas vynuogių vynas.
 
Velykų vakarienei visi valgiai kepami, ir netgi kiaušiniai kepami su lukštu. Beje, visą savaitę negalima valgyti nieko rauginto. Per šventinę vakarienę ant stalo būna karčių ir saldžių patiekalų: juodųjų pipirų, svogūnų, krienų, druskos (ypač tikima pašventintos druskos magiška gydomąja galia), medaus, riešutų.
 
Pagrindiniai velykinės vakarienės patiekalai – šišlik (aviena ar veršiena kepta krosnyje ant iešmo), kepti kiaušiniai, grūstų tymbylų apkepas, tortas ar pyragas iš grūstų tymbylų miltų, džiovintų vaisių kompotas.
 
Bene smagiausias šios šventės ritualas – svečiavimasis. Jaunuoliai, norintys vasarą sukurti šeimą, pirmąją šventės dieną stengdavosi apeiti septynis namus, paragauti tymbylų (kiekvienos šeimininkės jie kitokio skonio), pyrago, kompoto, medaus, riešutų. Mėgstamiausias žaidimas – riešutų ridenimas ir daužymas.
 
Paskutinę Velykų savaitės dieną pašventinama duona su medumi, valgoma silkė ir grįžtama prie kasdieninio maisto.
 
Velykų savaitės sekmadienis vadinamas san bašy (skaičiavimo pradžia), o tai reiškia, kad nuo jo prabėgus septynioms savaitėms vėl bus reikšminga šventė aftalar chydžy – Sekminės. Jos visuomet išpuola sekmadienį, penkiasdešimtą dieną po Velykų sekmadienio.
 
Kenesoje laikomos pamaldos, skaitomi Dešimt Dievo įsakymų, o namuose laukia ypatingas pyragas katlama. Keturi jo sluoksniai iš tešlos, trys iš varškės. Iš viso septyni sluoksniai. Jie simbolizuoja tai, kad nuo Velykų praėjo septynios savaitės. Užvalgius pyrago, jau buvo galima maudytis ežere.
 
Byrhy kiuniu (Trimitų diena) – švenčiama septintojo mėnesio pirmąją dieną. Vadinasi, prasidėjo ruduo. Pamaldos skirtos susikaupti ir pasirengti atlaidams, kurie vyksta po dešimties dienų bei vadinami bošatlych kiuniu – Atgailos ir atleidimo diena.
 
Šie atlaidai yra ypatingi. Tą dieną nuo pat ryto iki sutemų pasninkaujama ir meldžiamasi kenesoje. Viešpaties meldžiama atleisti nuodėmes. Išpažintis visuotinė ir niekas savo nuodėmių garsiai neištaria, nes niekas, net ir aukščiausias dvasininkas, nėra įgaliotas jų atleisti. Jeigu norime, kad Viešpats atleistų mums, tai ir patys turime atleisti savo artimiesiems už padarytas skriaudas. Dar prieš pamaldas atsiprašome kiekvieno artimo ar pažįstamo žmogaus, motinos ir tėvo atleisti prašome atskirai, o dvasininkas prašo bendruomenės atleidimo.
 
Po pamaldų vienas kitam linki oručujuz kabul bolhej (tebūnie priimtas jūsų pasninkas, kitaip tariant, tegu Viešpats atsižvelgia į jūsų pasninką ir atleidžia).
 
Vakarienė valgoma soti, pagrindiniai patiekalai – kepsnys ir saldumynai.
 
Alačych chydžy (Verbų šventė) – paskutinė metų šventė. Ji švenčiama aštuonias dienas, paprastai rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, kai baigiami derliaus nuėmimo darbai. Svarbiausios jos yra pirmoji ir paskutinioji dienos. Švenčiama linksmai, džiaugsmingai. Kalbamos tradicinės maldos, šventei paminėti kepami įvairūs saldūs patiekalai su vaisiais.
 
Labai gaila, bet jau daugelį metu neberengiama viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių švenčių orach toju – Derliaus šventė. Paskutinį kartą derliaus vainikas buvo nupintas 1938 metais ir iki šiol kabo Trakų kenesoje. Kodėl šios gražios šventės nebėra, priežastis labai paprasta: karaimai nebeturi žemės, nebeaugina ir derliaus. Taigi vainikas teliko ankstesnio glaudaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.
 
Karaimai laikosi ir kitų liturginių apeigų. Tai pasninkai. Nors per juos taip pat meldžiamasi, bet jų turinys daugiau apeiginis.
 
Burunhu oruč (pirmasis pasninkas) arba avuz jabar (burnos užčiaupimas) yra gavėnios pradžia, kartu ir Vėlinės.
 
Po pamaldų kenesoje einama į kapines, kur prie seniausio kapo vyresnysis dvasininkas gieda specialią raudą syjyt jyry už vėles mirusiųjų per siaubingąjį 1710 metų marą. Šią raudą parašė Saliamonas Trakietis.
 
Po to visi išsiskirsto prie savo artimųjų kapų ir meldžiasi už kiekvieną vėlę atskirai. Pasninkaujama iki pietų.
 
Prieš gavėnios pabaigą dešimt dienų nevalgoma mėsos. Ortančy oruč – gavėnios vidurys, avuz ačar (burnos atvėrimas) arba Kurban (Aukojimo diena) – gavėnios pabaiga. Tą dieną meldžiamasi ir pasninkaujama iki vidurdienio. Ankščiau po pamaldų būdavo aukojama avis, o jos mėsa išdalijama vargingiesiems bendruomenės nariams.
 
Gavėnios, kuri trunka visą mėnesį, metu negalima linksmintis, kelti vestuvių, o jai pasibaigus – galima atsigauti, puotauti, šokti, linksmintis, tuoktis.
 
Kadangi karaimų religijos pagrindas yra Senasis Testamentas, tai dienos pradžią jie laiko nuo saulėlydžio, kaip ir pasakyta: „ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi: ir pasidarė vakaras ir rytas – pirmoji diena“. Septintoji diena karaimams yra šeštadienis – pati iškiliausia diena. Tai pagrindžia ketvirtasis Dievo įsakymas.
 
Nuotraukoje: Dabartinis Lietuvos kraimų religinės bndruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius Vilniaus kenesoje, 1996 m.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra