Karaimų ir totorių kapinės Viniuje. vilniusgo.lt nuotr.

www.voruta.lt

Daugiau kaip 600 metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims – kipčiakams. Jų įsikūrimas LDK žemėse siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu.

XIV a. pabaigoje Aukso ordą alino vidaus karai. Naudodamasis chanų tarpusavio kovomis dėl valdžios, Vytautas surengė du žygius į Kipčiakų stepes ir atgabeno daug belaisvių (383 karaimų šeimas ir apie 300 totorių šeimų). Apgyvendinti jie buvo Trakuose, Vilniaus apylinkėse ir kitose etninės Lietuvos vietovėse, ypač pasienyje. Lietuvoje jiems buvo leista išpažinti savo religiją, statyti kulto pastatus, buvo skiriami žemės sklypai.

Nors totoriai Lietuvoje iki šiol yra išsaugoję tautinę savimonę, kalbą yra pamiršę (jau XVII a. pabaigoje didžioji jų dalis nebekalbėjo savąja tiurkų kalba). Priešingai negu totoriai, karaimai iki šiol išsaugojo savo kalbą ir tradicijas.

Kaip atskira religija karaimų tikėjimas (karaizmas arba karaimizmas) susiformavo VIII a. Mesopotamijoje (dab. Irako teritorijoje). Karaimų religijos ir tautos pavadinimas kilęs iš arabų ir hebrajų kalbų žodžio kara, reiškiančios skaityti, studijuoti Šventą Raštą, būti jo sekėju. Tikėjimo pagrindas yra Senasis Testamentas (be vėlesnių papildymų ir komentarų), o Dekalogas sudaro pagrindines moralės normas.

Dėl misionierių veiklos VIII–IX a. karaimų religija išplito Sirijoje, Palestinoje, Egipte, Persijoje, Bizantijoje ir Chazarijoje. Chazarų kaganatas, rėpęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir pietvakarių Tauriją (Krymas), VIII a. garsėjo religine tolerancija. Karaizmo misionieriai atvertė į savo tikėjimą dalį čia gyvenusių tiurkų genčių,kurias bendra kalba ir religija ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Karaizmo išpažinėjai, nepaisant Chazarijos žlugimo X–XI a. pradžioje, vienijami savo įsitikinimų, susibūrė ir išliko. Ilgiausiai išsilaikę jų centrai buvo Vidurio Europoje ir Kryme. Svarbiausias jų miestas Kryme buvo Džuft-Kalė (Čufut-Kalė, nuo 1938 m. – archeologinis draustinis), šalia Bachčisarajaus.

XIII a. į Krymą įsiveržė totoriai. Po apsiausties Džuft-Kalė tvirtovė buvo paimta ir vėliau sudarė Krymo chanato branduolį. Kovų su Aukso orda dėl savarankiškumo metu, tvirtovė buvo chanų rezidencija, ten buvo saugomos vertybės, laikomi belaisviai. Deja, Krymo chanato sostine tapo ne ji, o XV–XVI a. ant Čuruk-Su upės kranto išaugęs Bachčisarajus. 1475 m. Krymą užėmus turkams, chanatas tapo priklausomas nuo Osmanų imperijos. Jos įtaka reiškėsi įvairiose totorių gyvenimo srityse.

Po 1476 m., Mengli Girėjui tapus Osmanų imperijos vasalu, totorių architektūra ėmė formuotis Stambulo meno įtakoje. Pastarasis nebuvo savarankiškas: jame susipynė arabų meno ir Renesanso motyvai. Tai pastebima mečečių architektūroje, mauzoliejų ir antkapių dekore.
Totorių kapinės būdavo šalia mečečių arba ant aukštesnių kalvų. Kryme, šalia chano rūmų ir Didžiosios mečetės yra chanų ir jų artimųjų kapinės (anksčiausias palaidojimas – 1592 m.). Antkapiai gausiai puošti ornamentais. Populiariausi motyvai: pynutė, stilizuotas rožės žiedas, kiparisas. Beveik ant visų antkapių iškaltos epitafijos, savotiškas totorių poezijos pavyzdys: “Karas buvo garsiojo Krym-Girėj-Chano amatas; žydros dangaus akys nematė jam lygaus”, arba “Mirtis – tai taurė su vynu, kurį geria visa kas gyva. Kapas yra buveinė, į kurią nueina kiekvienas žmogus”.

Lietuvos totorių antkapiai XVI a. neturėjo užrašų, seniausi antkapiai su užrašais išlikę iš XVII a. Ant neturtingųjų kapų buvo statomi netašyti lauko akmenys, ant turtingųjų – šlifuoti antkapiai su puošniomis epitafijomis, dažnai yra iškaltas pusmėnulis ir žvaigždė arba stilizuota Korano giesmė (kapų orientacija iš vakarų į rytus; du antkapiniai akmenys: didesnis ties galva, mažesnis ties kojomis).

Stilizuotą kiparisą, kaip mirties simbolį, ir stilizuotą rožės žiedą – prisikėlimo simbolį, perimtą iš totorių, galima pamatyti iškaltą ir vėlesniuose marmuriniuose Krymo karaimų antkapiuose. Seniausios kapinės yra šalia Džuft-Kalė, Juozapato slėnyje, vadinamos Balta-Tijmez (kirvis neliečia). Ten esantys antkapiai, juos tyrinėjusių mokslininkų nuomone, datuojami nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Kapinėse iki šiol auga šventieji ąžuolai, kuriuos garbino karaimai iki XIX a. vidurio. Senieji Džuft-Kalė kapinių antkapiai (iš Krymo kalkakmenio) karstiški ir dviragiai, gavę pavadinimą bešik (lopšys), nes savo forma primena karaimų lopšį (pagal S.Šišmaną jie simbolizuoja balną, kurį dėdavo ant raitelių kapų). Kartais papuošti geometriniu ornamentu ar stilizuotais medžių, šakelių atvaizdais. Būdinga kapų orientacija – iš šiaurės į pietus. Užrašai (senąja Biblijos kalba), kur nurodoma vardas, mirties metai, rečiau – jos priežastis, iškalti šiaurinėje antkapio pusėje. Dažnai pasitaiko elegijų, pvz.: “Tebūnie jo siela rojuje”, “Tebūnie jo sielai vietos tarp angelų” ir pan.

XIV a. pabaigoje karaimams įsikūrus šiaurvakarinėje Trakų miesto dalyje, kapinės išaugo Totoriškių ežero krante. Netaisyklingo stačiakampio formos senųjų kapinių sklypas apjuostas žema akmenų ir žemių tvora su dvejais (šiaurės ir vakarų) vartais. Dvivėriai šiaurės vartai sukalti iš stačių lentų. Kraštuose du stačiakampiai stulpai sujungti mediniu dvišlaičiu stogeliu, dengtu lentelėmis. Vartai pastatyti XVIII–XIX a.

Vakarų vartai geležiniai, stačių ieties pavidalo strypų, sujungtų gulsčiomis ir įstrižomis juostomis. Jų kraštuose esantys du dideli stulpai sujungti mūriniu arkos stogeliu.

Kapinės dabartine tvora apjuostos 1894–1897 metais. Tada suremontuoti šiaurės vartai ir pagal inžinieriaus-architekto Michailo Prozorovo ir matininko A.Griaznovo projektą pastatyti vakarų vartai (apie 1897 m.).

Sklypo šiaurinėje dalyje laidota iki 1710 metų maro, pietinėje dalyje – po maro iki Antrojo pasaulinio karo, bet yra ir vėlesnių kapų (nustota laidoti apie 1931–1932 metus, įrengus naująsias karaimų kapines). Šiaurinės kapinių dalies antkapiai labai sunykę. Geriau išsilaikęs Ezros, Nisano sūnaus antkapis. Ezra ben Nisanas (1591–1666) buvo didikų Radvilų rūmų gydytojas. Už Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero dukters išgydymą jis tapo oficialiu karališkuoju gydytoju. Be medicinos, domėjosi matematika, buvo aktyvus Trakų bendruomenės narys, o 1640 m. ėjo karaimų vaito pareigas.

Pietinėje kapinių sklypo dalyje palaidotas Saliamonas Trakietis (1650–1715), teologas, daugelio religinių himnų ir raudos syjyt jyry 1710 m. maro aukoms atminti autorius (rauda iki šiol giedama per karaimų Vėlines senosiose kapinėse, kur palaidotos maro aukos). Taip pat Trakų karaimų vaitai iš Lobanosų giminės. Deja, daugelis senųjų antkapių neišlikę. Labiausiai kapinės buvo niokojamos XX amžiaus pabaigoje.
Čia ilsisi hachanų – vyriausių jų dvasinių ir pasaulietinių vadovų – Boguslavo Kaplanovskio (1806–1898), 30 metų ėjusio šias pareigas, ir Romualdo Kobeckio palaikai.

Romualdas Kobeckis (1823–1911), vienas iš pirmųjų karaimų, baigęs aukštuosius mokslus, pedagogas. 1902 metais jis buvo išrinktas tuometinės Lenkijos karaimų hachanu ir daug dėmesio skyrė savo tautai ir jos jaunimo švietimui.

Senosiose Trakų karaimų kapinėse palaidotas taip pat Achiezeras Zajančkovskis (1855–1930), karaimų Dvasinės valdybos narys, Trakų karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, daug prisidėjęs prie Trakų kenesos atstatymo ir Vilniaus kenesos statybos, visada rūpinęsis nedidelės tautos žmonėmis.

Emanuelis Kobeckis (1863–1927), daug prisidėjęs prie Vilniaus kenesos statybos baigimo darbų ir Vilniaus karaimų draugijos 1921 m. susikūrimo (Vilniaus karaimų draugija ilgą laiką buvo vienintelė institucija, atstovavusi karaimų interesams), ir daugelis kitų žymių to meto karaimų bendruomenės žmonių.

Vakarinėje senųjų kapinių dalyje auga daug medžių, krūmų, žolių. Papročiai draudžia naikinti augalus, todėl kapinės yra savotiškas jų draustinis.

Lenkų biologė Nadzėja Rajecka, tyrusi kapinių augmeniją, savo darbe “Flora Starego Cmentarza Karaimskiego w Trokach” (Vilnius, 1934 m.) aprašė 129 žiedinių ir 32 sporinių augalų rūšis.

Karaimai laidoti mediniuose karstuose, veidais į pietus (iki šiol išsaugota kapų orientacijos iš šiaurės į pietus tradicija). Senieji XV–XVII a. antkapiai, kaip ir Kryme, įvairių formų, kartais papuošti augaliniu ar geometriniu ornamentu, turi iškaltas citatas iš Biblijos, epitafijas. XVIII a. ir vėlesniuose antkapiuose jaučiama aplinkinės kultūros įtaka: antkapiai puošiami ornamentais, užrašai ne tik karaimų, bet ir rusų, lenkų kalbomis. Vėlesni kapai aptverti gražiomis kaltos geležies tvorelėmis, kai kur ant antkapių yra ir portretai. Mirusiajam, palaidotam svetur, buvo statomas ypatingos formos paminklas. Kryme toks paminklas vadinamas joldži-taš (joldži – keleivis, taš – akmuo) arba tikme-taš (tikme – tiesiai stovintis). Toks paminklas pastatytas Džuft-Kalė kapinėse Rusijos–Japonijos karo didvyriui poručikui M.Tapsašarui, žuvusiam Port-Artūre 1904 m., ir B.J.Kokenajai (1892–1967), palaidotam Rostove prie Dono.

Veikiančiosios arba Naujosios karaimų kapinės yra maždaug 100 m atstumu į pietus nuo senųjų kapinių sklypo. Jose laidoti pradėta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ant kalvelės iškyla į stelą panašus tamsaus akmens su bareljefu antkapis. Tai – I.Lopato (1874–1934) antkapis.
Taip pat palaidotas poetas Mykolas Tinfavičius (1912–1974), gimęs Panevėžyje. 1940 m. jis persikėlė į Vilnių, studijavo teisę. Baigęs studijas, apsigyveno Trakuose, kur 1946 m. išrinktas teisėju, o nuo 1950 m. dirbo advokatu. 1973 m. išėjo į pensiją. Buvo Trakų istorijos muziejaus konsultantas, įsteigė prie muziejaus karaimikos sekciją.

Simonas Firkovičius (1897–1982), nuo 1920 m. vyresnysis dvasininkas Trakuose, karaimų kalbos ir tikybos mokytojas, poetas, rankraščių puoselėtojas (1983 m. ši kolekcija perduota Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriaus fondui).

Simonas Kobeckis (1911–1985), inžinierius-kelininkas, gimęs Trakuose, aktyvus karaimų saviveiklos organizatorius, rašęs eiles.
Simonas Juzefovičius (1941–1995), istorikas, 10 metų dirbęs Trakų istorijos muziejuje ekskursijų vadovu, vėliau – Vilniuje.

Čia palaidotas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000). M.Firkovičius, gimęs Trakuose, pramoninės ir civilinės statybos inžinierius, 40 metų išdirbo Vilniaus “Lietprojekto” projektų vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1992 m. jis buvo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas, M.Firkovičius, Lietuvos karaimų kasdienių ir proginių maldų rinkinių sudarytojas, karaimų kalbos vadovėlio autorius. Visas savo jėgas jis skyrė tautos kultūrinio palikimo darbams.
Pagal paprotį, žmogui mirus, laidojama kuo greičiau. Nelaidojama šeštadieniais ir šventinėmis dienomis. Anksčiau velionis būdavo šarvojamas namuose, dabar dažnai visuomeninėse patalpose.

Velionio namuose uždegama žvakė, uždangstomi blizgantys daiktai, savaitei sustabdomas laikrodis (Kryme velionio paruošimu paskutinei kelionei anksčiau užsiimdavo specialūs žmonės – kabarai, du vyrai dvi moterys). Senais laikais drabužiai buvo siuvami rankomis (neužmezgant mazgelių) iš balto lininio audeklo. Šiais laikais velionis aprengiamas naujais rūbais (tik baltiniai kefin siūti rankomis), batais, uždedama kepurė. Drabužiai neužsagstomi. Karstas išklojamas linais ir apdengiamas audiniu. Kūną paguldžius į karstą, rankos guli išilgai kūno (Kryme dažnai velionio akių vokai būdavo apiberiami žeme iš Džuft-Kalė kapinių, kartais po galva padėdavo maldyną ar Bibliją). Į karstą nededama jokių vertingų daiktų (koks atėjai, toks ir išeini). Po artimųjų atsisveikinimo su velioniu, karstas uždaromas ir pagal tradicija daugiau neatidaromas. Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Toks žvakių skaičius dega iki laidotuvių. Visi, ir gedintieji šeimos nariai, ir pažįstamieji, atėję atsisveikinti su velioniu, turi būti su galvos apdangalu. Atėjusieji atsisveikinti su velioniu, prisiliečia prie karsto nosinaite, deda kiek kas gali pinigų (bendruomenės fondui); reikšdami užuojautą velionio artimiesiems, rankos nespaudžia, o sako: Tenri uvutchei (Te Dievas paguodžia). Prieš išnešant karstą, dvasininkas skaito specialią maldą. Ši ceremonija vadinama tabutlamach (išėjimo malda). Karstą išnešus, jo vietoje padedamas gabalėlis juodos duonos su druska. Žmonės, likę namuose, plauna grindis ir tą duoną sudegina. Nors dabar laidotuvėse gausu vainikų, jie pradėti naudoti tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Einant pro kenesą, stabtelėjama. Kapinėse, prieš nuleidžiant karstą, sakomos atsisveikinimo kalbos. Nuleidus karstą į duobę, metamos (nuo savęs) 3 saujos žemės. Užkasant karstą, statomi 2 iš anksto paruošti kuoliukai (kojūgalyje ir galvūgalyje), pažymintys kapo ašį (paminklas statomas ne anksčiau kaip po metų). Suformavus kapą, dvasininkas skaito maldą už mirusiojo vėlę, pirmą kartą paminėdamas jo vardą. Dalyvavusieji išeidami iš kapinių atsisveikina su velioniu, paliesdamas kapą nosinaite. Laidotuvių metu ugnis kapinėse nedeginama, nelankomi kiti kapai. Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už velionį. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas, paminėjimas) rengiamos kasdien visą savaitę, po 30 dienų (Kryme – po 40 dienų) ir praėjus metams nuo mirties. Skaitant sahynč gedintieji sėdi pagal amžių ir giminystę. Atitinkamu maldos momentu vyras, patarnaujantis dvasininkui, paduoda ant lėkštelės taurelę vyno, ant kitos lėkštelės – bandelę (dabar pyragą, supjaustytą į tiek gabaliukų, kiek yra gedinčių) gedintiems, pradedant nuo artimiausio velioniui žmogaus. Kiekvienas gedintis atsigeria truputį vyno ir atsilaužia bandelės (paskutinis išgeria taurelę iki dugno). Šermenims mėsiškų patiekalų nepatiekiama. Krymo karaimai dar patiekia juodąją chalvą, kurią verdant dedama gvazdikėlių ir pipirų (kuo jaunesnis velionis buvo, tuo daugiau pipirų dėdavo).

7-tą po laidojimo dieną skaitoma sahynč ir (pagal galimybes) ruošiamos vaišės be mėsos. Ta diena vadinama edisi. 30-ta diena (nuo mirties dienos) vadinama otuzu (metai irgi skaičiuojami nuo mirties dienos). Skaitoma sahynč ir ruošiamos vaišės (pagal galimybes). Otuzu panaši į ėdisi. Po sahynč gedintieji turi atsistoti ir trumpam išeiti iš kambario, suolai ar kėdės apverčiamos (kad nelaimė nesikartotų), o toje vietoje dedamas gabalėlis juodos duonos su druska (paskui duoną sudegina). Gedintys Krymo karaimai melsdavosi ant juodo veltinio.

Kitos tiurkų tautos atstovų – totorių (manoma, kad kapinės buvo tarp Senųjų ir Naujųjų karaimų kapinių, ant kalvos) šermenims patiekiami mėsiški patiekalai. Ir totoriai, ir karaimai kepa šermenims ar metinėms paplotėlius – džaima, karaimai vadina jaima (plokštainis, paplotėlis).
Lietuvos karaimai, palaidoję artimą žmogų, visą mėnesį nevalgo mėsiškų patiekalų, taip pat metus tą savaitės dieną, kada mirė giminaitis, bei per kiekvienas metines. Po laidotuvių velionio namuose žvakė dega visą savaitę (išskyrus šeštadienį) nuo saulės patekėjimo iki laidos, taip pat žvakę uždega 30-tą dieną ir per metines. Praėjus metams (ir per kiekvienas metines) giminės pasninkauja, lanko kapines, skaito maldą sahynč, puošia kapą gėlėmis.

Karaimų Vėlinės (kartu ir Pirmasis pasninkas arba Gavėnia) būna birželio–liepos mėnesį. Po pamaldų kenesoje bendruomenės nariai eina į kapines. Prie seniausio kapo dvasininkas gieda raudą syjyt jyry, parašytą Saliamono Trakiečio 1710 metų maro aukoms atminti. Prie paminklinio akmens patiesiama servetėlė, į kurią bendruomenės nariai aukoja pinigus bendruomenės reikalams. Prisilietę prie kapo nosinaite karaimai eina prie artimųjų kapų ir puošia juos gėlėmis (žvakės nedeginamos). Grįžus iš kapinių pietaujama, bet nevalgoma mėsiškų patiekalų.

Gavėnia trunka visą mėnesį ir baigiasi Aukojimo diena – Kurban. Seniau šią dieną būdavo aukojamas avinas, kurio mėsa būdavo dalijama vargingiems bendruomenės nariams.

Lietuvos karaimai savo kapines turi Vilniuje, Naujamiestyje prie Panevėžio ir Trakuose. Naujųjų kapinių antkapiai nuo kitataučių antkapių dabar tesiskiria orientacija. Įrašai – karaimų ir lietuvių kalba, yra lenkų ir rusų kalbomis.
Senosios karaimų kapinės dar laukia tyrinėjimų. Tai įmanoma tik mokant karaimų ir senąją Biblijos kalbą, kuriomis iškalti senųjų antkapių įrašai.

Literatūra

1. Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991.
2. Kobeckaitė H. Lietuvos karaimai. Vilnius, 1997.
3. Szyszman S. Karaizmas. Vilnius, 2000.
4. Karaimai. Pienięźnieńskie Spotkania z Religiami. Pienięźno, 1987.
5. Kričinskis S. Lietuvos totoriai. Vilnius, 1993.
6. Фадеева Т. М. По горному Крыму. Москва, 1987.
7.Полканов Ю.А. Обряды и обычаи крымских караимов–тюрков. Бахчисарай, 1994.
8. Myśl karaimska. T. 1. Zeszyt IV–V. Wilno, 1928.
9. Min. veik. T. 2. Zeszyt III–IV. Wilno, 1930–1931.
10. Min. veik. T. 1. Zeszyt II. Wilno, 1935–1936.<br>11. Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1. D.2. Vilnius, 1998. P. 88.