Kam svarbi žurnalistų profesinė etika?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kalbėti apie padorumą, profesinę etiką Lietuvoje labai keblu. Žurnalistas turėtų siekti tiesos ne vien todėl, jog baiminasi baudžiamosios atsakomybės, bet pirmiausia todėl, kad toks šios profesijos tikslas. Idant būtų aiškiau vertinti žurnalistų pastangas, o ir pastariesiems paprasčiau atsispirti pagundoms, egzistuoja tam tikri deramo elgesio standartai – daugiau ar mažiau išplėtoti ir formalizuoti.
 
Pavyzdžiui, žurnalistas turėtų išklausyti įvairių nuomonių, skirti faktus ir vertinimus, būti nešališkas, o ne vykdyti užsakovo valią, atlikti propagandininko vaidmenį.
 
Visų situacijų įstatymais nesureguliuosi. Be to, pernelyg smulkmeniškas reglamentavimas gali virsti cenzūra, blokuojančia politinę galią turintiems nepalankią informaciją. Todėl pakankamai plati sritis palikta savireguliacijai, sukurtas žurnalistų savireguliacijos mechanizmas, viešai įvardijantis profesinės etikos pažeidimus.
 
Popieriuje sistema atrodo visai neblogai. Neatsitiktinai, skelbiant įvairius žiniasklaidos laisvės indeksus, Lietuva gauna labai palankų įvertinimą, Lietuvoje galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas vadinamas pavyzdžiu net ir senesnes demokratijos tradicijas turinčioms valstybėms. Deja, tarp teorijos ir praktikos išlieka gili bedugnė.
 
Idant žiniasklaidos savireguliacijos sistema sėkmingai veiktų, profesinė etika, padorumas turi būti vertinami rimtai. Tiek Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, viešai skelbiančios apie žurnalistinės etikos pažeidimo atvejus, tiek žurnalistų bendruomenės, jei apie tokią apskritai Lietuvoje galima kalbėti, tiek visos visuomenės, tai yra tų, kurie skelbia reklamą, skaito, klauso ar žiūri.
 
Apmaudu tai, kad Lietuvos žiniasklaidoje cinizmas, žmogaus orumo pažeidimai tampa norma, o padorumas išimtimi. Maža to, priminimas, kad egzistuoja riba, kurią peržengus žiniasklaida tampa purvasklaida, paprastai tampa tik pretekstu reklamos kampanijai. Pavyzdžiui, kai prieš metus eilinį kartą buvo prabilta apie „Respublikos leidinių“ grupės šlykštybes, jie perėjo į kontrataką, pasiskelbė lietuvybės ir šeimos vertybių gynėjais ir net viešai didžiavosi esą puolami dėl vertybinio stuburo.
 
Užuot apgailestavę ar atsiprašę, išpylė naują purvo dozę. Kai šių metų kovo 22 dieną Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė priskirti dienraštį „Lietuvos žinios“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai dėl pasikartojančių žmogaus orumo pažeidimų, susiklosto panaši situacija – dienraščio vyriausiasis redaktorius skelbiasi auka ir siūlo mums rinktis tarp Audriaus Siaurusevičiaus ir Kazimiero Vasiliausko.
 
Nesutinku, kad turime tik tokį pasirinkimą. Netiesa ir tai, kad „Lietuvos žinios“ neetiškomis pripažintos už tai, kad kritikavo LRT. Mano įsitikinimu, šio dienraščio problema pastaraisiais mėnesiais tapo ne tai, apie ką, o tai, kaip rašoma. Tačiau kodėl Valdas Vasiliauskas ar Vitas Tomkus turėtų elgtis kitaip nei Artūras Zuokas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ar Linas Karalius.
 
Tapo įprasta, kai paaiškėja politiko ar žurnalisto nusižengimai, reaguoti deklaracija apie kovą su supuvusia sistema. Pastaroji gal tikrai apipuvusi, tačiau kito žmogaus niekinimas, mokesčių slėpimas ar profesinių prievolių nevykdymas tik dar labiau ją pūdo.
 
Tiesa, „Lietuvos žinių“ atstovus iš dalies galima suprasti. Šlykštybių, profesinės etikos pažeidimų viešojoje erdvėje tiek daug ir kyla pasipiktinimas – kodėl į vienus pažeidimus reaguojama, į kitus – ne? Deja, bet tenka pripažinti, kad įvairios etikos komisijos įgis pagarbą ir autoritetą tik tada, kai bus principingos, nuoseklios ir lygiai teisingos visiems.
 
Manau, kad prisimenate „Lietuvos ryto“ lietą bjaurastį ant velionio pulkininko Vytauto Pociūno ar šio leidinio flirtą su „Leo LT“? Jei namuose turi televizorių, sunku atsikratyti įspūdžio, kad kartu neapsigyveno Virgilijus Jonaitis, Drąsius Kedys ir Andrius Ūsas. Įvairių leidinių, televizijų žurnalistai tiek įsijautė į prokurorų, seklių morkų vaidmenis ir daugumoje laidų profesinės etikos neliko nė krislelio. Tik noras primesti savo tiesą.
 
Kaip ir kiek aktyviai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija reaguoja? Ne kartą girdėjau šios komisijos narių atsimušinėjimą, kad jie reaguoja tik į skundus. Tačiau šios komisijos reglamente aiškiai parašyta, kad nagrinėjimo iniciatoriais gali būti ir patys komisijos nariai. Gali, bet nenori, nes, kaip sakė vienas iš narių, tektų kovoti su vėjų malūnais. Toks neryžtingumas ar bailumas turi savo kainą – menką autoritetą. Komisijos sprendimai tampa simboliniai ir praktiškai neturi jokių padarinių.
 
Paradoksalu, net valstybės institucijos visiškai ignoruoja komisijos sprendimus, teikdamos reklamą ar aktyviai bendradarbiaudamos su neetiškomis pripažintomis žiniasklaidos priemonėmis. Pavyzdžiui, kai komisija konstatavo pažeidimus „Vakaro žiniose“, nacionaline vertybe pasiskelbusi Seimo narė viešai suokė ditirambus šiam leidiniui. Netikiu, kad ir po komisijos sprendimo dėl „Lietuvos žinių“ sumažės reklamos ar valstybinių institucijų skelbimų srautas šiame dienraštyje.
 
Visgi esminis klausimas – kaip reaguojame mes – skaitytojai, klausytojai, žiūrovai? Kiek mums svarbu, kad žiniasklaidos priemonė paisytų profesinės etikos? Ar mes siekiame sužinoti tiesą, ar mums pakanka pigių pramogų ir kurios nors verslo grupės propagandos?
 
Kalbėti apie padorumą, profesinę etiką Lietuvoje labai keblu, tačiau būtina, jei nenorime tenkintis apkalbų putra su vulgarybių padažu.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: A. Navickas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra