Karaimų apeigos gimus vaikui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Viena iš svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis šventėmis, kaip mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo ir kt. Tose šventėse karaimams svarbu išlaikyti tautos papročius.
 
Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiama „kutlamach“ – palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo iškilmės kadaise būdavo didesnės. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią giesmę. Ir vienu, ir kitu atveju tėvai savo vaikams turi po du globėjus – vyrą ir moterį, kurie vadinami kūmais ir atitinka krikštatėvių instituciją.
 
Naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį būdavo didžiulis įvykis visoje bendruomenėje. Naujagimiams dažniausiai suteikdavo senelio ar senelės vardą. Vardo suteikimo apeigos vykdavo kenesoje, vėliau visa giminė švęsdavo, linkėdama laimės atėjusiam į pasaulį naujajam žmogui. Gimusio berniuko garbei būdavo rašomos eilės. Vieną iš tokių eilėraščių sukūrė poetas Simonas Kobeckis:
 
MIEGOK, SŪNAU
 
Užklojo žemę sutema,
O siela lūkesčių pilna.
Juk saulė dar nušvies laukus,
Pašauks gyvenimas džiugus.
Miegok, sūnau, miegok sūnau.
Pašauks gyvenimas džiugus.
Stiprus išaugsi tu, žinau,
O mano mylimas sūnau,
Ir man išauš diena šviesi,
Juk karaimas tu esi.
Miegok sūnau, miegok sūnau,
Juk karaimas tu esi.
Aš tik tave, sūnau, turiu,
Tik tau gyvenimą skiriu.
Tad meilės gaubiamas miegok,
Mylėti žmones pats išmok.
Miegok sūnau, miegok sūnau,
Mylėti žmones pats išmok.
Sūnau, tau laimės trokšdama,
Prie lopšio sėdžiu verkdama.
Tikėk, sūnau, nušvis laikai,
Laimingas būsi tu ilgai.
Miegok sūnau, miegok sūnau,
Laimingas būsi tu ilgai.
Skaisti saulelė patekės,
Ir mums liūdėti nebereikės.
Saulelei kylant vis aukščiau,
Aš „Labaryt“ ištarsiu tau.
Miegok sūnau, miegok sūnau,
Aš „Labaryt“ ištarsiu tau.
 
(Vertė Jonas Strielkūnas)
 
Pažvelkime į praeities papročius, gimus vaikui. Motina išsaugodavo išdžiovintą kūdikio virkštelę, plaukų sruogą. Visą tai įdėdavo į nedidelį odinį ar medžiaginį maišelį, užsiūdavo. Jį nešiodavo su savimi ar laikydavo namuose, manydama, jog tai apsaugos vaiką nuo nelaimių. Analogiškų papročių randame altajiečių, tuvimų, turkmėnų tautose. (Berezinovas, 2000; Potapovas, 1969; Karunovskaja, 1926; Kurbanov, 1995).
 
Pagal senuosius papročius naujagimiui duodavo žalią kiaušinį, nes tai – amžinosios grandinės simbolis: gyva – negyva – gyva… Kiaušinio tryniu plaudavo naujagimio galvą, o vaiką prausdavo druskingame vandenyje. Druskingu vandeniu kūdikį apiplaudavo ir altajiečiai (Kuranovskaja, 1926). Panašiai elgėsi ir Krymo totoriai: pirmojo naujagimio maudymo metu kiaušinį suplakdavo su druskingu vandeniu. Žymų vaidmenį kiaušinis vaidindavo ir tiurkų, Pietų Sibiro ir kitų tautų papročiuose.
 
Pagal senovinę tiurkų tradiciją motina keturiasdešimt dienų po vaiko gimimo neišeidavo iš namų ir vengdavo bendravimo su pašaliniais. Šis laikotarpis laikomas pavojingu vaiko sveikatai ir pas totorius, kazachus, kirgizus, uzbekus (Enver, „Tradicinė pasaulėžiūra“, 1930).
 
Vaiko lopšys („bešik“) būdavo laikomas šventu ir apsuptas dievobaimingumo. Nebūdavo galima supti tuščio lopšio (taip elgėsi ir Krymo totoriai, kumykai, turkai – Gorodlevskis, 1928; Enver, 1990). Lopšį perduodavo iš kartos į kartą – didelė garbė būdavo jį išlaikyti giminėje nuo senelių ir prosenelių. Paprastai lopšys stovėdavo ant lingių, jo dugno viduryje būdavo anga, į kurią įstatydavo molinį puoduką. Čiužinyje irgi būdavo anga – vaikas likdavo sausas. Kad nespurdėtų, kūdikį specialiais tvarsčiais pritvirtindavo prie lopšio, o kojytes suvystydavo atskirai. Dabar tokį lopšį galime rasti tik muziejuje. Šiandieniniai karaimai nesinaudoja lopšiu – „bešik“. Aišku, tai lėmė skirtingas žmonių gyvenimo būdas, kurį suformavo dvidešimtas ir dvidešimt pirmas amžius. Atsirado kitokie lopšiai – lovytės, vaikų vežimėliai, o apie senelių ir prosenelių lopšį net neužsimenama.
 
Gana humaniškos tradicijos vyravo tarp karaimų, kai didelėse šeimose sirgdavo vaikai. Sunkiai ir ilgai sergant vaikui, giminės, draugai, kaimynai „pirkdavo“ jį iš tėvų už simbolinę kainą ir duodavo vaikui kitą vardą, kad apgintų nuo piktosios dvasios. Pasveikęs vaikas sugrįždavo į savo šeimą nauju vardu, o ,,nusipirkę“ jį žmonės būdavo vadinami antraisiais tėvais ir aktyviai dalyvaudavo vaiko gyvenime. Tokie papročiai žinomi ir tarp altajiečių (Karunovskaja, 1926). Mažesnius vaikus iš daugiavaikių šeimų atiduodavo bevaikėms šeimoms, kurių narius bendruomenė pripažindavo teisėtais tėvais su visom teisėm ir atsakomybe (analogija žinoma pas turkmėnus – Kurbanova, 1995).
 
Neretai motina krūtimi maitindavo ne tik savo vaiką, bet ir svetimą. Tokius ,,pieno brolius, seseris“ būdavo stengiamasi auklėti kartu, jų neišskiriant. Taip jie tapdavo tarsi giminės.
 
Yra likę nemažai prietarų ir pastebėjimų, susijusių su naujagimiu. Štai keletas iš jų: negalima supti tuščios lovytės, lopšio („bešik“); negalima tvirtinti lopšio geležinėmis vinimis; norint apsaugoti vaiką nuo blogių akių, į jo drabužėlius reikia įsiūti mėlyną karoliuką; nėščiai moteriai negalima eiti po medžių šakomis ir po virvėmis, peržengti šakas ar virves; naujagimį iš namų turi nešti vyriausieji šeimos nariai.
 
Štai tokios senų laikų apeigos buvo gimus naujagimiui. Būtų džiugu, jeigu karaimų bendruomenė pasipildytų gausiom jaunom gyvybėm, kurių atėjimas į pasaulį būtų didžiausia dovana kiekvienam karaimui.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra