Kankinė Adelė Dirsytė ir palaimintasis Paulius VI

Autorius: Data: 2015-09-23, 16:42 Spausdinti

Kankinė Adelė Dirsytė ir palaimintasis Paulius VI

Saulius Augustinas KUBILIUS

Rugsėjo 26 dieną katalikų Bažnyčia pirmą kartą švęs palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI liturginį minėjimą. Tai brangi diena ir krikščionių bendruomenei Lietuvoje: sukanka Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės mirties 60 metinės. Jos beatifikacijos byla, pradėta prieš penkiolika metų, yra neužbaigta. Tačiau ką Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių raj. gimusi Dirsytė turi bendro su 262-uoju Bažnyčios popiežiumi iš italų Montinių šeimos? Atsakymas nevienareikšmis. Adelė Dirsytė (1909-1955) ir Džiovanis Batista Montinis (1897-1978) yra amžininkai, savo kraštų katalikiškos visuomenės ugdytojai, Dirsytė – Lietuvos moterų, Montini – Italijos akademinio jaunimo. Abu dėl Antrojo pasaulio karoliko padalyto pasaulio priešingose pusėse. Ir jų likimai nepanašūs: Dirsytė bedievių pasmerkta Gulagui, kuriame žūsta; Montinis, jau po Dirsytės mirties išrenkamas popiežiumi Pauliumi VI.

Sovietinio karo tribunolo nuteista mokytoja ir partizanų talkininkė Adelė Dirsytė, fiziškai izoliuojama ir psichologiškai traumuojama kalėjimu, etapais ir katorga atšiauriausiose Europos ir Azijos vietose, tačiau neatsiskiria dvasiškai nuo Bažnyčios ir iki mirties liks ištikima šiam ryšiui. Nepaisydama akivaizdaus pavojaus, suburia jaunas lietuves kalines, slapta telkia mergaites ir moteris maldai ir mąstymui. Guodžia ir stiprina ne tikartimųjų, tėvynės ilgesys ir iš gimtinės pasiekiančios žinios: Gulago kalinės meldžiasi, gieda, šlovina, o esant galimybėms, atlieka dvasinę išpažintį ir priima dvasinę Komuniją. Ir primygtinai meldžiasi Romos Popiežiaus intencija.

Adelės Dirsytės gyvenimo kryžiaus kelias artėjo prie aukščiausios viršūnės, kai iškilusis Vatikano prelatas ir būsimas popiežius Montinis buvo paskirtas Milano arkivyskupu 1954 metų lapkritį. Pokario Italijoje kai kam atrodė, kad neseniai į naujas pareigas paskirtas Vatikano valstybės sekretorius vidaus reikalams Montinis kažkuo neįtiko ir todėl buvo ištremtas iš Vatikano. Milanas, didžiausia pasaulyje ir viena iš seniausių Bažnyčios vyskupijų, Montiniui buvo pirmoji jo tarnystės katedrair ganytojiškos veiklos mokykla. Čia Montinis susidūrė su didžiaisiais naujųjų laikų iššūkiais Bažnyčiai, kuriems sprendimų ieškojo, vėliau, ir kaip popiežius Vatikano II susirinkimo sužadinto atvirumo ir dialogo dvasioje. Vienas didžiųjų Montinio rūpesčių Milane–darbininkijos, sužavėtos ateizmo ir marksizmo, socialinė gerovė ir atkrikščioninimas (naujas evangelizavimas).

Sovietų Sąjungos tolimųjų rytų Magadano srityje ėjo 1952-53 metų žiema kai Dirsytė iš lagerio pasiuntė kalinei Pranutei rankų darbo maldaknygę „Marija, gelbėki mus“pažymėjusi, kad ji pati sukūrė maldas, o maldaknygę įrišo kitos kalinės. Maldaknygė atkeliavo iš kalėjimų zonos į „laisvąjį pasaulį“. JAV katalikų kunigas Lionginas Jankus paliudijo, kad jam maldaknygę atsiuntė „Henrikas iš Lenkijos“. Nėra žinių, kas jis, kaip ir iš kur gavo maldaknygę. Po kelerių metų šių maldų itališką vertimą gavęs Milano arkivyskupas, jau ir kardinolas Džiovanis Batista Montinis liko sužavėtas šiuo „aukščiausios vertės dokumentu“. Montinis asmeniniame laiške draugui, italų katalikų intelektualui ir žurnalistui Federikui Alesandriniui 1962 metais atvirai pareiškė, kad „lietuvaičių tremtinių (sic) maldos jį sujaudino“. Būsimas popiežius parašė, kad šių „Šventosios Dvasios įkvėptų maldų vieta – autentiškos krikščioniškos literatūros aukso knygoje.“

Dievo tarnaitės maldos visos kupinos pasitikėjimo gailestinguoju Dievu. Gailestingumo tema yra tarsi raštas autorės maldų juostoje. Iš daugelio, vienas pavyzdys: „Malda į Girkalnio Gailestingumo Motiną“:

Paklydom, suvargom, sušalom. Gailestingumo Motina, ir vėl nepalikai mūsų vienų vargo ir suspaudimo dienose, ir vėl nusileidai iš dangaus didžios šviesos spindėjime ant mūsų krauju apšlakstytos žemės (…). Leiski vėl mums visiems giedotipadėkos ir meilės himnus.Gailestingumo Jėzui ir Tau,Gailestingumo Motina,kuri pažadėjai išmelstivisų kalčių atleidimą.Amen.

Viena trumpiausių Dievo tarnaitės Dirsytės maldų, „Viskas Jėzui, diena ir naktis“, primena Montinio vyskupišką šūkį „In nomine Domini“, liet.„Vardan Viešpaties“: Viskas vardan Viešpaties. Beje, Montinis į savo vyskupišką herbą ruošėsi įrašyti kitą šūkį, į jį įkomponuodamas savo pavardę Montini („Monti“ – itališkai „kalnai“): „CumIpsoinMonte“ (Su Juoant kalno). Jaunas vyskupas persigalvojo: atsisakėšūkio, anot jo artimų patarėjų, tinkančio labiau vienuoliui, kontempliatyvaus gyvenimo atsiskyrėliui. Jis juk vyko į Milano arkivyskupiją ne kad atsiskirtų nuo žmonių, o būtųjųganytoju, vyskupauti.

„Innomine Domini“ 1963 metais tapoir naujojo popiežiaus  Pauliaus VI devizu. Viešpaties vardu per penkiolikos metų trukmės pontifikatą (1963-1978) Paulius VIvadovavo dialoguojančiai su pasauliu Bažnyčiai, siekiančiai kur kas aiškiau ir suprantamiau perduoti Evangelijos žinią. Ne visada jam pavykdavo, ne visur tai buvo galima, nors stengėsi dialogą vesti kuo plačiau, tiek vidinį Bažnyčioje, tiek su pasauliu, taipogi ir su tais, kurie buvo kurti krikščionybei arba persekiojo jos tikinčiuosius. Tačiau to nedarė bet kokia kaina. Atsivėrus dialogo su Europos ateistiniais režimais frontui Šventasis Sostas vardan jo neatsisakėnusistatymo nepripažinti Sovietų Sąjungos įvykdytosLietuvos aneksijos, o toliau jį išlaikė: Paulius VI per visą savo pontifikatą leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei prie Šventojo Sosto, nors politiniame valstybių žemėlapyje Lietuvos nebebuvo. Paulius VI taip pat leido tęsti sovietiniam režimui neįtikusias Vatikano Radijui transliacijas lietuvių kalba. Vis dėlto, Rytų Bloko bažnyčių represavimas, įskaitant visų Sovietų Sąjungos katalikų izoliavimą nuo Romos, buvo Bažnyčios vienybės tragedija dėl kurios Paulius VIkentėjokartu su „Tylos Bažnyčia“.

Pauliui VI nuoširdžiai rūpėjo Lietuvos Bažnyčios gyvastingumo palaikymas, kaip ir iš Lietuvos migravusių lietuvių katalikų pastoracijosstiprinimas. Kelios Lietuvos vyskupijos gavo naujus administratorius: vyskupus Juozą Matulaitį-Labuką 1965 m., Juozapą Pletkų 1967 m., Romualdą Krikščiūną ir Liudą Povilonį MIC 1969 m. Pirmuoju užsienio lietuvių vyskupu su plačiais įgaliojimais EuropojePaulius VIpaskyrė kun. Praną Brazį MIC1964 m., tačiau ganytojas, po sielovadinės misijos Miunchene, netikėtai mirė 1967 m. Romoje.Jo vietoje naujuoju vyskupu užsienio lietuviams paskyrė Antaną Deksnį 1969 m.Tai konkretūs ir reikšmingi palaimintojo Pauliaus VI sielovadinio rūpesčio gestai, kaip ir tas, kuriuoleido užsienio lietuviams 1970 m. šv. Petro bazilikos grotose pastatyti koplyčią tautos kankiniams atminti.Vienas šios koplyčios paminklas skirtas maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorei, Dievo tarnaitei Adelei Dirsytei.

Post Scriptum. Rugsėjo 26 d., taip pat yra palaimintojo Pauliaus VI gimtadienis. Jis gimė Končesio miestelyje, prie Milano 1897 m. Tą pačią dieną 1955 metais Chabarovske, Rusijos Federacijoje mirė Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė.

Religija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra