Kam priklauso privati žemė Lietuvoje ir Suvalkijoje?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kai kurie konfliktai dėl nacionalinių parkų ribų išplėtimo jau pasiekė teismus. Jei savininko teisės pažeidžiamos, jis privalo kreiptis į teismą. Teismai neįsivaizduoja parko teritorijos plėtimo be žemės savininko sutikimo. O savivaldos struktūrų vaidmuo, plečiant parkus, yra antraeilis. Nėra abejonių, kad bet koks savininko teisių į jo turtą suvaržymas be jo sutikimo yra jo teisių pažeidimas. Todėl civilizuotoje visuomenėje, plečiant parkus, turi būti pirmoje eilėje gautas savininko sutikimas. Tačiau Lietuvoje, matyt, dar gyvos bolševikinės tradicijos, ir savininko teisės yra išvedamos iš valdininkų interesų  bet kokiais būdais gauti  Europos Sąjungos paramą „draugų“ grupei. Ar žino Europos Sąjunga, kieno sąskaita Lietuvoje norima išplėsti nacionalinius parkus?
Manau, kad Suvalkijos nacionalinis parkas taip pat kuriamas iš kito galo. „…Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos užsakymu rengiamas Suvalkijos nacionalinio parko (įskaitant esamo Vištyčio regioninio parko transformaciją) ir jo zonų ribų planas“. Tokius laiškus 2008 metų liepos mėnesį gavo visi privačių žemės sklypų savininkai, kurių žemių sąskaita sumanyta praplėsti Vištyčio regioninį parką.
Informaciniu laišku VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyrius, matyt, bebaigiąs savo darbą, 2008 07 10 dieną  nutarė informuoti ir žemės savininkus, kviesdamas nuo 2008 m. liepos 23 d. iki rugpjūčio 12 d. susipažinti su parengto planavimo dokumento sprendimais, kurių „grafinė ir tekstinė dalys bus eksponuojamos: Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje (…); Šakių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje (…); Kalvarijos savivaldybės administracijos skelbimų lentoje…“ Keistas požiūris į privačią nuosavybę. Akivaizdu, kad negavus žemės  savininkų sutikimo pradėti kurti planai, kaip ją valdyti.
Tai kas gi vis dėlto Suvalkijoje yra žemės savininkas? Rašte kažkodėl bandoma įbauginti žemės savininkus, matyt tuos, kurie nepritars Suvalkijos nacionalinio parko steigimui. Kitaip, kaip bauginimu geriausiomis bolševikinėmis tradicijomis, šios ištraukos iš minimo informacinio laiško  nepavadinsi: „Privati nuosavybė. Nacionaliniame parke galima privati ir valstybinė žemės nuosavybė. Nesikėsinama į privačią nuosavybę, t.y. – nesiruošiama atimti, nusavinti piliečių turimos žemės. Bet kuriuo atveju, kaip ir visoje Lietuvoje, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams tik teisingai atlyginant“! Apie apribojimus nacionaliniame parke, nenaudingus savininkams, kalbėti net neverta, kai savininkams aiškinama nacionalizavimo anatomija. Šitoks valdininkų nesiskaitymas su privačios žemės savininkais, verčia kovoti už savo nuosavybę ir siekti, kad apgaule ir klasta privati žemė nebūtų įtraukta į Suvalkijos nacionalinį parką. Keistokai skamba cituojama ši laiško vieta: „Bet kuriuo atveju, kaip ir visoje Lietuvoje“. Kad Suvalkija nėra Lietuva, tai daugeliui žinoma tiesa, kitaip joje galiotų Lietuvos Respublikos įstatymai ir savavališki AB „Alvito žemdirbys“ priestatai svetimoje žemėje seniai būtų nugriauti ir Marijampolės viršininko administracija priestato prie Alvito dvaro ūkinio pastato, padidinančio užstatymo plotą, nevadintų stogeliu ir neteigtų, kad jam pastatyti žemės savininko sutikimo nereikia.
Keista, kai kam 50 metų sovietų okupacijos neužteko, kad įsitikintų, kur veda visuomeninio intereso dominavimas prieš privatų. Keista, kad nacionaliniai parkai kuriami pirmoje eilėje neinformuojant savininkų ir dar negavus jų sutikimo, pradedamas viešas parko projekto pristatymas. Tai kuo šių parkų kūrėjai geresni už komunistus…
Aš, Viktoras  Jencius, beveik dešimt metų kovoju, kad būtų išsaugotas Donatui Malinauskui priklausęs Alvito dvaras, kurio pastatus išsidalino istoriškai su dvaru nesietini AB „Alvito žemdirbys“ ir kiti fiziniai asmenys, padedami Vilkaviškio valdininkų. Taigi, iki šiol Alvito dvaro pastatai nesugrąžinti teisėto savininko vaikaičiui T.Stommai. 2008 07 08 kreipiausi dėl Alvito ežero teršimo nutekamaisiais vandenimis, tačiau prašymas taip ir liko, iš esmės, neištirtas. Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija 2008 08 08 d. raštu informavo, kad „šalia Alvito ežero yra 4 sodybos ir 2 pieno surinkimo punktai. Sodybų ūkiniai pastatai ir pieno surinkimo punktai nuo ežero pakrantės linijos nutolę apie 40 metrų  atstumu. Dviejose sodybose kaip ir Pieno surinkimo punktuose yra įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Susidariusios buitinės nuotekos kaupiamos rezervuaruose ir vėliau išvežamos į Vilkaviškio miesto valymo įrengimus.“ O kur leidžia nutekamuosius vandenis kitos dvi sodybos, iš atsakymo taip ir lieka neaišku. O gal reikia iškasti griovius aplink ežerą, kad gamtosaugininkai pamatytų srutas?
Toks gamtosaugininkų požiūris į  akivaizdų ežero teršimą ir nenoras jo likviduoti, kaip ir nenoras išsaugoti Alvito dvaro paveldą, paskatino kovai, kad Suvalkijos nacionaliniame parke nebūtų galutinai sunaikintas Alvito dvaras. Priežastis, kodėl nepritariu Suvalkijos nacionalinio parko steigimui, nurodžiau laiške VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriui.
Aš, Viktoras Jencius, Alvito ežero (32 ha.) savininkas, kategoriškai nepritariu Suvalkijos nacionalinio parko steigimui mano žemės valdose. Manau, kad minimas parkas yra tik būdas Europos sąjungos pinigams gauti. O gaus juos tik „draugų“ grupelė. Aš beveik 10 metų kovoju, kad būtų įamžintas 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko  atminimas Suvalkijoje. Kreipiausi ne tik į Vilkaviškio savivaldybę, kad būtų sugrąžinti Alvito dvaro pastatai teisėtam savininkui, bet ir į kultūros ministeriją dėl paveldo išsaugojimo. Toliau pašaipų nebuvo nenueita. Netikiu, kad atsirado poreikis išsaugoti Alvito dvarą. Šiuo metu matau, kaip su valdžios struktūrų pritarimu naikinami Alvito dvaro likučiai. Ūkiniuose Alvito dvaro pastatuose įkurta lentpjūvė, nelegaliai ant svetimos žemės pastatytas ciklonas, klesti nelegali veikla po valdžios sparnu ir taip griūna senieji Alvito dvaro ūkiniai pastatai. Sovietmečiu buvo toks posakis, jeigu nori ką nors sunaikinti, tai užkabink ant jo lentelę su užrašu, kad  kultūros paminklas saugomas valstybės.
Pirmą kartą apie parko steigimą išgirdau neoficialiai prieš beveik šešis mėnesius ir tik likus 20 dienų iki svarstymo gavau oficialų pranešimą. Keistas valdžios požiūris į privačią nuosavybę: pirmoje eilėje kalbama apie parko steigimą ne su žemės valdų savininkais, o pagal seną paprotį su biurokratais. Aš esu įsitikinęs, kad valstybės pareiga yra sugrąžinti neteisėtai sovietų užgrobtą turtą ir netrukdyti teisėtiems savininkams saugoti kultūros paveldą, o jeigu yra galimybės, tai ir finansiškai paremti. Noriu priminti, kad signataro J.Vailokaičio palikuonys Paežerių dvaro, kuriame šiuo metu yra valdžios paskubomis įsteigtas muziejus, beveik nelankomas, natūra taip ir neatgavo. Tačiau, kiek man žinoma, Europos Sąjungos pinigai Paežerių dvaro rekonstrukcijai jau gauti. Susidaro įspūdis, kad siekiama prie Europos Sąjungos pinigų neprileisti svetimų. Ar tik nėra noro už Europos Sąjungos pinigus valyti ir Alvito ežerą? Norom nenorom apie tai pagalvoji, kai prisimeni  užsakytą straipsnį apie augančias nendres Alvito ežere („Ežero savininko sąžinė užpelkėjo“ Lietuvos žinios. 2008 07 20).

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra