Karaimų istorija: agurkų augintojai, išvengę žydų likimo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

XIV amžiaus pabaigoje į Lietuvą Vytauto Didžiojo atsivežti karaimai šiandien Trakus laiko savo istorine tėviške. Šeštadienį (2009 09 19) Europos paveldo dienų metu vyko ir karaimų diena, skirta susipažinti su mažiausios Lietuvoje tautinės mažumos puoselėjamomis tradicijomis.
 
Neatgauna agurkų laukų
Trakuose karaimų liko visai nedaug – 70. Panorėjus visus juos galima būtų susodinti į turistinį autobusą. Dar dukart tiek karaimų gyvena Vilniuje, o iš viso Lietuvoje šios tautos atstovų apie 250. Antra tiek jų gyvena Lenkijoje ir Rusijoje. O gausiausia 1 500 žmonių bendrija įsikūrė Kryme, iš kur Vytautas kadaise ir atsivežė 380 karaimų šeimų.
 
Karaimai virto ištikima valdovo kariauna ir ne kartą įrodė savo pasiaukojimą. Už tai ir buvo apdovanoti ypatingomis valdovo malonėmis – ne tik įsikūrė mieste, bet ir gavo savivaldą – 1441 m. karaimams buvo suteikta Magdeburgo teisė. Laikui bėgant karaimų apgyvendinta Trakų dalis imta vadinti Mažuoju miestu, turinčiu savo konkrečias ribas nuo miesto pakraščio iki stulpo su Nepomuku, šventuoju, sergstinčiu Trakus nuo potvynių.
 
Karaimai taip pat gavo karališkųjų žemių plotus už miesto. Greitai jie buvo užsodinti iš Krymo parsivežtais agurkais. Viena iš karaimų dienos Trakuose organizatorių, Trakų nacionalinio parko darbuotoja Lina Sokolovaitė pasakojo, kad prekyba agurkais tapo svarbiu šios tautos atstovų verslu.
 
„Visi laukai buvo užsodinti agurkais. Karaimės uoliai saugodavo agurkų daiginimo ir auginimo paslaptis, o derlius buvo vežamas į turgus. Šis verslas klestėjo visą tarpukarį“, – kalbėjo L. Sokolovaitė.
 
Sovietų valdžios metais taip pat būta planų visus karaimus iškeldinti iš miesto, paverčiant jų gyvenamą gatvę etnografiniu muziejumi. Autochtonai turėjo apsigyventi tuose pačiose agurkų laukuose, tačiau vėliau šių planų atsisakyta. Tada karaimai taip ir liko savo trilangiuose namuose, o agurkų laukai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, atiteko valstybei ir iki šiol negrąžinami gausiai veši piktžolėmis.
 
Nemėgsta būti vadinami žydais
Trakuose esanti kenesa – karaimų maldos namai – taip pat didelė vertybė. Visoje Europoje jų tėra trys – Vilniuje, Trakuose ir Jevpatorijoje, Kryme. Tiesa, vienas iš seniausių, Trakų karaimų rašytojas Michailas Zajančkovskis prisimena, kad karaimų religija išpažįstančių pasekėjų yra ir daugiau, tačiau šie žmonės nėra etniniai karaimai.
 
„Mes išpažįstame tik Senąjį Testamentą. Tuo skiriamės nuo krikščionių, turinčių Naująjį Testamentą, musulmonų – Koraną, ir žydų – Talmudą. Karaimų tikėjimas atsirado VIII amžiuje Bagdade, o išplito daug kur pasaulyje. Mūsų religiją išpažįsta ir Filadelfijos juodaodžiai, tačiau jie nėra etniniai karaimai“, – dėstė M. Zajančkovskis.
 
Susidomėję karaimais buvo ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavę naciai. Ypač jų dėmesį patraukė kenesos stogą puošiančios Dovydo žvaigždės. Bijota, kad karaimus gali ištikti žydų likimas.
 
Vis dėlto nacių „mokslininkai“, atlikę savo antropologinius tyrimus, „nustatė“, kad karaimai nėra žydai. Taip buvo išgelbėtos mažytės bendruomenės gyvybės. Beje, patys karaimai, neretai dėl religijos panašumų vadinami žydais, pyksta ir įvairiai pabrėžia savo atskirumą.
 
Prisitaiko, bet neišnyksta
Kitaip nei Krymo totoriams, karaimams pavyko išlaikyti ir savo kalbą. Pirmiausia todėl, kad savo laiku į karaimų iš hebrajų kalbos buvo išverstas Senasis Testamentas ir gimtąja kalba surašytos visos maldos. Nors dabar daugelis karaimų savo kalbą yra pamiršę. M. Zajančkovskis vienas iš nedaugelio dar ją prisimenantis.
 
„Kalba yra būtina norint suprasti maldas ir melstis kenesoje. Taip pat mokantys gimtąją kalbą karaimai gali susikalbėti su turkais, nesunkiai suprasti totorius, kirgizus, kitų Vidurio Azijos tautų žmones. Dabar mažai žmonių ateina melstis, o ir pamaldos būna labai retai, tik kelis kartus per metus – per įvairias iškilmes“, – apgailestavo M. Zajančkovskis.
 
Nesiruošia karaimai pyktis ir su „žemės šeimininkais“. Keičiantys valdžiai, jie visuomet sugebėjo išlikti paklusniais pavaldiniais. Valdant Lietuvą carams, karaimai perėmė kirilicą ir ėmė vartoti rusų kalbą. Tarpukariu karaimai perėjo prie lenkų kalbos, o dabar puikiai vartoja lietuvišką abėcėlę ir kalba valstybine kalba.
 
XIX amžiuje už savo nuopelnus karaimai netgi buvo gavę ypatingą privilegiją – savo namuose turėti po trys langus, nors daugeliui skurdesnių kaimynų teko tenkintis dviem ar vienu langu. Tik vėliau apie karaimų namus su trimis į gatvę žiūrinčiais langais ėmė plisti įvairios legendos.

Nepaisant silpstančio tikėjimo ir prisitaikymo, karaimai vis dar labai stropiai laikosi protėvių papročių. L. Sokolovaitė teigė, kad karaimai toleruoja santuokas tik tarp savo tautos žmonių, o nusprendusius pakeisti tikėjimą išveja iš bendruomenės.
 
„Dvi merginos, priėmusios krikščionybę, buvo išvarytos iš bendruomenės ir prakeiktos. Trakuose netgi yra kalva, primenanti nelaimingą šių merginų dalią. Lygiai taip karaimai atsižadėdavo ir savo bendruomenės nario, kuris nuspręsdavo susieti savo likimą su kitataučiu“, – pasakojo L. Sokolovaitė.
 
Svarbiausia kultūros paveldas
Labiausiai karaimų gretas praretino XVII–XVIII amžiuje Lietuvą siaubusios karai ir juos sekusios epidemijos ir badmečiai. Apie to meto netektis liudija XVIII amžiaus karaimų „maro kapinės“.
 
Šiandienos karaimų pagrindinės problemos – tai mažas gimstamumas ir, iš dalies, nenoras prisiminti ir atgaivinti savo protėvių kalbą. Jaunesni karaimai vis rečiau vaikšto į maldos namus ir, juo labiau, neužsuka į prie kenesės esančią, šiemet restauruotą, mokyklą.
 
„Be to karaimai nelabai nori reklamuotis. Jau 16 metų iš eilės mes organizuojame tokias susipažinimo su įvairiomis kultūrinėmis mažumomis dienas. Tačiau juk negalime viską daryti patys. Tai turi būti ženklas. Šie žmonės patys turi būti suinteresuoti papasakoti Lietuvos žmonėms apie save, atskleisti savo tradicijų ir istorijos paslaptis“, – kritikavo karaimus Europos paveldo dienas organizuojančio Kultūros paveldo departamento ryšių su visuomenę skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas.
 
Nežinia, ar karaimai įsiklausė į šiuos žodžius, bet renginio svečiai turėjo progos įsitikinti šios negausios bendruomenės atvirumu, bent jau todėl, kad šį kartą kiekvienas panorėjęs galėjo ne tik pamatyti, bet ir pabandyti pagaminti karaimų kulinarinį šedevrą – kibinus.
 
www.delfi.lt

Nuotraukoje: Trakų karaimų rašytojas M. Zajančkovskis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra